- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-09-23
- Bylos Nr.
- eI2-16939-641/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04428-2025-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jarūnė Sedalienė, Rasa Milvydaitė, Deimantė Andrulytė
- Pareiškėjas
- V. K.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Deimantės Andrulytės, Rasos Milvydaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jarūnės Sedalienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas V. K. kreipėsi į teismą skundu prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, ir atsakovas) 2025 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sprendimas), kuriuo jam buvo panaikintas leidimais laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas skundą grindžia šiais argumentais:
1.1. Departamento Sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, nes iš Lietuvos į Rusiją 2025 m. liepos 21 d. išvyko iki 2025 m. rugpjūčio 11 d. savo atostogų metu Rusijoje pareiškėjas buvo dėl objektyvių, nuo jo nepriklausančių priežasčių – buvo būtina grįžti pas (duomenys neskelbtini), gyvenančią šeimą: sutuoktinę ir mažametę dukrą – dėl materialinių lėšų šeimos išlaikymui perdavimo bei mažametės, specialiųjų ((duomenys neskelbtini)) poreikių turinčios dukters apsilankymo pas gydytojus pagal iš anksto suplanuotus vizitus;
1.2. pareiškėjas nuo 2018 m. dirba Lietuvoje ir yra vienintelis šeimos maitintojas. Žmona niekur nedirba, nes turi pasirūpinti specialiųjų poreikių turinčia mažamete dukra ir negauna jokių pajamų. Pareiškėjas dėl taikomų ribojančių priemonių (duomenys neskelbtini) piliečiams negali pervesti piniginių lėšų šeimai ir todėl yra priverstas net ir rizikuodamas kas 3 mėnesius vykti į Kaliningradą pas šeimą, kad šeima turėtų iš ko pragyventi. Norėjo po pandemijos parsivežti šeimą į Lietuvą, tačiau dėl Rusijos Federacijos invazijos į Ukrainą 2022 metais jam to nepavyko padaryti, nes buvo uždaryti visi Lietuvos Respublikos konsuliniai skyriai Rusijoje ir todėl sutvarkyti dokumentus kelionei į Lietuvą nepavyko.
Atsiliepimas
2. Atsakovas Departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir atsiliepime į skundą nurodė, kad:
2.1. Sprendimu privalėjo panaikinti pareiškėjui 2025 m. liepos 18 d. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojusį iki (duomenys neskelbtini), nes buvo nustatytas imperatyvus leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindas pagal Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo (toliau – Ribojamųjų priemonių įstatymas) 3 straipsnio 9 dalį ir pareiškėjas neatitiko šioje nuostatoje nurodytų išimčių: 1) nebuvo ekipažų ir įgulų nariu, dirbančiu tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus vykdančiose įmonėse ar vykdantis tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus į Europos Sąjungos valstybes nares ar iš jų arba tranzitu per Lietuvos Respubliką; 2) į Rusijos Federaciją vyko dėl nuo pareiškėjo valios (jis galėjo pasirinkti vykti ar nevykti į Rusiją) priklausiusių priežasčių (vyko aplankyti šeimą), o ne dėl nuo jo nepriklausiusių objektyvių priežasčių;
2.2. pažymėjo, jog Ribojamųjų priemonių įstatymas yra skirtas Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo ir užsienio politikos interesams užtikrinti, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinių sankcijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodytiems tikslams pasiekti, nustatant Lietuvos Respublikoje taikomas ribojamąsias priemones dėl užsienio valstybių vykdomos karinės agresijos prieš Ukrainą. Tvirtino, jog pagal Ribojamųjų priemonių įstatymo nuostatas pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvoje galėjo būti nenaikinamas tik 3 straipsnio 9 dalies 1 ir 2 papunkčiuose nustatytos pagrindais, tačiau jis neatitiko nei vieno iš šių pagrindų. Pareiškėjo vykimas į Rusiją per pastaruosius 3 mėnesius du kartus – 2025 m. gegužės 26 d. ir 2025 m. liepos 21 d. – buvo aiškiai nulemtas paties pareiškėjo pasirinkimo ir valios, o vien mažametės dukters liga neatleidžia pareiškėjo nuo imperatyvios įstatymo normos taikymo bei negali būti pagrindas išvengti leidimo laikinai gyventi panaikinimo;
2.3. pažymėjo, jog teisė atvykti į Lietuvą nėra prigimtinė, nėra suteikiama trečiųjų šalių piliečiams automatiškai ir įgyjama tik, jeigu šie asmenys atitinka teisės aktų reikalavimus, o teisė šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti ir gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tik turi būti įvertinama, ar toks teisės į šeimą ribojamas net ir siekiant apsaugoti nacionalinius interesus yra proporcingas siekiamam tikslui. Pabrėžė, jog nuo 2025 m. gegužės 3 d. įsigaliojęs Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies imperatyvas buvo plačiai viešai skelbiamas tiek viešojoje erdvėje ir žiniasklaidoje bei pats Ribojamųjų priemonių įstatymas laisvai viešai prieinamas, taigi pareiškėjas turėjo žinoti ir suprasti jam, kaip Lietuvoje laikinai gyvenančiam (duomenys neskelbtini) piliečiui galinčias kilti neigiamas pasekmes dėl jo vykimo į Rusijos Federaciją;
2.4. mano tinkamai pritaikę Ribojamųjų priemonių įstatymo nuostatas pareiškėjo individualioje situacijoje, išsamiai Sprendimu išnagrinėję faktines bylos aplinkybes bei priėmę pagrįstą, motyvuotą ir teisėtą Sprendimo.
Šalies argumentai
3. Pareiškėjui, atsakovui Departamentui 2025 m. rugsėjo 9 d. teismo pranešimais tinkamai pranešta apie 2025 m. rugsėjo 16 d. d. 8:45 val. rašytinio proceso tvarka paskirto nagrinėti teismo posėdžio datą, vietą ir laiką. Pareiškėjas skundu prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, o atsakovas atsiliepimu į skundą neprieštaravo dėl bylos nagrinėjimo teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka, todėl administracinė byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka (ABTĮ 78 straipsnio 6 dalis, 77 straipsnio 1 dalis).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
4. Byloje ginčas kilo dėl Departamento 2025 m. rugpjūčio 8 d. Sprendimo, kuriuo pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
5. Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, jog pareiškėjas Lietuvoje dirba nuo 2018 metų, o nuo 2021 m. turėjo leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, paskutinis kurių buvo išduotas darbo pagrindu 2025 m. liepos 18 d. – Nr. (duomenys neskelbtini) (galiojimo terminas iki (duomenys neskelbtini)), šeiminių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis neturi ir nerasta duomenų, jog pareiškėjo šeimos nariams būtų išduoti dokumentai, suteikiantys ar patvirtinantys jiems teisę gyventi Lietuvos Respublikoje bei, jog 2025 m. gegužės 26 d., 2025 m. liepos 21 d. buvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją. Byloje ištirtų įrodymų visuma taip pat nustatyta, jog: pareiškėjas turi šeimos ryšius su Rusijos Federacijoje gyvenančiais asmenimis: sutuoktinę V. V. K. ir mažametę dukrą E. V. K., gim. (duomenys neskelbtini); iš į bylą pateiktų medicininių dokumentų nustatyta, jog pareiškėjo mažametė dukra turi specialiųjų poreikių dėl (duomenys neskelbtini). Į bylą pateiktos medicininių dokumentų kopijos nesusijusios su bylos sprendžiamo ginčo laikotarpiu (2025 m. gegužės liepos mėn., kurių metu pareiškėjas du kartus buvo išvykęs į Rusijos Federaciją).
6. Departamentas, įvertinęs visus duomenis, priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjui 2025 m. liepos 18 d. išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), nes pareiškėjas, įsigaliojus Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje reglamentuotai ribojamai priemonei, per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą vyko į Rusijos Federaciją. Sprendimas priimtas, vadovaujantis Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9, 10 dalimis ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – UTPĮ) 28 straipsnio 4 dalimi.
7. Pareiškėjas nesutinka su Sprendimu ir prašo teismo jį panaikinti kaip nepagrįstą.
8. Leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai yra nustatyti UTPĮ 50 straipsnio 1 dalyje, tarp jų ir 1 dalies 14 punkte nustatytas imperatyvus leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas – kai užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės augumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Ribojamųjų priemonių įstatymo 1 straipsnyje nustatyta, kad šis įstatymas skirtas Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo ir užsienio politikos interesams užtikrinti, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinių sankcijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodytiems tikslams pasiekti, nustatant Lietuvos Respublikoje taikomas ribojamąsias priemones (duomenys neskelbtini) piliečiams dėl užsienio valstybių vykdomos karinės agresijos prieš Ukrainą.
9. Ribojamųjų priemonių įstatymo (aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2025 m. liepos 1 d. iki 2026 m. gegužės 3 d.) 3 straipsnio 9 dalis numato, jog panaikinamas (duomenys neskelbtini) piliečiui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu nustatoma, kad jis per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą vyko į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką.
10. Ginčui aktualios Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies 1-2 punktuose reglamentuotos nuostatos taip pat numato šio imperatyvaus pagrindo taikymo išimtis – leidimas laikinai gyventi gali būti nenaikinamas tik kai (duomenys neskelbtini) pilietis: 1) yra ekipažų ir įgulų nariai, dirbantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus vykdančiose įmonėse ar vykdantis tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus į Europos Sąjungos valstybes nares ar iš jų arba tranzitu per Lietuvos Respubliką; 2) į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką buvo vykstama dėl nuo (duomenys neskelbtini) piliečio nepriklausančių objektyvių priežasčių.
11. Nagrinėjamu atveju Sprendimas yra grindžiamas faktinėmis aplinkybėmis, kad leidimą laikinai gyventi Lietuvoje turėjęs pareiškėjas, (duomenys neskelbtini) pilietis, per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius buvo du kartus išvykęs iš Lietuvos į Rusijos Federaciją – 2025 m. gegužės 26 d. ir 2025 m. liepos 21 d. – ne dėl nuo pareiškėjo nepriklausančių objektyvių priežasčių, o jo paties laisvu pasirinkimu, tikslu – aplankyti Rusijos Federacijoje gyvenančią šeimą, t. y. nesant Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies 1-2 punktuose numatytų išimčių, kada leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nenaikinamas.
12. Pažymėtina, kad kaip ir UTPĮ 50 straipsnyje, taip ir specialiojoje teisės normoje – Ribojamųjų priemonių įstatyme – yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną iš šių pagrindų, Departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui (šiuo atveju (duomenys neskelbtini) piliečiui) išduotą leidimą laikinai gyventi. Užsienietis negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus įstatymų keliamus reikalavimus tam, kad galėtų teisėtai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
13. Pareiškėjas, kaip užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalėjo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį (UTPĮ 40 straipsnio 5 dalis) bei, būdamas (duomenys neskelbtini) piliečiu, taip pat viso leidimo laikinai gyventi Lietuvoje galiojimo metu turėjo atitikti ir specialiuosius reikalavimus, reglamentuotus Ribojamųjų priemonių įstatyme, laikytis šiame specialiame įstatyme nustatytų reikalavimų, ribojamųjų priemonių. Taigi Departamentas neturi diskrecijos teisės šios specialiosios normos netaikyti, jeigu užsienietis, esantis (duomenys neskelbtini) pilietis, neatitinka minėtoje nuostatoje nurodytų išimčių.
14. Minėta, byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, jog pareiškėjas per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius buvo du kartus išvykęs iš Lietuvos į Rusijos Federaciją – 2025 m. gegužės 26 d. ir 2025 m. liepos 21 d., todėl aplinkybė laikytina įrodyta.
15. Byloje tarp šalių kilo ginčas, ar pareiškėjo individuali situacija nelemia Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies 2 punkte reglamentuotos išimties taikymo (kai (duomenys neskelbtini) piliečio, turėjusio leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką buvo vykstama dėl nuo (duomenys neskelbtini) piliečio nepriklausančių objektyvių priežasčių).
16. Pareiškėjas skundu įrodinėja, jog antrąjį jo išvykimą į Rusijos Federaciją (2025 m. liepos 21 d.) nulėmė nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios objektyvios priežastys, kuriomis pareiškėjas laiko: 1) prievolę išlaikyti pajamų neturinčią šeimą ir (duomenys neskelbtini) piliečiams taikomų ribojamųjų priemonių / suvaržymų (negalint atlikti piniginių lėšų pervedimų į Rusiją) nulemtą būtinybę pinigus nuvežti šeimai tiesiogiai; 2) mažametės dukros specialiųjų ((duomenys neskelbtini)) poreikių nulemtą poreikį jo atostogų ir buvimo (duomenys neskelbtini) metu nuo 2025 m. liepos 21 d. iki 2025 m. rugpjūčio 11 d. nuvežti dukrą jo atostogų laikotarpiu pas gydytojus pagal iš anksto suplanuotus vizitus. Šiuos argumentus grindė medicininiais dokumentais apie dukters sveikatos būklę ir apsilankymus pas gydytojus, santuokos ir gimimo liudijimais.
17. Įvertinęs minėtus pareiškėjo skundo argumentus dėl vykimo į Rusiją priežasčių, teisėjų kolegija sprendžia, jog jie nepagrindžia Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 punkto 1, 2 punkte reglamentuotų išimčių, kadangi:
17.1. pareiškėjas, žinodamas apie jam, kaip Lietuvoje laikinai gyvenančiam (duomenys neskelbtini) piliečiui, Ribojamųjų priemonių įstatymo taikomus apribojimus, taigi ir nuo 2025 m. gegužės 3 d. įsigaliojusią Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies nuostatą, draudžiančią pareiškėjui išvykti iš Lietuvos daugiau kaip vieną kartą per tris mėnesius, turėjo visas galimybes veikti teisėtu būdu (pvz., pasirenkant šeimą aplankyti ir jos poreikiams būtinas lėšas perduodant vieno vizito per tris mėnesius į Rusiją metu ir kt.);
17.2. nors pareiškėjas medicininiais nepilnametės dukters dokumentais įrodinėja jo išvykos, trukusios nuo 2025 m. liepos 21 d. iki 2025 m. rugpjūčio 11 d., metu privalėjęs nuvežti dukrą į gydymo įstaigas pagal iš anksto suplanuotus vizitus, tačiau šių argumentus pagrindžiančių įrodymų į bylą nepateikė. Minėta, nustatyta, jog į bylą pateikti medicininiai dokumentai apie pareiškėjo nepilnamečio vaiko sveikatą nesusiję su pareiškėjo išvykos laikotarpiu (2025 m. liepos 21 d.-2025 m. rugpjūčio 11 d.), juose nėra duomenų apie suplanuotus vizitus ar apsilankymus gydymo įstaigose minėtu laikotarpiu;
17.3. į bylą nepateikta jokių įrodymų pareiškėjo skunde įvardintoms aplinkybėms apie tai, jog pareiškėjas yra vienintelis šeimos maitintojas ir jo sutuoktinė negauna pajamų iš darbinės veiklos ar kitokių šaltinių (pvz., duomenys apie sutuoktinės nedarbingumą ar vaiko priežiūros atostogas, ar nepilnametei pareiškėjo dukrai reikalingą nuolatinę slaugą (priežiūrą)). Taip pat nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų pareiškėjo argumentus, jog jis neturi jokių kitų būdų perduoti pinigines lėšas (duomenys neskelbtini) gyvenančiai šeimai, ar, jog šeimos išlaikymui būtinų piniginių lėšų perdavimas negalėtų būti įgyvendintas jokiu kitu būdu.
18. Iš aptarto teisėjų kolegija daro išvadą, jog pareiškėjo skundo argumentai iš esmės yra paremti vien pareiškėjo subjektyviais paaiškinimais, manymu ir įsitikinimais, kurių nepagrindžia jokie byloje ištirti rašytiniai įrodymai, todėl atmestini kaip visiškai nepagrįsti.
19. Pareiškėjui neįrodžius, jog antrąją per tris pastaruosius mėnesius išvyką (2025 m. liepos 21 d.) nulėmė nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios objektyvios priežastys, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Departamentas Sprendimu teisingai vertino pareiškėjo individualią situaciją lemiančias faktines aplinkybes, teisingai pritaikė ginčo situacijai aktualias teisės normas ir identifikavo imperatyvų leido laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindą pagal Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalį. Taigi priėmė teisingą ir teisėtą Sprendimą, nes pareiškėjas Sprendimo priėmimo metu padarė imperatyvių sąlygų, kurių pagrindu jam, (duomenys neskelbtini) piliečiui, buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, pažeidimą pagal Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalį. O vien aplinkybė, jog pareiškėjas turi pareigą rūpintis bei išlaikyti šeimą ir specialiųjų ((duomenys neskelbtini)) poreikių turinčią nepilnametę dukrą, užtikrinant geriausius vaiko interesus, pati savaime nepaneigia pareiškėjo, kaip užsieniečio, siekiančio teisėtai gyventi Lietuvos Respublikoje, pareigų laikytis Lietuvos Respublikos teisės aktų, reglamentuojančių užsieniečių teisinę padėtį, keliamų reikalavimų viso leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo laikotarpiu.
20. Pažymėtina, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai, o asmens teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti ir gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais. Ginčo atveju Departamentas Sprendimu įvertino pareiškėjo Lietuvoje turimus šeiminius ryšius (nustatė, jog jų nėra) bei pareiškėjo skunde įvardintas jo šeimos gyvenimą liečiančias aplinkybes – proporcingumo siekiamam tikslui aspektu – ir laikė tokį pareiškėjo teisės į šeimą ribojimą proporcingu situacijoje, kuomet siekiama apsaugoti Lietuvos nacionalinius interesus. Atsižvelgiant į Ribojamųjų priemonių įstatymo nuostatas bei nacionalinius šalies interesus teisėjų kolegija neturi pagrindo su tokiu Departamento vertinimu nesutikti ir jam pritaria.
21. Departamentas sudarė pareiškėjui galimybę pateikti paaiškinimus bei visus įrodymus dėl ginčo situacijos ir juos įvertino priimdamas Sprendimą, Sprendimą motyvavo bei nurodė taikomas teisės normas. Taigi, Departamentas Sprendimas atitinka ir formaliuosius VAĮ 10 straipsnio 5, 6 dalyse reglamentuotus viešojo administravimo subjekto priimamo administracinio sprendimo turinio pagrindus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, jos susietos su taikytinu teisiniu reguliavimu), todėl skundžiamo Sprendimo naikinti nėra teisinio pagrindo ir pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).
Dėl kitų procesinių klausimų
12. Byloje nustatyta, jog už elektroninio ryšio priemonėmis pareikštą skundą pareiškėjas sumokėjo 30,00 Eur dydžio žyminį mokestį, t. y. sumokėjo 7,50 Eur didesnį žyminį mokestį, negu reikia pagal ABTĮ (ABTĮ 35 straipsnio 1, 3 dalys), todėl pareiškėjui grąžinama 7,50 Eur žyminio mokesčio permoka (ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 1–4 dalimis, teisėjų kolegija
nusprendžia:
pareiškėjo V. K. skundą atmesti.
Grąžinti pareiškėjui V. K. 7,50 Eur (septynių eurų 50 euro centų) žyminio mokesčio permoką.
Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.