Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2010-09-17 · Byla Nr. Iv-2260-561/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2010-09-17Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2011-11-24Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2010-09-17
Bylos Nr.
Iv-2260-561/2010
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01420-2010-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Arūnas Kaminskas
Pareiškėjas
D. M.
Atsakovas
Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Specialiųjų užduočių rinktinei, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 16.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-2260-561/2010(Proceso Nr. 3-61-3-01420-2010-3)Procesinio sprendimo kategorija 16.5; 16.8; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. rugsėjo 17 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas, sekretoriaujant Daliai Švilpienei, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. M. skundą atsakovams Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Specialiųjų užduočių rinktinei ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėja D. M. su skundu kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovų Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Specialiųjų užduočių rinktinės (toliau – Specialiųjų užduočių rinktinė) ir Lietuvos valstybės solidariai priteisti jai 503,64 Lt darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2007-07-01 iki 2007-07-31.

Skunde pareiškėja D. M. nurodė, kad Specialiųjų užduočių rinktinės Pirmosios valdybos Pirmajame skyriuje dirba vyriausiąja specialiste. Pagrįsdama savo reikalavimus paaiškino, jog pagal iki 2007-10-01 galiojusią Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) redakciją, valstybės tarnautojų darbo užmokesčio viena iš sudedamųjų dalių buvo priemokos ir priedai, kurių suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos (23 straipsnio 2 dalis). 2007-06-07 Seimas priėmė VTĮ 3, 4, 8, 9, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 25, 38, 41, 43, 44, 49, 50 straipsnių ir priedėlio pakeitimo bei papildymo ir įstatymo papildymo 22¹, 48¹, 50¹ straipsniais įstatymą, kuris įsigaliojo (su tam tikromis išimtimis) 2007-10-01. Šio įstatymo 11 straipsniu buvo papildyta VTĮ 23 straipsnio 2 dalis (2002-04-23 redakcija). Pagal VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje (2007-06-07 redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, į valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumą, kuri negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos, nebebuvo įskaitomas priedas už tarnybos stažą (VTĮ 25 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2002-04-23 redakcija)), taip pat nebuvo įskaitomas pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas (VTĮ 25 straipsnio 1 dalies 5 punktas (2007-06-07 redakcija)), tačiau nuostata, kad valstybės tarnautojams mokamų kitų priedų ir priemokų bendras dydis (suma) negali viršyti 70 procentų pareiginės algos, išliko.

D. M. nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) 2009-12-11 nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai” (bylos Nr. 14/07-17/08-25/08-39/08) konstatavo, kad aukščiau paminėtas reguliavimas yra neteisėtas. Todėl mano, kad atsakovai, apskaičiuodami priedų ir priemokų dydžius, nepagrįstai taikė VTĮ 23 straipsnio 2 dalį, dėl ko nuo 2007-07-01 iki 2007-07-31 jai neteisėtai nebuvo išmokėta 503,64 Lt priemokų ir priedų.

Skunde taip pat nurodoma, kad valstybės valdžią Lietuvoje pagal Konstitucijos 5 straipsnį vykdo Vyriausybė. Tai reiškia, kad bet kokie Vyriausybės veiksmai yra pripažintini Lietuvos valstybės veiksmais. Kadangi Vyriausybė savarankiško teisinio subjektiškumo neturi, šioje byloje dėl deliktinės atsakomybės taikymo tinkamu atsakovu gali būti laikoma Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės. Remiantis tuo, kas išdėstyta, mano, kad abu atsakovai šiuo atveju turi atsakyti solidariai. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad teisinė situacija kol kas nėra aiški, remiantis bendruoju teisės principu jus curia novit, tiki, kad teismas, išsprendęs šią bylą ir pritaikęs tinkamą teisės aktą, priteis prašomą sumą iš tinkamo atsakovo ar atsakovų.

Šalies argumentai

D. M. taip pat nurodė, jog pagal pateiktas darbdavio – Specialiųjų užduočių rinktinės – asmeninio uždarbio korteles, paskutinį kartą visas jai priklausantis darbo užmokestis nebuvo išmokėtas 2007-07-31. Todėl, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – Darbo kodeksas) 298 straipsniu, pareiškėja D. M. prašo priteisti jai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2007-07-01 iki 2007-07-31.

Atsiliepimas

Atsakovė Specialiųjų užduočių rinktinė atsiliepime į pareiškėjos D. M. skundą su skundo reikalavimais nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip pateiktą netinkamai šaliai, o jei teismas nuspręstų priteisti D. M. prašomas sumas, atsižvelgiant į sunkią turtinę atsakovės padėtį, prašė sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti vieneriems metams.

Nurodė, kad valstybės tarnautojams atlyginimus nustato ir moka valstybė, o Specialiųjų užduočių rinktinė šiuo atveju tik apskaičiuoja ir išmoka valstybės nustatyto dydžio atlyginimą. Specialiųjų užduočių rinktinė neturėjo teisės savo nuožiūra apskaičiuoti ir mokėti didesnį atlyginimą valstybės tarnautojams, nei konkrečiu laikotarpiu numatė atitinkami Lietuvos Respublikos teisės aktai, todėl, atsakovės nuomone, Specialiųjų užduočių rinktinė atsakovu šioje byloje yra pripažinta nepagrįstai.

Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujanti Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VSAT), kuri byloje taip pat yra ir tretysis suinteresuotas asmuo, atsiliepime į pareiškėjos D. M. skundą su skundo reikalavimu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, pabrėždama, jog išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Konstituciniam Teismui, o kai nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu (Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimas).

Nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Civilinis kodeksas) 6.273 str. 1 d. įtvirtinta, jog bylose dėl žalos atlyginimo, kai žalą privalo atlyginti valstybė, valstybei atstovauja Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Vyriausybė, pasinaudodama jai įstatymo suteikta diskrecijos teise, 2001-07-26 nutarimu Nr. 932 atstovauti valstybei bylose dėl žalos atlyginimo įgaliojo valstybės institucijas (valstybinio administravimo subjektus), dėl kurių arba dėl kurių pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų aktų atsirado žala. Todėl, pareiškėjai reikalavimus grindžiant Civilinio kodekso 6.271 str., VSAT nuomone, Lietuvos valstybę turi atstovauti VSAT.

Atkreipė dėmesį, kad išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A5-264/2003 pasisakė, jog pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Kadangi atsakovės sprendimai riboti D. M. priedus ir priemokas yra įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo paskelbimo, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis neišmokėtai pareiškėjos darbo užmokesčio daliai netaikytina.

Pabrėžė, jog siekiant nepažeisti konstitucinio visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principo, teismų praktika iš esmės analogiškose bylose formuojama vieninga linkme. Todėl, atsižvelgiant į visuotinai žinomą aplinkybę – sunkią Lietuvos valstybės turtinę padėtį, jei teismas priimtų palankų pareiškėjai sprendimą, prašo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

Byloje kilęs ginčas, ar teisėtai ir pagrįstai pareiškėjai D. M. neišmokėta darbo užmokesčio dalis (503,64 Lt), susidariusi atsakovei Specialiųjų užduočių rinktinei taikant 70 procentų pareiginės algos priedų ir priemokų ribojimą pagal VTĮ 23 straipsnio 2 dalį.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėja D. M. ginčo laikotarpiu Specialiųjų užduočių rinktinėje dirbo vyriausiąja specialiste (b. l. 4), todėl jai, kaip statutinei valstybės tarnautojai, apskaičiuojant darbo užmokestį yra taikomos VTĮ VI skyriaus (23-26 straipsnių) nuostatos, reglamentuojančios darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką (VTĮ 4 str.).

Nustatyta, kad D. M. Specialiųjų užduočių rinktinėje einant statutinės valstybės tarnautojos pareigas, apskaičiuojant jai priedus bei priemokas buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi VTĮ 23 str. 2 d. nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį, t.y. visų mokėtinų priemokų sumą ribojant ne didesniu negu 70 proc. dydžiu, ir tokiu būdu laikotarpiu nuo 2007-07-01 iki 2007-07-31 neišmokėta 503,64 Lt darbo užmokesčio dalis (b. l. 4). Pažymėtina, jog ginčo dėl sumos dydžio byloje nėra.

Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja VTĮ 23-26 straipsnių nuostatos, kurios pagal VTĮ 4 straipsnio 2 dalį statutiniams valstybės tarnautojams taikomos be išlygų.

VTĮ 23 straipsnio redakcijoje, galiojusioje nuo 2002-07-01 iki 2007-10-01, buvo numatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai ir priemokos. Priedų ir priemokų suma negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos. Nuo 2007-10-01 galiojusioje to paties straipsnio redakcijoje buvo numatyta, kad į šią sumą neįskaitomi VTĮ 25 straipsnio 1 dalies 1 (už tarnybos stažą) ir 5 (vienkartinis) punktuose nustatyti priedai. Nuo 2009-01-01 į darbo užmokestį, apibrėžtą VTĮ 23 straipsnyje, atskira eilute buvo įtrauktas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimus, o 23 straipsnio 2 dalies nuostata patikslinta, kad į priedų ir priemokų sumą neįskaitomas šis priedas bei 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.

Konstitucinis Teismas 2009-12-11 priėmė nutarimą ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo pripažino, kad VTĮ VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui, ir ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Toks Konstitucinio Teismo sprendimas reiškia, kad paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais vidaus tarnybos sistemos pareigūnams turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą, vykdymą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovė Specialiųjų užduočių rinktinė už faktiškai pareiškėjos atliktą darbą poilsio, švenčių dienomis ir nakties metu bei už papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaičiusi ir to neneigia.

Atsižvelgdamas į tai, kas nustatyta, ir vadovaudamasis Konstitucinio Teismo išvadomis, teismas daro išvadą, kad pareiškėjos D. M. reikalavimas priteisti jai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį yra pagrįstas.

Sutinkamai su Darbo kodekso 16, 93 straipsniais, įvertinus tai, kad darbo užmokesčio mokėjimas yra asmens, su kuriuo dirbantįjį ar tarnaujantįjį sieja darbo ar tarnybos santykiai, pareiga, darbo užmokestis priteisiamas tiesiogiai iš pareiškėjos darbdavio. Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarime yra pažymėjęs, kad VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 redakcija) nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas suponuoja tai, jog ir vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovai ar kiti atsakingi asmenys įstaigos darbą turėjo organizuoti inter alia taip, kad poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu būtų dirbama, papildomos užduotys, atliekamos viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų vykdomos paisant šio įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyto apmokėjimo už darbą apribojimo. Tuo remiantis, konstatuotina, kad už netinkamą darbo organizavimą ir darbo neatitinkantį apmokėjimą yra tiesiogiai atsakingi asmenys, kurie turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį.

Šalies argumentai

D. M. skunde be Specialiųjų užduočių rinktinės atsakove taip pat nurodo ir Lietuvos valstybę. Tačiau teismas daro išvadą, kad D. M. tarnybos teisiniais santykiais tiesiogiai yra susijusi su Specialiųjų užduočių rinktine, t.y. subjektu, privalančiu mokėti jai darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas garantijas, sprendžiančiu pareigūno priėmimo į valstybės tarnybą bei atleidimo iš jos klausimus, tvirtinančiu pareigybės aprašymą. Todėl bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, atsakovu yra darbdavys, o ne Lietuvos valstybė. Valstybė galėtų būti tinkamu atsakovu byloje, jeigu pareiškėja, formuluodama savo reikalavimus, prašytų atlyginti žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijos (jos pareigūnų) veiksmais. Kadangi nagrinėjamoje byloje D. M. prašo priteisti jai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, atsakovu laikytinas tiesioginis jos darbdavys, t.y. Specialiųjų užduočių rinktinė.

Išanalizavęs teisinį reguliavimą, teismas daro išvadą, jog tai, kad ne viso darbo užmokesčio mokėjimo D. M. metu dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą numatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjos teisės į neišmokėto darbo užmokesčio priteisimą. Jeigu asmuo kreipiasi į teismą įstatymo nustatytais terminais, jis turi teisę į tai, kad būtų atsižvelgiama ir į vėliau priimtą Konstitucinio Teismo nutarimą dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų konstitucingumo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 pažymėjo, kad valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas.

Šalies argumentai

Nagrinėjamu atveju, pareiškėja D. M. į teismą kreipėsi 2010-05-19 (b. l. 1). Skunde D. M. prašo priteisti jai neišmokėtą darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2007-07-01 iki 2007-07-31. Remiantis tuo, kas nustatyta, ir vadovaujantis Darbo kodekso 27 str. 2 d., pareiškėjos D. M. reikalavimas priteisti jai neišmokėtą darbo užmokestį už minėtą laikotarpį gali būti tenkinamas visa apimtimi, kadangi pareiškėja D. M. nėra praleidusi įstatyme nustatyto trejų metų senaties termino.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad laikotarpis, už kurį pareiškėjams turi būti priteisiama nesumokėto atlyginimo dalis, turi būti nustatomas vadovaujantis Darbo kodekso 298 straipsniu (2009-01-23 nutartis adm. byloje Nr. A822–790/2009; 2009-08-24 nutartis adm. byloje Nr. A756–859/2009). Pagal nurodytą įstatymo nuostatą darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Taigi, Darbo kodekso 298 straipsniu imperatyviai apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas trejais kalendoriniais metais.

Taikant nurodytus D. M. priteistinos neišmokėto darbo užmokesčio sumos apskaičiavimo kriterijus bei atsižvelgiant į pareiškėjos reikalavimą priteisti jai darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2007-07-01 iki 2007-07-31, taip pat į byloje esančius duomenis apie pareiškėjai neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos dalį, teismas daro išvadą, kad D. M. priteistina neišmokėto darbo užmokesčio suma susidarė per laikotarpį, neviršijantį trejų metų.

Šalies argumentai

Pažymėtina, kad pareiškėja D. M. skunde atsakove nurodo ir Lietuvos valstybę. Tačiau, kaip jau buvo minėta, už netinkamą darbo organizavimą ir neatitinkantį atlikto darbo apmokėjimą yra tiesiogiai atsakinga įstaiga, kuri turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį. D. M. ir atsakovės Lietuvos valstybės, iš kurios ji solidariai prašo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, jokie darbo teisiniai santykiai nesiejo. Valstybė nebuvo atsakinga ir už pareiškėjos darbo organizavimą. Todėl pareiškėjos D. M. reikalavimas priteisti jai darbo užmokesčio nepriemoką iš Lietuvos valstybės yra nepagrįstas ir atmestinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas). Esant tokiai teisinei bei faktinei situacijai, darytina išvada, kad D. M. skundo reikalavimas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo tenkintinas iš dalies, ir pareiškėjos D. M. visa prašoma suma (503,64 Lt) priteistina iš jos darbovietės – Specialiųjų užduočių rinktinės.

Atsiliepimas

Atsakovės atsiliepimuose į pareiškėjos skundą prašė atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams, atsižvelgiant į sunkią Lietuvos valstybės finansinę padėtį.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas turi teisę dalyvaujančiųjų byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti. Tačiau, nagrinėjamu atveju, atsakovės nepateikė jokių duomenų, kurie liudytų jų motyvų pagrįstumą. Lėšų neturėjimo faktas yra ne visuotinai žinoma, o įrodinėtina aplinkybė. Nesant įrodymų, šis faktas negali būti nustatomas.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87str., 88 str. 1, 4 p., 127 str., 129 str., teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

pareiškėjos D. M. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti D. M. iš atsakovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Specialiųjų užduočių rinktinės 503,64 Lt (penkis šimtus tris litus 64 centus) neišmokėto darbo užmokesčio.

Kitoje dalyje D. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjas Arūnas Kaminskas