- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-04-12
- Bylos Nr.
- 2K-169/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-95-1-00072-2009-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vladislovas Ranonis (pirm.), Vytautas Masiokas, Rimantas Baumilas (pran.)
- Nuteistasis
- R. S., R., M. Z., M. Č.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Vytauto Masioko ir pranešėjo Rimanto Baumilo,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. kasacinį skundą dėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 4 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau–BK) 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 29 d. nutartis, kuria nuteistojo R. S. apeliacinis skundas atmestas.
Šioje byloje taip pat nuteisti M. Z. (M. Z.) ir M. Č., tačiau kasaciniai skundai dėl jų nepaduoti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. S. nuteistas už tai, kad su M. Č. ir M. Z. panaudodami šaunamąjį ginklą pasikėsino apiplėšti įsibrovę į patalpą. 2009 m. kovo 17–osios vakare M. Z., Vilniaus mieste prie parduotuvės sutikęs M. Č., pareikalavo atiduoti skolą, bet šis reikalaujamos pinigų sumos neturėjo. M. Z., pagrasinęs susidoroti, sukurstė M. Č. pavogti pinigus, kad užskaitytų skolą, ir organizavo degalinės plėšimą, o R. S. sutiko M. Z. ir M. Č. padėti. Tuo tikslu tą patį vakarą M. Z. ir R. S. parduotuvėje nupirko moteriškas kojines, iš kurių kovo 18-osios naktį tarp 2 ir 3 val. R. S. automobiliu „M. B.“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) juos vežant netoli degalinės Vilniaus rajono Užubalių kaime, M. Z. pagamino kaukę. Atvykus R. S. padavė savo dujinį pistoletą „Mauser HSc mod. 90 M“, o M. Z. surado lauke akmenį ir abu nurodė M. Č., kad akmeniu reikia išdaužti degalinės stiklą ir patekti į degalinės vidų, pagrasinti pistoletu, o, jeigu reikės, ir šauti, paimti kasos aparatą ir išsinešti. Kai pastebėjo prie degalinės stovintį vilkiką, kurio kabinoje buvo vairuotojas, visi nutarė važiuoti į Širvintas ir ten apiplėšti degalinę. Širvintose apie 3.30 val. šiek tiek toliau nuo UAB „Luktarna“ degalinės Plento g. 4 M. Z. ir R. S. liko laukti mašinoje, o M. Č., užsidėjęs kaukę, paėmęs pistoletą ir akmenį, nuėjo į degalinę. Priėjęs prie degalinės parduotuvės pastato, akmeniu išdaužė durų stiklą, įsibrovė pro jas į vidų, pagrasino pardavėjai V. M. rankoje laikomu į ją nukreiptu dujiniu pistoletu, siekdamas pagrobti pinigus, tačiau, šiai pasipriešinus, nusikaltimo nebaigė ir pabėgo, tada automobiliu, kuriame jo laukė R. S. ir M. Z., visi pasišalino iš įvykio vietos.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis R. S. prašo Širvintų rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 4 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 29 d. nutartį pakeisti ir jį išteisinti, nepadarius veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 6 dalyje ir 180 straipsnio 3 dalyje.
Žemesnės instancijos teismas
Su teismo nuosprendžiu ir nutartimi kasatorius nesutinka dėl jų nepagrįstumo, nurodo, kad teismai netinkamai išaiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, nukrypo nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, netinkamai vertino įrodymus, apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo jo apeliacinį skundą, nes nepasisakė dėl visų jame išdėstytų argumentų, todėl padaryto Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau–BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 272, 301 straipsnių, 305 straipsnio, 332 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimų, kurie yra esminiai, nes suvaržė jo teisę į gynybą, sukliudė išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Teismai kasatoriaus veiksmus įvertino kaip padėjėjo, kaltę grindė tik kito nuteistojo M. Č. parodymais. Kiti byloje surinkti įrodymai patvirtina M. Č. pasikėsinimo apiplėšti degalinę faktą, ir nė vienas įrodymas nepatvirtina, jog kasatorius žinojo, suprato, kad padeda M. Č. ir M. Z. įvykdyti apiplėšimą ir tokių padarinių siekė, turėjo motyvą ir tikslą gauti iš apiplėšimo turtinę naudą, ir to siekė. Apeliacinės instancijos teismas iškreipė kasatoriaus parodymų prasmę, nurodydamas, kad jis apeliaciniame skunde patvirtino, jog M. Z. ir M. Č. kalbėjo apie degalinės plėšimą, tačiau jis to nelaikė rimtu pokalbiu, ir tai įrodo jo kaltę. Ši teismo išvada nepagrįsta, nes kasatorius pokalbio nelaikė rimtu dėl to, kad M. Č. su M. Z. jam nurodė kitą kelionės tikslą – pasiskolinti iš giminių pinigų, kuriuos M. Č. būtų grąžinęs M. Z.. Taip pat teismas be pagrindo rėmėsi liudytojų A. G. ir T. G. parodymais, kad kasatorius jiems yra sakęs, jog M. Č. jam skolingas ir prašė jų padėti atsiimti pinigus, tačiau jie atsisakė, nes M. Č. nebuvo skolingas ir nesakė, kad yra skolingas kasatoriui ir dėl to eina plėšti degalinės. Nutartyje nurodytas kaip nuteistųjų kaltę padarius nusikalstamą veiką įrodantis įvykio vietos apžiūros protokolas, kuriame užfiksuota, jog degalinės lauko durų stiklas yra išdaužtas, patvirtina, jog M. Č. brovėsi į degalinę, bet nepatvirtina kasatoriaus kaltės. Nutartyje teismas visiškai neanalizavo ir nepasisakė dėl skundo argumento apie M. Č. parodymų nenuoseklumą ir prieštaringumą ir nenurodė, kuriais šio asmens parodymais – duotais teisme ar ikiteisminio tyrimo metu – vadovaujasi. Teismas nepasisakė dėl M. Č. veiksmų, kai jis vienas pasikėsino apiplėšti degalinę, t. y. įvykdė veiksmus, dėl kurių jie nesitarė, panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją, tai pagal BK 26 straipsnio 1 dalį yra vykdytojo ekscesas ir reikšminga aplinkybė sprendžiant civilinio ieškinio klausimą. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika dėl įrodymų vertinimo (pvz., kasacinė nutartis Nr. 2K-337/2005), ir dėl apeliacinio proceso (kasacinė nutartis Nr. 2K-18/2004).
Apibendrindamas kasatorius prašo tuo atveju, jeigu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kolegija nuspręstų, kad M. Č. parodymų pakanka pripažinti jį kaltu, skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Kasatorius pažymi, kad neatliko objektyvių plėšimo veiksmų, turi darbą, nekilo jokių žalingų padarinių, nes M. Č. tik pasikėsino įvykdyti plėšimą. Kasatorius pripažintas nusikaltimo padėjėju, o bausmė paskirta kaip vykdytojui, tai prieštarauja teisingumui. BK 22 straipsnyje nustatyta, kad asmenims, kurie pasikėsino įvykdyti nusikaltimą, bausmė gali būti švelninama remiantis BK 62 straipsnio nuostatomis.
Atsiliepimas
Atsiliepime į nuteistojo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokurorė prašo nuteistojo R. S. kasacinį skundą atmesti.
Prokurorė pažymi, kad BPK 20 straipsnio nuostatose įtvirtinta išimtinė teismo teisė duomenis pripažinti įrodymais ir juos vertinti. Kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Nuteistojo R. S. skundo didžioji dalis argumentų, skirtų kito nuteistojo šioje byloje M. Č. parodymų vertinimui, nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalies nuostatas kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, o surinktų įrodymų iš naujo nevertina ir faktinių aplinkybių nenustatinėja. Prokurorė taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė BPK 305 straipsnio reikalavimų, apkaltinamąjį nuosprendį R. S. grindė teisiamajame posėdyje ištirtais M. Č. parodymais, kaip to reikalauja BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatos. Pirmosios instancijos teismas tinkamai motyvavo bausmės skyrimą R. S., nepadarė įstatymo taikymo klaidos. BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatose nurodyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, o byloje nenustatyta BK 54 straipsnio 3 dalyje ar 62 straipsnio 1, 2, 4 dalyse nurodytų aplinkybių, dėl kurių bausmė kasatoriui turėtų būti paskirta švelnesnė, negu numatyta straipsnio sankcijoje. Apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų ir pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl nenagrinėtinų skundo argumentų
BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Kasacinės instancijos teismas byloje, kurioje priimti skundžiami teismų sprendimai, naujų faktų nenustatinėja, faktinių aplinkybių netiria, įrodymų iš naujo nerenka ir nevertina.
Kasatoriaus kasaciniame skunde yra teiginių, kad teismai netinkamai įvertino M. Č. nenuoseklius parodymus dėl ginklo padavimo jam, skylių kojinėse pjaustymo, kitų aplinkybių, taip pat kad apeliacinės instancijos teismo kolegija be pagrindo rėmėsi liudytojų A. G. ir T. G. parodymais ir pan. Tai ne teisės taikymo, bet faktų sritis, kurioje savo kompetenciją atlikti tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas įgyvendino bylą išnagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai.
Ikiteisminio tyrimo medžiagos ir gautų duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo teisė ir pareiga, nustatyta BPK 20 straipsnio 2 dalyje. Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų bei 5 dalyje nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismų sprendimus.
Dėl veikos kvalifikavimo
Pirmosios instancijos teismas, ištyręs bylos duomenis ir pripažinęs juos įrodymais, nuosprendyje konstatavo, kad R. S. nuosavu automobiliu nuvežė M. Č. ir M. Z. į nusikaltimo vietą, davė savo dujinį pistoletą ir šovinių, teikė patarimus, pažadėjo parvežti ir parvežė juos atgal, taigi buvo šio nusikaltimo padarymo padėjėjas. R. S. aiškinimą nežinojus, kad veža M. Č. vykdyti degalinės plėšimą, teismas vertino kaip nelogišką, prieštaraujantį bylos faktiniams duomenims. Pokalbiai apie M. Č. skolą, pinigus, kasos aparato pavogimą su pinigais iš degalinės, nusikaltimo įrankių paruošimas ir šaunamojo ginklo perdavimas vyko visiems trims būnant mašinoje, todėl R. S. negalėjo nematyti ir negirdėti, ką kuris darė ir kalbėjo. Be to, R. S. pripažino, kad žinojo apie M. Č. problemas dėl M. Z. skolos ir pažadėjo jam padėti.
Apeliacinės instancijos teismas pagal nuteistojo skundą patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į kiekvieno iš nuteistųjų vaidmenį padarant nusikaltimą, tinkamai kvalifikavo jų nusikalstamą veiką, t. y. R. S. buvo nusikaltimo padarymo padėjėjas, todėl jo veika pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį kvalifikuota tinkamai.
Dėl bausmės individualizavimo
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę R. S., atsižvelgė į jo vaidmenį padarant nusikaltimą, į tai, kad jis pasikėsino padaryti sunkų nusikaltimą, nusikaltimo nebaigė, už šio nusikaltimo padarymą numatyta laisvės atėmimo bausmė, nėra jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, jis teistas, baustas administracine tvarka, niekur nedirba, ankstesnė darbovietė jį apibūdino gerai, todėl skyrė laisvės atėmimo bausmę, mažesnę už numatytos bausmės vidurkį. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai paskyrė R. S. bausmę, gerokai mažesnę, nei BK 180 straipsnio 3 dalyje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis, paskirta bausmė savo dydžiu nėra aiškiai per griežta, atitinka BK 54 straipsnyje nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, o nuteistojo apeliacinio skundo argumentai dėl jam paskirtos bausmės švelninimo nelaikytini pakankamai pagrįstais. Darytina išvada, kad teismų sprendimuose bausmės individualizavimo motyvai išdėstyti tinkamai ir nepadaryta įstatymo taikymo klaidų.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo R. S. kasacinį skundą atmesti. .