Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Įgyvendinus įkalinimo įstaigų sveikatos priežiūros skyrių pertvarką, nuo 2019-10-01 Šiaulių tardymo izoliatoriuje neliko Sveikatos priežiūros tarnybos, tačiau įsteigtas naujas struktūrinis padalinys - pirminės asmens sveikatos priežiūros skyrius Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (Laisvės atėmimo vietų ligoninės Pirminės asmens sveikatos priežiūros skyriui veiklos adresu Šiaulių tardymo izoliatorius), taigi, Šiaulių tardymo izoliatorius negali būti atsakingas už kitą juridinį asmenį, t. y. už LAVL, kuris atsakingas už reikiamo gydymo, vaistų skyrimą ir pan. Taip pat nurodo, kad dietinis maitinimas taip pat skiriamas medikų sprendimu.

Informacija apie paskirtą dietinį maitinimą turi būti nurodoma asmens bylos pažymoje, be to, asmens sveikatos istorija perduodama sveikatos priežiūros padaliniui, kad būtų surinkti duomenys apie gydytojų skirtas rekomendacijas dėl dietinio maitinimo. Kaip matyti, asmens bylos pažymoje įrašo apie dietinį maitinimą nėra, o LAVL, peržiūrėjęs sveikatos istoriją, Šiaulių TI apie skirtą dietinį maitinimą iš karto neinformavo. Atsižvelgiant į tai, Šiaulių TI dietinio maitinimo skirti savavališkai neturėjo pagrindo.

Kaip matyti iš Saugumo valdymo skyriaus 2022-03-30 pažymos Nr. 60-7089, M. K. pagal grafiką buvo sudaryta galimybė pasinaudoti dušu 2021-06-25, 2021-06-30, 2021-07-07 (į dušą vedami visi vienoje kameroje esantys asmenys. Nenorintys eiti turi teisę atsisakyti. Atsisakymai ar sutikimai eiti į dušą pagal grafiką niekur nežymimi, kadangi to daryti jokie teisės aktai nenumato).

Patikrinus Šiaulių tardymo izoliatoriuje esančius duomenis, nustatyta, kad į Šiaulių tardymo izoliatorių atvykusiam M. K. buvo sudaryta galimybė pasinaudoti dušu ir 2021-06-16. Sanitarinio švarinimo atlikimo faktą M. K. patvirtino savo parašu.

Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 „Dėl pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (su visais pakeitimais) 17.5 papunktyje nustatyta, kad: „Iš užrakintų gyvenamųjų aukštų, gyvenamųjų patalpų (kamerų) arba palatų nuteistieji (suimtieji) išleidžiami <...> į dušą (ne rečiau kaip du kartus per savaitę, o kai yra sudarytos sąlygos, - kasdien). Ši nuostata priimta Teisingumo ministro 2021 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 1R-176.

Asmenys į dušą Šiaulių TI po du kartus per savaitę vedami nuo 2021-10-01. Anksčiau ši nuostata buvo įgyvendinama ne visa apimtimi, kadangi trūko žmogiškųjų resursų (nuo 2021-10-01 Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija perorganizavo vykdomą tarnybą ir paskyrė 10 asmenų vykdyti dinaminę apsaugą. Šie pareigūnai dirba ir savaitgaliais, todėl atsirado galimybė užtikrinti teisės aktuose nustatytų reikalavimų vykdymą).

Pažymi, kad jokių prašymų būti vedamam antrą kartą per savaitę pareiškėjas nėra teikęs. Tai leidžia manyti, kad tokio poreikio pareiškėjui nebuvo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas M. K. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės 9500 Eur žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2021-06-16 iki 2021-07-15. Neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020-02-05 įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ (TAR, 2020-02-05, Nr. 2020-02567) 2.2. punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2021-06-16 iki 2021-07-15 Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas kamerose Nr. 43 (plotas 18,33 kv. m.), Nr. 21 (plotas 18,72 kv. m.), Nr. 16 (plotas 19,09 kv. m.), Nr. 24 (plotas 18,85 kv. m.). Iš byloje esančios 2022-03-23 pažymos Nr. 60-6611 matyti, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto.

Teisės aktuose, reglamentuojančiuose minimalų plotą, tenkantį vienam asmeniui laisvės atėmimo vietų gyvenamojoje kameroje, nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausiai iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas.

Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) didžioji kolegija, harmonizuodama praktikos išsiskyrimus, 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršic prieš Kroatiją pažymėjo, jog pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos. Būtent šiame EŽTT sprendime nurodė, kad nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT šiame sprendime taip pat nurodė, kad kai vertinamas kalinimas kameroje, kurioje kiekvienam kalinamam asmeniui tenka nuo 3 iki 4 kv. m, erdvės veiksnys išlieka svarbus sprendžiant dėl kalinimo sąlygų adekvatumo; tokiais atvejais Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas bus konstatuotas, jeigu ploto veiksnys nustatomas kartu su kitomis netinkamo kalinimo sąlygomis. Be to, EŽTT paaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, nurodydamas, jog kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau nėra nurodyta, kad į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, užstatytas baldais. EŽTT vertinimu, šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Tai reiškia, kad baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.

Teismas konstatuoja, kad netgi atsižvelgiant į mažiausią pareiškėjui tekusį plotą išskaičiavus sanitarinio mazgo plotą, minimalus 3 kv. m standartas būtų išlaikytas ir nebūtų galima konstatuoti, kad sanitarinio mazgo užimamas plotas (pareiškėjui tenkanti sanitarinio mazgo ploto dalis atsižvelgiant į kameroje buvusių asmenų skaičių) taip pat kamerose esantys baldai, akivaizdžiai ribotų galimybę normaliai judėti kameroje.

Pareiškėjas nurodo, jog atvykęs į Šiaulių TI pasinaudojo dušu, po to kitą kartą galėjo pasinaudoti 2021-06-25.

Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta 2015-08-03 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-908 (toliau – Higienos norma).

Higienos normos 44 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Pareiškėjas į Šiaulių TI atvyko 2021-06-16 ir jame buvo laikomas iki 2021-07-15. Pažymoje 2022-03-30 Nr. 60-7089 nurodyta, jog pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasinaudoti dušu 2021-06-16. Kitą kartą pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasinaudoti dušu 2021-06-25, t. y. po 9 dienų. Higienos normos 44 punktas įpareigoja atsakovą užtikrinti suimtiesiems (nuteistiesiems) ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Atsakovas daugiau, nei savaitę laiko pareiškėjui neužtikrino galimybės nusiprausti duše, todėl pažeidė Higienos normos 44 punkto reikalavimus, t. y. Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo laikomas kamerose, kuriose nėra įrengtas klozetas, o tik skylė grindyse. Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų 10.6 punktas tiesiogiai nustato, kad kamerų tipo patalpose sanitariniuose mazguose klozetas gali būti tupiamas. Pareiškėjas skunde nurodo, kad jis buvo neįgalus, todėl negalėjo naudotis tualetu. Iš byloje esančios laisvės atėmimo vietų ligoninės rašto matyti, kad Asmens sveikatos istorijoje nėra medicininių dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjui buvo nustatytas neįgalumas iki patekimo į įkalinimo įstaigą. Darbingumo lygio vertinimas buvo atliktas 2021-10-15. Be to, iš 2022-03-22 pažymos Nr. 61-642 matyti, jog pareiškėjas su prašymais ar skundais į Šiaulių TI administraciją nesikreipė. Įvertinus nurodytas aplinkybes, konstatuotina, jog atsakovo neteisėti veiksmai dėl klozeto įrengimo sanitariniame mazge, nenustatyti.

Pareiškėjas nurodė, kad kameroje nebuvo iškvietimo mygtuko. Šie pareiškėjo teiginiai abstraktūs, nedetalizuoti, deklaratyvūs, pareiškėjas nenurodo, kuo pasireiškė jo teisų pažeidimas. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2020-12-21 įsakymu Nr. V-389 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 12.11. punktas numato, kad kamerose įrengiama priežiūrą vykdančio pareigūno iškvietimo sistema, tačiau taisyklių 2 punktas numato, kad šios Taisyklės privalomos naujai projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems, kapitališkai remontuojamiems statiniams, o veikiančioms įkalinimo įstaigoms taikomi tik tie taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su statinių rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbais. Atsakovas nepateikė jokių duomenų ar argumentų, kad priežiūrą vykdančio pareigūno iškvietimo sistemos įrengimui reikalinga atlikti darbus, kurie pagal teisės aktų nuostatas būtų priskiriami pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbams. Atsakovui neįrodžius minėtų aplinkybių, konstatuotina, jog teisės aktai Šiaulių TI numatė priežiūrą vykdančio pareigūno iškvietimo sistemos įrengimą, tačiau įstaiga nesilaikė šio reikalavimo. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-973-1062/2018, 2015 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2227-624/2015 ir kt.). Tačiau įvertinus tai, kad pareiškėjas nenurodė kuo pasireiškė neturtinė žala, jo teiginiai deklaratyvūs, todėl konstatuotina, kad neįrodyta, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą dėl priežiūrą vykdančio pareigūno iškvietimo sistemos nebuvimo.

Pareiškėjas skunde nurodo, jog dalyvavo metadono programoje, tačiau atvykęs į Šiaulių TI 2 dienas jo negavo, taip pat pareiškėjui yra paskirtas dietinis maitinimas, tačiau jo negavo iki 2021-06-26, nuskausminamus vaistus, bei vaistus nuo ŽIV gavo tik 2021-06-25.

Atsakovas atsiliepime nurodo, jog įgyvendinus įkalinimo įstaigų sveikatos priežiūros skyrių pertvarką, nuo 2019-10-01 Šiaulių tardymo izoliatoriuje neliko Sveikatos priežiūros tarnybos, tačiau įsteigtas naujas struktūrinis padalinys - pirminės asmens sveikatos priežiūros skyrius Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (Laisvės atėmimo vietų ligoninės Pirminės asmens sveikatos priežiūros skyriui veiklos adresu Šiaulių tardymo izoliatorius), taigi, Šiaulių tardymo izoliatorius negali būti atsakingas už kitą juridinį asmenį, t. y. už LAVL, kuris atsakingas už reikiamo gydymo, vaistų skyrimą ir pan. Taip pat nurodo, kad dietinis maitinimas taip pat skiriamas medikų sprendimu.

Teismas atsižvelgdamas į tai, kad informacija apie paskirtą dietinį maitinimą turi būti nurodoma asmens bylos pažymoje, o asmens sveikatos istorija perduodama sveikatos priežiūros padaliniui, kad būtų surinkti duomenys apie gydytojų skirtas rekomendacijas dėl dietinio maitinimo, asmens bylos pažymoje įrašo apie dietinį maitinimą nėra, todėl įvertinus šias aplinkybes, konstatuotina, jog atsakovo neteisėti veiksmai dėl dietinio maitinimo neskyrimo, nenustatyti.

Administraciniai teismai sprendžia viešojo administravimo srities ginčus (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalis), Viešasis administravimas – įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Bylos, priskirtos administracinių teismų kompetencijai, numatytos ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1-13 punktuose. Be to, įstatymu administracinių teismų kompetencijai gali būti priskiriamos ir kitokios bylos (ABTĮ 17 straipsnio 2 dalis).

Pagal bendrąją taisyklę ginčai dėl žalos atlyginimo yra civilinio pobūdžio ir priskirti nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui (Civilinio proceso kodekso 22 straipsnio 1 dalis, 25 straipsnis). Administraciniai teismai nagrinėja tuos ginčus dėl žalos atlyginimo, kurie yra apibrėžti ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. ginčus dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis). Pažymėtina, kad ginčai dėl žalos, patirtos dėl galbūt netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, atlyginimo nagrinėtini bendrosios kompetencijos teismuose (žr. Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2013 m. lapkričio 26 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-110/2013; 2015 m. gegužės 8 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-56/2015; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-932-552/2016, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-445-611/2018).

Pareiškėjui papildomai išaiškintina, kad pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą ir norintys ją gauti, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją (toliau – ir Komisija) (Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 2 dalis). Komisijai priėmus sprendimą, pacientas ar kiti asmenys ir (ar) sveikatos priežiūros įstaiga, nesutikdami su Komisijos sprendimu sprendimą turi teisę skųsti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreipiantis į teismą dėl ginčo tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir pareiškimą pateikusio asmens nagrinėjimo iš esmės (Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 8 dalis).

Pareiškėjas ikiteismine tvarka į Komisiją nesikreipė, todėl teismas spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo šių aplinkybių nevertina ir šioje dalyje pareiškėjo skundą palieka nenagrinėtu (ABTĮ 105 straipsnio 5 punktas). Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-823-520/2020.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog buvo parašęs skundą dėl maisto 2021-07-05. Pareiškėjas šių aplinkybių nedetalizavo, nenurodė kuo pažeistos jo teisės „dėl maisto“, iš 2022-03-22 pažymos Nr. 61-642 matyti, jog pareiškėjas su prašymais ar skundais į Šiaulių TI administraciją nesikreipė, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo maitinimo atmestini, kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodė, jog pablogėjo jo sveikata. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, sveikatos istoriją, daro išvadą, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog pareiškėjo sveikata pablogėjo būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu.

Teismas pažymi, kad pagal EŽTT jurisprudenciją, teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle prieš Suomiją ir kt.). Tokiai praktikai pritaria ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., LVAT 2014-10-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1352/2014 ir kt.).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais.

Teismas atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas Šiaulių TI, buvo kalinamas sąlygomis, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Tačiau nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo intensyvus. Byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Kartu pabrėžtina, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai, įvertinus byloje esančią jo asmens sveikatos istoriją, dėl kalinimo sąlygų Šiaulių TI, nenustatyti.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT), gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-2162/2014, 2015 m. gegužės 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1050-442/2015 ir kt.)

Vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, pažymėtina, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus, tačiau kitų pažeidimų nenustačius, teismų praktikoje pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais paprastai nepriteisiamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1027-442/2017, 2020 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-973-624/2020 ir kt.).

Teismas, atsižvelgdamas į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, konstatuoja, kad minėti byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Atsižvelgiant į aukščiau paminėtas aplinkybes, pareiškėjo prašymas dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintinas iš dalies, pripažįstant, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86, 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjo M. K. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo M. K. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista.

Pareiškėjo M. K. reikalavimą dėl 9500 Eur neturtinės žalos atlyginimo pinigais, atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjo M. K. skundo dalį dėl neturtinės žalos, patirtos dėl netinkamai teiktų ir / ar neteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, atlyginimo priteisimo palikti nenagrinėtą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.