Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio, Arūno Paštuolio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jurgos Vasiliauskienės,

dalyvaujant prokurorei T. L.

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės T. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio, kuriuo V. T. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, 286 straipsnyje, ir nuteistas:

pagal BK 140 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 6 mėnesiams;

pagal BK 286 straipsnį – laisvės atėmimu 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir V. T. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 9 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 3, 4, 5, 8 punktais, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant nuteistąjį gydytis priklausomybės ligas, kai nuteistasis sutinka; auklėti ir prižiūrėti savo nepilnamečius vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos; tęsti darbą; neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

V. T. išteisintas pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, neįrodžius, kad nuteistasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

V. T. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti iš gyvenamosios vietos ir įpareigojimas nebendrauti ir neieškoti ryšių su nukentėjusiąja, paliktos galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o jam įsiteisėjus, panaikintinos.

Kauno teritorinės ligonių kasos ieškinys tenkintas ir iš V. T. priteista 45,07 eurai už nukentėjusiosios gydymą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. V. T. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2018 m. sausio 1 d., apie 1 val. 40 min., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu smurtavo prieš savo šeimos narį - sutuoktinę R. T., tai yra, tyčia ranka suėmęs už kaklo, sudavė smūgį nenustatytu aštriu duriančiu- pjaunančiu daiktu, panašiu į atlenkiamą peilį, į dešinę kirkšnį bei ją stumdė, dėl to nukentėjusi susitrenkė kairės rankos nykštį, šiais savo veiksmais padarė poodines kraujosruvas kakle, dešiniame klube, dešiniame žaste, dešinėje kirkšnyje, pjautinę paviršinę žaizdelę dešiniame klube, kairės plaštakos sumušimą, taip nukentėjusiai R. T. sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą.

2. Be to, jis pagal BK 286 straipsnį nuteistas už tai, kad 2018 m. vasario 15 d., apie 12 val. 35 min., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nevykdė teisėtų Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato patrulių rinktinės 3-osios kuopos 1-ojo būrio vyr. patrulio E. Č. reikalavimų, vengdamas sulaikymo aktyviais veiksmais priešinosi bei tyčia du kartus įspyrė nukentėjusiam E. Č. į kairę koją, taip sukeldamas jam fizinį skausmą ir tokiu būdu pasipriešino valstybės tarnautojui.

3. Taip pat, V. T. buvo kaltinamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu išteisintas pagal BK 145 straipsnio 2 dalį dėl to, kad 2018 m. vasario 15 d., apie 12 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, grasino R. T. sutrikdyti jos sveikatą, ją nužudyti sakydamas „pakasiu“, „užmušiu tave“, „tu negyvensi“ bei padegti, susprogdinti jos automobilį, dėl to buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

Motyvuojamoji dalis

6. Prokurorės skundas tenkinamas iš dalies.

10. Kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje teismo išvados neprieštarauja faktinėms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas įrodymus vertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, todėl laikytina, kad apylinkės teismas pagrįstai iš kaltinimo pašalino aplinkybę, jog nukentėjusioji buvo sužalota peiliu, todėl prokurorės apeliacinio skundo argumentai šioje dalyje atmetami. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad grįsti asmens kaltę numanomais teiginiais ar samprotavimais draudžia įstatymas. Nagrinėjamu atveju, priešingai nei teigia prokurorė, byloje nėra pakankamai įrodymų, kad V. T. sužalojo sutuoktinę užlenktu atlenkiamu peiliuku. Apklausta teisiamajame posėdyje nukentėjusioji nurodė, kad V. T. dūrė jai kažkokiu daiktu į koją. Šio daikto nukentėjusioji negalėjo nurodyti ir surašant tarnybinį pranešimą dėl smurto artimoje aplinkoje fakto (1 t., b. l. 20-23). Iš Bendrojo pagalbos centro pateikto garso įrašo apžiūros protokolo (1 t., b. l. 142-144) taip pat matyti, kad pranešėja nurodė, jog ją sumušė, klausiama, ar sumušęs vyriškis prieš ją nenaudojo peilio, nurodė nežinanti. Įvykį tiesiogiai mačiusi liudytoja S. Ž., apklausta teisiamajame posėdyje, taip pat nurodė, kad V. T. rankoje peilio nematė. Priešingai nei teigia prokurorė, peilio panaudojimo fakto nepatvirtino ir teismo ekspertė Z. M., kuri tik nurodė specialisto išvadoje konstatuotą išvadą, jog žaizdelė galėjo būti padaryta aštriu duriančiu – pjaunančiu daiktu, kuo galėjo būti peilis ar kitas, tokias pat savybes turintis aštriabriaunis daiktas. Kartu pažymėtina, kad specialisto išvadoje pateiktas aprašymas – aštrus duriantis – pjaunantis daiktas – iš esmės atitinka peilio sąvoką, tačiau jokių objektyvių duomenų, kad šis sužalojimas buvo padarytas užlenktu atlenkiamu peiliuku, kaip teigia prokurorė, byloje nėra, kaip jau minėta, joks peilis įvykio vietos apžiūros metu rastas nebuvo. Įvertinus tai, kad aštrus duriantis – pjaunantis daiktas gali būti įvairus daiktas, tame tarpe ir peilis, tačiau priskirti jį tik atlenkiamo peilio kategorijai nėra pagrindo, ši aplinkybė, kaip neturinti jokios reikšmės veikos kvalifikavimui, iš nustatytos nusikalstamos veikos aprašymo aplinkybių pašalinta pagrįstai.

13. Motyvuojant šią išvadą visų pirma pažymėtina, kad pagal BK 145 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą. Kaip nurodoma nusikalstamos veikos aprašyme (dispozicijoje) kito asmens terorizavimas gali pasireikšti ne tik grasinimu susprogdinti, padegti, bet ir grasinimu padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką. Tai gali pasireikšti grasinimu nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, kitais baimę, nerimą ar nesaugumo jausmą keliančiais veiksmais (pvz. besikartojančiais įžeidinėjimais, grasinimais kaip nors pakenkti, priekabiavimu, atviru sekimu, gąsdinančiais naktiniais skambučiais, amoralaus pobūdžio SMS žinutėmis, ir pan.), tačiau baudžiamasis įstatymas nereikalauja tokių veiksmų (grasinimo padegti) sistemingumo baudžiamajai atsakomybei kilti. Grasinimas kaip teisinė sąvoka – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26/2010, 2K-238-699/2016). Grasinimas gali būti išreikštas žodžiu, raštu, tam tikru bauginančiu elgesiu, gali būti išsakytas nukentėjusiajam tiesiogiai ar per kitus asmenis ar viešus pasisakymus. Siekiant išvengti vertinimo klaidų ir užtikrinant, kad tam tikri asmens neteisingai suprasti žodžiai ar poelgiai nebūtų be pagrindo pripažinti nusikalstama veika, baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog baudžiamąją atsakomybę gali užtraukti tik realūs (ne tariami) grasinimai. Taigi pripažįstant nusikalstamą grasinimo pobūdį, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-341/2010, 2K-553-942/2015). Analogiškai grasinimo realumas suprastinas ir vertinant BK 145 straipsnio 2 dalyje nurodytus grasinimus susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką.

14. Atsižvelgiant į komentuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymių analizę, neabejotina, jog tokio pobūdžio nusikaltimuose ypatinga reikšmė suteikiama nukentėjusiųjų parodymams bei jų analizei. Tik tinkamai įvertinus šiuos įrodymus, galima konstatuoti, jog tam tikri baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens veiksmai, atliekami nukentėjusių asmenų atžvilgiu, sukėlė jiems įtampą, stresą, nerimą, nesaugumo jausmą, privertė bijoti, kad dėl tolesnių grasinančiojo veiksmų atsiras tam tikros neigiamos pasekmės.

16. Analizuojant teismo atliktą įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų pagrįstumą, svarbus yra ir nukentėjusiosios parodymų, duotų skirtingose proceso stadijose, turinys ir kaita. Ikiteisminio tyrimo metu, tyrėjo apklausta, nukentėjusioji teigė, kad sutuoktinio grasinimus vertino kaip realius, kadangi jis būdamas neblaivus anksčiau prieš ją ne kartą smurtavo (1 t., b. l. 110-11). Tačiau teisme nukentėjusioji apskritai nepatvirtino, kad sutuoktinis būtų jai grasinęs, ir teigė, jog, jai grįžus namo, V. T. miegojo. Ji V. T. pažadino, liepė keltis ir išeiti. Vyras kažką subumbėjo, plūdo ją visokiais necenzūriniais žodžiais. R. T. iškvietė policiją, prašydama girtą sutuoktinį išvesti iš namų, kaip nepageidaujamą asmenį. Nemano, kad sutuoktinis galėtų ją užmušti ir pakasti. Pažymėtina, kad asmens kaltumo įrodinėjimo principai lemia, kad parodymai, duoti tyrėjui ar prokurorui, ir parodymai, duoti teismui, yra skirtingos įrodomosios reikšmės. BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad byloje esantiems parodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai. Teismas gali grįsti išvadas ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurių asmenys nepatvirtina teisme, tačiau tik tais atvejais, kai šie atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus ir tų įrodymų pakanka išvadai apie inkriminuojamos nusikalstamos veikos buvimą ar nebuvimą, šią veiką padariusio asmens kaltumą ar nekaltumą ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai. Tokiais atvejais šie parodymai išlieka svarbus teismo vidinį įsitikinimą formuojantis veiksnys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-206/2008, 2K-274/2008, 2K-7-198/2008, 2K-412/2008, 2K-287/2013, 2K-107-489/2017 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje nukentėjusiosios parodymai iš esmės yra vienintelis duomenų apie V. T. elgesį įvykio metų šaltinis, todėl teismas pagrįstai suteikė prioritetą nukentėjusiosios parodymams, duotiems teismui. Nesant byloje kitų įrodymų, patikimai patvirtinančių grasinimo realumą, teismo abejonės dėl kaltinamojo kaltumo laikytinos pagrįstomis.

17. Prokurorės kasaciniame skunde teigiama, kad teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad kaltinamasis pats pripažino savo kaltę. Šis apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas. Nors V. T. teisiamojo posėdžio metu pripažino, kad galėjo pasakyti, jog „užmuš“, tačiau taip pat nurodė, kad taip pasielgė būdamas pakeltas iš miegų ir nukentėjusiajai nieko nebūtų daręs. Tokioje situacijoje būtų nelogiška ir procesiškai nepateisinama grasinimo realumą grįsti kaltinamojo prisipažinimu. Pažymėtina, kad vertinant grasinimų realumą, didžiulę reikšmę turi jų turinys, santykiai tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybės, kurioms esant buvo grasinama, ir pan. Atsižvelgiant, kad tarp sutuoktinių kilę konfliktiški santykiai, į tai, kad neblaivus V. T. sugrįžus sutuoktinei miegojo, taip pat, kad nukentėjusioji teisiamojo posėdžio metu pripažino, kad girto vyro bijojo, tačiau išsakytų grasinimų nevertino kaip realių, t. y. nemano, kad jis galėtų ją užmušti ar pakasti, nesudaro pagrindo manyti, kad grasinimai bus įvykdyti, todėl V. T. pirmosios instancijos teismas išteisino pagrįstai ir pagrindo tenkinti prokurorės apeliacinį skundą bei V. T. pripažinti kaltu pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, nėra.

18. Visgi, išteisindamas V. T., teismas nurodė netinkamą įstatyme numatytą jo išteisinimo pagrindą ir tuo netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl teismo nuosprendis šioje dalyje keistinas. Įstatymas numato du išteisinamojo nuosprendžio priėmimo pagrindus, t. y. tuomet, kai nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių ir tuomet, kai neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Jau minėta, kad šiuo konkrečiu atveju V. T. inkriminuojamoje veikoje nėra BK 145 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, todėl teismo nuosprendžio rezoliucinė dalis V. T. išteisinimo pagal BK 145 straipsnio 2 dalį pagrindo dalyje keičiama, nurodant, kad V. T. išteisinamas nepadarius veikos, turinčios BK 145 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymių.

19. Dėl nuteistajam paskirtos bausmės ir BK 75 straipsnio taikymo

20. Šioje byloje V. T. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir 286 straipsnį, tai yra už dviejų tyčinių nesunkių nusikaltimų padarymą. Įvertinus byloje esančius duomenis, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nuteistajam parinkdamas bausmės rūšį, nustatydamas jos trukmę, paskirdamas galutinę subendrintą bausmę, vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi bylos medžiagą, neturi pagrindo manyti, jog V. T. nubaustas aiškiai per švelniai. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę. Tokių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

21. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 17 d. nuosprendžiu V. T. buvo nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, paskiriant galutinę 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su 2014 m. rugpjūčio 8 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, jas iš dalies sudedant, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams. 2016 m. birželio 17 d. Vilkaviškio rajono apylinkės teismo nutartimi nuteistajam taikytas lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos ir 2016 m. birželio 29 d. nuteistasis paleistas iš pataisos įstaigos. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistasis nuteistas už dviejų naujų tyčinių nusikaltimų padarymą, kuriuos padarė 2018 m. sausio 1 d. ir 2018 m. vasario 15 d., t. y. jau būdamas teistas už tyčinio nesunkaus nusikaltimo padarymą, taigi turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą įstatymų nustatyta tvarka teistumą. Šios bylos kontekste aktualu, kad pagal BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto a) papunktį, turinčiais teistumą, be kita ko, laikomi asmenys, nuteisti už tyčinius nusikaltimus ir realiai atlikę bausmę, – bausmės atlikimo laikotarpiu ir po bausmės atlikimo arba atleidimo nuo bausmės atlikimo trejus metus, jeigu jie nuteisti už nesunkius ir apysunkius nusikaltimus. Taigi, nagrinėjamu atveju būtų pagrindas konstatuoti nusikaltimų recidyvą ir V. T. laikyti recidyvistu bei atsižvelgti į šią aplinkybę jam individualizuojant bausmę. Tačiau apeliaciniu skundu, prašydama paskirti nuteistajam griežtesnę bausmę, prokurorė šios aplinkybės neprašo pripažinti V. T. atsakomybę sunkinančia aplinkybe, o pagal BPK 320 straipsnio 4 dalyje įvirtintą teisinį reglamentavimą apeliacinės instancijos teismas negali pabloginti išteisintojo ar nuteistojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėties daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde. Todėl, laikydamasi apeliacinio skundo ribų, teisėjų kolegija, net ir nustačiusi, kad V. T. BK 140 straipsnio 2 dalyje, 286 straipsnyje numatytus nusikaltimus padarė būdamas recidyvistu, laiko, kad V. T. atsakomybę sunkinančių aplinkybių taip pat nenustatyta.

22. Prokurorės apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismas nepagrįstai taikė BK 75 straipsnio nuostatas ir bausmės vykdymą atidėjo. Teisėjų kolegija, išanalizavusi skundo argumentus ir išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šie prokurorės skundo argumentai pagrįsti.

23. Pažymėtina ir tai, kad taikyti BK 75 straipsnio nuostatas yra teismo teisė ir bausmės vykdymas gali būti atidėtas tik esant šiame baudžiamajame įstatyme nustatytoms sąlygoms: 1) asmuo pripažintas kaltu ir nuteistas už atitinkamo sunkumo nusikaltimą; 2) jis turi būti nuteistas atitinkamos trukmės laisvės atėmimo bausme; 3) teismo išvada, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog ir atidėjus nuteistajam paskirto laisvės atėmimo bausmės vykdymą bus įgyvendinti bausmės tikslai. Pažymėtina, kad, net ir esant formaliems pagrindams pagal nusikalstamos veikos kategoriją ir paskirtos bausmės dydį, esminė BK 75 straipsnio nuostatų taikymo sąlyga yra būtent teismo išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismas šią išvadą gali suformuluoti pagal visų BK 41 straipsnio nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta: ar taip asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (kasacinė nutartis byloje Nr. 2K-388/2016).

24. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, teismo išvada, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti nuteistajam realiai neatliekant paskirtos laisvės atėmimo bausmės, nėra pakankamai motyvuota ir pagrįsta. Teismas, spręsdamas dėl bausmės vykdymo atidėjimo, neatsižvelgė ir nevertino, ar toks elgesys yra būdingas nuteistajam, ar tai tik atsitiktinio pobūdžio veika, kokios susiformavę nuteistojo nuostatos ir požiūris į jam taikomas poveikio priemones, visuotinai priimtinas elgesio taisykles. Neatsižvelgta ir neįvertintas ankstesnis V. T. elgesys, ankstesni teistumai, nusikalstamų veikų pobūdis. Nuosprendyje nurodytos aplinkybės, į kurias atsižvelgta priimant sprendimą atidėti paskirtos bausmės vykdymą – V. T. kaltę pripažįsta, gailisi, jo nusikaltimai nepriskirti prie sunkių nusikaltimų, jis išlaiko tris mažamečius vaikus, gydosi nuo alkoholizmo, užsiima individualia veikla, padarytos išvados, jog nuteistasis gali būti taisomas neizoliuotas nuo visuomenės, nepagrindžia.

25. Analizuojamu atveju būtina atsižvelgti ir įvertinti tai, kad V. T. veikos, nors ir priskiriamos nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnis), tačiau BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas yra tyčinis smurtinis nusikaltimas, padarytas artimoje aplinkoje prieš kartu gyvenančią sutuoktinę. Atitinkamai BK 286 straipsnyje numatytas nusikaltimas taip pat padarytas apsvaigus, panaudojant smurtinius veiksmus policijos pareigūno atžvilgiu, siekiant išvengti sulaikymo. Byloje nustatyta ne tik atsakomybę lengvinanti aplinkybė, tačiau ir atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamos veikos padarytos apsvaigus nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos veikų padarymui. Šis asmuo už BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veika teisiamas jau nebe primą kartą. Be to, ne kartą baustas už administracinius nusižengimus (susijusius su alkoholinių gėrimų vartojimu (3 t., b. l. 21-28), visų baudų nėra sumokėjęs). Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodoma, kad nuteistasis gydosi priklausomybės ligas, tačiau iš administracinių nusižengimų registro išrašo matyti, kad ir po skundžiamo nuosprendžio priėmimo, žinodamas, kad nagrinėjamas prokuroro apeliacinis skundas dėl bausmės vykdymo atidėjimo panaikinimo, nuteistasis ir toliau daro administracinius nusižengimus (2019 m. kovo 16 d. vairavo transporto priemonę neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonių, bei sukėlė eismo įvykį; 2019 m. sausio 31 d., būdamas neblaivus, kai nustatytas 3,22 promilės neblaivumas, kvietė policijos pareigūnus nesant būtinumui). Nors už analogiško pobūdžio nusikalstamas veikas ir kitus nusikaltimus V. T. anksčiau buvo skirtos švelnesnės bausmės ir poveikio priemonės – laisvės apribojimo bausmė, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, o taip pat ir reali laisvės atėmimo bausmė, tačiau jos, akivaizdu, nebuvo pakankamos pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus. Nuteistasis išvadų dėl savo elgesio nedaro, alkoholio vartojimo problemų nesprendžia ir toliau daro pavojingas, smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas. BK 75 straipsnis nedraudžia atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo asmenims, kurie turi neišnykusį teistumą už anksčiau padarytus nusikaltimus, tačiau esant tokiai situacijai bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas tik išimtiniais atvejais, tai motyvuojant ir atsižvelgiant į padarytų nusikaltimų pobūdį, nusikalstamų veikų aplinkybes bei kaltininko asmenybę. Šiuo atveju jokių išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo V. T. padarytų veikų pobūdžiu, asmenybe, byloje nenustatyta. Atvirkščiai, analogiškų nusikalstamų veikų padarymas, nuolatinis smurtavimas prieš sugyventinę, esant neišnykusiam teistumui už analogiškas nusikalstamas veikas, rodo asmens akivaizdų nenorą taisytis, abejingą požiūrį į visuomenėje priimtas elgesio normas ir visa tai leidžia spręsti, jog toks nuteistojo elgesys yra ne atsitiktinio pobūdžio, tačiau susiformavusių antivisuomeninių nuostatų išraiška.

26. Nagrinėjamu atveju, esant aptartoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, jog paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas tik formuotų V. T. nebaudžiamumo nuotaikas, nepagarbą įstatymui, prieštarautų teisingumo principui ir ignoruotų nukentėjusiosios interesus, todėl BK 75 straipsnio nuostatos pritaikytos nepagrįstai.

27. Dėl aukščiau aptartų aplinkybių Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 30 d. nuosprendis dalyje dėl V. T. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo keistinas dėl netinkamai pritaikytų BK 75 straipsnio nuostatų (BPK 328 straipsnio 1 punktas), paskiriant V. T. realiai atlikti apylinkės teismo paskirtą 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

28. Atsižvelgiant į tai, kad V. T. užsiima individualia veikla, augina mažamečius vaikus, padaryti nusikaltimai priskiriami nesunkių nusikaltimų kategorijai, vadovaujantis BK 50 straipsnio 3 dalimi, Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 30 d. nuosprendžiu V. T. skirta 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė paskirtina atlikti atvirojoje kolonijoje.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 punktais,

nusprendžia:

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 30 d. nuosprendį pakeisti:

panaikinti teismo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodytą V. T. išteisinimo pagrindą – neįrodymą, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 2 dalyje, ir V. T. išteisinti nepadarius veikos, turinčios BK 145 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymių;

nuosprendžio dalį, kurioje V. T., pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 3, 4, 5, 8 punktus, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas, panaikinti ir bausmę paskirti atlikti atvirojoje kolonijoje.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo V. T. sulaikymo dienos.

Kitoje dalyje nuosprendžio nekeisti.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.