Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos įgaliotojo asmens (toliau tekste – institucijos atstovas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 7 d. nutarimo, kuriuo buvo tenkintas P. M. skundas, panaikintas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus 2013 m. rugsėjo 25 d. nutarimas Nr. (duomenys neskelbtini) ir administracinė byla pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau tekste – ATPK) 124 str. 3 d. P. M. atžvilgiu nutraukta,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus specialistės 2013 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini) P. M. paskirta 110,00 Lt bauda už administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos ATPK 124 str. 3 d., padarymą.

P. M. administracinė nuobauda buvo paskirta už tai, kad jis 2012 m. liepos 13 d., 21.12 val., Vilniaus rajono savivaldybės kelio Vilnius-Švenčionys-Zarasai 17,19 kilometre vairavo automobilį „Opel Frontera“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) važiuodamas 78 km/h greičiu, kai leistinas greitis yra 50 km/h, t. y. viršijo leistiną greitį 28 km/h. Tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau tekste - KET) 135 punktą.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad institucija, siekdama išsamiai išnagrinėti P. M. inkriminuotą teisės pažeidimą, raštu kreipėsi į Lietuvos teismo ekspertizės centrą su užduotimi atlikti ekspertizę. Ekspertų klausta, ar nuotraukoje, paimtoje iš Lietuvos Respublikos Gyventojų registro, ir kelių eismo taisyklių pažeidimo protokole Nr. (duomenys neskelbtini) yra užfiksuotas tas pats asmuo. 2013 m. liepos 16 d. prie byloje turimų, skundo Nr. (duomenys neskelbtini) nagrinėjimo metu nustatytų duomenų, ekspertai pateikė motyvuotą išvadą, jog yra tikimybė, kad nuotraukoje užfiksuotas tas pats asmuo. Ekspertizės akto teisėtumą ir pagrįstumą teisme duotais išsamiais parodymais patvirtino ekspertizę atlikę ekspertai K. G. ir D. K., padarytų tyrimų įrodomąją galią pripažino ir teismas. Tačiau ekspertizės aktas ir ekspertų duoti parodymai teismo analizuoti neišsamiai. Ekspertizės akto dėstomojoje dalyje (ekspertizės akto 2 psl.) buvo nurodyti duotos išvados motyvai, skelbiantys, jog iš lentelės duomenų matosi, kad tiriamojo ir lyginamojo asmens nurodyti išorės elementų požymiai sutampa (dalis sutapimų nustatyta tikėtinai dėl nepakankamos tiriamųjų vaizdų kokybės, neryškių, išplaukusių išorės kontūrų, tiriamojo asmens galvos padėties), išskyrus veido pilnumą. Šis skirtumas gali būti paaiškintas skirtinga galvos padėtimi (tiriamojo asmens galva palenkta žemyn ir pasmakrė atrodo pilnesnė) ir galimu išvaizdos pasikeitimu per laiko tarpą tarp nuotraukų fiksavimo. < ... >. Įvertinus nustatytus požymių sutapimus ir skirtumą, galima konstatuoti, kad sutapimai, tarp kurių yra vienas išorės ypatumas (nustatytas tikėtinai), yra esmingesni ir todėl pakankami išvadai, jog yra tikimybės, kad nuotraukoje, paimtoje ir Lietuvos Respublikos Gyventojų registro (nuotrauka Nr. 1) ir kelių eismo taisyklių pažeidimo protokole Nr. (duomenys neskelbtini) (nuotrauka Nr. 2) yra užfiksuotas tas pats asmuo. < ... >. Teisminio proceso metu ekspertai pabrėžė, kad atliekant specialųjį tyrimą, žymesnių nuotraukų skirtumų nustatyta nebuvo. Kategoriška ar didelės tikimybės išvada P. M. byloje negalėjo būti gauta dėl ekspertizei pateikto pakankamai žemos kokybės atvaizdo. Posėdyje Skaitmeninės informacijos ekspertizių skyriaus vedėjas K. G. patikslino, jog procentais asmens panašumas galėtų sudaryti apie 80 procentų. Policijos registruojamų įvykių registro duomenimis patvirtinta, kad automobiliu „Opel Frontera“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) dažniausiai teisės pažeidimus daro P. M., atsižvelgtina į specialistės A. G., liudytojo B. M. paaiškinimus. Nustačius, kad P. M., kaip atsakomybėn traukiamo asmens parodymai, atsižvelgiant į jam suteiktą procesinę padėtį, negali būti laikomi patikimais (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr. N9-50/2004), pagrįstai galima teigti, kad 2012 m. liepos 13 d., apie 21.12 val., kelio Vilnius-Švenčionys-Zarasai 17,19 km automobilį „Opel Frontera“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairavo ir leistiną greitį 28 km/h viršijo P. M..

Pirmosios instancijos teismo nutarime teigiama, kad institucija, priimdama 2013 m. rugsėjo 25 d. nutarimą, rėmėsi net tik policijos pareigūnų žodiniais parodymais ir paaiškinimais, tačiau ir greičio matuoklio parodymais, kuriuos laikė patikimais, nors realiai šių įrodymų byloje net netyrė. Taip pat teismas netyrė, ar šie greičio matuoklio parodymai yra tinkamai gauti ir užfiksuoti. Šioje nagrinėjamoje byloje P. M. tvirtina, kad jo tariamą greičio viršijimą nustatę policijos pareigūnai A. G. ir J. K. nėra pasirašytinai susipažinę su techninių matavimo prietaisų naudojimo instrukcijomis, nėra išlaikę įskaitos ir nemoka šiais prietaisais naudotis, nors šias pareigas joms numatė tariamo pažeidimo metu galiojęs Lietuvos policijos generalinio komisaro 2010 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. 5-V-23 patvirtinto „Alkoholio kiekio ir transporto greičio matavimo prietaisų naudojimo ir atliktų matavimų kontrolės tvarkos aprašo“ 4 punktas, o teismas šių aplinkybių nesiaiškino. Nagrinėjamoje byloje trūksta įrodymų, galinčių paneigti abejones dėl jo kaltės ir paties pažeidimo padarymo. Byloje iš viso nėra jokių patikimų P. M. kaltės įrodymų, gynybos liudininkai neapklausti, įvykio vietos filmuota medžiaga neišreikalauta iš policijos, byloje yra tik nenuoseklūs policijos pareigūnų paaiškinimai, kuriuos paneigia nuoseklūs P. M. parodymai, ir šis prieštaravimas nėra panaikintas institucijos surinktomis ir teismui pateiktomis savarankiškomis įrodinėjimo priemonėmis.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamu atveju, P. M. administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas už ATPK 124 str. 3 d. numatyto pažeidimo padarymą. Lietuvos Respublikos ATPK 124 str. 3 d. įtvirtinta, kad nustatyto greičio viršijimas daugiau kaip 20, bet ne daugiau kaip 30 kilometrų per valandą, užtraukia baudą vairuotojams nuo 100,00 Lt iki 300,00 Lt.

Vadovaujantis ATPK 248, 257 ir 284 straipsnių nuostatomis, byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės. Lietuvos Respublikos ATPK 286 str. 2 d. nuostatos reikalauja, kad administracinio teisės pažeidimo byloje priimtame nutarime būtų išdėstytos ir motyvuotai įvertintos bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės. Pagal Lietuvos Respublikos ATPK 284 str. 1 d., organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išsiaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išsiaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Administracinių teisės pažeidimų bylose patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija, o visi neaiškumai traktuojami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. N9-990/2006).

Pagal Lietuvos Respublikos ATPK 256 str. nuostatas įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. nustatyta, jog administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, sudarančių pagrindą konstatuoti, jog nagrinėjamo įvykio metu automobilį „Opel Frontera“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairavo ir Lietuvos Respublikos ATPK 124 str. 3 d. numatytą pažeidimą padarė būtent P. M.. Priimdamas ginčijamą nutarimą, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

Pažymėtina, kad iš paties P. M. ir liudytojo B. M. parodymų matyti, jog automobiliu „Opel Frontera“ naudojasi ne vienintelis P. M., o ir jo šeimos nariai, tame tarpe, ir brolis dvynys T. M.. Vien ta aplinkybė, kad administracinius teisės pažeidimus su minėta transporto priemone dažniausiai daro P. M., niekaip neįrodo jo kaltės dėl jam inkriminuoto Lietuvos Respublikos ATPK 124 str. 3 d. numatyto pažeidimo padarymo, nes to nepatvirtina kita bylos medžiaga. Byloje esančiose nuotraukose matyti tik pažeidimą padariusio asmens veido kontūrai, asmuo užfiksuotas dėvintis akinius nuo saulės, ir iš nuotraukų negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kas minėto pažeidimo padarymo metu vairavo automobilį „Opel Frontera“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) Siekiant pašalinti esamus prieštaravimus, buvo paskirta fotografijos ekspertizė. Lietuvos Teismo ekspertizės centro 2013 m. liepos 16 ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) pateikta išvada (t. 2, b. l. 24), kad yra tikimybė, kad nuotraukoje paimtoje iš Lietuvos Respublikos Gyventojų registro ir kelių eismo taisyklių pažeidimo protokole Nr. (duomenys neskelbtini) yra užfiksuotas tas pats asmuo. Taip pat paminėtame ekspertizės akte nurodoma, jog dėl nepakankamos tiriamojo vaizdo kokybės, taip pat dėl tiriamojo asmens akiniais pridengto veido, fiksavimo rakurso, skirtingos tiriamojo ir lyginamojo asmens galvos padėties nėra galimybės nustatyti ir palyginti daugiau išorės požymių, todėl kategoriškos arba su didesne tikimybe išvados tvirtinti negalima. Nors Skaitmeninės informacijos ekspertizių skyriaus vedėjas K. G. apklausiamas pirmosios instancijos teisme patikslino, jog procentais asmens panašumas galėtų sudaryti apie 80 procentų, tačiau pats ekspertas nurodė, kad procentai niekur nėra reglamentuoti, kas leidžia spręsti, jog tai yra labiau eksperto nuomonė, o ne nenuginčijamas faktas. Juo labiau, kad teisme apklausta ekspertė D. K. patvirtino, jog ekspertizei pateiktas atvaizdas yra pakankamai žemos kokybės, ir iš tokio atvaizdo duoti kategorišką išvadą arba didelės tikimybės nėra jokių galimybių. Pažymėjo, jog šioje byloje atliekant ekspertizę, buvo šiokių tokių sutapimų, tačiau ji, kaip eksperte, kategoriškai teigti, jog lyginamasis ir tiriamasis asmuo yra tas pats, negali. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad byloje buvo imtasi visų įmanomų priemonių, kad kilusios abejonės būtų pašalintos, o byla būtų išspręsta teisingai ir nustatyta, kas pažeidimo metu vairavo automobilį „Opel Frontera“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) tačiau to padaryti nepavyko. Atkreiptinas dėmesys, jog nuo nagrinėjamo pažeidimo padarymo dienos praėjo gana ilgas laiko tarpas ir nėra jokių realių galimybių surinkti naujus P. M. kaltę padarius jam inkriminuotą pažeidimą patvirtinančius įrodymus. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju, buvo išnaudotos visos protingos galimybės surinkti bylai reikšmingus įrodymus ir pašalinti byloje egzistuojančias abejones dėl asmens kaltės, todėl administracinio pažeidimo bylos teisena dėl P. M. veikos skundžiamu nutarimu buvo nutraukta pagrįstai.

Europos Žmogaus Teisių Teismo ir suformuotoje teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją). Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (Lietuvos Respublikos ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (Lietuvos Respublikos ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, kuris paliekamas nepakeistu.

Akcentuotina kad P. M. pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą yra dėstomi nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nutarimu motyvai, kurie iš esmės buvo nurodyti jo skunde pirmosios instancijos teismui, formuluojami prašymai pakeisti minėto nutarimo motyvuojamąją dalį, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Tačiau P. M. apeliacinio skundo dėl minėto nutarimo nepateikė, o vadovaujantis Lietuvos Respublikos ATPK 302⁸ str. nuostatomis, raštu apygardos teismui pateikiami atsiliepimai į apeliacinį skundą, kuriuose išdėstoma tik asmens ar institucijos nuomonė dėl paduoto apeliacinio skundo. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas administracinio pažeidimo bylą apeliacine tvarka apeliacinio skundo ribose, gali tik atsižvelgti į atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytas aplinkybes, tačiau neprivalo į jas atsakyti. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas dėl su apeliaciniu skundu nesusijusių atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentų ir suformuluotų prašymų nepasisakys, juo labiau, kad į didžiąją jų dalį buvo atsakyta pirmosios instancijos teismo nutarime ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos įgaliotojo asmens apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 7 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.