Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2008-04-15 · Administracinė byla Nr. P-261-33-08

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-04-15
Bylos Nr.
P-261-33-08
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Anatolijus Baranovas (pirm.), Antanas Ablingis, Stasys Gagys (pran.)
Pareiškėjas
V. U., V. Č., S. U.
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
Kategorijos
  • 66.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P-261-33/2008Procesinio sprendimo kategorija 66.13
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2008 m. balandžio 15 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Stasio Gagio (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Vilniaus miesto savivaldybės prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A5-811/2006 pagal pareiškėjų V. U., V. Č. ir S. U. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl vilkinimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai V. U., V. Č. ir S. U. skundu kreipėsi į administracinį teismą prašydami įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių per 30 dienų suformuoti prie Bistryčios g., Vilniuje pareiškėjams grąžintiną ne mažesnį kaip 2891 kv. m. ploto žemės sklypą, organizuoti jo kadastrinius matavimus ir patvirtinti parengtą žemės sklypo planą. Pareiškėjai taip pat prašė įpareigoti atsakovą pasiūlyti jiems žemės sklypo specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas, nustatyti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir pobūdį, pateikti pasiūlymą dėl žemės servitutų nustatymo ir dokumentus apie tai pateikti Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. liepos 7 d. sprendimu skundą tenkino, įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių įstatymo numatytais terminais nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos parengti ir pateikti Vilniaus apskrities viršininko administracijai pasiūlymą dėl V. U., V. Č. ir S. U. nuosavybės teisės atkūrimo į A. U. nuosavybės teise turėtos žemės Bistryčios gatvėje, Vilniuje ir suformuoti ne mažesnį kaip 2891 kv. m. žemės ploto sklypą bei atlikti kitus su tuo susijusius ir įstatyme numatytus veiksmus.

Šalies argumentai

Atsakovas apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. liepos 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjų skundą atmesti.

III.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. vasario 15 nutartimi atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl atsakovo pareigos atlikti Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, 106 punkte numatytus veiksmus, susijusius su žemės sklypo nuosavybės teisių atkūrimui suformavimu. Iš byloje surinktų dokumentų nustatė, kad tokio veiksmo neatlikimas motyvuojamas tuo, jog buvusios savininkės iki nacionalizacijos turėto žemės sklypo Bistryčios g. 31 (buv. Bystžycka 33), nurodyto kartografiniame plane (T. 1, b. l. 103) dalis priskirta valstybės išperkamai (Vilniaus miesto savivaldybės mero pavaduotojo 2003 m. gruodžio 31 d. atsakymas žemėtvarkos skyriaus vedėjai, t. 1, b. l. 97). Pareiškėjų pozicija ginče grindžiama tuo, kad dalis turėtos žemės nepriskirtina valstybės išperkamai. Taigi keliamo ginčo esmę sudaro pareiškėjų nurodomos buvusios žemėvaldos dalies statusas nuosavybės teisių atkūrimo procese ir pareiškėjų teisė atkurti nuosavybės teises į šią teritoriją natūra.

Pagal Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, kuri buvo pakeista ir papildyta 2002 m. balandžio 2 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5, 12 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu, esminėmis sąlygomis atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, natūra yra aplinkybės, kad 1) žemė turėtoje vietoje yra laisva (neužstatyta) ir 2) ji pagal įstatymo 12 straipsnį nėra priskirta valstybės išperkamai žemei.

Žemesnės instancijos teismas

Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino surinktus įrodymus ir pagrįstai nustatė, kad ginčo sklypas nėra apaugęs mišku ar kita augmenija ir nėra užstatytas jokiais statiniais.

Įvertinęs atsakovo poziciją ginče bei jo pateiktus argumentus, Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 12 straipsnio (jame nustatytas teisinis reglamentavimas nuo 2003 m. spalio 29 d. nekito) 3, 5, 12 punktus konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino surinktus įrodymus ir teisingo teisės normų aiškinimo pagrindu priėjo pagrįstos išvados, kad ginčo žemė pagal Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 12 straipsnį negali būti priskiriama valstybės išperkamai žemei.

Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai analizavo aplinkybes, ar ginčo teritorija yra detaliai suplanuota, detaliajame plane numatant Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkte išvardytus objektus, taip pat pagrįstai aiškinosi, ar numatomos teritorijos planavimo procedūros ateityje, numatant tokius objektus. Tai atitinka formuojamą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir taikant Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkto normas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A11-263-2003 (Administracinių teismų praktika 4, 278 psl.) pažymėta, kad žemės išpirkimo atvejus jungia esminis ir pagrindinis požymis – konkretus visuomenės poreikis pageidaujamai grąžinti natūra žemei. Šio poreikio buvimas turi būti išreikštas atitinkamose nuorodose atitinkamos teritorijos detaliajame plane. Jeigu tokios nuorodos teritorijos detaliajame plane nėra, sklypas (piliečiui pageidaujant) turi būti jam grąžintas natūra. Jeigu yra požymiai, jog pašomas grąžinti natūra žemės sklypas turi visuomenės poreikį, o teritorijos, kurioje yra šis sklypas, detalusis planas dar nėra patvirtintas, žemės grąžinimas natūra nėra galimas, kol toks detalusis planas bus patvirtintas ir jame nebus atitinkamos nuorodos į apibūdinančias visuomenės poreikį aplinkybes, išvardintas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkte. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. kovo 29 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A7-276-2004 (Administracinių teismų praktika 5, 151 psl.) pažymėta, kad detaliojo plano nebuvimas nėra pakankamas pagrindas pripažinti žemę laisva (neužstatyta), į kurią nuosavybės teisės atkuriamos natūra. Teikdama informaciją apie nesuplanuotas teritorijas savivaldybės institucija turi nurodyti, jei tai reikalinga, kad atliekamos ar per protingą laiką bus atliekamos teritorijų planavimo procedūros, kurių pagrindu atitinkama konkreti teritorija detaliaisiais planais bus priskirta įstatyme numatytiems objektams. Jeigu tokia informacija neteikiama, tai reiškia, kad žemė yra laisva (neužstatyta) ir grąžintina natūra, o nuosavybės teisių atkūrimo procedūroms taikytinos taisyklės, apibrėžiamos Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 punkte.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė, kad nėra jokių duomenų, jog ginčo teritorijoje yra ar bus detaliai suplanuoti visuomenės poreikiams tenkinti numatyti objektai, išvardyti Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkte. Teismas pagrįstai nurodė, kad atsakovas nepateikė miesto detaliojo plano žemėlapio, kuriame aiškiai būtų matyti ginčijamas žemės sklypas bei jo planavimo procedūros ateityje.

Vertinant, ar nėra pagrindo ginčo žemės kvalifikuoti kaip valstybės išperkamos pagal Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 5 ir 12 punktus, pažymėjo, kad pagal Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 1 dalį, tik rezervatų ir Kuršių nerijos nacionalinio parko žemė yra išimtinė valstybės nuosavybė, o kitose saugomose teritorijose žemės nuosavybė gali būti valstybinė ar privati. Pagal Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 5 dalį nuosavybės teisių į žemę atkūrimo tvarką ir sąlygas saugomose teritorijose nustato Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymas. Analizuojant atsakovo argumentus, kad ginčo teritorija yra Pavilnių regioninio parko ribose, pažymėjo, kad pagal Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 5 ir 12 punktus, tai, kad žemė yra regioniniame parke (tiek nacionaliniai, tiek regioniniai parkai pagal Saugomų teritorijų įstatymo 12 straipsnio 2 dalį yra valstybiniai), savaime nedaro jos valstybės išperkama. Regioninių parkų žemė nėra išimtinė valstybės nuosavybė, parkuose žemė gali būti ir privati, išskyrus parkų rezervatus. Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 5 punktas numato tik žemės, esančios parkų rezervatų teritorijose, išpirkimą. Sistemiškai aiškindamas nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 12 punktą su Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 5 punktu bei Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 1 dalimi, nėra pagrindo teigti, kad visa valstybinių parkų žemė yra valstybės išperkama pagal Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 12 punktą. Šiuo punktu, greta parkų rezervatų žemės išpirkimo, numatytas ir žemės, esančios ypač vertingose ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriais valstybinių parkų teritorijose, išpirkimas (nustatyti šių teritorijų ribas pavesta Vyriausybei). Teismo nuomone, byloje turėjo būti analizuojama, ar yra bent viena iš šių sąlygų: 1) ginčo žemė yra Pavilnių regioninio parko rezervate; 2) ginčo žemė yra parko teritorijoje, ypač vertingoje ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriais, ribose, nustatytose Vyriausybės.

Konstatavo, kad tokių aplinkybių byloje nenustatyta, o pirmosios instancijos teismo padarytos išvados pagrįstos surinktais įrodymais.

Dėl pirmosios sąlygos buvimo nurodė, kad pagal Saugomų teritorijų įstatymo 12 straipsnio 3 dalį funkcinio prioriteto zonos (tarp jų ir rezervatai kaip konservacinio prioriteto zonos) išskiriami valstybinių parkų ir jų zonų ribų planuose. Vyriausybės 1998 m. gruodžio 10 d. nutarimu Nr. 1416 patvirtintų Pavilnių regioninio parko zonavimo pagrindinių nuostatų 2 punktas išskiria šias Pavilnių regioninio parko konservacinę zoną sudarančias teritorijas: Kalnų gamtinį rezervatą, Ancučių, Iškartų, Markučių, Puškorių ir Ribiškių kraštovaizdžio draustinius, Lyglaukių ir Tuputiškių geomorfologinius draustinius, Antakalnio ir Tuputiškių botaninius draustinius, Belmonto botaninį-zoologinį draustinį. Taigi, Pavilnių regioniniame parke yra tik vienas rezervatas – Kalnų gamtinis rezervatas. Byloje nesurinkta jokių įrodymų, kad ginčo teritorija patektų būtent į šio rezervato zoną. Nėra ir tokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad ginčo teritorija patektų į kurią nors iš minėtųjų Pavilnių regioninio parko konservacinę zoną sudarančių teritorijų. Pagal įstatymą parko funkcinio prioriteto zona turėtų būti išskiriama parko ir jo zonų ribų plane. Toks dokumentas yra administracinėje byloje Nr. I1-698/02 (b. l. 107), tačiau ir iš jo negalima daryti išvados, kad ginčo teritorija ar jos dalis patenka į rezervato zoną ar kurią nors kitą konservacinę zoną. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi faktais, įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytais minėtoje administracinėje byloje Nr. I1-698/02, o būtent, kad Pavilnių regioninio parko zonų ribų plane išvesta riba tarp gyvenamosios parko zonos ir Sapieginės miško ir kad nuo Bistryčios g. 31 namo iki Sapieginės miško yra tam tikras atstumas, tačiau nei Sapieginės miškas, nei teritorija nuo Sapieginės miško iki namo Bistryčios g. 31, Vilniuje, valstybinio parko rezervatui nėra priskirta. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjų ginčijamas žemės sklypas yra dar toliau nuo Sapieginės miško.

Dėl antrosios sąlygos buvimo, t. y. ar ginčo žemė yra parko teritorijoje, ypač vertingoje ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriais, ribose, nustatytose Vyriausybės, pasakytina, kad šios sąlygos buvimas taip pat neįrodytas. Pavilnių regioninio parko zonavimo pagrindinių nuostatų 5 punktas rekreacinei parko zonai priskiria Sapieginės miško parką, tačiau, kaip minėta, pareiškėjų ginčijamas žemės sklypas nėra Sapieginės miške. Vyriausybės 2004 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 583 patvirtintos ekologiniu, archeologiniu, rekreaciniu požiūriu ypač vertingų teritorijų, esančių valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose, ribos pagal Aplinkos ministerijos pateiktus ribų planus. Teismo nuomone iš prie šio nutarimo pridėto teritorijų ribų planų sąrašo matyti, kad šiuo Vyriausybės nutarimu nebuvo nustatytos ypač vertingų ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriais Pavilnių regioninio parko teritorijų ribos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė ir atsižvelgė į aplinkybes, kad ginčo žemėje nėra miško (tai nėra Sapieginės miško parkas), kad ginčo žemė nuo Sapieginės miško nutolusi dar daugiau, nei Bistryčios g. 31, kad ginčijamame sklype galima įžvelgti tik urbanizacijos požymius. Pažymėjo, kad pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles, atsakovas, grįsdamas savo poziciją ginče ir teigdamas, kad žemė išperkama valstybės, turėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius šį teiginį, t. y. pateikti įrodymus, kad ginčijamame sklype yra susiformavusi Pavilnių regioninio parko savita ekosistema, kultūrinis paveldas, kurį reiktų išsaugoti. Tokie įrodymai pirmosios instancijos teismui pateikti nebuvo. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atmetė atsakovo atstovo prašymą įtraukti į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu Aplinkos ministeriją. Ši institucija nuosavybės teisių atkūrimo į miestų žemę natūra procese jokių teisės aktais reglamentuojamų veiksmų neatlieka, jų neatliko ir nagrinėjamo ginčo atveju. Pažymėjo, kad teismui nebuvo pateikti jokie įrodymai, kad ginčo teritorija Vyriausybės 2005 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 723, papildžius rekreaciniu požiūriu ypač vertingų teritorijų, esančių valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose, ribų planų sąrašą, patvirtintą minėtu Vyriausybės 2004 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 583, ir jame 29.6 punktu numačius Pavilnių regioninio parko Sapieginės rekreacinės teritorijos (99,26 ha ploto) planą, patenka į šią Sapieginės rekreacinę teritoriją. Šiuo atveju atsakovo apeliacinės instancijos teismui pateiktais planais remtis kaip įrodančiais šią aplinkybę pagrindo nėra. Prie apeliacinio skundo pridėtas spalvoto plano nuorašas, patvirtintas atsakovo atstovo parašu (T. 2, b. l. 110), neatitinka įrodinėjimo priemonėms keliamų reikalavimų, nes nėra aišku, nuo kokio dokumento originalo nuorašas padarytas, nėra jokių žymų apie originalaus plano sudarytoją, kas patvirtino šį originalų planą, kur jis saugomas ir pan. Pabrėžė, kad iš kito plano nuorašo, pateikto prie apeliacinio skundo (T. 2, b. l. 111) matyti, kad jo originalas pasirašytas rengėjo SĮ „Vilniaus planas“ atstovų po Vyriausybės 2005 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 723 priėmimo, taigi nėra pagrindo teigti, kad šis planas buvo patvirtintas Vyriausybėje. Apeliacinės instancijos teismo 2006 m. vasario 7 d. posėdyje atsakovo atstovo pateiktas Ekologiniu ir rekreaciniu požiūriais ypač vertingų teritorijų, esančių Pavilnių regioniniame parke ribų plano nuorašas, gautas iš Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos, taip pat neįrodo, kad ginčo sklypas Vyriausybės nutarimu priskirtas Sapieginės rekreacinei teritorijai (nėra jokių duomenų, kad šis planas patvirtintas Vyriausybės, planas nepaskelbtas Valstybės žiniose, jame žymėjimai neaiškūs ir iš jo negalima vienareikšmiškai spręsti dėl aiškaus ginčo teritorijos priskyrimo Sapieginės rekreacinei teritorijai). Be to, darant prielaidą, kad ginčo teritorija priskirtina Sapieginės rekreacinei teritorijai, kuri yra ypač svarbi rekreaciniu požiūriu, būtų pastebimas akivaizdus tokios prielaidos prieštaravimas Pavilnių regioninio parko zonavimo pagrindinių nuostatų 5 punktui bei parko ir jo zonų ribų planui, kurie ginčo teritorijos apskritai nepriskiria rekreacinei zonai. Be to, įvertinęs aplinkybes, kad ginčo žemėje nėra miško, kad ginčo žemė nuo Sapieginės miško nutolusi dar daugiau, nei Bistryčios g. 31 ir kad ginčijamame sklype galima įžvelgti tik urbanizacijos požymius, padarė išvadą, kad nėra pagrindo įžvelgti ypatingos ginčo teritorijos svarbos rekreaciniu požiūriu, o tuo pačiu ir visuomeninio intereso šiai teritorijai.

Pažymėjo, kad apeliantas nepagrįstai remiasi Pavilnių regioninio parko nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 1996 m. liepos 19 d., 9 punktu. Tai, kad šių nuostatų 9 punktas numato, jog regioninio parko teritorijoje draudžiama suteikti naujus sklypus namų statybai, neužkerta kelio nuosavybės teisių atkūrimui, nes Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 5 dalį nuosavybės teisių į žemę atkūrimo tvarką ir sąlygas saugomose teritorijose nustato Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymas.

IV.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A5-811/2006 remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punkte numatytais pagrindais ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Patenkinus prašymą atnaujinti procesą šioje administracinėje byloje, prašo sustabdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. vasario 15 d. nutarties vykdymą iki ši byla bus išnagrinėta iš naujo.

Šalies argumentai

Prašyme atnaujinti procesą nurodė, kad vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. liepos 7 d. sprendimą, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2007 m. sausio 22 d. priėmė įsakymą Nr. 30-91 „Dėl sklypo Nr. 1 šalia Bistryčios g. 31 duomenų nustatymo ir plano tvirtinimo", kuriuo buvo suformuotas 1326 kv. m grąžintinas žemės sklypas. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2007 m. sausio 22 d. raštu Nr. A51-1384-(3.6-PD-4) šis įsakymas, įsakymu patvirtintas planas su kadastrinių matavimų byla yra perduoti Vilniaus apskrities viršininko administracijai.

Dėl teismo sprendimo neteisėtumo ir prieštaringumo šiuo metu yra iškilusi teismo sprendimo įvykdymo problema, nes suformuotas 1326 kv. m grąžintinas žemės sklypas yra mažesnis negu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. liepos 7 d. sprendime nurodytas formuotinas žemės sklypas (2891 kv. m). Suformuoti didesnio ploto žemės sklypą iki nacionalizacijos savininko turėtos žemės ribose nėra galimybių.

Vilniaus miesto savivaldybės administracija dėl teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2007 m. kovo 8 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. liepos 7 d. sprendimo vykdymo tvarką, teismo sprendime nenurodant formuotino žemės sklypo dydžio. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. gegužės 17 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. kovo 8 d. nutartį, atmesdamas Vilniaus miesto savivaldybės prašymą dėl vykdymo tvarkos pakeitimo. Taigi nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 17 d. nutarties priėmimo dienos atsakovas sužinojo, kad sprendimo vykdymo tvarka šioje byloje nėra pakeista, todėl mano, kad nepraleido ABTĮ 156 straipsnyje numatyto 3 mėnesių termino. Proceso atnaujinimas yra vienintelė galimybė šioje byloje išspręsti teismo sprendimo teisėtumo bei jo įvykdomumo klausimą.

Nurodė, kad procesas turi būti atnaujintas remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu. Paaiškino, kad formuojant žemės sklypą paaiškėjo, kad A. U. nuosavybės teise turėtoje žemėje Bistryčios g. yra tik 1326 kv. m natūra grąžintinos laisvos (neužstatytos) žemės. Tokio dydžio sklypas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. sausio 22 d. įsakymu Nr. 30-91 ir buvo suformuotas grąžinimui natūra. Kaip matyti iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. sausio 22 d. įsakymu Nr. 30-91 patvirtinto ribų plano natūra grąžintinas žemės sklypas, pažymėtas skaičiais 1-18, yra suformuotas atsižvelgiant į žalia linija pažymėtą seno sklypo ribą. Tokia išvada darytina ir iš pridedamos situacijos schemos. Pareiškėjų ir teismo nurodytas 2891 kv. m žemės ploto sklypas nepatenka į iki nacionalizacijos savininko turėtos žemės ribas.

Joks teisės aktas neleidžia suformuoti sklypo ne savininko turėtoje vietoje tais atvejais, kai prašoma žemę grąžinti natūra. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. vasario 15 d. nutartis ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. liepos 7 d. sprendimas, kuriuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija įpareigojama suformuoti natūra grąžinamą žemę neatsižvelgiant į savininko turėtos žemės ribas, yra priimti be teisinio pagrindo ir prieštarauja nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojantiems teisės aktams. Be to, įpareigojus formuoti natūra grąžinamus žemės sklypus ne savininko turėtoje vietoje yra iš esmės iškreipiama nuosavybės teisų atkūrimo, kaip teisės aktais reglamentuotos restitucijos, esmė, nes asmuo įgyja tai, ko nėra netekęs.

Administracinėje byloje A5-811/2006 buvo sprendžiamas ginčas dėl savininko iki nacionalizacijos turėtos žemės priskyrimo valstybės išperkamai žemei pagrįstumo. Nustatę, kad savininko turėta žemė nepagrįstai priskirta valstybės išperkama, administraciniai teismai paprastai įpareigoja savivaldybę vykdyti Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 punkte nustatytus žemės sklypų formavimo veiksmus savininko turėtos žemės ribose.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. vasario 15 d. nutartis ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. liepos 7 d. sprendimas yra prieštaringi todėl, kad jais Vilniaus miesto savivaldybės administracija įpareigota atlikti vienas kitam prieštaraujančius veiksmus: parengti ir pateikti Vilniaus apskrities viršininko administracijai pasiūlymą dėl pareiškėjų nuosavybės teisės atkūrimo į A. U. nuosavybės teise turėtos žemės Bistryčios g., Vilniuje, suformuoti ne mažesnį kaip 2891 kv. m žemės ploto sklypą, atlikti su tuo susijusius ir įstatyme nustatytus veiksmus.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. sausio 22 d. įsakymu Nr. 30-91 suformuotas 1326 kv. m grąžintinas A. U. nuosavybės teise turėtoje žemėje Bistryčios g. sklypas. Sis įsakymas, įsakymu patvirtintas planas su kadastrinių matavimų byla yra perduoti Vilniaus apskrities viršininko administracijai, kad pastaroji galėtų priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančiuose teisės aktuose savivaldybės pasiūlymas apskrities viršininko administracijai dėl nuosavybės teisių atkūrimo iki nacionalizacijos turėtoje žemėje suprantamas kaip Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 p. nustatytų veiksmų atlikimas.

Tuo tarpu teismo sprendime nustatyta įpareigojimas suformuoti ne mažesnį kaip 2891 kv. m žemės ploto sklypą (ne tik A. U. nuosavybės teise turėtoje žemėje Bistryčios g.) prieštarauja kitai teismo sprendimo daliai bei Nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančiuose teisės aktams. Teismo sprendimo prieštaringumas pasireiškia ir tuo, kad Vilniaus miesto savivaldybė tuo pačiu metu yra įpareigojama atlikti ir žemės sklypo formavimo veiksmus, ir pasiekti konkretų žemės sklypo suformavimo rezultatą.

Pagal Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 punktą sprendimą dėl valstybės išperkamos žemės priima Savivaldybės administracijos direktorius. Laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimą ir jų planų rengimą Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis organizuoja ir planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimas ir teisės taikymo rekomendacijos).

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarką 106 punkte numatyti veiksmai, kuriuos turi atlikti Vilniaus miesto savivaldybės administracija laisvoje (neužstatytoje) žemėje ir nustatyta, kad natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės sklypų ribos formuojamos žemėtvarkos skyriaus pateiktoje kartografinėje medžiagoje, atsižvelgiant į savininko turėtos žemės ribas. Taigi tiek teisminio ginčo dalykas, tiek žemės sklypo formavimo ribos yra apribotos buvusio savininko turėtos žemės plotu. Mano, kad teismo įpareigojimas suformuoti ne mažesnį kaip 2891 kv. m žemės ploto sklypą, kuris nesutampa su savininko iki nacionalizacijos turėtos žemės ribomis, akivaizdžiai prieštarauja Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkai ir teismų praktikai.

Pagal galiojančius teisės aktus ir teismų praktiką, teismai turi spręsti, ar nuosavybei teisių atkūrimo procedūros nėra pažeidžiamos tam tikrose etapuose ir nustatę šį pažeidimą įpareigoja atsakingą instituciją jį pašalinti. Pažymėjo, kad teismai sprendžia ginčus dėl teisės, o tolesnių žemėtvarkos ar teritorijų planavimo veiksmų nuosavybės teisių atkūrimo procese neatlieka. Teismai, įpareigodami suformuoti konkretaus dydžio žemės sklypą, iš esmės ėmėsi žemės sklypo formavimo funkcijų, kurios jiems teisės aktais nėra priskirtos. Mano, kad tai turėjo įtakos neteisėto sprendimo ir nutarties priėmimui.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijai teisės aktų suteiktos laisvos (neužstatytos) žemės nustatymo ir formavimo funkcijos. Tuo atveju, jeigu pripažįstama, kad žemės sklypų formavimo funkcijos suteiktos ne tik savivaldybėms, bet ir kitiems asmenims, pvz., pareiškėjams, žemės sklypų formavimo funkcijos pradedamos dubliuoti. Jeigu žemės sklypus galėtų suformuoti patys pareiškėjai, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius būtų įpareigojamas tik patvirtinti jų parengtus žemės sklypų planus, o ne atlikti Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 punkte nurodytus veiksmus.

Atsakovas taip pat prašo atnaujinti procesą remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu.

Paaiškino, kad pagal galiojančius teisės aktus ir teismų praktiką, teismai turi spręsti, ar nuosavybei teisių atkūrimo procedūros nėra pažeidžiamos tam tikrose etapuose ir nustatę šį pažeidimą įpareigoja atsakingą instituciją jį pašalinti. Teismai tolesnių žemėtvarkos ar teritorijų planavimo veiksmų nuosavybės teisių atkūrimo procese neatlieka ir dėl tokių veiksmų, jeigu dėl jų tarp šalių nebuvo kilęs ginčas, nesprendžia.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. vasario 15 d. nutartis ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. liepos 7 d. sprendimas buvo priimtas pagal pareiškėjų pateiktą žemės sklypo planą ir nurodytą žemės sklypų plotą. Pareiškėjų pateiktame žemės sklypo plane nėra įvertintos buvusio savininko turėtos žemės ribos. Teismo sprendimas priimtas pagal pareiškėjų užsakytus kadastrinius matavimus, kurie nėra suderinti teisės aktų nustatyta tvarka, t. y. šie kadastriniai matavimai Žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakyme Nr. 522 nustatyta tvarka nesuderinti su apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento teritoriniu žemėtvarkos skyriumi. Mano, kad teismo sprendimas nepagrįstai grindžiamas sklypo plane nurodytu dydžiu, kai pats planas nėra suderintas teisės aktų nustatyta tvarka.

Atsižvelgdami į byloje nustatytas aplinkybes ir ginčo pobūdį, mano, kad prašomoje atnaujinti byloje priimdami nutartį ir sprendimą teismai nukrypo nuo formuojamos administracinių teismų praktikos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. liepos 9 d. nutartyje adm. byloje Nr. A2-647-04 nurodė, kad pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo, Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 nustatytas procedūras, sprendžiant ginčo žemės teisinės padėties klausimus, dabartiniame etape turi būti suformuotas pats sklypas, patvirtintas jo dydis, ribos bei apribojimai ir tai privalo padaryti atsakovas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paliko nepakeistą pirmos instancijos teismo sprendimą ir sprendimo motyvus, kad „pareiškėjo prašymas įpareigoti atsakovą patvirtinti žemės sklypo dydį pagal jo iniciatyva paruoštus žemės sklypo planą negali būti tenkinamas, nes žemės sklypų suformavimas, žemės sklypų dydžio, ribų ir apribojimų nustatymas ir patvirtinimas yra atsakovo kompetencija ir turi būti atliekama laikantis atitinkamų reikalavimų".

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. birželio 23 d. nutartyje adm. byloje Nr. A5-1051/2006 nurodė, kad pareiškėjų pateikti žemės sklypo brėžiniai gali būti naudojami tik kaip informacija, formuojant žemės sklypus nuosavybės teisių atkūrimui natūra. Atsakovas, atsižvelgdamas į šią informaciją ir teisės aktuose numatytus reikalavimus, keliamus žemės sklypų formavimui, galėtų formuoti didesnius arba mažesnius žemės sklypus grąžinimui. Konstatavo, kad pirmos instancijos teismas tinkamai įvertino atsakovo atsisakymo atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus pagrįstumą ir teisėtumą, pagrįstai įpareigojo atsakovą atlikti laisvos (neužstatytos) žemės sklypų formavimo darbus, numatytus Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir šio įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 punkte.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2002 m. gegužės 22 d. nutartyje adm. byloje Nr. A7-494/2002 pabrėžė, kad žemės sklypų formavimas ir suteikimas sprendžiamas administracine tvarka, todėl tik tuo atveju, jeigu administracija pažeis pareiškėjo teises į nuosavybės teisių atkūrimą, atsiras teisinis pagrindas teismine tvarka ginti pažeistą teisę.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Prašymas netenkintinas. Procesas administracinėje byloje A5-811/2006 kurioje pareiškėjai V. U., V. Č. ir S. U., atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija, neatnaujintinas.

Pagal Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 158 straipsnio 2 dalį, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus ABTĮ 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, jog prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduotas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.

Atsakovas prašymą grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu, kuriuo nustatyta, kad procesas atnaujinamas kai pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį bei 12 punktu, kuris numato proceso atnaujinimo pagrindą kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. P(415)-232/2007 konstatavo, kad materialinės teisės normos yra taikomos teismui priimant sprendimą, todėl neteisingo teisės normų taikymo byloje fakto paaiškėjimo momentas siejamas su sprendimo įsiteisėjimo momentu. Todėl teismo sprendimo įsiteisėjimo data yra pradžia nuo kurio yra skaičiuojamas terminas kreiptis dėl bylos proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 bei 12 punkto pagrindu. Byloje teismo sprendimas įsiteisėjo 2006 m. vasario 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. vasario 15 d. nutartis atsakovui išsiųsta 2006 m. kovo 14 d. Atsakovas prašymą atnaujinti procesą šioje administracinėje byloje pateikė 2007 m. birželio 12 d., t. y. praleidęs įstatymo nustatytą trijų mėnesių terminą.

Kaip jau minėta, teismo sprendimas, priimtas išnagrinėjus bylą iš esmės, įsiteisėjo 2006 m. vasario 15 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. gegužės 17 d. priėmė nutartį, kuria išspręstas atsakovo prašymas dėl įsiteisėjusio Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. liepos 7 d. sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo. Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, kad atsakovo argumentas, jog terminas procesui atnaujinti yra skaičiuojamas nuo 2007 m. gegužės 17 d., yra nepagrįstas.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovas praleido terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti ir neprašo šio termino atnaujinti. Todėl atsakovo prašymas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

atsisakyti atnaujinti procesą pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prašymą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiAntanas AblingisAnatolijus BaranovasStasys Gagys