Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjus pareiškėjos Z. J. (toliau tekste - pareiškėja) ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės (toliau tekste - prokurorė) skundus dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 29 d. nutarties, kuria panaikintas Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokuroro 2012 m. lapkričio 30 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojos 2013 m. sausio 22 d. nutarimas atmesti skundą, panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pradėtas, pagal nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 182 str. 1 d., požymius. Pagrindu pradėti tyrimą buvo S. A. pareiškimas, kuriame ji nurodė, kad 2009 m. kovo 31 d. ji, jos sesuo Z. J. ir R. K. sudarė sutartį, pagal kurią jos pardavė R. K. 0,3300 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Švenčionių raj., kartu su gyvenamuoju namu ir kitais ūkiniais pastatais (toliau tekste - turtas) už 15 000,00 Lt (penkiolika tūkstančių litų). Pagal sutartį R. K. žadėjo perduoti pinigus po sutarties pasirašymo, bet to nepadarė.

2012 m. sausio 19 d. prokuratūroje buvo priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. 2012 m. birželio 27 d. Švenčionių rajono teismo nutartimi pagal pareiškėjos S. A. skundą minėtas nutarimas buvo panaikintas ir ikiteisminis tyrimas atnaujintas, nurodant atlikti akistatas su tikslu pašalinti esamus prieštaravimus. 2012 m. rugsėjo 17 d. nutraukus ikiteisminį tyrimą, 2012 m. spalio 30 d. jis buvo atnaujintas, nurodžius apklausti byloje notarę F. V..

Atlikus nutarime nurodytus veiksmus bei įvertinus faktinius duomenis, 2012 m. lapkričio 30 d. prokuratūroje buvo priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą tais pačiais pagrindais, t. y. remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste – BPK) 3 str. 1 d. 1 p., 214 str.

Nesutikdama su minėtu nutarimu, S. A. jį apskundė aukštesniajam prokurorui. Vilniaus apygardos Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotoja 2013 m. sausio 22 d. nutarimu S. A. skundo dėl minėto nutarimo panaikinimo netenkino. S. A. apskundus minėtą nutarimą Švenčionių rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui, šis 2013 m. kovo 29 d. priėmė nutartį skundą patenkinti, panaikino Vilniaus apygardos Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės 2012 m. lapkričio 30 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir Vilniaus apygardos Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojos 2013 m. sausio 22 d. nutarimą atmesti skundą.

Skunde nurodoma, kad teismo nutartis neinformatyvi. Grąžinus prokurorui medžiagą ikiteisminiam tyrimui atlikti, teismas nenurodė kokius proceso veiksmus būtina atlikti tam, kad būtų pašalinti įtariamųjų parodymuose esantys prieštaravimai. Ikiteisminio tyrimo metu buvo atliktos akistatos tikslu pašalinti įtariamųjų, nukentėjusiosios, liudytojų prieštaravimus. Įvertinus surinktų faktinių duomenų visumą, prokurorai padarė išvadą, kad įtariamųjų veiksmuose nėra požymių nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. Prokurorės vertinimu, minėtas procesinis sprendimas neužkerta kelio S. A. ginti savo žmogaus ir piliečio teises bei laisves. Be to, žemesnės instancijos teismas nepasisakė, ar įtariamųjų R. K. ir Z. J. veiksmuose įžiūrimi nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 182 str., požymiai. Teismas tik konstatavo, kad vienas iš jų siekia išvengti turtinės prievolės. S. A. dėl turtinės prievolės įvykdymo turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu, t. y. civilinio proceso tvarka. Be to, ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji S. A. paaiškino, kad pasirašydama 2009 m. kovo 31 d. pirkimo-pardavimo sutartį, ji nesuprato visų sutarties aplinkybių (tuo metu sunkia onkologine liga sirgo jos vyras V. A., b. l. 59-60; 61; 62), nesuprato sutarties esmės ir sąlygų ir mano, kad jos netinkama būsena buvo pasinaudota. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėja turi teisę kreiptis į teismą dėl sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu civilinės teisenos tvarka, nes sandorio sudarymo metu ji buvo tokios būsenos, kad negalėjo pilnai suprasti atliekamų veiksmų reikšmės ir turi teisę reikalauti restitucijos. Todėl teismo išvada, kad nesant galimybės pašalinti byloje esamus prieštaravimus, nebus pasiekta baudžiamojo proceso paskirtis, neteisėta ir nepagrįsta.

Kadangi tiek prokurorės, tiek pareiškėjos skundai yra dėl to paties dalyko, jie nagrinėtini kartu.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjos ir prokurorės skundai atmestini.

Aukštesnės instancijos teismas, susipažinęs su ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. (duomenys neskelbtini) ir skundžiama nutartimi konstatuoja, kad Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, jos naikinti atsižvelgiant į skunduose nurodytus argumentus nėra pagrindo.

Lietuvos Respublikos BPK 2 str. įpareigoja prokurorą bei ikiteisminio tyrimo pareigūnus reaguoti į kiekvieną informaciją apie galimai padarytą nusikalstamą veiką ir atlikti visus reikalingus proceso veiksmus bei priimti visus reikalingus sprendimus, kad nusikalstama veika būtų atskleista. Lietuvos Respublikos BPK 1 str. 1 d. nuostatos numato, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises ir laisves, visuomenės ir valstybės interesus, greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. numato aplinkybes, kurioms esant baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas. Lietuvos Respublikos BPK 212 str. ir 214 str. nustato, kad prokuroras savo nutarimu, kuriam nereikia ikiteisminio tyrimo teisėjo patvirtinimo, tyrimą nutraukia, kada nustatoma bent viena Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. numatyta aplinkybė, daranti baudžiamąjį procesą negalimą (Lietuvos Respublikos BPK 212 str. 1 d. 1 p.) arba kada ikiteisminio tyrimo metu nesurenkama pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo (Lietuvos Respublikos BPK 212 str. 1 d. 2 p.).

Nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti, buvo ar nebuvo padaryta nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d., kad būtų galima patikimai nuspręsti, ar pagrįstai žemesnės instancijos teismas panaikino prokurorų nutarimus nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini), vadovaujantis Lietuvos Respublikos BKPK 3 str. 1 d. 1 p.

Pagal baudžiamąjį įstatymą sukčiavimas (Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d.) – tai nusikalstama veika, kuria kaltininkas apgaule savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina. Sukčiavimo objektyvieji požymiai – 1) svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, 2) turtinės prievolės išvengimas ir 3) turtinės prievolės panaikinimas – BK 182 straipsnio dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena nurodytų veikų. Turtinės prievolės išvengimas – tai kaltininko ar kito asmens pareigos, kilusios iš delikto, sandorio ar kitu teisėtu pagrindu, nevykdymas ar tik dalinis vykdymas panaudojant apgaulę (pvz., kaltininkas neteisėtai atsisako vykdyti savo pareigą kreditoriui, sudarydamas situaciją, kai kreditorius negali civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės). Išvengti turtinės prievolės reiškia atsisakyti vykdyti ją arba naudojant apgaulę sudaryti tokią padėtį, kad kreditorius prarastų realią galimybę įgyvendinti savo turtinę teisę arba ši galimybė būtų iš esmės suvaržyta, o kaltininkas išvengtų realaus pavojaus būti teisiškai priverstas vykdyti savo pareigą teisės turėtojui. Sukčiavimo nusikalstamų veikų sudėtys yra materialios, todėl ši veika kaip baigta kvalifikuojama tada, kai atsiranda Lietuvos Respublikos BK 182 str. numatytų padarinių: nukentėjusiojo turto, turtinių teisių ar reikalavimo teisių praradimas (jų apimties sumažėjimas), arba skolų ar prievolių, kuriomis suvaržomas nukentėjusiojo turtas, atsiradimas ar jų padaugėjimas (pvz., apgaulės būdu sudaromos hipotekos, laidavimo, įkeitimo ir pan. sutartys) (Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo 2012 m. gegužės 2 d. teismų praktikos sukčiavimo baudžiamosiose bylose (BK 182 straipsnis) apžvalga). Nagrinėjamu atveju aplinkybę, kad nukentėjusioji S. A. negavo pinigų už parduotą turtą patvirtino tiek įtariamasis R. K., kuris teigė visą sumą už perkamą turtą perdavęs Z. J., manydamas, kad ji su seserimi atsiskaitys, tiek liudytojas G. U., patvirtinęs, jog R. K. S. A. nesumokėjo nė lito, tiek įtariamoji Z. J., nurodžiusi, jog R. K. jai iki sutarties pasirašymo sumokėjo tik jai priklausančią dalį – 6333,00 Lt. Nors duodamas parodymus liudytojas A. K. paaiškino, kad 2011 metais jam paskambino Stefanija ir pasakė, kad ji gavo permažai pinigų už parduotą žemės sklypą, nurodytų liudytojo teiginių nepatvirtina jokia kita ikiteisminio tyrimo medžiaga bei pati S. A.. Minėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad 2009 m. kovo 31 d. notaro kontoroje pasirašydama pirkimo-pardavimo sutartį, S. A. patvirtino iš esmės sau nenaudingą sandorį, t. y. nurodė, jog su ja už parduodamą turtą buvo atsiskaityta iki sutarties sudarymo, nors to padaryta nebuvo. Po šios sutarties pasirašymo nukentėjusioji realiai prarado reikalavimo teisę, t. y. gauti sutartyje nurodytą kainą už parduotą turtą. Tokiu būdu, galimai Z. J., kuriai pagal R. K. ir G. U. parodymus, buvo sumokėta visa pagal pirkimo-pardavimo sutartį mokėti sutarta suma, panaudojusi apgaulę, t. y. melagingai nurodžiusi, kad jai buvo sumokėta tik jos pinigų dalis, pasisavino S. A. priklausančią pinigų dalį ir taip įgijo svetimą turtą, arba galimai R. K., įtikinęs S. A., jog jai priklausanti pinigų dalis bus sumokėta vėliau, išvengė turtinės prievolės atsiskaityti su nukentėjusiąja, arba tokie veiksmai galėjo būti padaryti minėtiems asmenims veikiant bendrai. Šios aplinkybės prokuroro nutarime nebuvo įvertintos. Pažymėtina, kad viena apgaulės formų – piktnaudžiavimas pasitikėjimu – yra tada, kai kaltininkas BK 182 str. numatytas veikas (pvz., paimamas avansas už darbus, kurių kaltininkas neketina atlikti) padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, susiklosčiusiais asmeniniais, tarnybiniais ar kitokiais tarpusavio ryšiais, sudarančiais pasitikėjimo pagrindą. (Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo 2012 m. gegužės 2 d. teismų praktikos sukčiavimo baudžiamosiose bylose (BK 182 straipsnis) apžvalga). S. A. teigimu, R. K. žadėjo atsiskaityti, kai bus sutvarkyta kadastro byla, todėl pagalvojo, jog 2009 m. kovo 31 d. pirkimo-pardavimo sutartis yra negalutinė, ir ją pasirašė (b. l. 11). Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad tiek Z. J., tiek R. K. veiksmuose galimai yra nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. požymių ir tik išsamiai atlikus ikiteisminį tyrimą galima patikimai nuspręsti, ar kuris nors iš nurodytų asmenų yra trauktinas baudžiamojon atsakomybėn dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos.

Kaip matyti iš 2013 m. sausio 22 d. Vilniaus apygardos Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojos ir Vilniaus apygardos Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorų 2012 m. lapkričio 30 d. nutarimų turinio, juose padaryta išvada, kad ikiteisminio tyrimo metu išnaudojus visas galimybes, negauta pakankamai neginčijamų faktinių duomenų, patvirtinančių, kad R. K. su Z. J. iš anksto susitarė tyčia apgaule užvaldyti svetimą turtą, nesumokėdami S. A. pinigų už parduotą turtą, tačiau aukštesnės instancijos teismo vertinimu, tokie nutarimų teiginiai yra nepagrįsti, nes visos galimybės nustatyti kaltus asmenis šiuo atveju nebuvo išnaudotos. Tačiau sutiktina su skundų argumentais, kad žemesnės instancijos teismas, tenkindamas nukentėjusiosios S. A. skundą, turėjo nurodyti, kokius papildomus veiksmus turėtų atlikti prokuroras, siekiant pašalinti prieštaravimus, tarp įtariamųjų parodymų, todėl šį trūkumą ištaiso aukštesnės instancijos teismas. Papildomi ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) atliktini veiksmai:

1. Kaip matyti iš liudytojo G. U. parodymų, jis 2009 metų pradžioje R. K. prašymu rengė dokumentus dėl nukentėjusiajai S. A. ir pareiškėjai priklausančio turto įsigijimo, tačiau ikiteisminio tyrimo medžiagoje šie dokumentai nėra išreikalauti, taip pat nėra aišku, kokio pobūdžio jie yra ir ar neturi svarbios įrodomosios reikšmės, nes plačiau apie šių dokumentų turinį minėtas liudytojas nebuvo apklaustas, taip pat nebuvo teirautasi, ar nebuvo rengti grynųjų pinigų priėmimo-perdavimo aktai.

2. Siekiant pašalinti ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančius prieštaravimus, bei atsižvelgiant į Z. J. parodymų turinį, iš Molėtų 1-ojo notarų biuro išreikalautini visi 2009 m. kovo 31 d. R. K., Z. J. ar S. A. vardu ar jų naudai sudaryti vienašaliai ir daugiašaliai sandoriai ar kiti juridinius faktus patvirtinantys dokumentai.

3. S. A. neapklausta apie tai, kada ir kokiomis aplinkybėmis susipažino su R. K., su kokiais dar minėto asmens atstovais be G. U. ir A. K. jai teko bendrauti, iš kur ir kada ji gavo G. U., A. K. ir R. K. kontaktinius telefonų numerius, kas jai pasiūlė parduoti nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą ar į ją kreipėsi dėl šio turto pardavimo, kas ir kada informavo ją apie tai, kad reikės važiuoti į notaro kontorą, kas lėmė jos sprendimo ten vykti motyvus.

4. Nei R. K., nei Z. J. išsamiau nėra apklausti apie tai, kada ir kokiu būdu R. K. sužinojo apie parduodamą turtą, kada ir kodėl nusprendė jį pirkti, kokie dar asmenys dalyvavo turto įsigijimo procese (pvz. padėjo rengti dokumentus ir t. t.).

5. R. K. plačiau neapklaustas apie grynųjų pinigų, kuriais jis neva atsiskaitė su Z. J., kilmę, iš kur ir kada jie buvo gauti, ar yra šių pinigų turėjimą patvirtinančių dokumentų, pvz. banko sąskaitos išrašai, neklausta, kokiomis kupiūromis buvo sumokėta. Taip pat nesiaiškinti jo, kaip nekilnojamo turto prekyba užsiimančio asmens, sprendimo mokėti grynuosius pinigus Z. J. dar iki pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo to nefiksuojant pinigų sumokėjimo fakto rašytiniuose dokumentuose, pvz. pakvitavime, motyvai.

6. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į 2009 m. kovo 31 d. pirkimo-pardavimo sutarties 9 punktą tikslinga apklausti S. A., Z. J. bei notarę F. V. dėl to, pas ką buvo laikomas žemės sklypo planas ir jo servitutų bei naudojimo apribojimo sąlygų aprašymas, pastatų inventorizacinė byla, raktai bei atsiskaitymo už sunaudotą elektros energiją knygelė bei kokios buvo šių dokumentų ir daiktų perdavimo R. K. aplinkybės, išsiaiškinant kas ir kokius dokumentus ar daiktus perdavė R. K..

7. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, tikslinga R. K. ir S. A. suvesti akistaton, siekiant galutinai nustatyti turto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, derybų dėl kainos bei pinigų sumokėjimo/nesumokėjimo aplinkybes, siekiant pašalinti esančius prieštaravimus, nes tai ikiteisminio tyrimo metu nebuvo padaryta.

8. Akistatos su R. K. metu, Z. J. nurodė turto pirkimo-pardavimo procese dalyvavus ir D. A., o R. K. tai patvirtino, taip pat nurodė, kad Domas tvarkė visus nuosavybės dokumentus. Ikiteisminio tyrimo metu šis asmuo apie jam žinomas aplinkybes apklaustas nebuvo, nesiaiškinta, kokio pobūdžio dokumentus jis tvarkė ir ar jie neturi svarbios įrodomosios reikšmės, taip pat nebuvo teirautasi, ar nebuvo rengti grynųjų pinigų priėmimo-perdavimo aktai, minėti dokumentai neišreikalauti į bylą.

9. Nukentėjusiosios ir įtariamųjų nebuvo konkrečiai teirautasi, kas dar, be jau apklaustų asmenų, galėtų patvirtinti jų parodymų teiginius, pinigų sumokėjimo faktą. Pavyzdžiui akistatos tarp Z. J. ir R. K. metu, jis nurodė, kad jų derybas dėl žemės sklypo pirkimo galėjo girdėti Arvydas (b. l. 153), tuo metu dirbęs jo pagalbininku, tačiau ikiteisminio tyrimo metu net nebuvo bandyta identifikuoti minėtą asmenį ir jį apklausti.

10. Kaip matyti iš 2013 m. sausio 22 d. Vilniaus apygardos Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojos ir Vilniaus apygardos Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorų 2012 m. lapkričio 30 d. nutarimų turinio, atliekant ikiteisminį tyrimą Z. J. ir R. K. veiksmai buvo vertinti išankstinio jų susitarimo apgaulės būdu užvaldyti svetimą turtą aspektu, tačiau nebuvo vertinta galimai tik vieno iš jų padarytos nusikalstamos veikos galimybė.

Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, tik atlikus aukščiau nurodytų veiksmų visumą, bus galima patikimai nuspręsti dėl tolimesnės ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) eigos. Sutiktina su prokuratūros ir pareiškėjos pozicija, kad vien tik turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų nesilaikymas neatitinka sukčiavimo požymių ir neturi užtraukti baudžiamosios atsakomybės. Tačiau civiliniai teisiniai sandoriai yra teisėti, kai šalių veiksmai sandorių sudarymo metu bei iš sandorių atsiradusių prievolių vykdymas rodo tikruosius jų ketinimus, kai siekiama iš civilinio sandorio išplaukiančių pasekmių, o ne nusikalstamų tikslų. Nors šiuo metu 2009 m. kovo 31 d. sudaryta ir notarės F. V. patvirtinta turto pirkimo-pardavimo sutartis yra galiojanti, tačiau galimai padaryta nusikalstama veika būtų vada naikinti tokią sutartį, todėl ikiteisminio tyrimo metu privalu įvertinti ne tik tokios sutarties teiginius, bet ir jos sudarymo aplinkybes. Be to, vien ta aplinkybė, kad asmuo turi teisę ginti savo teises ir interesus civilinio proceso tvarka nėra pagrindas nutraukti ikiteisminį tyrimą. Nesutiktina ir su pareiškėjos skunde nurodytais motyvais, neva žemesnės instancijos teismas buvo šališkas, nes skundžiamoje nutartyje nėra konkrečiai įvardinta, kad kuris nors iš įtariamųjų yra kaltas dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, jos naikinti pareiškėjos ir prokurorės skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo, o dėl ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) baigties bus galima patikimai spręsti tik atlikus papildomus ikiteisminio tyrimo veiksmus ir išnaudojus visas galimybes pašalinti esamus prieštaravimus.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pareiškėjos Z. J. ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės skundus atmesti ir palikti galioti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartį.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.