Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Kauno apygardos teismas 2001 m. lapkričio 12 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad distribucijos sutarties 15.1 punkto pagrindu sutartis nutraukta teisėtai, nes pagal 6.4 punktą nesant banko garantijos ieškovas turėjo pilnai už prekes atsiskaityti išankstiniu apmokėjimu. Ieškovas to nevykdė, todėl atsakovas teisėtai nutraukė sutartį prieš 5 dienas įspėjęs ieškovą bei neprivalo atlyginti ieškovo nuostolių. Teismas nustatė, kad 17 078,69 JAV dolerių atsakovo įsiskolinimas ieškovui buvo skola už kitas paslaugas, o ne už prekes, todėl nelaikytina, kad ieškovas tinkamai iš anksto atsiskaitydavo už prekes. Aplinkybę, kad perspėjime nutraukti sutartį atsakovas nurodė ir daugiau priežasčių, teismas vertino kaip nesvarbią, nes atsakovas nurodė esminę priežastį ir aiškiai išreiškė savo valią. Aplinkybė, kad tarp šalių buvo nusistovėjusi kitokia atsiskaitymų praktika nei sutartyje, nepaneigė atsakovo teisės nutraukti sutartį.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos apeliaciniame teisme 2012 m. birželio 27 d. buvo gautas ieškovo prašymas priteisti iš atsakovo 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2004 m. balandžio 30 d. bei 22,92 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Lietuvos apeliacinis teismas 2005 m. liepos 5 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2001 m. lapkričio 12 d. sprendimą paliko nepakeistą, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. sausio 30 d. nutartimi minėtą Lietuvos apeliacinio teismo nutartį panaikino ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui. Kasacinis teismas konstatavo apeliacinės instancijos teismo nutarties neteisėtumą dėl netinkamo proceso teisės normų taikymo, sprendžiant klausimą dėl likviduoto juridinio asmens procesinių teisių perėmimo. Kasacinis teismas iš bylos duomenų nustatė, kad SIA „Salmers Latvija“ likviduota dėl bankroto, likvidavimas vyko teismo sprendimo pagrindu. Teismas turėjo patikrinti, ar likvidavimo aktuose nėra duomenų, kam atiteko likviduojamos įmonės turtas ir turtinės teisės, koks turtas nurašomas, koks turtas ar turtinės teisės, padengus įsiskolinimus, lieka bendrovės akcininkams; ar banko pretenzijos nebuvo patenkintos iš kitų bendrovės skolininkų. Apeliacinės instancijos teismas nepatikrino, ar likvidavus SIA „Salmers Latvija“, bankui išliko reikalavimo teisė į atsakovą, ar nepasikeitė jos turinys. Kasacinis teismas būtinybę patikrinti šias aplinkybes motyvavo perdavimo sutarties 1.3 punkto nuostata, pagal kurią bankui reikalavimo teisės pagal pretenzijas SIA „Salmers Latvija“ skolininkams buvo perleistos tik tokia apimtimi, kokia reikalinga padengti skolą bankui; skolą grąžinus, bankas įsipareigojo reikalavimo teisę pagal visas galiojančias pretenzijas grąžinti SIA „Salmers Latvija“. Jeigu reikalavimo teisės bankui neišliko, apie tai, atsižvelgiant į SIA ,,Salmers Latvija“ įstatų nuostatas, turėjo būti pranešta kitiems asmenims, turintiems teisę ją perimti (kreditoriams, kurių sąrašą pateikė likvidatorius, akcininkams).

Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimu tenkino ieškovo J. B. apeliacinį skundą iš dalies, Kauno apygardos teismo 2001 m. lapkričio 12 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują – tenkino ieškinio dalį ir priteisė ieškovui iš atsakovo 109 459,27 Lt nuostolių atlyginimo, kitą ieškinio dalį atmetė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. gegužės 24 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis teismas konstatavo, kad pagal CK 6.102 straipsnio 1 dalį galima perleisti tik tokį galiojantį reikalavimą, kurį anksčiau ar vėliau bus galima įgyvendinti (patenkinti). Tik tokiu atveju, kai reikalavimo teisės objektyviai (ne santykinai) neįmanoma patenkinti, susitarimas dėl tokio reikalavimo perleidimo negalioja (CK 6.3 str. 4 d.). Tuo tarpu iš tarp SIA ,,Salmers Latvija“ ir banko sudarytos 2000 m. lapkričio 21 d. reikalavimo perdavimo sutarties 1.2 ir 1.3 punktuose įtvirtintų nuostatų turinio kasacinis teismas padarė išvadą, kad pretenzijų į skolininkus perdavimas bankui nebuvo absoliutus. Pretenzijos į skolininkus buvo perduotos tik tokia apimtimi, kuri buvo reikalinga banko skolai padengti. Visos kitos likusios galiojančios pretenzijos grąžinamos paskolos gavėjui (ieškovui). Esant tokiam sutarties šalių valios reglamentavimui, teismas, nesant reikalavimo, neturėjo pareigos ex officio reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartį pripažinti niekine. Kasacinis teismas taip pat konstatavo, kad sutartis vienašališkai gali būti nutraukta tik įstatymuose ar sutartyje nustatytais atvejais, tai yra ji negali būti nutraukta bet kokiu atveju. Dėl šios priežasties kasacinės instancijos teismas pripažino neteisėta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad distribucijos sutartis vienašališkai nutraukiama ,,bet kokiu atveju“ pranešus sutarties šaliai apie nutraukimą prieš 30 dienų, nesant būtinumui nurodyti sutarties nutraukimo pagrindo. Kasacinės instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjant bylą iš naujo ir sprendžiant dėl distribucijos sutarties nutraukimo pagrįstumo bei galimų nuostolių atlyginimo klausimus, būtina iš naujo vertinti 2000 m. kovo 27 d. pranešime dėl distribucijos sutarties nutraukimo išdėstytus sutarties nutraukimo pagrindus, distribucijos sutartyje nustatytas jos nutraukimo sąlygas ir pagrindus, atkreipiant dėmesį ir į distribucijos sutarties 17.1 straipsnio reikalavimus, taip pat įvertinant ir šios sutarties sudarymo aplinkybes, tikruosius šalių ketinimus sudarant sutartį ir pan. Tik įvertinus šias aplinkybes galima daryti išvadą dėl sutarties nutraukimo pagrįstumo, o konstatavus neteisėto sutarties nutraukimo pagrindą – priimti sprendimą dėl nuostolių atlyginimo. Šiems klausimams išspręsti būtina nustatyti papildomas faktines bylos aplinkybes (CPK 353 str. 1 d.). Kasacinis teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas prašė priteisti nuostolius JAV doleriais arba Latvijos latais, o ieškovo teisių perėmėjas apeliacinės instancijos teisme – litais, todėl, nustačius neteisėto sutarties nutraukimo pagrindą ir sprendžiant nuostolių priteisimo klausimą, kreditoriaus interesams apsaugoti, kai praleistas piniginės prievolės įvykdymo terminas, o šiam suėjus dėl valiutų kurso pasikeitimo nuvertėja valiuta, kuria išreikšta prievolė, taikytinos CK 6.36 straipsnio 3 ir 5 dalies nuostatos.

Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi atnaujino civilinės bylos nagrinėjimą iš esmės ir jį sustabdė iki įsiteisės sprendimas Latvijos Respublikos teismuose nagrinėjamoje byloje pagal akcinės bendrovės „Kraft Foods Lietuva“ ieškinį dėl 2001 m. balandžio 5 d. sudarytos cesijos sutarties tarp pradinio ieškovo SIA „Salmers Latvija“ ir J. B. pripažinimo negaliojančia.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. balandžio 2 d. panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 31 d. nutarties dalį dėl bylos sustabdymo; atmetė atsakovo AB „Kraft Foods Lietuva“ prašymą sustabdyti bylą bei bylą perdavė nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui. Kasacinis teismas nustatė, kad AB „Kraft Foods Lietuva“ Latvijos Respublikos Rygos miesto Šiaurės rajono teismui 2012 m. liepos 17 d. pateikto ieškinio dėl cesijos sutarties pripažinimo negaliojančia reikalavimas pripažinti SIA „Salmers Latvija“ ir J. B. 2001 m. balandžio 5 d. sudarytą cesijos sutartį negaliojančia grindžiamas tuo, jog ginčijamos cesijos sutarties sudarymo metu SIA „Salmers Latvija“ reikalavimo teisę į AB „Kraft Foods Lietuva“ jau buvo perdavęs Nordea Bank Finland Plc (ankstesnis pavadinimas - Merita Bank Plc). Todėl kasacinis teismas padarė išvadą, kad ieškinys Latvijos Respublikos teismui grindžiamas tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios tirtos ir vertintos šioje byloje sprendžiant dėl pagrindo pripažinti sandorį niekiniu egzistavimo. Kasacinis teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 24 d. nutartimi panaikinus apeliacinės instancijos teismo 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimą ir perdavus bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, ši byla apeliacine tvarka turi būti nagrinėjama visa apimtimi iš naujo, be kita ko, iš naujo tiriant bei vertinant ir faktinius duomenis dėl pagrindo egzistavimo cesijos sutartį pripažinti niekine. Todėl nepaisant to, kad Latvijos Respublikos teismo procesinis sprendimas gali turėti įtakos šioje byloje nagrinėjamo ginčo dėl nuostolių atlyginimo išsprendimui, šios bylos sustabdymas neapibrėžtam laikui suponuoja klausimus dėl asmens teisės į operatyvų teismo procesą pažeidimo, jo (sustabdymo) proporcingumo, juolab kai cesijos sutarties teisinis vertinimas jos buvimo (nebuvimo) niekine aspektu įeina į šios bylos nagrinėjimo dalyką ir apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu turės procesiniame sprendime konstatuoti nustatytas faktines bylos aplinkybes bei išdėstyti savo išvadas dėl teisinio įvertinimo. Be to, jeigu kitoje byloje vis dėlto būtų nustatyta, kad kasatoriaus ginčijama cesijos sutartis yra negaliojantis sandoris, būtų galimas šios bylos proceso atnaujinimas (CPK 366 str. 1 d. 2 p.).

Apeliacinio proceso paskirtis - patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu, neperžengiant CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, išskyrus įstatymo numatytus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat privalo ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamu atveju skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta. Iš byloje dalyvaujančių asmenų argumentų bei į bylą pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad atsakovas AB „Kraft Foods Lietuva“ 2000 m. kovo 27 d. pranešimu vienašališkai nutraukė tarp pradinio ieškovo Latvijos Respublikos bendrovės SIA „Salmers Latvija“ ir atsakovo 2000 m. vasario 8 d. sudarytą distribucijos sutartį (b.l. 18-27, 29, t. 1). Rygos apygardos teismo 2001 m. birželio 5 d. nutarimu pradiniam ieškovui SIA „Salmers Latvija“ buvo iškelta bankroto byla (b.l. 111, t. 3), o 2002 m. lapkričio 26 d. pradinis ieškovas buvo išbrauktas iš Latvijos Respublikos Įmonių registro (b.l. 223, t. 4). Lietuvos apeliaciniame teisme 2003 m. vasario 10 d. buvo gautas pradinio ieškovo procesinių teisių perėmėjo J. B. atstovo advokato Andriaus Pranckevičiaus prašymas pakeisti pradinį ieškovą naujuoju ieškovu, pateikiant 2001 m. balandžio 5 d. Reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartį, sudarytą tarp pradinio ir naujojo ieškovo, pagal kurią pradinis ieškovas perleido naujajam ieškovui 178 277,50 JAV dolerių reikalavimo teisę į atsakovą, kilusią iš aukščiau minėtos distribucijos sutarties (b.l. 229-232, t. 4). Lietuvos apeliaciniame teisme 2004 m. gegužės 14 d. buvo gautas iš atsakovo naujas įrodymas – 2000 m. lapkričio 21 d. Perdavimo sutartis, sudaryta tarp banko Merita Bank Plc. (dabartinis pavadinimas - Nordea Bank Finland Plc) ir pradinio ieškovo, pagal kurią pradinis ieškovas perleido bankui visas esamas ir būsimas pretenzijas skolininkams, kas, vadovaujantis banko rašytiniais paaiškinimais reiškia, jog ir reikalavimas pagal ieškinį šioje byloje priteisti sumas iš atsakovo yra perleistas bankui (b.l. 111-116, t. 5).

Teisėjų kolegija iš aukščiau nurodytų bylos faktinių aplinkybių, byloje dalyvaujančių asmenų pozicijos bei kasacinio teismo pateiktų išaiškinimų teisės taikymo ir aiškinimo klausimais, daro išvadą, kad šioje byloje yra kilę keletas materialaus pobūdžio teisinių ginčų. Visų pirma, byloje yra kilęs ginčas dėl 2001 m. balandžio 5 d. Reikalavimo perleidimo (cesijos) sutarties, sudarytos tarp pradinio ir naujojo ieškovo, teisėtumo. Antra, byloje taip pat yra kilęs ginčas dėl 2000 m. vasario 8 d. distribucijos sutarties, sudarytos tarp pradinio ieškovo ir atsakovo, vienašališko nutraukimo atsakovo iniciatyva teisėtumo. Trečia, byloje yra kilęs ginčas dėl nuostolių dydžio pagrįstumo tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad distribucijos sutartis buvo nutraukta neteisėtai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 24 d. nutartyje, priimtoje šioje byloje, nurodyta, jog byloje vykstančio ginčo teisiniams santykiams aiškinti ir kvalifikuoti taikomos atitinkamos naujojo CK normos. Be to, šia kasacinio teismo nutartimi buvo atmesti atsakovo kasacinio skundo argumentai dėl reikalavimo perleidimo (cesijos) sutarties, sudarytos tarp pradinio ir naujojo ieškovo, nuginčijimo taip pat vadovaujantis naujojo CK normomis. Kadangi kasacinio teismo išaiškinimai yra privalomi teismui, nagrinėjančiam bylą iš naujo, teisėjų kolegija nusprendžia šioje byloje kilusius materialaus pobūdžio teisinius ginčus spręsti vadovaujantis Lietuvos Respublikos teise, įskaitant naujojo CK nuostatas, kaip tai buvo padaryta kasacinio teismo nutartyje (CPK 362 str. 2 d.). Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pradinis ieškovas bei atsakovas distribucijos sutarties 24.1 punkte susitarė, jog iš distribucijos sutarties kylantiems teisiniams santykiams bus taikoma Lietuvos Respublikos teisė (b.l. 26, t. 1). Vadovaujantis CK 1.42 straipsnio (reglamentuojančio reikalavimo perleidimui ar skolos perkėlimui taikytiną teisę) 2 dalimi, šalių pasirinkta teisė perleidžiant reikalavimą negali būti panaudota prieš skolininką, jeigu nebuvo gautas jo sutikimas dėl pasirinktos taikytinos teisės. Iš šios teisės normos darytina išvada, kad tuo atveju, jei cesijos sutarties šalys neinformuoja skolininko apie cesijos sutartimi pasirinktą taikyti kitos šalies teisę nei numatyta pradinio kreditoriaus ir skolininko sandoryje (iš kurio kyla perleidžiamo reikalavimo teisė), cesijos sutarties šalių pasirinkta teisė negali būti panaudota prieš skolininką. Nagrinėjamu atveju tarp bylos šalių nekilo ginčo, kad apie ginčijamos reikalavimo perleidimo (cesijos) sutarties sudarymą atsakovui (skolininkui) nebuvo žinoma, kas patvirtina faktą, jog pradinis ir naujasis ieškovai nebuvo gavę atsakovo (skolininko) sutikimo taikyti reikalavimo perleidimo (cesijos) sutarčiai Latvijos Respublikos teisę. Vadinasi, kaip ir konstatuota kasacinio teismo nutartyje, iš distribucijos sutarties bei atitinkamai iš reikalavimo teisės pagal šią distribucijos sutartį perleidimo (cesijos) sutarties kylantiems materialiniams teisiniams santykiams, kurie nagrinėjami šioje byloje, taikytina Lietuvos Respublikos teisė.

Kaip matyti iš byloje dalyvaujančių asmenų rašytinių paaiškinimų ir kasacinio teismo išaiškinimų, šioje byloje keliamas klausimas dėl reikalavimo perleidimo (cesijos) sutarties, sudarytos tarp pradinio ieškovo ir naujojo ieškovo, teisėtumo keliais aspektais. Visų pirma, atsakovo teigimu, reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartis yra negaliojanti dėl to, kad reikalavimo teisė, perleista pagal šią sutartį, jos sudarymo momentu jau buvo perleista bankui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. gegužės 24 d. nutartyje, priimtoje šioje civilinėje byloje, konstatavo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai teisingai pritaikė materialiąsias teisės normas ir pagrįstai nustatė, kad atsakovo aukščiau minėtu aspektu išdėstyti teiginiai dėl cesijos sutarties neteisėtumo ir pripažinimo niekine yra nepagrįsti. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. balandžio 2 d. nutartyje, priimtoje šioje byloje, konstatavo, kad Latvijos Respublikos teismuose yra nagrinėjama civilinė byla, kurioje AB „Kraft Foods Lietuva“ prašo tą pačią reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartį pripažinti negaliojančia dėl to, kad ginčijamos sutarties sudarymo metu reikalavimo teisė jau buvo perleista bankui, kas patvirtina, kad Latvijos Respublikos teismui pareikštas ieškinys grindžiamas tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios buvo tirtos ir vertintos šioje byloje sprendžiant dėl pagrindo cesijos sutartį kaip sandorį pripažinti niekiniu. Atsižvelgiant į tai, kad kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą, teisėjų kolegija, vadovaudamasi kasacinio teismo išaiškinimais daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teismui ex officio (nekėlus atsakovui šio klausimo pirmosios instancijos teisme) pripažinti cesijos sutartį negaliojančia kaip niekinę pagal įstatymą dėl to, kad jos sudarymo metu pradinio ieškovo reikalavimo teisė į atsakovą pagal distribucijos sutartį jau buvo perleista bankui (CPK 362 str. 2 d.).

Žemesnės instancijos teismas

CK 1.80 straipsnyje įtvirtinta, jog imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. spalio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2009, yra išaiškinęs, kad: „CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam sandorių negaliojimo pagrindui taikyti reikia nustatyti tokias sąlygas: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvi; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas. Imperatyvi įstatymo norma pripažintina tokia, kurios teisinių santykių subjektai negali panaikinti ar pakeisti tarpusavio susitarimu. Imperatyvi nuostata reiškia, kad teisės subjektas pats negali pasirinkti kitokio elgesio varianto (skirtingai nei esant dispozityviai teisės normai), o privalo elgtis taip, kaip yra nustatyta imperatyvioje teisės normoje. Nustatant, teisės norma yra imperatyvi ar ne, svarbus lingvistinis normos aiškinimas – jeigu vartojami žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., tai darytina išvada, kad teisės norma yra imperatyvi. Jeigu teisės normoje nėra aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, vadovaujamasi civilinės teisės normų aiškinimo principais: atsižvelgiama į tam tikros teisės normos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryšius su kitomis normomis ir t. t. (CK 1.9 straipsnis). Nustačius, kad tam tikra teisės norma yra imperatyvi, reikia išsiaiškinti, ar konkretus sandoris sudarytas pažeidžiant šioje normoje įtvirtintą įsakmų reikalavimą arba draudimą ir ar šio pažeidimas lemia būtent sandorio negaliojimą“.

Sprendžiant dėl pradinio ieškovo reikalavimo, atsiradusio distribucijos sutarties pagrindu, perleidimo (cesijos) sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.80 straipsnio pagrindu, visų pirma turi būti vertinama jos atitiktis imperatyvioms CK normoms, reglamentuojančioms reikalavimo perleidimą. Tuo atveju, jei ginčo sutarties nuostatos akivaizdžiai prieštarautų imperatyvioms įstatyminėms nuostatoms, reglamentuojančioms esmines reikalavimo perleidimo (cesijos) sutarties sudarymo sąlygas, turinį ir teisinius padarinius, tokia sutartis būtų laikoma niekine ir teismas turėtų prerogatyvą ją ex officio pripažinti negaliojančia CK 1.80 straipsnio įtvirtintu pagrindu.

Kreditoriaus teisę perduoti savo reikalavimo teisę naujajam kreditoriui, pagal reikalavimo teisės perleidimo sutartį, reglamentuoja CK 6.101-6.110 straipsniai. CK 6.101 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Iš šios teisės normos darytina išvada, kad įstatymo leidėjas yra įtvirtinęs imperatyvią nuostatą, jog reikalavimo teisės perleidimo sandoris yra dvišalis, kuriam sudaryti būtina dviejų šalių suderinta valia, tai yra pradinio kreditoriaus (reikalavimo teisės perleidėjo) ir naujojo kreditoriaus (reikalavimo teisės įgijėjo) (CK 1.63 str. 6 d.). Šią išvadą patvirtina sisteminis ir loginis šios bei kitų reikalavimo perleidimą reglamentuojančių specialiųjų teisės normų ir dvišalio sandorio apibrėžimą reglamentuojančių teisės normų (CK 1.63 str. 1, 6 d.) aiškinimas, leidžiantis identifikuoti reikalavimo teisės perleidimo sandorį kaip dvišalį sandorį, kurio pagrindu pasibaigia pradinio kreditoriaus teisė bei atsiranda naujojo kreditoriaus teisė reikalauti iš skolininko prievolės įvykdymo (CK 6.101 str. 1 d.). Be to, šio dvišalio sandorio pagrindu abiems sandorį sudarantiems asmenims sukuriamos tarpusavio teisės ir pareigos (pavyzdžiui, CK 6.104 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta pradinio kreditoriaus pareiga perduoti naujajam kreditoriui dokumentus, patvirtinančius reikalavimo teisę bei papildomas teises; iš CK 6.105 straipsnio 2 dalies turinio matyti įstatymo leidėjo įtvirtinta pareiga naujajam kreditoriui sumokėti atlyginimą už reikalavimo teisės perleidimą tuo atveju, jei reikalavimo teisė yra perleidžiama atlygintinai; CK 6.104 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta abiejų kreditorių (pradinio ir naujojo) pareiga imtis priemonių dėl atitinkamų įrašų padarymo hipotekos registre ir pan.).

Taigi, iš aukščiau išdėstytų teisės normų lingvistinio aiškinimo ir sisteminio ryšio darytina išvada, kad įstatymo leidėjas CK 6.101 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinęs imperatyvią normą, jog reikalavimo perleidimo sandoris turi būti sudaromas tarp dviejų asmenų. Vadovaujantis CK nuostatomis, galėjimas savo ar kito asmens vardu sudaryti sandorį yra viena iš civilinių teisių, patenkančių tiek į fizinio, tiek į juridinio asmens teisnumo ir veiksnumo turinį (CK 2.1-2.5 str., 2.33 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl ginčo sutarties pripažinimo negaliojančiu sandoriu yra aktualus juridinio asmens teisnumo ir veiksnumo turinys. Vadovaujantis juridinių asmenų steigimo, pasibaigimo bei civilinį teisnumą ir veiksnumą apibrėžiančiomis teisės normomis, juridinis asmuo civilinis teises gali įgyti bei turėti nuo jo įsteigimo momento iki pabaigos momento (CK 2.33 str. 1 d., 2.59 str., 2.95 str. 1 d.). Juridinis asmuo pasibaigia nuo jo išregistravimo iš juridinių asmenų registro (CK 2.95 str. 3 d.). Vadinasi, tuo atveju, jei dvišalį sandorį sudaro juridinis asmuo (veikdamas per savo valdymo organus), kuris jau yra pasibaigęs, toks sandoris yra akivaizdžiai niekinis ir pripažintinas negaliojančiu kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str. 1 d.).

Be to, sprendžiant dėl pradinio ieškovo reikalavimo, atsiradusio distribucijos sutarties pagrindu, perleidimo (cesijos) sutarties atitikties imperatyvioms CK normoms, reglamentuojančioms reikalavimo perleidimą, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal aukščiau minėtą CK 6.101 straipsnio 1 dalies turinį, reikalavimo perleidimo sutartis gali būti sudaroma, siekiant nuo jos sudarymo momento ar sutartyje numatytos vėlesnės datos (įvykio) perleisti reikalavimo teisę. Atgalinis reikalavimo teisės perleidimas yra draudžiamas, ką patvirtina šios teisės normos lingvistinis, loginis bei sisteminis aiškinimas, kartu su kitomis CK normomis. Pavyzdžiui, pagal CK 1.63 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą sandorių apibrėžimą, sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. Tuo tarpu CK 6.1 straipsnyje pateikta prievolės samprata, kur prievolė apibūdinama kaip teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą. Taigi, vien sandorio ir prievolės sampratą pateikiančios teisės normos leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad sandorių ar prievolių pagrindu gali būti sukurti/ pakeisti/ panaikinti dabartiniai ar būsimi asmenų teisiniai santykiai, bet ne praeityje buvę teisiniai santykiai. Pažymėtina, kad ne tik sandorių šalys, bet ir įstatymo leidėjas neturi galios reguliuoti praeityje buvusiu santykių (CK 1.7 str. 2 d.). Vadinasi, tuo atveju, jei reikalavimo teisės perleidimo sutartis būtų sudaryta siekiant perleisti praeityje egzistavusią reikalavimo teisę, tokia sutartis būtų laikoma niekiniu ir negaliojančiu sandoriu, prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str. 1 d.).

Nagrinėjamu atveju į bylą pateikta ginčijama reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartis, sudaryta tarp pradinio ieškovo Latvijos Respublikos bendrovės SIA „Salmers Latvija“ ir naujojo ieškovo J. B., datuota 2001 m. balandžio 5 d. (b.l. 229-232, t. 4). Tačiau teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad ši cesijos sutartis bei prašymas jos pagrindu pakeisti pradinį ieškovą naujuoju ieškovu į bylą buvo pateiktas tik 2003 m. vasario 10 d. (b.l. 229, t. 4) ir tik po to, kai atsakovas 2003 m. sausio 27 d. pranešė teismui (b.l. 221, t. 4), jog pradinis ieškovas Latvijos Respublikos bendrovė SIA „Salmers Latvija“ 2002 m. lapkričio 26 d. buvo išregistruota iš Latvijos Respublikos Įmonių registro (b.l. 223, t. 4). Be to, iš bylos procesinės eigos matyti, kad nepaisant cesijos sutarties, datuotos 2001 m. balandžio 5 d., pradinio ieškovo SIA „Salmers Latvija“ atstovas – advokatas Andrius Pranckevičius 2001 m. balandžio 24 d. teismo posėdyje dalyvavo kaip pradinio ieškovo atstovas; palaikė jo apeliacinį skundą; pateikė įrodymus, patvirtinančius žyminio mokesčio sumokėjimą bei visus paaiškinimus dėl bylos faktinių aplinkybių teikė tik pradinio ieškovo vardu (b.l. 174-177, t. 2). Lietuvos apeliaciniam teismui 2001 m. gegužės 1 d. nutartimi nusprendus panaikinti Kauno apygardos teismo 2001 m. sausio 30 d. sprendimą ir perduoti bylą Kauno apygardos teismui nagrinėti iš naujo (b.l. 180-184, t. 2), 2001 m. liepos 12 d. teismo posėdyje vėlgi dalyvavo pradinio ieškovo atstovas – advokatas Andrius Pranckevičius, kuris pateikė ieškinio papildymą (b.l. 9-10, 17-19, t. 3). Iš Kauno apygardos teisme 2001 m. liepos 30 d. gauto pradinio ieškovo SIA „Salmers Latvija“ atstovo – bankroto administratoriaus SIA „Biznesa un Investiciju Konsultaciju Grupa“ 2001 m. liepos 18 d. pareiškimo matyti, kad pradinio ieškovo bankroto administratorius (kuriam pagal Latvijos Respublikos teisę nuo nemokumo bylos pradiniam ieškovui iškėlimo yra suteikiamos visos teisės ir bendrovės valdymo įgaliojimai) palaikė ieškinį, pratęsė įgaliojimus advokatui Andriui Pranckevičiui, pageidavo tęsti šios civilinės bylos nagrinėjimą bei išreiškė poziciją, kad atsakovas pažeidė distribucijos sutartį (b.l. 13, t. 3). Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad ieškinys buvo patikslintas iš esmės papildant ieškinio reikalavimus ir faktinį pagrindą, tai yra papildomai paprašant priteisti iš naujo perskaičiuotus nuostolius bei papildomai prašant priteisti nuostolius, atsiradusius dėl nuomos mokesčio, turto įgijimo ir darbuotojų apmokymo (b.l. 17-19, t. 3). Pradinio ieškovo atstovas advokatas Andrius Pranckevičius kartu su patikslintu ieškiniu pateikė ir 2001 m. liepos 11 d. žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinantį kvitą, kuriame nurodė, kad 6 524,39 Lt dydžio žyminis mokestis mokamas už pradinį ieškovą SIA „Salmers Latvija“ (b.l. 20, t. 3). 2001 m. rugsėjo 6-12 d. bei 2001 m. lapkričio 12 d. teismo posėdžiuose vėlgi dalyvavo pradinio ieškovo SIA „Salmers Latvija“ atstovas advokatas Andrius Pranckevičius, kuris ieškinį palaikė (b.l. 58-63, 72-74, t. 4). Kauno apygardos teismo 2001 m. lapkričio 12 d. sprendimu ieškinį atmetus, apeliacinį skundą padavė advokatas Andrius Pranckevičius, atstovaujantis pradinį ieškovą SIA „Salmers Latvija“ (b.l. 81-88, t. 4). Lietuvos apeliacinio teismo 2002 m. sausio 22 d., 2002 m. vasario 26 d., 2002 m. balandžio 15 d., 2002 m. birželio 11 d., 2002 m. liepos 10 d., 2002 m. spalio 21 d. ir 2002 m. spalio 29 d. posėdžiuose taip pat kaip pradinio ieškovo atstovas dalyvavo advokatas Andrius Pranckevičius bei teikė į bylą papildomus rašytinius įrodymus iš pradinio ieškovo buhalterinės apskaitos, tai yra prekių važtaraščius-sąskaitas (b.l. 105-108, 110-111, 125-157, 159-160, 164-167, 180-181, 191-193, 197-198, t. 4). Advokatas Andrius Pranckevičius 2002 m. birželio 11 d. posėdyje pažymėjo, kad atsakovui buvo pateiktas pasiūlymas sudaryti taikos sutartį bei nurodė, kad ekspertizės skyrimo atveju pradinis ieškovas sutiktų apmokėti pusę išlaidų. Lietuvos apeliaciniam teismui 2002 m. liepos 9 d. pradinio ieškovo vardu advokatas Andrius Pranckevičius pateikė klausimus ekspertams bei nurodė, kad dėl bankroto bylos pradiniam ieškovui iškėlimo jis negalės padengti ekspertizės išlaidų (b.l. 169-170, t. 4). Lietuvos apeliaciniam teismui 2002 m. rugpjūčio 8 d. pradinio ieškovo vardu advokatas Andrius Pranckevičius pateikė siūlymus dėl konkrečių ekspertų skyrimo (b.l. 187, t. 4). Lietuvos apeliacinis teismas 2002 m. spalio 29 d. nutartimi nutarė paskirti ekspertizę bei įpareigojo ieškovą ir atsakovą iki 2002 m. lapkričio 29 d. įmokėti į Lietuvos apeliacinio teismo sąskaitą po 26 000 Lt ekspertizėms išlaidoms apmokėti (b.l. 200-201, t. 4). Pradinio ieškovo SIA „Salmers Latvija“ vardu advokatas Andrius Pranckevičius 2002 m. lapkričio 12 d. pateikė mokėjimo pavedimo kopiją, patvirtinančią, kad advokatas pradinio ieškovo vardu už ekspertizę sumokėjo 10 000 Lt (b.l. 203, t. 4) bei paprašė atleisti pradinį ieškovą dėl iškeltos bankroto bylos nuo likusios dalies sumokėjimo už ekspertizę (b.l. 202, t. 4). Lietuvos apeliacinio teismo 2002 m. gruodžio 23 d. posėdyje pradinio ieškovo vardu veikdamas atstovas advokatas Andrius Pranckevičius prašė atidėti likusios dalies išlaidų už ekspertizę apmokėjimą (b.l. 212-213, t.4). Lietuvos apeliaciniam teismui 2002 m. gruodžio 23 d. protokoline nutartimi šio prašymo netenkinus, 2003 m. sausio 6 d. advokatas pradinio ieškovo vardu sumokėjo 16 000 Lt už ekspertizę (b.l. 219, t. 4).

Teisėjų kolegija, taip pat įvertinusi ginčijamos reikalavimo perleidimo (cesijos) sutarties turinį, nustatė, kad pagal reikalavimo perleidimo (cesijos) sutarties 2.2.3 punktą naujasis ieškovas buvo įsipareigojęs už reikalavimo į atsakovą perleidimą sumokėti 40 000 JAV dolerių iki 2002 m. rugpjūčio 31 d. (b.l. 231, t. 4). Cesijos sutarties šalių tapatybes 2001 m. balandžio 6 d. (vertime nurodyta klaidinga data) patikrino ir patvirtino Rygos apygardos teismo notaras J. E. (b.l. 246, 249, t. 4), kuris kartu su advokatu Andriumi Pranckevičiumi atstovavo pradinį ieškovą Lietuvos apeliaciniame teisme 2002 m. balandžio 15 d. ir 2002 m. birželio 11 d. posėdžiuose (b.l. 159-161, 164-167, t. 4). Naujojo ieškovo atsiskaitymo faktą pagal cesijos sutartį 2001 m. gegužės 29 d. patvirtino pradinio ieškovo direktorė L. K. (b.l. 236, t. 4). Lietuvos apeliacinio teismo posėdyje, vykusiame 2005 m. balandžio 11 d., pradinio ieškovo direktorė L. K. pateikė prieštaringus parodymus, teigdama, kad iš pradžių pasirašė reikalavimo perleidimo sutartį su banku, o vėliau po 5 dienų pasirašė kitą reikalavimo perleidimo sutartį su naujuoju ieškovu, nes buvo palūžusi, bei tuo pačiu davė parodymus, kad iš pradžių pasirašė ginčijamą reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartį su naujuoju ieškovu, o vėliau kitą reikalavimo perleidimo sutartį su banku (b.l. 34, t. 6). Be to, pradinio ieškovo direktorė L. K. teigė, kad pradinis ieškovas buvo skolingas naujajam ieškovui 40 000 JAV dolerių, tačiau negalėjo paaiškinti, kodėl naujojo ieškovo skola nebuvo užfiksuota pradinio ieškovo 2001 m. gegužės 25 d. kreditorių sąraše. Tuo tarpu kaip matyti iš bankroto administratoriaus pozicijos, palaikant bei tikslinant ieškinį, bei iš banko rašytinių paaiškinimų, pastariesiems asmenims nei apie ginčijamą reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartį, nei apie įsiskolinimą/atsiskaitymą pagal šią sutartį nebuvo žinoma. Taigi, apie cesijos sutarties sudarymo faktą bei pagal cesijos sutartį įvykdytą atsiskaitymo (įskaitymo būdu) faktą galima spręsti tik iš tokių rašytinių įrodymų, kuriuos parengė pradinio ieškovo SIA „Salmers Latvija“ direktorė L. K., naujasis ieškovas J. B. bei pradinio ieškovo atstovas byloje J. E..

Žemesnės instancijos teismas

Taigi, teisėjų kolegija, ištyrusi ir įvertinusi šios bylos proceso eigą, pradinio ieškovo bankroto administratoriaus ir atstovų J. E. bei advokato Andriaus Pranckevičiaus procesinį elgesį, daro išvadą, kad visos bylos nagrinėjimo metu, net ir pradiniam ieškovui iškėlus bankroto bylą Latvijos Respublikos teisme bei net ir pradinį ieškovą išregistravus iš Latvijos Respublikos Įmonių registro, pradinio ieškovo atstovai pradinio ieškovo vardu dalyvavo teismo posėdžiuose, palaikė ieškinį, jį tikslino, teikė ir palaikė apeliacinį skundą, sumokėjo 26 000 Lt už ekspertizę. Be to, ieškovo bankroto administratorius pranešė apie ieškinio palaikymą, kartu pateikiant patikslintą ieškinį, kas buvo padaryta jau po ginčijamos reikalavimo perleidimo (cesijos) sutarties nurodytos sudarymo datos. Tuo tarpu ginčijama reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartis į bylą buvo pateikta tik tada, kai atsakovas iškėlė klausimą dėl pradinio ieškovo pasibaigimo, nors apie ginčijamos reikalavimo perleidimo (cesijos) sutarties sudarymo faktą ir jos įtaką pradinio ieškovo teisėms turėjo neabejotinai žinoti tiek pradinio ieškovo bankroto administratorius (kuris perėmė visą pradinio ieškovo dokumentaciją), tiek po ginčijamos cesijos sutarties nurodytos sudarymo datos teismo posėdžiuose dalyvavęs pradinio ieškovo atstovas J. E., kuris pats tvirtino cesijos sutarties šalių tapatybes. Todėl teisėjų kolegija įvertinusi tokio pobūdžio sistemingą pradinio ieškovo atstovų elgesį bei atsižvelgusi į tai, kad apie ginčijamos cesijos sutarties sudarymo faktą ir naujojo ieškovo atsiskaitymą pagal ginčijamą sutartį patvirtina tik subjektyvūs pradinio ieškovo, jo atstovo ir naujojo ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju ginčijamos cesijos sutarties tikroji sudarymo data yra ne sutartyje nurodyta 2001 m. balandžio 5 d., o žymiai vėlesnė, tai yra po atsakovo pareiškimo gavimo apie pradinio ieškovo pasibaigimą. Teisėjų kolegija pagal vidinį įsitikinimą bei vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais įvertinusi byloje esančių įrodymų visetą nustatė, kad ginčijama cesijos sutartis yra fiktyvi, sudaryta atgaline data, pradiniam ieškovui jau būnant išregistruotam iš Latvijos Respublikos Įmonių registro, tokiu būdu siekiant nesąžiningai, neteisėtai bei prieštaraujant gerai moralei ir teisinių santykių stabilumą reglamentuojantiems principams pradinį ieškovą be teisinio pagrindo pakeisti naujuoju ieškovu (CPK 3 str. 1 d., 177 str., 183 str., 185 str.). Atsižvelgiant į išdėstyta, ginčijama reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartis kaip niekinis sandoris pripažįstamas negaliojančiu dėl prieštaravimo imperatyviai teisės normai (CK 1.80 str. 1 d.), reglamentuojančiai, jog reikalavimo teisės perleidimo sandoris gali būti sudaromas tik tarp egzistuojančių (civilinį teisnumą ir veiksnumą turinčių) asmenų (CK 6.101 str. 1 d.), bei dėl prieštaravimo tai pačiai imperatyviai teisės normai, reglamentuojančiai, kad reikalavimo teisės perleidimo sandoriu negalima pakeisti praeityje egzistavusius tarp šalių teisnius santykius, tai yra perleisti reikalavimo teisę atgaline (fiktyvia) data (CK 6.101 str. 1 d.).

Teisėjų kolegijai pripažinus reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartį niekine ir negaliojančia CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu, turi būti išspręstas restitucijos taikymo klausimas (CK 1.80 str. 2 d.). Restitucijos taikymo paskirtis yra apsaugoti sąžiningos sandorio, kuris pripažintas niekiniu, šalies teisinius interesus (CK 1.137 str. 3 d., 6.145 str.). Nagrinėjamu atveju iš aukščiau nurodytų bylos faktinių aplinkybių akivaizdu, kad tiek pradinio ieškovo direktorė, tiek naujasis ieškovas žinojo apie tai, kad reikalavimo perleidimo (cesijos) sutarties sudarymo metu, pradinis ieškovas jau buvo išregistruotas iš Latvijos Respublikos Įmonių registro, o pati sutartis sudaroma atgaline data. Be to, pradinis ieškovas jau nebeegzistuoja, todėl restitucijos taikymas pradinio ieškovo atžvilgiu negalėtų būti realiai įvykdytas bei sukelti teisines pasekmes. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju restitucijos taikymas nėra tikslingas.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad atmetus ieškovo apeliacinį skundą tuo pagrindu, kad cesijos sutartis pripažintina niekine ir negaliojančia, ieškovo apeliacinio skundo argumentai (dėl distribucijos sutarties nepagrįsto nutraukimo ir netinkamo nuostolių paskaičiavimo) neturi įtakos skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Todėl ieškovo apeliacinis skundas netenkinamas, o Kauno apygardos teismo 2001 m. lapkričio 12 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, nenustačius pagrindų, įtvirtintų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).