Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

2021-10-21 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-231-255/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2021-10-21
Bylos Nr.
1A-231-255/2021
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Regina Bertašienė, Kristina Kakurinė, Dalia Kursevičienė
Nuteistasis
N. Ž.
Advokatai
Diana Vaitkevičienė, Marius Gricius
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-231-255/2021Teisminio proceso Nr. 1-01-1-51263-2016-9Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.4.1; 1.2.14.3.1; 2.4.6.5.1 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. spalio 21 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Reginos Bertašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kristinos Kakurinės ir Dalios Kursevičienės,

sekretoriaujant Karolinai Gaubaitei,dalyvaujant prokurorėms Reginai Bučinskaitei, Nijolei Žemaitytei,nuteistajam N. Ž.,nuteistojo gynėjai advokatei Dianai Vaitkevičienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. Ž. gynėjo advokato Mariaus Griciaus apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2021 m. birželio 16 d. nuosprendžio, kuriuo N. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, kuri, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi, sumažinta vienu trečdaliu ir nustatyta sumažinta 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė; pagal BK 180 straipsnio 1 dalį 2 (dvejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu, prie griežtesnės pridedant dalį švelnesnės, ir nustatyta galutinė subendrinta 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, panaikinta. Iki nuosprendžio įsiteisėjimo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, nuteistąjį suimant teismo posėdžių salėje.

Nuosprendžiu VSDFV Mažeikių skyriaus ieškinys patenkintas visiškai ir iš N. Ž. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriui priteista 313,00 Eur (trys šimtai trylika eurų 0 ct) Valstybinio socialinio draudimo biudžetui padarytai žalai atlyginti.

Nuosprendžiu Šiaulių teritorinės ligonių kasos ieškiniai patenkinti visiškai ir iš N. Ž. Šiaulių teritorinei ligonių kasai priteista 452,58 Eur (keturi šimtai penkiasdešimt du eurai 58 ct) Privalomojo sveikatos draudimo fondui padarytai žalai atlyginti už A. G. gydymą ir 29,78 Eur (dvidešimt devyni eurai 78 ct) Privalomojo sveikatos draudimo fondui padarytai žalai atlyginti už G. B. gydymą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1.1. N. Ž. nuteistas už tai, kad jis 2016 m. spalio 31 d., apie 1.00 valandą nakties, A. G. bute (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto su A. G. metu ne mažiau kaip tris kartus kumščiu smogė A. G. į įvairias kūno vietas, taip nukentėjusiajam padarė sužalojimus: galvos sumušimą ir veido minkštųjų audinių patinimą, odos nubrozdinimą, poodines kraujosruvas, nosies kaulų lūžimą, dešinio viršutinio žandikaulio priekinės sienelės lūžimą, krūtinės ląstos sumušimą su poodine kraujosruva juosmens dešinėje, dešinio 11-o šonkaulio lūžimą, atitinkančius nesunkų sveikatos sutrikdymą.

1.2. Be to, N. Ž. nuteistas už tai, kad jis 2017 m. sauso 7 d., apie 18.15 valandą, (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, pribėgęs prie G. B. sugriebė už jos rankoje laikytos rankinės, o nukentėjusiajai pasipriešinus, N. Ž. pastūmė nukentėjusiąją, dėl to G. B. atsitrenkė į stulpą, taip nukentėjusiajai G. B. padarė galvos sumušimą ir poodinę kraujosruvą kaktos kairėje pusėje, tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiu būdu pavartojęs fizinį smurtą pagrobė nukentėjusiosios G. B. rankinę, kurios vertė 5,00 Eur, su rankinėje buvusiais 20,00 Eur vertės raktais, 3,00 Eur vertės pinigine, kurioje buvo 1,50 Eur, neįvertintų įvairios nuolaidų kortelių, taip padarė nukentėjusiajai G. B. 29,50 Eur turtinę žalą.

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

2. Apeliaciniu skundu nuteistojo N. Ž. gynėjas advokatas M. Gricius prašo iš dalies panaikinti Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2021 m. birželio 16 d. nuosprendį ir išteisinti N. Ž. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Taip pat prašoma, N. Ž. pripažinus kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, paskirti jam arešto bausmę. Apeliaciniu skundu prašoma atmesti civilinius ieškinius G. B. epizode, nesant N. Ž. kaltės. Be to, prašoma panaikinti Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų N. Ž. paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą, kol bus nagrinėjamas apeliacinis skundas.

2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog epizode dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo A. G. N. Ž. savo kaltę pripažino visiškai ir gailisi dėl padaryto nusikaltimo. Nurodo, jog šiame epizode teismas konstatavo, kad byloje nesurinkta pakankamai duomenų, jog pats nukentėjusysis kaip nors kaltinamąjį provokavo ar kitaip rizikingai elgėsi, todėl šią aplinkybę pripažinti kaip atsakomybę lengvinančią pagrindo nėra. Apelianto tvirtinimu, A. G., būdamas neblaivus, įžeidinėjo N. Ž., dėl to N. Ž. jį ir sumušė. Pripažįsta, kad N. Ž. netinkamai reagavo į A. G. veiksmus, tačiau tokie nukentėjusiojo veiksmai buvo aiškiai provokuojamojo pobūdžio, todėl tai laikytina atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

2.2. Apeliantas skunde nurodo, jog visiškai nepripažįsta N. Ž. kaltės epizode dėl G. B. turto užvaldymo plėšimo būdu ir mano, jog byloje nėra surinkta visiškai jokių duomenų, pagrindžiančių jo kaltę. Nurodo, jog iš nukentėjusiosios G. B. parodymų teisme matyti, kad ji neatpažino N. Ž. ir dėl plėšimo kaltino ne jį, o A. K., t. y. ji teisme parodė, jog tada eidama į parduotuvę (duomenys neskelbtini) užėjo į parduotuvę savo name (duomenys neskelbtini), pardavėja D.paprašė parnešti batoną. Tuo metu į parduotuvę įėjo du vaikinai – K. ir dar vienas su akiniais, galimai kaltinamasis. Ji ėjo į lauką K. iš paskos, prie laiptų buvo daugiau jaunimo, tada kažkuris griebė jai už rankinuko, ji rankinuko nepaleido, po to kažkuris ją pastūmė ir ji „susmuko“. Vėliau įėjo į tą pačią parduotuvę, galvojo, kaip įeis į kambarį, nes rankinuke buvo raktai, tada įėjo K. ir atnešė rankinuką, liepė pažiūrėti, ar viskas tebėra. Kas galėjo atimti rankinę, kas ją pastūmė, nematė. Tada ji buvo išgėrusi dvi stiklines alaus, užpuolikų neįsidėmėjo, nes viskas įvyko akimirksniu, jau buvo tamsu. Policiją kvietė grįžusi į namus, vėliau ją išsivežė į polikliniką. Rankinė grąžinta sudraskyta, raktus ir piniginę atgavo. Mano, kad A. vienas ar su kuo nors kitu jai plėšė rankinę iš rankų. Apelianto gynėjo manymu, teisme kaip liudytoja apklausta A. D. patvirtino, jog nukentėjusioji iš karto po įvykio dėl plėšimo kaltino A. K., t. y. ji parodė, kad parduotuvė yra jos įmonės, ji ten dirba pardavėja, parduotuvės adresas (duomenys neskelbtini). G. B. ji pažįsta iš anksčiau. Kaip G. B. apiplėšė prieš ketverius metus, ji nematė, tik G. B. buvo atėjusi pas ją į parduotuvę, atsisėdo ant kėdės ir pasakė, kad A. atėmė jos rankinuką, bet atidavė. Ji A. pažįsta iš senų laikų, jo pavardė K.. Kai G. B. atėjo į jos parduotuvę, A. tą vakarą nebuvo atėjęs į parduotuvę, nebuvo kitų žmonių parduotuvėje. G. B. prieš tai nebuvo atėjusi į parduotuvę ir nebuvo kalbos apie batoną. Gal G. B. buvo blaivi ar išsigandusi, bet buvo kitokia nei paprastai. Kai G. B. įėjo į parduotuvę, rankinuko nematė. Apelianto gynėjas nurodo, jog teisme kaip liudytojas apklaustas R. B. parodė, kad jis gyvena adresu (duomenys neskelbtini). A. K. yra jo sūnėnas, E. U. nepažįsta, G. L. seniai pažįstamas, mokėsi vienoje mokykloje. Tą vakarą pas jį „baliavojo“ A. su draugais, jų buvo gal kokie trys. Teigė N. Ž. nepažįstąs, tačiau patvirtino, kad kaltinamasis jam yra matytas ir tą vakarą galėjo būti jo namuose, visi gėrė. Išgertuvių metu buvo ir jis, užeidavo ir jo draugų, išgertuvės baigėsi vakarop, visi išėjo, jis nuėjo miegoti, nes buvo neblaivus, kas toliau vyko, jis nematė. Vėliau iš kitų girdėjo, kad ten buvo ir D. S., kad jis užsipuolė G., jis netiki, jog A. ką nors galėjo padaryti, nes pats pasakojo, kaip S. užpuolė pažįstamą kaimynę, o jis ją apgynė.

2.3. Nurodoma, jog teisme liudytojui E. U. pareiškus, kad jis nepamena įvykio aplinkybių, buvo perskaityti jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, o po parodymų perskaitymo liudytojas E. U. pareiškė, kad šie jo parodymai neteisingi, nurodė įvykio aplinkybes, kad iš bendrabučio išėjo K., G. ir jis, jis pamatė nukentėjusiąją G. B., gulinčią ant žemės, prie jos priėjo K., ją nuvedė į parduotuvę ir padavė rankinę. Jis N. nepažįsta, jį apkalbėjo, kad greičiau „nusimestų“ visus reikalus, žinojo, kad yra išvykęs į užsienį. Ž. pažįsta nuo mokyklos laikų, turi bendrų draugų ir žinojo, kad Ž. išvykęs į užsienį. Anksčiau tokius parodymus davė nenorėdamas pats būti įtariamuoju. Kitų asmenų, be jo nurodytų, ten nebuvo. Nurodoma, jog teisme kaip liudytojas apklaustas A. K. parodė, kad pažįsta G. B., jos pravardė (duomenys neskelbtini). Apie įvykį pamena tiek, kad gėrė bendrabutyje, buvo E., G., R. B., daugiau niekas neprisijungė, Ž. jų kompanijoje nebuvo. Ėjo lydėti girto G. į namus ir išgirdo riksmą. Jis pakėlė G. B., nuvedė ją į parduotuvę, padavė rankinę, liepė apsižiūrėti, ar niekas nedingo. Sakė, kad nekviestų policijos, kad nesuverstų kaltės jam, nes ir taip be reikalo sėdi už kitus. Ž. buvo išvažiavęs į užsienį, todėl ir apkalbėjo Ž.. Nurodoma, jog po parodymų perskaitymo liudytojas A. K. pareiškė, kad jo anksčiau duoti parodymai nėra teisingi, taip N. Ž. apkalbėjo, kad jam nesuverstų kaltės, žinodamas, jog N. Ž. yra išvykęs į užsienį, nors ir pats turi liudytojų, kad jis nieko nedarė. N. Ž. pažįsta nuo mokyklos laikų, žinojo, kad jis yra išvykęs į užsienį, suderino su E. U. parodymus taip sakyti apie N. Ž.. Jis pažįsta ir D. S., kuris kartais atvažiuodavo į bendrabutį „pablūdyti“, tačiau 2017 metų sausio mėnesį jo ten nebuvo. Apelianto gynėjas pažymi, jog teismas vertino liudytojų parodymus, nurodydamas, kad N. Ž. įvykdė plėšimą, ikiteisminio tyrimo metu tai patvirtino E. U. ir A. K., kurių parodymų pakeitimą jų apklausų teisme metu teismas vertino kaip siekį padėti kaltinamajam N. Ž. išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi per ketverių metų laikotarpį turėjo galimybę (įskaitant buvimą užsienyje bei įkalinimo įstaigose) suderinti gynybos taktiką. Tačiau, apelianto gynėjo manymu, tokie teismo vertinimai nėra niekuo pagrįsti ir subjektyviai išgalvoti. Pažymi, jog byloje nėra surinkta jokių duomenų apie N. Ž. kontaktus su liudytojais, o duomenys dėl N. Ž. išvykimo nepaneigė fakto, kad N. Ž. buvo Airijoje. Mano, jog N. Ž. buvimą šioje šalyje patvirtina jo deportavimas, nesant oficialių duomenų apie sienos kirtimą, tai nepaneigia išvykimo fakto. Apelianto gynėjo vertinimu, A. K. pasakyti tiesą teisme nėra būdas gelbėti N. Ž., nes, išteisinus N. Ž., įtarimai vėl gali būti pareikšti jam. Pažymi, jog liudytojai aiškiai nurodė motyvą, dėl kurio apkalbėjo N. Ž., t. y. siekdami patys išvengti atsakomybės, be to, nurodė net nusikaltimą padariusį D. S.. Apelianto gynėjo nuomone, šiuo atveju teismas akivaizdžiai pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. nuostatas, nes šie duomenys liko netirti, nesiaiškintos aplinkybės dėl tikrojo nusikaltimo subjekto, parodant išankstinį nusistatymą prieš N. Ž., siekiant tik jį apkaltinti ir nuteisti, o nesiekiant tiesos nustatymo. Mano, jog teismas akivaizdžiai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio nuostatas, nes nuosprendyje įrašė jokiais įrodymais nepagrįstą faktinę aplinkybę, kuri turėjo esminės įtakos nuosprendžio priėmimui, nusikaltimo sudėties pagrindinių elementų nebuvimui. Teisminio nagrinėjimo metu nė vienas liudytojas ar nukentėjusioji net neatpažino, nenurodė, kad plėšimą įvykdė N. Ž., nėra nustatytos jokios aplinkybės apie N. Ž. kaltus veiksmus.

2.4. Apelianto gynėjo nuomone, net ir pripažinus N. Ž. kaltu pagal abu epizodus, jam paskirta per griežta bausmė. Nurodo, jog teismas konstatavo, kad N. Ž. nusikalto būdamas anksčiau teistas keturis kartus, ankstesni nusikaltimai smurtiniai, pirmas šių nusikaltimų padarytas paskutinio nuosprendžio įsiteisėjimo dieną, kitas po dviejų mėnesių, nusikaltimai vienas už kitą sunkesni, smurtiniai, o tai rodo kaltinamojo didėjantį pavojingumą visuomenei ir visišką nenorą laikytis įstatymų, gyventi dorai, todėl teismas pritarė valstybinį kaltinimą palaikiusios prokurorės pozicijai, kad N. Ž. turi būti paskirta terminuota laisvės atėmimo bausmė, ir nesutiko su bausmės vykdymo atidėjimu, nes tik tokiu būdu galima pasiekti bausmės tikslų, teisingumo principo įgyvendinimo. Apelianto gynėjas pažymi, jog N. Ž. nusikaltimo padarymo metu, t. y. 2017- 01-07, buvo 19 metų amžiaus, todėl šie jo veiksmai turėtų būti traktuojami kaip padaryti dėl jauno amžiaus, o visi ankstesni nusikaltimai padaryti jam būnant nepilnamečiam ar vos sulaukus pilnametystės. Mano, jog byloje esantys duomenys, kad N. Ž. nuo 2017-01-01 iki šiol nėra nusikaltęs, parodo šio asmens išvadų padarymą, elgesio pasikeitimą, polinkio nusikalsti nebuvimą. Šiuos duomenis įvertino ir prokurorė, tačiau teismas apie šiuos faktus nuosprendyje net nepasisakė.

2.5. Apelianto gynėjas skunde nurodo, jog nesutinka ir su kardomosios priemonės taikymu N. Ž.. Teismas nurodė, kad kaltinamajam skiriama laisvės atėmimo bausmė, atsižvelgiant į tai, kad kaltinamasis turi ryšių užsienyje (ten gyvena jo mama, pats slapstėsi užsienyje iki EAO įvykdymo), todėl iki nuosprendžio įsiteisėjimo kaltinamajam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, o ikiteisminio tyrimo metu paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, panaikintina. Apelianto gynėjas pažymi, kad N. Ž. mama yra grįžusi į Lietuvą ir gyvena čia nuolatos, N. Ž. apeliacinėje instancijoje gali būti panaikinti kaltinimai dėl vieno epizodo arba gali būti sušvelninta bausmė, atidedant jos vykdymą ar paskiriant švelnesnę bausmę, todėl kardomoji priemonė yra akivaizdžiai perteklinė ir neadekvati. Nurodoma, jog N. Ž. laukė nuosprendžio jau būdamas laisvėje, nors turėjo galimybę išvykti ir pasislėpti, to nedarė, tai parodo kardomosios priemonės netinkamumą. Apelianto gynėjas prašo, išteisinus N. Ž. dėl plėšimo įvykdymo, už A. G. epizodą paskirti jam arešto bausmę.

3. Atsiliepimų į nuteistojo N. Ž. gynėjo advokato M. G. apeliacinį skundą negauta.

Šalies argumentai

4. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo N. Ž. gynėjo advokato M. G. apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas.

6. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

6. Nuteistojo N. Ž. gynėjas apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu dėl nukentėjusiosios G. B. plėšimo, mano, jog nesurinkta pakankamai jo ginamojo kaltę pagrindžiančių duomenų, o byloje esantys duomenys nėra pakankami kaltei pagrįsti. Be to, apelianto gynėjo manymu, nuteistajam paskirta per griežta bausmė ir paskirta per griežta kardomoji priemonė – suėmimas. Šiais klausimais apeliacinės instancijos teismas ir pasisakys.

7. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs šioje baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, apeliacinio skundo reikalavimus ir argumentus, taip pat atnaujinęs įrodymų tyrimą ir apklausęs teismo posėdžio metu nuteistojo N. Ž. motiną V. Ž., mano, jog pirmosios instancijos teismas šioje baudžiamojoje byloje nepagrįstai pripažino N. Ž. kaltu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį dėl G. B. plėšimo.

8. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir netinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, todėl padarė nemotyvuotas išvadas dėl N. Ž. kaltės pagal BK 180 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka įrodymų turinio ir vertinant įrodymus buvo iš esmės pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai. Byloje surinktų įrodymų, kurių turinys yra atskleistas teismo nuosprendyje, visuma nesudaro pakankamo pagrindo daryti išvadą, kad N. Ž. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, t. y. G. B. plėšimą.

9. Apeliaciniu skundu nuteistojo N. Ž. gynėjas iš esmės ginčija N. Ž. kaltę pagal BK 180 straipsnio 1 dalį dėl G. B. plėšimo, tvirtindamas, jog įvykio metu jo net nebuvo Lietuvoje, jis buvo išvykęs pas savo motiną į užsienį. Pažymėtina, jog pats N. Ž. savo kaltės dėl G. B. plėšimo nepripažino nei ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 175–176), nei teisme (t. 3, b. l. 187). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu N. Ž. nurodė, jog nesutinka su jam pareikštu įtarimu, nes nieko apie moters apiplėšimą nežino, jame nedalyvavo, kadangi 2017 m. sausio 3 ar 4 d. jis išvyko iš Lietuvos į užsienį, tikslios datos nepamena, ir ten išbuvo iki 2020 m. vasario mėnesio. Taip pat nurodė, jog pažįsta A. K. ir G. L., o E. U. nepažįsta. Nurodė, jog nežino, kodėl A. K. ir E. U. sakė, jog jis pavartojęs fizinį smurtą pagrobė iš moters rankinę, jo manymu, jie žinojo, kad jis yra išvykęs iš Lietuvos, todėl taip norėjo nuo savęs nusimesti kaltinimus (t. 2, b. l. 175–176). Apklausiamas teisme jis iš esmės patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir nurodė, jog G. B. neapiplėšė, apie apiplėšimą sužinojo tik jau būdamas Pravieniškių pataisos namuose. Nurodė, jog minimo nusikaltimo padarymo metu jau buvo išvažiavęs į užsienį, išvyko po Naujųjų metų, gal sausio 3-ią ar 4-ą, tai patvirtinti galėtų jo mama, pas kurią ir vyko į Šiaurės Airiją, bei brolis (t. 3, b. l. 187).

10. Iš byloje esančio nukentėjusiosios G. B. protokolo-pareiškimo matyti, kad 2017-01-07 18.15 val. prie parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), ją prie durų užpuolė 3 ar 4 vaikinai ir bandė atimti rankinuką, be to, sutrenkė jai galvą, stumdami ją į stulpą. Nurodoma, jog jiems nepavyko atimti rankinuko, bet jie jį suplėšė ir grąžino (t. 1, b. l. 120). Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu G. B. nurodė, jog išėjusi iš parduotuvės, esančios jos bendrabutyje (duomenys neskelbtini), buvo užpulta 3 ar 4 vaikinų, iš jų pažino tik vieną vaikiną vardu A., kitų vaikinų neįsidėmėjo. Nurodė, jog kažkuris stvėrė už rankinės, ji rankinės nepaleido, tuomet kažkuris pastūmė ją ir ji trenkėsi į stulpą, susitrenkė galvą. Tuomet iš jos buvo atimta rankinė, ją vėliau A. grąžino (t. 1, b. l. 187). Papildomos apklausos metu G. B. nurodė, kad, jai būnant parduotuvėje, dar iki jos apiplėšimo į parduotuvę buvo užėjęs A. K., jis prašė ko nors atsigerti, bet buvo pardavėjos išvarytas. O jai išėjus iš parduotuvės kažkas čiupo jai už rankinės ir pradėjo ją plėšti. Matė, kaip stovėjo A. su dar 3 ar 4 vaikinais. Buvo tamsu, todėl ar vienas plėšė, ar keli, ji nežino. Jai bandant išlaikyti rankinę ir besigrumiant, ji buvo pastumta ir trenkėsi į stulpą bei pargriuvo, tuomet ir paleido rankinę. Atsistojusi iškart įėjo į parduotuvę ir ten viską papasakojo pardavėjai. Neužilgo į parduotuvę įėjo A. ir atidavė jai rankinę, pasakydamas, kad ji pasižiūrėtų, ar viskas vietoje. Ji nežiūrėjo, tačiau atsakė, kad viskas gerai. Tik namuose apžiūrėjusi rankinę pamatė, kad niekas nedingo (t. 1, b. l. 189–190). Kitos papildomos apklausos metu G. B. parodė, kad praėjo daug laiko ir ji daugiau nieko nepamena. Nurodė, kad neatpažintų A. K. draugo, su kuriuo jis ją kartu apiplėšė. Pamena tik tiek, kad jis buvo tamsių plaukų, tačiau veido bruožų ji neįsidėmėjo, nes viskas vyko labai staiga. Lieka prie savo parodymų, kuriuos davė ankstesnių apklausų metu (t. 1, b. l. 194). Teismo posėdžio metu apklausta G. B. nurodė, jog jai būnant parduotuvėje įėjo du vaikinai, vienas buvo A. K., kitas – jo draugas su akiniais, turbūt kaltinamasis, žemesnis už A. K.. Jiems išėjus, ji ėjo iš paskos, tuomet kažkas griebė už rankinuko, kas griebė, nematė, ji rankinės nepaleido, tuomet ją pastūmė ir ji susmuko. Atsikėlusi ji grįžo į parduotuvę, jai būnant parduotuvėje A. K. atnešė rankinuką ir pasakė „žiūrėk, ar viskas tebėra rankinuke“. Negali pasakyti, ar kaltinamasis griebė rankinuką, priekyje jos ėjo A. K. ir staigiai viskas įvyko (t. 3, b. l. 158–159).

Žemesnės instancijos teismas

11. Teisme kaip liudytoja apklausta parduotuvės pardavėja A. D. nurodė, kad nematė, kaip prieš 4 metus buvo apiplėšta G. B., kaip jai buvo grąžintas rankinukas, tik pamena, kad G. B. atėjo į parduotuvę ir pasakė, kad A. atėmė iš jos rankinuką, bet atidavė. Iš G. B. žodžių ji žino, kad rankinuką iš jos atėmė A. K.. Nurodė, jog niekas prieš G. B. užėjęs į parduotuvę nebuvo, kaltinamojo nepažįsta ir nėra jo mačiusi (t. 3, b. l. 185).

12. Patikrinęs bylos medžiagą pagal paduoto apeliacinio skundo argumentus, išanalizavęs apskųsto nuosprendžio turinį, dar kartą įvertinęs nukentėjusiosios G. B. ir liudytojos A. D. parodymus, apeliacinės instancijos teismas, priešingai, nei nurodė pirmosios instancijos teismas, konstatuoja, kad į bylą surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų nepakanka konstatuoti, jog N. Ž. pavartodamas fizinį smurtą pagrobė G. B. rankinę ir taip padarė nusikaltimą, nustatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje.

13. Pažymėtina, jog N. Ž. kaltę dėl G. B. plėšimo pirmosios instancijos teismas grindė liudytojų E. U. (t. 2, b. l. 10–11) ir A. K. (t. 2, b. l. 38–39) parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. E. U., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, parodė, jog įvykio vakarą visi buvo pas A. K., gyvenantį (duomenys neskelbtini). A. K. paprašė E. U. palydėti N. Ž. ir G. L. namo, tuomet visi keturi išėjo iš A. K. namų. Tik išėjus iš pastato N. Ž. įkišo galvą į parduotuvę, kuri yra pastato pirmame aukšte, tuo metu iš parduotuvės išėjo G. B., jai N. Ž. iškart čiupo už rankinės, susistumdė su ja ir moteris griuvo ant laiptų. Tuomet N. Ž. atėmė rankinę ir su ja ėjo link jų, o A. (K.) pradėjo sakyti, kad jis, N. Ž., durnas, paėmė iš jo rankinę ir nuėjo į parduotuvę jos atiduoti (t. 2, b. l. 10–11). Iš esmės analogiškus parodymus ikiteisminio tyrimo metu davė A. K., kuris taip pat patvirtino, jog įvykio vakarą jie buvo pas jį namuose, t. y. jis, A. K., E. U., G. L. ir N. Ž., dar buvo jo dėdė R. B., kuris kartu su juo gyvena. G. L. paprašė, kad jis jį palydėtų, ir visi keturi išėjo į lauką. Tuomet N. Ž. įėjo į maisto prekių parduotuvę pirmame aukšte, o jie jo nelaukė. Paėjus 15 metrų išgirdo šaukiant moterį, atpažino G. B., tuomet pamatė link jų einantį N. Ž., kuris rankose laikė moterišką rankinę ir nieko neklausęs pasakė ,,nuėmiau (duomenys neskelbtini) rankinę“. Tuomet jis, A. K., paklausė N. Ž., ką šis padarė, paėmė iš jo rankinę ir nunešė į maisto prekių parduotuvę ir atidavė ją G. B. (t. 2, b. l. 38–39). Tačiau šiuos liudytojus apklausiant teisme jie iš esmės pakeitė savo parodymus ir pripažino, jog apkalbėjo N. Ž. ir suvertė jam visą kaltę dėl nusikaltimo padarymo, siekdami patys išvengti atsakomybės. E. U. parodė, jog iš A. K. namų išėjo trise – jis, E. U., G. L. ir A. K., tuomet pamatė G. B., gulinčią ant žemės, tuomet A. K. paėmė rankinę ir ją atidavė G. B.. Neteisingai apkaltino N. Ž., nes norėjo išvengti atsakomybės, žinojo, jog jis išvykęs į užsienį (t. 3, b. l. 159–160). A. K. parodė, jog įvykio vakarą tarp jų N. Ž. nebuvo, buvo tik jis, A. K., E. U., G. L. ir jo dėdė R. B.. Ėjo lydėti girto G. L. ir išgirdo riksmą, jis pakėlė tą žmogų, tai buvo G. B., nuvedė į parduotuvę ir pasakė, kad apsižiūrėtų, ar niekas nedingo iš rankinuko, ar viskas tebėra. Kaltę suvertė N. Ž., nes jis buvo išvažiavęs į užsienį, ir norėjo išvengti atsakomybės pats, t. y. bijojo, kad jo neįtartų. Nurodė, jog ikiteisminio tyrimo metu su E. U. suderino parodymus, kad nurodys kaltu dėl plėšimo N. Ž. (t. 3, b. l. 160). Šiuos liudytojų E. U. ir A. K. parodymus pirmosios instancijos teismas vertino kaip siekimą padėti kaltinamajam N. Ž. išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi per ketverių metų laikotarpį turėjo galimybę (įskaitant buvimą užsienyje bei įkalinimo įstaigose) suderinti gynybos taktiką. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, negalima daryti vienareikšmės išvados, jog ikiteisminio tyrimo metu E. U. ir A. K. parodymai buvo teisingi, o teismo posėdžio metu duotieji – neteisingi ir jais siekiama padėti išvengti N. Ž. atsakomybės.

14. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas pašalinti šioje baudžiamojoje byloje bet kokias abejones ir iškilusius neaiškumus, nusprendė atnaujinti įrodymų tyrimą ir teismo posėdžio metu apklausti kaip liudytoją N. Ž. motiną V. Ž.. Ji nurodė, jog sūnus pas ją į Šiaurės Airiją atvyko 2017 m. pradžioje, galimai sausio pirmąją savaitę, po švenčių (t. 4, b. l. 78–79). Šios liudytojos parodymai nėra informatyvūs, nes įvykis įvyko beveik prieš penkerius metus ir tikėtina, kad liudytoja neprisimena tikslios datos, kada sūnus atvyko pas ją į užsienį.

15. Iš ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų apie asmenis, kirtusius Lietuvos Respublikos sieną, matyti, kad N. Ž. 2015-01-10 išvyko iš Vilniaus oro uosto, o 2020-02-07 atvyko į Vilniaus oro uostą (t. 3, b. l. 50). Pirmosios instancijos teismo vertinimu, šie duomenys nepatvirtina, kad N. Ž. šiuos penkerius metus nebuvo grįžęs į Lietuvą, kadangi teisme pats kaltinamasis teigė iš Lietuvos išvykęs 2017 metų sausio mėnesio pradžioje. Taip pat pirmosios instancijos teismas, įrodinėdamas N. Ž. kaltę dėl G. B. plėšimo, rėmėsi Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos pažyma, kurioje nurodoma, jog iš Interpolo Prancūzijos nacionalinio biuro buvo gautas pranešimas, kuriame Prancūzijos policijos tarnybos nurodė, kad duomenų, jog N. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), būtų praėjęs per Diunkerko keltų terminalą, nėra (t. 3, b. l. 193). Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie duomenys niekaip neįrodo, jog N. Ž. dalyvavo G. B. apiplėšime.

16. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgus į anksčiau aptartus bylos duomenis darytina išvada, jog šioje baudžiamojoje byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių kategoriškai teigti, jog N. Ž. dalyvavo 2017 m. sausio 7 d. B. B. apiplėšime. Spręsdamas N. Ž. teisinės atsakomybės klausimą pirmosios instancijos teismas privalėjo paisyti kaltinamojo nekaltumo prezumpcijos nuostatų, reikalaujančių, kad visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, būtų vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patikimai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014, 2K-317-719/2018 ir kt.). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti, todėl apkaltinamojo nuosprendžio dalis dėl N. Ž. pripažinimo kaltu ir nuteisimo naikinama ir pagal BK 180 straipsnio 1 dalį jis išteisinamas, nes neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

17. Apeliaciniame skunde N. Ž. gynėjas advokatas M. Gricius nesutinka ir su nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausme, nurodydamas, kad jo ginamajam galėjo būti paskirta švelnesnė, t. y. arešto, bausmė. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria tokią bausmę, kuri numatyta įstatymo, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį teismas, skirdamas bausmę ir parinkdamas jos rūšį bei dydį, atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Be šių aplinkybių, teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai nusikalstamai veikai.

18. Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmės taikymas atitinka proporcingumo reikalavimus, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta. Teismas, spręsdamas klausimą dėl kaltininko asmenybės pavojingumo bei jam taikytinos bausmės rūšies, dydžio, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo ir kitų su bausmės paskyrimu susijusių klausimų, turi ypač atkreipti dėmesį į tai, ar nusikalstama veika padaryta atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamos veikos padarymo, koks kaltininko elgesys po jos padarymo, ar kaltininkas yra toks pavojingas, kad jo neizoliavus nuo visuomenės gali kilti grėsmė visuomenės, jos narių saugumui ir pan.

19. Apylinkės teismas, skirdamas nuteistajam N. Ž. bausmę už A. G. sveikatos sutrikdymą pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, atsižvelgė į nusikaltimo pobūdį. Teismas konstatavo, kad N. Ž. padarė tyčinį nesunkų nusikaltimą. Jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe teismas pripažino tą aplinkybę, kad jis savo kaltę pripažino. Taip pat teismas nustatė vieną sunkinančią aplinkybę – nusikaltimą N. Ž. padarė būdamas recidyvistas. Taip pat teismas konstatavo, kad kaltinamasis nusikalstamą veiką padarė paskutinio jam priimto nuosprendžio įsiteisėjimo dieną. Įvertinęs šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad kaltinamajam skirtina reali laisvės atėmimo bausmė. Apygardos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, jog paminėtos nuteistojo asmenybę charakterizuojančios aplinkybės rodo, kad jis išvadų iš savo netinkamo elgesio nedaro, o anksčiau už panašaus pobūdžio nusikalstamų veikų padarymą paskirtos bausmės nuteistajam nebuvo efektyvios. Apygardos teismas taip pat pritaria apylinkės teismo išvadai, jog šiuo konkrečiu atveju nuteistajam N. Ž. skiriamos bausmės tikslai bus pasiekti tik paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teismas ne kartą buvo parodęs N. Ž. pasitikėjimą ir suteikęs progą įrodyti, jog jis gali gyventi laikydamasis įstatymų, gerbdamas visuomenės nuostatas, tačiau nuteistasis jo nepateisino ir prasikalto. Be to, pažymėtina ir tai, jog bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą, todėl vien tik nusikaltusio asmens norus ar poreikius tenkinanti bausmė ar jos rūšis neleistų pasiekti baudžiamajame įstatyme įtvirtintų bausmės tikslų.

20. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam N. Ž. laisvės atėmimo bausmę, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų ir tinkamai vadovavosi BK VIII skyriuje išdėstytomis bausmių skyrimo nuostatomis. Remiantis nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo pripažinti, jog nuteistajam N. Ž. paskirta bausmė yra aiškiai per griežta ar paskirta pažeidžiant baudžiamąjį įstatymą.

21. Apeliaciniu skundu N. Ž. gynėjas nesutiko ir su nuteistajam paskirta kardomąja priemone – suėmimu, nurodydamas, jog tokia kardomoji priemonė per griežta. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nuteistajam N. Ž. iki nuosprendžio įsiteisėjimo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas – pagrįsta ir motyvuota. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nurodė, jog N. Ž. skundžiamu nuosprendžiu skiriama laisvės atėmimo bausmė ir jis turi ryšių užsienyje, nes ten gyvena jo mama ir jis pats ten slapstėsi iki Europos arešto orderio įvykdymo, todėl jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas.

22. 2021-09-28 Klaipėdos apygardos teisme buvo gautas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo teikiant teisinę pagalbą N. Ž. (t. 4, b. l. 74). Prašyme nurodoma, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimu N. Ž. interesams atstovauti bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo paskirta advokatė D. Vaitkevičienė. Antrinės teisinės pagalbos išlaidos sudaro 203,94 euro. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo nutartimi N. Ž. buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinkta gynėja – advokatė D. Vaitkevičienė. BPK 322 straipsnio 1 dalies pagrindu. Gynėjo dalyvavimas, vadovaujantis BPK 322 straipsnio 1 dalimi, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme yra būtinas, todėl Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas atmestinas.

23. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. vasario 2 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

nuteistojo N. Ž. gynėjo advokato M. G. apeliacinį skundą iš dalies tenkinti ir panaikinti nuosprendžio dalį, kuria N. Ž. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje.

N. Ž. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo atmesti.

Teisėjos Regina BertašienėKristina KakurinėDalia Kursevičienė