Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų K. S. (K. S.) ir Y. S. (Y. S.) skundus atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų ir aktų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundai atmestini.

19. 2017 m. gegužės 9 d. Valstybinėje mokesčių inspekcijoje buvo gautas pareiškėjos atstovės prašymas: 1) pateikti detalų, išsamų, įrodymais pagrįstą paskaičiavimą, įrodantį turto arešto mastą t. y. 54 476,04 Eur; 2) atsakyti, kaip ir kada pareiškėja buvo savalaikiai informuota apie turto arešto aktą; 3) informuoti, dėl kokios priežasties yra pritaikytas areštas ir kitam pareiškėjos priklausančiam turtui gyvenamajam namui, esančiam (duomenys neskelbtini); 4) patikrinti su šio turto arešto akto priėmimu ir taikymu susijusių veiksmų teisėtumą, pašalinti padarytus nusižengimus, bei informuoti apie tai pareiškėjos atstovę (el. b., b. l. 40).

26. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuotoje teismų praktikoje dėl skundų padavimo terminų skaičiavimo nagrinėjant mokestinius ginčus ikiteismine tvarka ne kartą pažymėta, jog pirmenybė paprastai teikiama faktiniam, o ne MAĮ 164 straipsnio 3 dalyje nurodytam momentui (LVAT administracinėje byloje Nr. A602-2982/2012 ir kt.). Mokesčių administravimo įstatyme nėra pateiktas sąrašas aplinkybių, kurioms esant būtų suteikta galimybė atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti. Tai ikiteisminei mokestinį ginčą nagrinėjančiai institucijai įstatymų leidėjo suteikta diskrecijos teisė (MAĮ 152 str. 3 d.). Viešojo administravimo subjektas, atsižvelgiant į pateiktus įrodymus, nurodytas aplinkybes, vertina, ar yra pakankamas pagrindas suteikti teisę, kuria nepasinaudota per nustatytą laiką, t. y. teisę apskųsti mokesčių administratoriaus sprendimą ir taip pradėti mokestinį ginčą. Toks vertinimas turi būti atliekamas pagal vidinį viešojo administravimo subjekto įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu visų aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, paisant administracinių teismų formuojamos praktikos šios kategorijos arba analogiškose bylose (žr. LVAT administracinėje byloje Nr. A556 – 1154/10). Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis yra pripažįstamos tokios aplinkybės, kurios asmeniui sudaro kliūtis laiku įgyvendinti savo valią atlikti tam tikrus veiksmus. Paprastai tokios aplinkybės yra objektyvaus pobūdžio ir nepriklauso nuo asmens valios. Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, taip pat yra atsižvelgiama į svarbių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, taip pat, ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą. Vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (LVAT administracinėse bylose Nr. A438–757/2010, Nr. A556–573/2007). Kaip minėta, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pripažindama termino praleidimo priežastis svarbiomis, ginčą nagrinėjanti institucija turi vadovautis protingumo ir teisingumo kriterijais. Nurodytų kriterijų taikymas ginčą nagrinėjančiai institucijai suponuoja jos pareigą spręsti termino atnaujinimo klausimą ne formaliai ir visas atsiradusias abejones traktuoti mokesčių mokėtojo naudai (LVAT administracinėse bylose Nr. A556 – 2218/2011, Nr. A556 – 1154/10).

27. Šiuo atveju mokesčių administratorius nepavykus skundžiamų turto arešto aktų įteikti MAĮ 164 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu būdu, net nepabandė pareiškėjams jų įteikti kitais įstatyme nustatytais būdais. Toks turto arešto aktų įteikimas, įvertinus faktines bylos aplinkybes, teisinį reguliavimą bei teisminę praktiką, negali būti laikomas tinkamu įteikimu. Teismas šiuo atveju faktines aplinkybes vertina pareiškėjų naudai ir laiko, kad apie skundžiamus turto arešto aktus pareiškėjas sužinojo 2017 m. rugpjūčio 25 d., o pareiškėja 2017 m. balandžio 27 d., t. y. nuo tada, kai jie patys nurodė sužinoję savo skunduose teismui. Teismo vertinimu pareiškėjai praleido teisės aktų nustatytą vieno mėnesio terminą turto arešto aktams apskųsti, tačiau įvertinęs pareiškėjų prašymuose atnaujinti terminą skundui paduoti nurodytas aplinkybes, į tai, kad jie terminą skundui paduoti praleido, nes siekė išspręsti ginčą ikiteismine tvarka (nors ir šiuo atveju neprivaloma), sprendžia, kad šiuo atveju terminas skundams paduoti atnaujintinas ir toliau šiame sprendime teismas vertins skundžiamų 2017 m. sausio 20 d. turto arešto aktų teisėtumą ir pagrįstumą.

Dėl turto arešto aktų teisėtumo ir pagrįstumo.

28. Pareiškėjų teigimu, Inspekcija nepagrįstai taikė didesnius suvaržymus negu buvo iš tikrųjų reikalinga, tokiu būdu buvo pažeistas proporcingumo principas.

29. Atsakovė su skundo teiginiais nesutinka, argumentuodama, kad pareiškėjai žinojo apie numatomus apskaičiuoti mokesčius, įvertinus numatomų apskaičiuoti mokesčių dydį ir nustatytą mokesčių įstatymų pažeidimų pobūdį (mokesčių slėpimą), todėl atsakovė padarė išvadą, jog pareiškėjai, siekdami išvengti mokestinių prievolių vykdymo, perleis turimą turtą ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma apskaičiuotų sumų išieškoti, todėl pasiūlyta areštuoti jų turtą. Pareiškėjo areštuoto turto vertė tik 11 proc., o pareiškėjos areštuoto turto vertė tik 8 proc. viršija arešto mastą.

30. Teismas negali sutikti su pareiškėjų teiginiais, palaiko atsakovės poziciją, nes byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Inspekcijos II gyventojų patikrinimų skyrius pagal 2015 m. rugsėjo 10 d. pavedimus tikrinti Nr. (4.65) FR0773-2395 ir Nr. (4.65) FR0773-2394 atliko pareiškėjų mokestinius patikrinimus už 2010–2014 m. laikotarpį ir nustatė, kad sutuoktinių 2010–2014 m. išlaidos viršija dokumentais pagrįstas ir įstatymų nustatyta tvarka apmokestintas pajamas 1 681 708,18 Lt suma bei, vadovaudamasis MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi (mokesčio apskaičiavimas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą), padarė išvadą, kad pareiškėjai 2010–2014 m. gavo 1 681 708,18 Lt (po 840 854,09 Lt) kitų pajamų, kurios nebuvo apmokestintos gyventojų pajamų mokesčiu. Pagal Inspekcijos turimą informaciją pareiškėjams preliminariai numatoma apskaičiuoti 108 952,08 Eur suma (po 54 476,04 Eur), iš kurios 73 058,38 Eur GPM (po 36 529,19 Eur), 28 587,70 Eur GPM delspinigių iki 2017 m. sausio 6 d. (po 14 293,85 Eur), 7 306 Eur (po 3 653 Eur) preliminari 10 proc. dydžio GPM bauda (el. b., b. l. 43). Atsižvelgusi į būsimus patikrinimo rezultatus, Inspekcijos Kontrolės departamento II gyventojų patikrinimo skyriaus vedėja 2017 m. sausio 6 d. raštu Nr. (21.166)143-40 kreipėsi į Inspekcijos Nepriemokų administravimo departamento Nepriemokų išieškojimo organizavimo skyrių, siūlydama, vadovaujantis MAĮ 101 straipsnio 4 dalimi, areštuoti pareiškėjams priklausantį turtą (el. b., b. l. 43). Todėl Inspekcija 2017 m. sausio 20 d. pareiškėjai surašė turto arešto aktą Nr. (23.31-08)-319-100, kuriuo areštavo butą (4/5 dalis), esantį adresu (duomenys neskelbtini) (el. b., b. l. 9–10), taip pat Inspekcija 2017 m. sausio 20 d. pareiškėjui surašė turto arešto aktą Nr. (23.31-08)-319-96, kuriuo areštavo vienbutį gyvenamąjį namą (1/5 dalį), esantį adresu (duomenys neskelbtini) (el. b., b. l. 53–55).

31. Bylos įrodymai patvirtina, kad areštuotas nekilnojamasis turtas, t. y. vienbutis gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini),, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendrosios nuosavybės teise priklauso pareiškėjams (el. b., b. l. 53–54); butas (duomenys neskelbtini),, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso pareiškėjai (el. b., b. l. 9–10).

33. LVAT, aiškindamas MAĮ 101 straipsnio 3 dalį, savo jurisprudencijoje yra ne kartą pažymėjęs, kad šioje teisės normoje yra nustatytos dvi sąlygos, kurioms esant mokesčių administratorius mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimui turi teisę areštuoti mokesčių mokėtojo turtą: 1) jeigu patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų; 2) yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų (žr. 2011 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-249/2011, 2011 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1497/2011, 2014 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-711/2014). Sąlyga „turto areštui yra pagrįsta rizika, kad mokestinė prievolė gali būti neįvykdyta, nes turtas gali būti paslėptas, parduotas ar kitokiu būdu galima jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti priteisto mokesčio ir su juo susijusių sumų“ išreiškia tikėtino pobūdžio aplinkybes, todėl, sprendžiant turto arešto klausimą, pakanka konstatuoti mokesčių mokėtojo turto praradimo riziką. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pakankamai didelė mokestinės prievolės suma gali būti laikoma pateisinančia turto arešto taikymą (žr. LVAT 2011 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1497/2011).

34. Nagrinėjamu atveju teismas pažymi, jog ABTĮ 56 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šie faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų paaiškinimais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (LVAT administracinėje byloje A-560-602/2016).

35. Taigi įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, atsižvelgus į LVAT praktiką, taip pat numatomų pareiškėjams apskaičiuoti mokesčių dydį, mokesčių įstatymų pažeidimų pobūdį (mokesčių slėpimas), teismas daro išvadą, kad mokesčių administratorius padarė pagrįstą išvadą, kad yra rizika, jog pareiškėjai, siekdami išvengti mokestinių prievolių vykdymo, perleis turimą turtą, dėl ko gali būti sunku arba neįmanoma apskaičiuotų sumų išieškoti.

36. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs VAĮ 8 straipsnio aspektu bei nurodęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti įvardyti pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT administracinėse bylose Nr. A556-336/2011; Nr. A756-450/2010, Nr. A556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20). Taigi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui (LVAT administracinėje byloje Nr. A438‑1116/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010)“.

37. Teismas sutinka su atsakovės atsiliepimo argumentu, kad mokesčių administratorius turi teisę taikyti mokestinės prievolės užtikrinimo priemones ir atliekamo mokestinio patikrinimo metu. Turto arešto aktuose yra aiškiai nurodyta, kuo remiantis Inspekcija konstatavo, kad yra pagrindas manyti, jog pareiškėjai savo turtą gali paslėpti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku ar neįmanoma išieškoti mokestinę nepriemoką. Pareiškėjai nepateikė jokių argumentų ar dokumentų, kurie paneigtų šias Inspekcijos išvadas. Taigi Inspekcija teisėtai bei pagrįstai surašė ginčijamus turto arešto aktus, kurie atitinka VAĮ 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus, ir jų naikinti pareiškėjų skunduose nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Dėl Inspekcijos 2017 m. birželio 9 d. ir 2017 m. spalio 6 d. sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo.

38. Pareiškėjai taip pat prašo teismo panaikinti Inspekcijos 2017 m. birželio 9 d. raštą Nr. (23.1-08)RNA-18856 ir 2017 m. spalio 6 d. raštą Nr. (23.1-08)RNA-30935.

39. Teismo vertinimu šie Inspekcijos raštai laikytini sprendimais, priimtais ginčą išnagrinėjus ikiteismine tvarka, todėl teismas vertins jų teisėtumą ir pagrįstumą.

40. Rašytiniais bylos įrodymais nustatyta, kad Inspekcija 2017 m. birželio 9 d. raštu Nr. (23.1-08)RNA-18856 aiškiai ir išsamiai atsakė į visus pareiškėjos atstovės 2017 m. gegužės 9 d. prašyme nurodytus klausimus (el. b., b. l. 7–8). Atsakydama į pirmąjį klausimą dėl turto arešto masto pagrindimo paaiškino, kad atliekant pareiškėjos mokestinį patikrinimą už 2010-2014 metų laikotarpį, jai preliminariai numatoma apskaičiuoti 54476,04 Eur, iš kurių: 36 529,19 Eur GPM, 14 293,85 Eur GPM delspinigių iki 2017 m. sausio 6 d. ir 3653,00 Eur preliminari 10 proc. dydžio GPM bauda. Turto arešto mastas, atsižvelgiant į patikrinimo aktu numatomas priskaičiuoti sumas, pritaikytas 54 476,04 Eur. Pareiškėjai taip pat paaiškinta, kad turto areštas jai pritaikytas įvertinus numatomų apskaičiuoti mokesčių dydį, mokesčių įstatymų pažeidimų pobūdį (mokesčių slėpimas), padarius išvadą, kad yra pagrįsta rizika, kad pareiškėja, siekdama išvengti mokestinių prievolių vykdymo, perleis turimą turtą, dėl ko gali būti sunku arba neįmanoma apskaičiuotų sumų išieškoti. Atsakydama į antrąjį pareiškėjos atstovės klausimą dėl informavimo apie turto arešto aktą, Inspekcija skundžiamame rašte paaiškino, kad turto arešto aktas pareiškėjai buvo išsiųstas 2017 m. sausio 30 d. registruotu laišku jos deklaruotu gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini). Kadangi laiškas grįžo neįteiktas, Inspekcijos interneto svetainėje pareiškėjai yra paskelbtas raginimas atvykti į Inspekciją atsiimti turto arešto aktą. Neatvykus atsiimti minėto dokumento, jis bus laikomas įteiktas pranešimo paskelbimo dieną, t. y. 2017 m. kovo 15 d. Atsakydama į trečiąjį pareiškėjos atstovės klausimą dėl arešto kitam pareiškėjos turtui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), pritaikymo, Inspekcija skundžiamame rašte nurodė, kad minėtas turtas nėra areštuotas pareiškėjos patikrinimo metu numatomos priskaičiuoti nepriemokos išieškojimui. Atsakydama į ketvirtąjį pareiškėjos atstovės klausimą dėl su turto arešto akto priėmimu ir taikymu susijusių veiksmų teisėtumo, Inspekcija skundžiamame rašte teigė, kad turtas areštuotas teisėtai, nusižengimų, vykdant numatomos apskaičiuoti mokestinės nepriemokos išieškojimo užtikrinimo procedūras, nenustatyta (el. b., b. l. 41–42).

41. Teismas taip pat vertina, kad Valstybinė mokesčių inspekcija 2017 m. spalio 6 d. raštu Nr. (23.1-08)RNA-30935 aiškiai ir išsamiai atsakė į visus pareiškėjo Y. S. atstovės 2017 m. rugsėjo 11 d. skunde keliamus klausimus, išsamiai išdėstė turto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), areštavimo aplinkybes, išaiškino turto arešto pagrindus, pagrindė jo mastą ir pateikė išvadą, kad turtas areštuotas teisėtai, nusižengimų nenustatyta (el. b., b. l. 98–99).

42. Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad skundžiami Inspekcijos sprendimai atitinka VAĮ 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus, yra teisėti ir pagrįsti, jų naikinti nėra pagrindo.

43. Kadangi pareiškėjų skundai atmestini, netenkintini jų prašymai priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis).

44. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinėse bylose: Nr. A261-3555/2011, Nr. A-556-1995/2013).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjų K. S. ir Y. S. (Y. S.) skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.