Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

trečiojo suinteresuoto asmens Kauno miesto savivaldybės atstovui advokatui Albertui Šekštelo, AB „Kauno energija“ atstovei advokatei Iraidai Žogaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kauno termofikacijos elektrinė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kauno termofikacijos elektrinė“ skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims akcinei bendrovei „Kauno energija“, Kauno miesto savivaldybei dėl įpareigojimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“ skundu (t. I, b.l. 2 – 9) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) 2008 m. birželio 26 d. įpareigojimą „Dėl parduodamos šilumos kainos nustatymo“ Nr. R2-837 (toliau – ir Raštas) kaip neteisėtą.

Nurodė, kad 2003 m. kovo 31 d. iš AB „Kauno energija“ įsigijo Kauno elektrinę ir tuo pačiu buvo sudarytos su AB „Kauno energija“ sutartys, įskaitant Šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartį (toliau – ir Sutartis). Sutarties pagrindinis tikslas buvo nustatyti, kokiomis sąlygomis ir kokia kaina bus tiekiama šilumos energija Kauno miesto integruoto tinklo šilumos poreikiams. Sutarties 14.3 straipsni numatė, kad pirmus penkerius metus Sutarties galiojimo metu šilumos energijos kaina iš esmės nekis, o praėjus tam laikotarpiui šilumos energijos kaina bus perskaičiuota. Atsakovas 2008 m. birželio 28 d. pateikė Raštą, kuriuo pareikalavo iki liepos 11 d. pateikti duomenis, reikalingus bazinės šilumos gamybos kainos skaičiavimams. Pažymėjo, kad toks reikalavimas reiškia, jog iš esmės Komisija nepripažįsta Sutarties sąlygų ir ketina nustatyti parduodamos šilumos energijos kainą. 2008 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ir Įstatymas) redakcija, kurios 10 straipsnio 3 dalimi nustatoma privaloma gamybos kainodara nepriklausomiems šilumos energijos gamintojams, gaminantiems daugiau kaip 50 procentų šilumos vienoje centralizuoto šilumos tiekimo sistemoje. Nors pareiškėjas formaliai atitinka Įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje nustatytus kriterijus, Komisijos reikalavimas nėra teisėtas ir pagrįstas, nes naujos Įstatymo nuostatos pareiškėjo atžvilgiu nėra ir negali būti taikomos. Dar 2003 m. kovo 31 d. pareiškėjas, sudarydamas Sutartį su AB „Kauno energija“, iš esmės susitarė ir nustatė gaminamos šilumos energijos kainų nustatymo bei perskaičiavimo tvarką visam Sutarties galiojimo laikotarpiui, t.y. iki 2018 metų. Sutartis su AB „Kauno energija“ sudaryta teisėtai, jos nuostatos dėl šilumos energijos kainos nustatymo tvarkos atitinkamos Sutarties sudarymo metu neprieštaravo imperatyvioms teisės normoms, be to, nei Sutartis, nei jos dalis nėra pripažinti neteisėtais ir/arba negaliojančiais. Remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.198 straipsnio 1 dalimi, pabrėžė, jog pareiškėjas turi teisę ir pareigą vadovautis ne tik Komisijos nustatyta, tačiau Sutartyje nustatyta tvarka apskaičiuota šilumos energijos kaina. Komisijos siekis nustatyti pareiškėjo gaminamos šilumos energijos kainą nėra pateisinamas – ypač atsižvelgiant į tai, kad privalomos gamybos kainodaros taikymas pareiškėjui reikštų daug mažesnę šilumos energijos kainą likusiems dešimt Sutarties galiojimo metų, nei numatyta Sutartyje. Pabrėžė, jog šilumos kainų nustatymo metodika (patvirtinta Komisijos 2008-03-15 nutarimu Nr. O3?41) (toliau – ir Metodika) nesuderinama su Sutartyje nustatyta atitinkama šilumos energijos kainos apskaičiavimo tvarka, todėl skundžiamas Komisijos aktas ir jame nustatyti reikalavimai pareiškėjui turėtų būti panaikinti, kaip pareikšti nesant tam pakankamo teisinio pagrindo. Vadovaudamasis CK 6.157 straipsnio 1 ir 2 dalimis, įvertinęs principo lex retro non agit turinį, atsižvelgdamas į tai, kad nuo 2008 m. sausio 1 d. įsigaliojusiame Įstatyme nėra nustatyta, kad jis, įskaitant ir jo 10 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą nuostatą, galioja atgal, padarė išvadą, jog privalomą kainodarą numatančios atitinkamo įstatymo nuostatos pareiškėjui netaikytinos ta apimtimi, kiek jos nesuderinamos su Sutarties vykdymu. Nurodė, kad Įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje nustatyta šilumos energijos gamybos kainodara pareiškėjui negali būti taikoma ta apimtimi, kiek tai paneigtų iki aptariamos Įstatymo nuostatos įsigaliojimo sudarytą Sutartį, tačiau po to, kai atitinkamos Sutarties galiojimas pasibaigs, Įstatymo 10 straipsnio 3 dalies nuostatos pareiškėjui taps privalomos. Teigė, jog nagrinėjamu atveju taikytinos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (bylos Nr. 3K-7-4/1999, 3K-3-1025/2000, 3K-3-414/2005) suformuotos teisės aiškinimo taisyklės. Pažymėjo, kad pareiškėjo pagrįstai įgytos teisės ir ją atitinkančios pareigos apskaičiuoti pagamintos šilumos energijos kainą tokiu būdu, kaip tai nustatyta Sutartyje, paneigimas, nenustačius pakankamo tam teisinio pagrindo, be kita ko, pažeistų ir teisėtą sąžiningo asmens lūkestį, kad valstybė ir jai atstovaujančios institucijos, įstaigos ar organizacijos užtikrintų teisėtai įgytų asmens teisių bei pareigų įgyvendinimą nepriklausomai nuo to, kad vėliau priimtais norminiais aktais teisinis režimas, taikytinas asmens įgytų teisių bei pareigų atžvilgiu, buvo pakeistas. Komisijos veiksmai, kuriais pareiškėjo atžvilgiu siekiama taikyti Įstatymo 10 straipsnio nuostatas, pažeidžia pareiškėjo ir jo akcininkų subjektinę teisę gauti sąžiningai sutartą kainą ir ši teisė turi būti ginama. Atitinkamai, Lietuvos Respublikai pateisinus Komisijos atliekamus veiksmus, pareiškėjas ir/arba jo akcininkai įgytų teisėtą pagrindą ginti savo teisėtus interesus tarptautinėmis teisinėmis priemonėmis, nes esama situacija pažeidžia Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis prisiimtus įsipareigojimus. Remdamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Rusijos Federacijos Vyriausybės sutarties dėl investicijų skatinimo ir abipusės apsaugos 2 ir 13 straipsniais, nurodė, jog pareiškėjo akcininko Rusijos įmonės „Gazprom“ atliktas Kauno elektrinės įsigijimas atitinka „investuotojo“ ir „investicijos“ sąvokas pagal dvišalę valstybių sutartį, kuri garantuoja kitos susitariančiosios šalies investuotojų investicijoms visišką apsaugą ir saugumą. Pažymėjo, jog Komisija, Raštu išreikšdama valią ir ketinimą taikyti pareiškėjui privalomą šilumos energijos gamybos kainodarą, administraciniu aktu siekia atimti pareiškėjo pajamas, kurias jis galėtų gauti, jeigu būtų tinkamai vykdoma Sutartis. Komisija be akivaizdžios būtinybės ir be teisingos kompensacijos siekia apriboti Sutartimi pareiškėjo įgytas teises ekonominei veiklai atlikti, o tai yra tarptautinės sutarties nuostatų pažeidimas, todėl skundžiamasis Komisijos aktas naikintinas kaip neteisėtas ir nesuderinamas su tarptautiniais Lietuvos Respublikos įsipareigojimais trečiųjų asmenų atžvilgiu. Nepaisant to, kad Kauno elektrinės pardavimui 2002 – 2003 metais formaliai nebuvo taikomas Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymas, savo esme 2003 m. kovo 31 d. pasirašytos sutartys atitinka būtent privatizavimo santykius: Kauno miesto savivaldybė nusprendė dalį jos visiškai kontroliuojamos įmonės AB „Kauno energija“ turto konkurso tvarka parduoti didžiausią kainą pasiūliusiam investuotojui, t.y. tam tikras turtas iš savivaldybės kontrolės perėjo į privačią ir nepriklausomą kontrolę. Pasirašytose sutartyse yra įtvirtinti visi privatizavimo sandoriams būdingi įpareigojimai: privalomos investicijos į įsigytą objektą, jo veiklos tęstinumo užtikrinimas ir panašiai. Jeigu 2003 metais būtų buvę žinoma, kad po 5 metų nebus vadovaujamasi Sutarties nuostatomis, tikėtina, ji apskritai nebūtų buvusi sudaryta arba sudaryta visiškai kitokiomis sąlygomis.

Atsakovas Komisija atsiliepimu į skundą (t. I, b.l. 84 – 88) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Sutartis sudaryta 15 metų terminui, kurioje šilumos energijos kaina nustatyta visam sutarties laikotarpiui. Sutarties 14.3 straipsnyje šalys nustatė, kad 5 metus šilumos energijos kaina nesikeis, o po 5 metų šilumos energijos kaina bus perskaičiuota pagal Sutarties 4 punkte įtvirtintą formulę. AB „Kauno energija“ kainos galiojo iki 2008 m. rugpjūčio 1 d., vadovaujantis Įstatymu bei Metodikoje įtvirtintais reikalavimais, Raštu buvo kreiptasi į pareiškėją, kad pateiktų duomenis, kurie reikalingi bazinės šilumos gamybos kainos skaičiavimams. Remdamasis Įstatymo (2008-01-01redakcija) 10 straipsnio 3 dalimi, CK 6.198 straipsnio 1 dalimi, 6.157 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (byla Nr. 3K-3-605/2005), padarė išvadą, jog, esant tęstiniam sutartinių santykių pobūdžiui, sutarties vykdymas turi atitikti imperatyvias teisės normas, galiojančias vykdant sutartį, tokiu būdu patvirtinant, jog po sutarties sudarymo, pasikeitus teisės aktų reikalavimams, sutartis turi būti vykdoma laikantis imperatyvių teisės aktų nuostatų. Įstatymo nuostatos dėl privalomos šilumos gamybos kainodaros taikymo atitinkamiems nepriklausomiems šilumos gamintojams, neturėtų būti vertinamos kaip įstatymo galiojimas atgal. Minėtas Įstatymas nereikalauja perskaičiuoti kainą už jau suteiktą šilumos energiją, o nustato, kaip turėtų būti reguliuojami santykiai ateityje. Pagal CK 6.157 straipsnį tuo atveju, jeigu iki atsirandant AB „Kauno energija“ prievolei apmokėti už naujai pateiktą šilumos energiją, įsigalioja naujos imperatyvios teisės normos, reguliuojančios tokią prievolę, tokių normų reikalavimai šalims tampa privalomi. Todėl, perskaičiuodamos parduodamos šilumos energijos kainą (pagal Sutarties 14.3 ir 14.4 p.), šalys turi nepažeisti kainos perskaičiavimo metu galiojančių imperatyvių teisės normų. Šilumos tiekimas vartotojams yra viešasis interesas, todėl vartotojų teisės ir interesai negali būti suvaržomi labiau negu tai leidžia įstatymai. Pagal Įstatymo 10 straipsnį pareiškėjas patenka į subjektų ratą, kuriam taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara ir turi vykdyti imperatyvias Įstatymo nuostatas, todėl teiginys, kad pažeidžiamas teisėtų lūkesčių principas yra nepagrįstas. Remdamasis Įstatymu, Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi, Komisijos nuostatų 7.3 punktu, Komisijos 2008 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 03-80 patvirtintų Energetikos įmonių informacijos teikimo taisyklių (toliau - ir Taisyklės) 23 punktu, pabrėžė, jog Komisija Raštu pagrįstai prašė pateikti informaciją, reikalingą bazinės šilumos gamybos kainos skaičiavimams, ji veikė pagal įstatymų jai suteiktus įgaliojimus, neviršijo savo kompetencijos ir veikė jai suteiktos diskrecijos ribose. Skundžiamas Raštas yra teisėtas ir pagrįstas, nepažeistas pareiškėjo teisėtų lūkesčių principas.

Tretysis suinteresuotas asmuo AB „Kauno energija“ atsiliepimu į skundą (t. I, b.l. 102 – 108) prašė dėl skundo spręsto teismo nuožiūra.

Vadovaudamasis CK 6.189 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsniu, Įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktais, 10 straipsnio 3 dalimi, Metodikos 52 punktu, padarė išvadą, jog vartotojams apskaičiuota šilumos tiekimo kaina negali būti grindžiama didesnėmis šilumos įsigijimo iš gamintojo (pareiškėjo) kainomis nei kainos, apskaičiuotos pagal Komisijos patvirtintą Metodiką. Atsižvelgdamas į CK 6.157 straipsnio 1 ir 2 dalis, nurodė, jog pareiškėjo minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nagrinėti teisiniai santykiai nėra tapatūs nagrinėjamu atveju susiklosčiusiems santykiams, todėl tokia praktika šiuo atveju netaikytina. Sutartyje nustatytas 5 metų laikotarpis pasibaigė 2008 m. gegužės 7 d. ir pagal Sutarties 14.2 punktą pareiškėjui ir/ar AB „Kauno energija“ atsirado teisė, bet ne pareiga, inicijuoti pagrindinės šilumos energijos kainos perskaičiavimą, tačiau tokia Sutarties šalių teisė atsirado jau įsigaliojus Įstatymui, kuris nustatė gamintojo tiekėjui parduodamos šilumos kainos reguliavimą. Vadovaujantis CK 6.157 straipsniu, jeigu iki pagrindinės šilumos energijos perskaičiavimo pagal Sutarties 14.4 punkte nurodytą formulę, esant Sutarties 14.2 punkte nurodytoms sąlygoms, įgyvendinimo momento ir atitinkamai iki atsirandant AB „Kauno energija“ prievolei apmokėti už jai patiektą šilumos energiją pagal naujai nustatytą kainą, t.y. Sutarties vykdymo metu, įsigalioja naujos imperatyvios teisės normos, reguliuojančios gamintojo teikiamos šilumos energijos kainos nustatymo metodiką, tokių normų reikalavimai šalims tampa privalomi. Atitinkamai perskaičiuodamos Pareiškėjo parduodamos šilumos energijos kainą ir nustatant šilumos energijos kainą vartotojams, šalys turėtų nepažeisti kainos perskaičiavimo metu galiojančių imperatyvių normų. Pažymėjo, kad AB „Kauno energija“ šilumos kaina buvo nustatyta laikotarpiu nuo 2004 m. birželio 1 d. iki 2008 m. birželio 1 d. Atitinkamai AB „Kauno energija“ atsirado pareiga suderinti su Komisija naują šilumos energijos kainą vartotojams, tačiau Komisija negali nustatyti šios kainos AB „Kauno energija“, kadangi, pareiškėjui nevykdant teisės aktų reikalavimų ir Komisijos prašymų, Komisija negali nustatyti bazinės šilumos energijos gamybos kainos, kuri turi būti įvertinta nustatant šilumos energijos kainą vartotojams. Atitinkamai AB „Kauno energija“ negali taikyti naujos šilumos energijos tiekimo kainos vartotojams ir dėl to gali patirti nuostolių. Nurodė, jog Sutarties 14.4 punkte nustatyta kainos perskaičiavimo formulė vienareikšmiškai negarantavo ir negalėjo garantuoti pareiškėjo ir/ar pirkėjų investicijų, t.y. kainos, sumokėtos už Kauno elektrinę, atsipirkimo. Pabrėžė, jog skundžiamu Raštu Komisija prašo pareiškėjo pateikti Komisijai duomenis, reikalingus bazinės šilumos energijos kainos skaičiavimui, todėl ne visai suprantami pareiškėjo teiginiai ir argumentai dėl teisėtų lūkesčių ir kitų principų pažeidimo ir kodėl , šiuo Komisijos prašymu yra pažeidžiami pareiškėjo teisėti lūkesčiai. Pažymėjo, jog įstatymų pakeitimas, dėl kurio investuotojas galėtų negauti tam tikrų pajamų, neturėtų reikšti Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų pažeidimo, o tokia išvada atitinka ir Tarptautinio investicinių ginčų sprendimo centro (angliškai – International Centre for Settlement of Investment Disputes (ICSID)) praktiką, kai, aiškinant analogišką Lietuvos Respublikos įsipareigojimą dėl investicijų apsaugos sutartyje dėl investicijų skatinimo ir abipusės apsaugos su Norvegijos Karalyste, nuspręsta, kad Lietuvos Respublika nepažeidė savo įsipareigojimų (ICSID sprendimas arbitražo byloje Nr. ARB/05/8). Be to, pagal viešai skelbiamą informaciją pareiškėjo nurodyta Energetikos chartijos sutartis dar nėra įsigaliojusi Rusijos Federacijai.

Tretysis suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybė atsiliepimu į prašymą (t. I, b.l. 169 – 173)) prašė administracinę bylą nutraukti, pirmojo reikalavimo nepatenkinus - atmesti prašymą kaip nepagrįstą, priteisti iš pareiškėjo Kauno miesto savivaldybės naudai proceso išlaidas. Atsiliepimas iš esmės pagrįstas tokiais pačiais argumentais, kaip ir Komisijos atsiliepimas į prašymą.

Papildomai nurodė, jog byla nutrauktina, nes skundžiamu Raštu pareiškėjui nenustatytos jokios teisės, tik prašoma pateikti duomenis, reikalingus bazinės šilumos gamybos kainos skaičiavimams. Be to, pareiškėjo prašymas yra prevencinio pobūdžio, o Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau - ir ABTĮ) nenumato prevencinio ieškinio galimybės.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimu (t. II, b.l. 7 – 10) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog byloje spręstinas klausimas, ar UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“ gali būti laikoma suinteresuotu asmeniu ir turi reikalavimo teisę kreiptis dėl atsakovo priimto rašto panaikinimo. Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsniu, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi ir 3 dalies 3 punktu, pažymėjo, jog į teismą turi būti kreipiamasi prireikus apginti suinteresuoto subjekto pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę arba įstatymo saugomą interesą, todėl teisės kreiptis gynybos į teismą principas nėra absoliutus. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė teisės pažeidimo fakto, t.y. kaip ginčijamas Komisijos Raštas pažeidžia jo teises ar įstatymo saugomus interesus. Pabrėžė, jog skunde ir teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovų išsakyti teiginiai, kad šis Raštas pareiškėjui gali sukelti tiesiogines juridines pasekmes, yra abstraktaus pobūdžio ir nesusieti su konkrečių subjektinių teisių ar įstatymo saugomų interesų pažeidimu. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad procesinis dokumentas, kuriuo nustatomas administracinį teisės pažeidimą padaręs asmuo bei formuluojamas kaltinimas yra administracinio teisės pažeidimo protokolas, o nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje išsprendžiama, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas ar jo nėra, ar traukiamas atsakomybėn asmuo yra kaltas ar nekaltas bei skiriama (neskiriama) jam administracinė nuobauda, t. y. sukeliamos teisinės pasekmės. Atsižvelgdamas į ABTĮ 5 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 23 straipsnį, 57 straipsnio 4 dalį, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, padarė išvadą, kad atsakovas nurodytu raštu prašydama pateikti jam duomenis, reikalingus bazinės šilumos kainos skaičiavimams, nepadarė pareiškėjo teisių ar įstatymo saugomo intereso pažeidimo. Konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių nurodytą tariamą teisių pažeidimą – realius ketinimus patvirtinančių įrodymų ir dėl jų priimtų valstybės institucijose neigiamų sprendimų, kitų tai patvirtinančių įrodymų. Kadangi įrodymų, patvirtinančių pareiškėjos nurodomą teisų pažeidimą nėra, o prielaidomis sprendimo pagrindimas negalimas (ABTĮ 57, 86, 86 straipsniai), padarė išvadą, kad ginti pareiškėjo subjektines teises nėra pagrindo. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. AS16–420/2007, Nr. A442–1669/2008, Nr. A556–1283/2008 ir kt.), aplinkybe, jog juridinio pagrindo, kuriuo vadovaudamasis pareiškėjas galėtų ginti viešąjį interesą teisme, nenustatyta, konstatavo, jog skundas atmestinas. Taip pat vadovaudamasis ABTĮ 45 straipsnio 1 dalimi, nurodė, jog AB „Kauno energija“ nepateikė išsamaus ir detalaus išlaidų apskaičiavimo, iš kurio būtų galima nustatyti užmokesčio dydžius už konkrečias advokato suteiktas paslaugas, todėl neaišku, kokios išlaidos sudaro trečiojo suinteresuoto asmens prašomą priteisti sumą.

III.

Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (t. II, b.l. 13 – 24), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, taip pat prašo atlyginti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, taip pat pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

1. Teismas pažeidė ABTĮ 57 straipsnyje įtvirtintas įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, nes be jokio svaraus pagrindo neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus argumentus, paaiškinimus bei juos pagrindžiančius įrodymus, visus pareiškėjo argumentus nepagrįstai laikė tik prielaidomis. Teismas be pakankamo pagrindo atsisakė nagrinėti bylą iš esmės, t.y. apskritai nevertino Komisijos Rašto teisėtumo klausimo.

2. Skundžiamu Raštu Komisija išreiškė valią ir ketinimą pareiškėjo atžvilgiu taikyti privalomą gaminamos šilumos energijos kainodarą, nustatytą Įstatymo (2008-01-01 įsigaliojusios redakcijos) 10 straipsnio 3 dalyje. Pareiškėjas su Įstatyme nustatytos privalomos kainodaros taikymu jo atžvilgiu nesutinka ir reikalauja laikytis Sutartyje nustatyta tvarka paskaičiuotos šilumos energijos kainos. Atsižvelgdamas į kilusio ginčo pobūdį, į tai, kad ginčijamu Raštu Komisija pareikalavo pateikti tokią informaciją, kuri yra skirta ir bus panaudota neteisėtam veiksmui atlikti, t.y. vienašališkai nustatyti pareiškėjo gaminamos šilumos energijos kainą, į tai, kad privalomos kainodaros taikymo pagrindu Komisija ketina nustatyti mažesnę pareiškėjo šilumos energijos kainą už tą kainą, kuri turėtų būti apskaičiuota remiantis Sutarties nuostatomis, daro išvadą, kad Raštas pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, taip pat daro žalą pareiškėjo turtiniams interesams.

3. Aplinkybę, jog Raštas pareiškėjui sukelia teisines pasekmes, patvirtina ir tai, kad Rašto nevykdymas užtrauktų administracinės atsakomybės taikymą už teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 99⁷ straipsnyje, padarymą. Nurodo, kad teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi byloje Nr. AS16-420/2007, kadangi minėtos bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių.

4. Teigia, jog tokio pobūdžio Komisijos įpareigojimai, koks nagrinėjamu atveju buvo pateiktas pareiškėjui, administracinių teismų praktikoje (byla Nr. AS4-570/2007) vertinami kaip suinteresuoto asmens teises ir įstatymų saugomus interesus pažeidžiantys viešojo administravimo aktai, dėl kurių asmuo turi teisę su atitinkamu skundu kreiptis į administracinį teismą. Tačiau pirmosios instancijos teismas nurodyta administracinių teismų praktika nesirėmė.

5. Pirmosios instancijos teismo sprendimas turi įtakos byloje nedalyvavusiam asmeniui – Kauno miesto savivaldybės tarybai, o toks pažeidimas pagal ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 2 punktą yra teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, todėl toks teismo sprendimas turėtų būti panaikintas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas į bylos nagrinėjimą savo iniciatyva trečiuoju suinteresuotu asmeniu įtraukė juridinio asmens statuso neturinčią Kauno miesto savivaldybę, o atsiliepimą į prašymą pateikė ir bylos nagrinėjime dalyvavo taip pat juridinio asmens statuso neturintis Kauno miesto meras. Pažymi, jog tiek Įstatyme (32 str.), tiek ir Metodikoje įgalinimai dalyvauti šilumos kainodaros formavime suteikiami būtent savivaldybių taryboms. Nagrinėjamu atveju Kauno miesto savivaldybės taryba į bylos nagrinėjimą neįtraukta, nors teismo sprendimas turės įtakos minėtam subjektui.

Tretysis suinteresuotas asmuo AB „Kauno energija“ atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. II, b.l. 28 – 38) prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme, taip pat pateikiami tokie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Atsižvelgdamas į ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, 88 straipsnio 1 dalį, pažymi, jog teismas pagrįstai konstatavo, kad Komisija pareiškėjo subjektinių teisių ar įstatymų saugomų interesų nepažeidė, todėl pareiškėjo reikalavimas nėra teisėtas ir pagrįstas, taip pat nėra teisinio pagrindo, kuriuo vadovaudamasis pareiškėjas galėtų ginti viešąjį interesą teisme. Be to, teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi byloje Nr. AS16-420/2007, tuo tarpu pareiškėjo nurodomoje teismo praktikoje (byla Nr. AS14-570/2007) buvo sprendžiamas klausimas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės pagal ABTĮ 71 straipsnį (uždrausti Komisijai prašyti iš ūkio subjekto pateikti duomenis iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos) taikymo klausimas, todėl teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai nesivadovavo minėta teismo nutartimi. Pabrėžia, jog pareiškėjas įvykdė skundžiamą Raštą, t.y. pateikė Komisijai prašomus duomenis bazinei šilumos energijos kainai nustatyti.

2. Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, jog tai, kad Komisijos Rašte nurodyto prašymo nevykdymas galėtų užtraukti administracinę atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimo kodekso 99⁷ straipsnį, patvirtina, jog Raštas sukelia teisines pasekmes būtent pareiškėjui. Pažymi, kad administracinės atsakomybės taikymas ar jos taikymo galimybė negali būti laikoma suinteresuoto asmens, šiuo atveju pareiškėjo, teisių ar įstatymų saugomų interesų pažeidimu, kadangi administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu), už kurį gali būti taikoma administracinė atsakomybė, laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis arba neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką. Be to, Rašto nevykdymas turi sukelti neigiamas teisines pasekmes, t.y. pažeisti teises ar įstatymų saugomus interesus, būtent tam asmeniui, kuris kreipiasi į teismą, t.y. pareiškėjui. Nagrinėjamu atveju net ir neįvykdžius Rašto pareiškėjui, kaip juridiniam asmeniui, administracinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimo kodeksą nekyla.

3. Remdamasis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, nesutinka su pareiškėjo teiginiu, jog Kauno miesto savivaldybė nėra juridinis asmuo. Be to, savivaldybės meras turi įstatymo suteiktus įgaliojimus veikti savivaldybės vardu, todėl aplinkybė, jog meras neturi juridinio statuso nėra teisiškai reikšminga. Pažymi, kad iš esmės savivaldybė ir savivaldybės taryba veikia kaip vienas asmuo (Vietos savivaldos įstatymo 3 str. 3 d.). Kartu pabrėžia, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (bylos Nr. A442-329/2008, AS146-458/2008, AS2-15/2005) ginčuose, susijusiuose su bazinės šilumos kainos nustatymu, dalyvauja būtent savivaldybė, o ne savivaldybės taryba.

Atsakovas Komisija atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. II, b.l. 42 – 51) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme. Taip pat pateikiami tokie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Skundžiamu Raštu nebuvo pažeisto jokios pareiškėjo teisės ar įstatymais saugomi interesai, nes prašymas pateikti informaciją buvo teisėtas – Komisija vykdė jai įstatymais priskirtas funkcijas ir veikė pagal savo kompetenciją.

2. Remdamasis ABTĮ 3 straipsnio 2 dalimi, 89 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgdamas į tai, jog pagrindinis pareiškėjo prašymo reikalavimas buvo panaikinti skundžiamą Komisijos Raštą kaip neteisėtą, daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nėra tiesiogiai nagrinėjami skundžiamo Rašto sukelti neigiami padariniai, pagrindinis bylos dalykas yra skundžiamo Rašto teisėtumo klausimas, o ne teisių ar teisėtų interesų tariamo pažeidimo nagrinėjimas.

3. Nagrinėjamu atveju administracinio teisės pažeidimo protokolas nebuvo surašytas, nes pareiškėjas pateikė Komisijos prašomą informaciją, todėl išnyko pagrindas tokio protokolo surašymui.

4. Vadovaudamasis Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 1 ir 3 dalimis, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimais (2002-12-24, 2003-03-17, 2004-12-13, 2005-07-08), daro išvadą, jog savivaldybės institucijos yra neatsiejamos nuo savivaldybės, o savivaldybės taryba yra viena iš savivaldybės institucijų ir yra atsakinga už savivaldos teisės bei savo funkcijų įgyvendinimą bendruomenės interesais, tačiau ji nėra atskiras juridinis asmuo. Tuo tarpu meras turi teisę atstovauti savivaldybę pagal Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktus.

Tretysis suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybė atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. II. b.l. 52 – 55) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti; priteisti iš pareiškėjo Kauno miesto savivaldybės naudai bylinėjimosi išlaidas. Pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

1. Skundžiamas Raštas neturi įtakos pareiškėjo šilumos energijos kainai, kadangi bazinė kaina pareiškėjui nustatyta Komisijos 2008 m. spalio 24 d. nutarimu Nr. 03-162 ir įsigalioja tik įsigaliojus AB „Kauno energija“ šilumos kainai , todėl atmestini pareiškėjo argumentai dėl to, jog skundžiamas Raštas neva pažeidžia jo teises ar teisėtus interesus.

2. Atsižvelgdamas į Vietos savivaldos įstatymo (2006-07-27 redakcija) 3 straipsnio 1 ir 3 dalis, 20 straipsnio 1 dalį, 14 straipsnio 3 dalį, 21 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktus, pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas, įtraukęs savivaldybę, in corpore įtraukė ir jos tarybą, kaip savivaldybės instituciją, o meras, pirmininkaujantis tarybos posėdžiams, yra įgaliotas atstovauti savivaldybę teisme.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Pareiškėjas ginčija 2008 06 28 raštu Nr. 22-837 įformintą valstybinio administravimo subjekto veiksmą (ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Šiuo raštu iš pareiškėjo buvo pareikalauta pateikti atatinkamus duomenis, reikalingus bazinės šilumos gamybos kainos skaičiavimams (t. 1 b.l. 55).

Ginčijamu raštu jokie sprendimai dėl bazinės šilumos gamybos kainos nustatymo pareiškėjo gaminamai ir realizuojamai šilumai nebuvo priimti. Kadangi joks atsakovo sprendimas pareiškėjo atžvilgiu dėl bazinės šilumos gamybos kainos ginčo raštu nebuvo priimtas, kolegija konstatuoja, jog visi apelianto, atsakovų bei trečiųjų suinteresuotojų asmenų argumentai, susiję su atsakovo galimybe pareiškėjo atžvilgiu taikyti Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo nuostatas ir nustatyti jam bazines šilumos gamybos kainas, nenagrinėtini. Apeliantas, teikdamas argumentus, susijusius su galimybe jo atžvilgiu taikyti Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo nuostatas ir nustatyti jam bazines šilumos gamybos kainas, iš esmės kelia prevencinį reikalavimą, siekdamas apriboti atsakovo galimybę nustatyti pareiškėjui bazines šilumos gamybos kainas. Tačiau administraciniams teismas įstatymais nėra pavesta nagrinėti prevencinio pobūdžio reikalavimų, todėl, kaip minėta, argumentai, susiję su galimybę pareiškėjui taikyti Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo nuostatas ir nustatyti jam bazines šilumos gamybos kainas, nenagrinėtini.

Taigi, pareiškėjas ginčija atsakovo raštą, kuriuo iš pareiškėjo buvo pareikalauta pateikti atatinkamus duomenis, reikalingus bazinės šilumos gamybos kainos skaičiavimams. Pareiškėjui užginčijus šį atsakovo veiksmą, teismas turi įvertinti ar atsakovas teisėtai pareikalavo iš pareiškėjo pateikti atatinkamus duomenis.

Apeliantas yra Lietuvos Respublikoje registruotas ir Lietuvos Respublikoje veikiantis ūkio subjektas, užsiimantis šilumos ūkio veikla, todėl jo veiklą, be kitų teisės aktų, reglamentuoja ir Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymas. Byloje nėra ginčo dėl to, kad apeliantas, kaip nepriklausomas šilumos gamintojas, atitinka Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalies reikalavimus, todėl jam privaloma šilumos gamybos kainodara. Nustatyti bazines šilumos gamybos kainas yra pavesta atsakovui (LR Vyriausybės 2002 11 07 nutarimu Nr. 1747 patvirtintų Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nuostatų 6.12-6.14 punktai). Atsakovui, įgyvendinant savo funkcijas, suteikta teisė gauti iš įmonių visą informaciją, būtiną įstatymų nustatytoms pareigoms atlikti (Nuostatų 7.3 punktas).

Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą konstatuotina, kad atsakovas turėjo teisę 2008 06 28 raštu Nr. 22-837 pareikalauti iš pareiškėjo atsakovui reikalingų duomenų, todėl pagrindo pripažinti šį atsakovo veiksmą neteisėtu, kaip ir pagrindo jį naikinti, nėra.

Apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai į bylą trečiuoju suinteresuotoju asmeniu įtraukė Kauno miesto savivaldybę, o ne Kauno miesto tarybą, atmetami kaip nepagrįsti. Byloje nėra jokių duomenų manyti, kad atsakovo 2008 06 28 raštu Nr. 22-837 išreikštas reikalavimas pareiškėjui pateikti duomenis kokiu nors būdu liestų Kauno miesto savivaldybės ar Kauno miesto tarybos interesus. Todėl darytina išvada, kad nei vieno iš šių subjektų įtraukimas į bylos procesą nebuvo būtinas. Kita vertus pagal Administracinių bylų teisenos įstatymą pagrindas teismo sprendimui panaikinti būtų tik tada, jei pirmosios instancijos teismas būtų nusprendęs dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų (ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Tačiau duomenų, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje būtų nusprendęs dėl kokių nors Kauno miesto tarybos teisių ir pareigų, nėra, todėl pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra.

Pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl pagrindo tenkinti apeliacinį skundą nėra.

Teismo kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo140 straipsnio 1 dalies 1 punktu

Rezoliucinė dalis

nutaria

apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.