Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2013-03-08 · Administracinė byla Nr. I-955-142/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2013-03-08
Bylos Nr.
I-955-142/2013
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Raimondas Blauzdžius, Jūra Marija Strumskienė, Halina Zaikauskaitė
Pareiškėjas
V. Š., J. Š.-A. B. V. Š.
Atsakovas
Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Trečiasis asmuo
U. Š.
Kategorijos
  • 1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 6.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-955-142/2013
Proc. Nr. 3-61-3-02329-2012-4
Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 6.8; 26; 74 (S)
SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. kovo 8 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Blauzdžiaus, Jūros Marijos Strumskienės ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant pareiškėjui V. Š., atsakovės atstovei Indrei Apanavičienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal atsakovo Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skundą dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimo panaikinimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. Š.-A. B. V. Š., V. Š. skundą dėl sprendimų panaikinimo atsakovei Vaikų išlaikymo fondo administracijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo U. Š.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vaikų išlaikymo fondo administracija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – atsakovė, Fondo administracija) padavė teismui skundą, kuriame prašo panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – VAGK) sprendimą Nr. 177(AG-161/02-2012) ir palikti galioti Fondo administracijos sprendimus.

Atsiliepimas

Atsakovė nesutinka su VAGK sprendimu, kuriuo ji įpareigota panaikinti 2012 m. liepos 19 d. sprendimus Nr. V2-8512 ir Nr. V2-8514 „Dėl sprendimo pakeitimo“, Nr. V2-8513 ir Nr. V2-8515 „Dėl išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo nutraukimo“. Atsakovės nuomone, ji turėjo teisinį ir faktinį pagrindą nutraukti Vaikų išlaikymo fondo išmokų mokėjimą, nes laikotarpiu nuo 2008 m. lapkričio 19 d. iki vaikų V. Š. ir V. Š. pilnametystės buvo nepagrįstai mokamos išmokos vaikams – vaikų motina J. Š. 2008 m. kovo 18 d. kreipėsi į Fondo administraciją dėl išmokų vaikams mokėjimo, o 2008 m. lapkričio 19 d. deklaravo savo išvykimą į užsienį. Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje yra nustatyti pagrindai, kuriems esant, Fondo administracija privalo nutraukti Vaikų išlaikymo fondo išmokų mokėjimą. Nors gyvenamosios vietos pakeitimas, kaip tiesioginis Vaikų išlaikymo fondo išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindas, Vaikų išlaikymo fondo įstatyme nėra nurodytas, tačiau įstatymas nustato pareiškėjo pareigą raštu pranešti Fondo administracijai apie aplinkybes, turinčias įtakos Vaikų išlaikymo fondo išmokų mokėjimui, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo tos dienos, kurią sužinojo ar turėjo sužinoti apie šių aplinkybių atsiradimą. Fondo administracija savo iniciatyva 2012 m. liepos 16 d. patikrino duomenis Gyventojų registre ir nustatė, kad pareiškėja J. Š. išvykusi į užsienio valstybę. Pareiškėja išvykimą į užsienio valstybę deklaravo 2008 m. lapkričio 19 d. J. Š. nėra nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantis asmuo, todėl neatitinka Vaikų išlaikymo fondo įstatyme keliamų reikalavimų pareiškėjui. Kadangi J. Š. neturi teisės kreiptis į Fondo administraciją dėl išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo, todėl išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo nutraukiamos nuo tos dienos, kada pareiškėja deklaravo savo išvykimą į užsienio valstybę, t. y. nuo 2008 m. lapkričio 19 d. VAGK panaikino atsakovės 2012 m. liepos 19 d. sprendimus, konstatavusi, kad Fondo administracija nepagrįstai plečiamai aiškino įstatyminę nuostatą, prie Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnyje nustatytų išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindų priskirdama deklaruotos gyvenamosios vietos pakeitimą (iš Lietuvos Respublikos į užsienio valstybę), nes įstatymo 6 straipsnyje yra nustatytas baigtinis sąrašas išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo nutraukimo pagrindų, nei Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 3 straipsnyje, nei tarp Civiliniame kodekse nustatytų vaikui priteisto išlaikymo išieškojimo nutraukimo pagrindų tokio nutraukimo pagrindo nėra. Tačiau toks VAGK sprendimas prieštarauja pačios suformuotai praktikai, nes pati VAGK 2012 m. sausio 23 d. sprendime Nr. 3R-14 (AG-7/01-2012) yra pasisakiusi, kad „<...>pareiškėjas, kurio kreipimasis yra būtinas teisinis faktas Vaiko išlaikymo fondo išmokai skirti ir gauti, turi būti asmuo, nuolat gyvenantis Lietuvos Respublikoje. Tuo tarpu šioje ginčo byloje pareiškėja (D. T.) remiantis Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2011 m. lapkričio 28 d., 2012 m. sausio 5 d. išrašais, negyvena Lietuvoje nuo 2010 m. rugsėjo 2 d., t.y. būtinas teisinis faktas Vaikų išlaikymo fondo išmokai gauti – nuolatinis gyvenimas Lietuvos Respublikoje yra išnykęs“. Pažymi, kad Fondo administracija apie faktą, jog J. Š. savo vaikų priežiūrą buvo pavedusi savo motinai K. S., sužinojo tik iš pareiškėjų 2012 m. rugpjūčio 2 d. skundo VAGK. Prie minėto skundo buvo pridėtas ir 2008 m. kovo 17 d. įgaliojimas Nr. 2070. Apie tai pareiškėja Fondo administracijos neinformavo.

Teisme atsakovės atstovė palaikė skundą ir prašė panaikinti VAGK sprendimą, palikti galioti Fondo administracijos 2012 m. liepos 19 d. priimtus sprendimus.

Atsiliepimas

Pareiškėjai V. Š., V. Š. ir J. Š. atsiliepimuose (b. l. 49-51, 57-59, 61-63) su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, palikti galioti VAGK sprendimą.

Paaiškina, kad tuo metu, kai J. Š. kreipėsi į atsakovę, visi Vaikų išlaikymo fondo įstatymo reikalavimai buvo įvykdyti, sprendimas mokėti išlaikymą vaikams iš Vaikų išlaikymo fondo buvo priimtas teisėtai ir pagrįstai. Išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindus nustato Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnis, kuriame pateikiamas pagrindų sąrašas yra baigtinis, ir nei vieno šiame straipsnyje nustatyto pagrindo faktiškai nebuvo, todėl išmokų mokėjimas negalėjo būti nutrauktas. Atsakovė nepagrįstai įstatymo 6 straipsnio nuostatas aiškina plečiamai ir nepagrįstai laiko, kad vėlesnis pareiškėjos J. Š. gyvenamosios vietos pakeitimas yra pakankamas pagrindas išieškoti jau išmokėtas vaikų išlaikymui pinigų sumas. Nepagrįstai atsakovė teigia, kad pareiškėja J. Š. nevykdė pareigos per 3 darbo dienas pranešti apie aplinkybes, turinčias įtakos Vaikų išlaikymo fondo išmokų mokėjimui. Atsakovė 2008 m. spalio 17 d. raštu Nr. 1.38-7683 pranešė pareiškėjai apie tai, kad vaikams V. Š. ir V. Š. bus mokama išmoka iš Vaikų išlaikymo fondo, taip pat šiame rašte buvo nurodytos konkrečios aplinkybės, apie kurių pasikeitimą yra privoma pranešti, ir tarp jų nebuvo gyvenamosios vietos pakeitimo. Nepilnamečiai vaikai V. Š. ir V. Š. niekuomet iš Lietuvos Respublikos teritorijos nebuvo išvykę, čia gyveno ir mokėsi.

Atsiliepimas

Teisme pareiškėjas V. Š. palaikė atsiliepimą ir prašė skundą atmesti. Kiti pareiškėjai į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį jiems pranešta tinkamai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo U. Š. atsiliepimo į skundą neteikė, teisminiame bylos nagrinėjime nedalyvavo, apie posėdį pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Administracinis ginčas kilo dėl Fondo administracijos direktoriaus sprendimų, kuriais nutrauktas išmokų mokėjimas. Kadangi į teismą kreiptasi po ikiteisminio ginčo nagrinėjimo stadijos, tirtinas taip pat ir VAGK sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas.

Faktinės bylos aplinkybės.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja J. Š. Garantinio ir vaikų išlaikymo fondų administracijai pateikė 2008 m. balandžio 18 d. prašymus išmokai iš Vaikų išlaikymo fondo gauti, kuriuose nurodė, kad prašo išmokėti išmoką vaikams V. Š., gim. 1992 m. vasario 27 d., ir V. Š., gim. 1994 m. liepos 14 d. (b. l. 9-10). Skolininku prašymuose nurodytas U. Š. Kartu su prašymu buvo pateikti įstatyme nustatyti dokumentai, tarp kurių pažyma apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą (b. l. 11), iš kurios matyti, kad motinos ir vaikų deklaruota gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), ir antstolio V. Š. pažyma apie priteistų lėšų vaikui išlaikyti mokėjimą (b. l. 12), kurioje nurodyta, kad pagal Tauragės rajono apylinkės teismo išduotą vykdomąjį dokumentą U. Š. vaikams išlaikyti priteista po 130 Lt; 2008 m. sausio mėn. – kovo 17 d. išlaikymas neišieškotas.

Garantinio ir vaikų išlaikymo fondų administracijos direktoriaus 2008 m. rugsėjo 29 d. sprendimais Nr. 1.35-11763 ir Nr. 1.35-11764 „Dėl išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo“ nuspręsta V. Š. ir V. Š. nuo 2008 m. kovo 18 d. kiekvieną mėnesį mokėti po 130 Lt dydžio išmokas iš Vaikų išlaikymo fondo, kol atsiras Vaikų išlaikymo fondo įstatyme nustatyti pagrindai sustabdyti arba nutraukti išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą (b. l. 13-14). Apie priimtus sprendimus pareiškėja J. Š. informuota 2008 m. spalio 17 d. raštu Nr. 1.38-7683. Šiame rašte taip pat nurodytos aplinkybės, apie kurių pasikeitimą per 3 darbo dienas privaloma pranešti Fondo administracijai: skolininkas pradėjo mokėti priteistą išieškojimą arba jo dalį, skolininkas miršta, nepilnametis emancipuojamas, vaikas įvaikinamas ar miršta, pareiškėjui apribota tėvų valdžia ar globėjas (rūpintojas) atleistas ar nušalintas nuo globėjo (rūpintojo) pareigų atlikimo ir kt. (b. l. 15).

Fondo administracija 2012 m. liepos 16 d. patikrino Gyventojų registro tarnybos duomenis ir nustatė, kad J. Š. 2008 m. lapkričio 19 išvyko į užsienio valstybę (b. l. 17). Todėl Fondo administracijos direktorius 2012 m. liepos 19 d. priėmė sprendimus Nr. V2-8512 ir Nr. V2-8514 „Dėl sprendimo pakeitimo“, kuriais nusprendė pakeisti 2008 m. rugsėjo 29 d. sprendimus ir V. ir V. Š. nuo 2008 m. lapkričio 1 d. iki lapkričio 18 d. išmokėti po 78 Lt dydžio išmoką (b. l. 18-19). Taip pat Fondo administracijos direktorius 2012 m. liepos 19 d. priėmė sprendimus Nr. V2-8513 ir Nr. V2-8515 „Dėl išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo nutraukimo“, kuriais nusprendė V. ir V. Š. nuo 2008 m. lapkričio 19 d. nutraukti išmokų mokėjimą. Tokius sprendimus Fondo administracijos direktorius priėmė vadovaudamasis Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 3 straipsniu, 6 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo sustabdymo ir nutraukimo tvarkos aprašo, patvirtinto socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. A1-356, 10.1 ir 13 punktais ir atsižvelgdamas į Gyventojų registro tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. liepos 16 d. išrašą apie asmenį (b. l. 20-21).

Fondo administracija 2012 m. liepos 19 d. raštu Nr. (1.34-10053)D2-20971 informavo pareiškėją J. Š. apie Fondo administracijos direktoriaus 2012 m. liepos 19 d. priimtus sprendimus dėl sprendimų pakeitimo ir išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo nutraukimo, jų priėmimo pagrindus, paaiškino apie susidariusią 7504,71 Lt dydžio permoką, kurią J. Š. paprašyta grąžinti į Vaikų išlaikymo fondo administracijos sąskaitą (b. l. 22-23).

Pareiškėjai J. Š., V. Š. ir V. Š. su Fondo administracijos direktoriaus 2012 m. liepos 19 d. sprendimais Nr. V2-8512, Nr. V2-8513, Nr. V2-8514 ir Nr. V2-8515 nesutiko ir padavė skundą VAGK, prašydami juos panaikinti. Skundą grindė analogiškais skundo teismui motyvais (b. l. 25-27).

VAGK 2012 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu Nr. 177(AG-161/02-2012) pareiškėjų skundą tenkino ir įpareigojo Fondo administraciją panaikinti 2012 m. liepos 19 d. sprendimus Nr. V2-8512, Nr. V2-8513, Nr. V2-8514 ir Nr. V2-8515. VAGK sprendime padarė išvadą, kad Fondo administracija nepagrįstai plečiamai aiškino įstatyminę nuostatą, prie Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnyje nustatytų išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindų priskirdama deklaruotos gyvenamosios vietos pakeitimą (iš Lietuvos Respublikos į užsienio valstybę), nes įstatymo 6 straipsnyje yra nustatytas baigtinis sąrašas išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo nutraukimo pagrindų ir deklaruotos gyvenamosios vietos pakeitimas į jį nepatenka, kadangi nei įstatymo 3 straipsnyje, nei Civiliniame kodekse tokio nutraukimo pagrindo nėra (b. l. 29-33, VAGK bylos l. 46-50).

Ginčo teisinis reglamentavimas.

Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2010 m. liepos 21 d. įsakymu Nr. A1-355 patvirtintuose Fondo administracijos nuostatuose nustatyta, kad Fondo administracija yra įstaiga prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, administruojanti Vaikų išlaikymo fondo lėšas (1 punktas). Svarbiausi Fondo administracijos veiklos tikslai yra administruoti Vaikų išlaikymo fondą, vykdyti teisingą duomenų apie pareiškėjus, vaikus, dėl kurių kreiptasi į Vaikų išlaikymo fondą, ir skolininkus tvarkymą bei Vaikų išlaikymo fondo išmokų skyrimą ir mokėjimą jų gavėjams, užtikrinti iš Vaikų išlaikymo fondo išmokėtų išmokų atgavimą iš skolininkų (9.1, 9.2, 9.3 punktai). Vykdydama teisingą duomenų apie pareiškėjus, vaikus, dėl kurių kreiptasi į Vaikų išlaikymo fondą, ir skolininkus tvarkymą bei Vaikų išlaikymo fondo išmokų skyrimą ir mokėjimą, Fondo administracija vykdo tokias funkcijas: priima prašymus išmokai iš Vaikų išlaikymo fondo gauti (11.1 punktas), priima sprendimą dėl Vaikų išlaikymo fondo išmokų mokėjimo, atsisakymo mokėti, mokėjimo sustabdymo, nutraukimo arba atnaujinimo, nustato išmokos dydį, jos mokėjimo datą (11.5 punktas), raštu informuoja pareiškėjus ir skolininkus apie Fondo administracijos priimtą sprendimą (11.7 punktas). Užtikrindama iš Vaikų išlaikymo fondo išmokėtų išmokų atgavimą, Fondo administracija teisės aktų nustatyta tvarka išieško iš pareiškėjų, kurių prašymu buvo mokamos Vaikų išlaikymo fondo išmokos, nepagrįstai išmokėtas sumas, jeigu pareiškėjas pateikė klaidingą informaciją arba nepranešė apie aplinkybių, nurodytų Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje, atsiradimą (12.2 punktas).

Vaikų išlaikymo fondo paskirtis ir administravimas, taip pat valstybės skiriamų nustatyto dydžio lėšų vaikui išlaikyti mokėjimo pagrindai yra nustatyti Vaikų išlaikymo fondo įstatyme. Šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymo paskirtis yra užtikrinti vaiko teisę į socialinę apsaugą ir garantuoti valstybės įsipareigojimą esant šiame įstatyme nustatytiems pagrindams suteikti vaikui nustatyto dydžio išlaikymą. Pareiškėju pagal įstatymą yra laikomas vienas iš tėvų, su kuriuo teismo sprendimu gyvena vaikas, arba globėjas (rūpintojas), kurie nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje ir kurie kreipiasi į Vaikų išlaikymo fondo administratorių dėl vaiko išlaikymo lėšų mokėjimo (2 straipsnio 3 dalis). Vaiku yra laikomas nuolat gyvenantis Lietuvos Respublikoje jaunesnis nei 18 metų asmuo, taip pat vyresnis nei 18 metų nedarbingas asmuo, kuriam iki sukankant 18 metų buvo nustatytas invalidumas (neįgalumas) (2 straipsnio 5 dalis). Nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančiais laikomi asmenys – Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių duomenys apie gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, o neturinčiųjų gyvenamosios vietos – apie savivaldybę, kurioje gyvena, yra įrašyti į Lietuvos Respublikos gyventojų registrą, arba nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai (2 straipsnio 2 dalis). Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad Fondo išmokos pagal šio įstatymo nuostatas mokamos tik tuo atveju, kai lėšos vaikui išlaikyti yra priteistos teismo sprendimu arba nustatytos teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi ir yra mokamos periodinėmis išmokomis vieną kartą per mėnesį (1 dalis); į Fondo administratorių dėl Fondo išmokų mokėjimo gali būti kreipiamasi, kai vaikas negauna teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo ar gauna tik dalį nustatyto išlaikymo. Fondas išmoka teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatytą išlaikymą, o kai vaikas gauna tik dalį nustatyto išlaikymo, – teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatytos ir skolininko mokamos sumos skirtumą. Abiem atvejais išmoka vienam vaikui per mėnesį negali būti didesnė negu 1,5 MGL dydžio (2 dalis); antstolis, vykdantis teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo išieškojimą pagal Civilinio proceso kodekso nuostatas, išduoda išieškotojui nustatytos formos pažymą, patvirtinančią, kad vaikas negauna viso arba dalies teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo (3 dalis); Fondo išmokos mokamos tol, kol yra šiame straipsnyje nustatyti pagrindai ir kol vaikas teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi turi teisę gauti išlaikymą (4 dalis). Nurodyto įstatymo 4 straipsnyje nustatyta Fondo išmokų mokėjimo tvarka. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjas, turintis teisę kreiptis į Fondo administratorių dėl Fondo išmokų, Fondo administratoriui pateikia dokumentus, nustatytus kreipimosi į Fondo administratorių dėl Fondo išmokų tvarkos apraše; 2 dalyje nustatyta, kad Fondo išmokos mokamos Fondo administratoriaus sprendimu; 5 dalyje nustatyta, kad Fondo išmokos už kiekvieną praėjusį mėnesį pervedamos į vaiko, kuriam išlaikyti jos skiriamos, ar pareiškėjo sąskaitą banke. Įstatymo 6 straipsnis reglamentuoja Fondo išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindus. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Fondo administratorius privalo nutraukti Fondo išmokų mokėjimą, jeigu yra bent vienas iš šių pagrindų: 1) išnyksta Fondo išmokų mokėjimo pagrindai, nurodyti šio įstatymo 3 straipsnyje; 2) skolininkas miršta; 3) atsiranda Civilinio kodekso nustatyti vaikui priteisto išlaikymo išieškojimo nutraukimo pagrindai. Nurodyto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pareiškėjas privalo raštu pranešti Fondo administratoriui apie šias aplinkybes ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo tos dienos, kurią sužinojo ar turėjo sužinoti apie šių aplinkybių atsiradimą.

Išvados.

Ištyrus dokumentinę bylos medžiagą ir išanalizavus ginčo teisinį reglamentavimą darytina išvada, kad VAGK priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Vaikų išlaikymo fondo įstatymo tikslą atskleidžia jo paskirtis, nurodyta 1 straipsnio 1 dalyje. Iš šios teisės normos matyti, kad šis įstatymas yra skirtas valstybei garantuoti vaiko išlaikymą ir tuo užtikrinti vaiko teisę į socialinę apsaugą. Šioje teisės normoje, išskyrus nuorodą į įstatymo nustatytus tokio išlaikymo pagrindus, nėra jokių kitų nuostatų ar sąlygų šiam išlaikymui teikti. Todėl galima daryti išvadą, kad tai yra imperatyvi, visų kitų šio įstatymo nuostatų aiškinimą nulemianti įstatymų leidėjo nuostata, kuri taip pat atskleidžia įstatymų leidėjo atitinkamą ketinimą. Tai reiškia, kad jeigu kitaip nėra specialiai aptarta šiame įstatyme, vaiko teisė į nurodytą išlaikymą (esant šiame įstatyme nustatytiems pagrindams) yra absoliuti ir nėra saistoma jokių kitų aplinkybių, tuo pačiu ir aplinkybių, dėl kurių vaikas nustojo gauti atitinkamą išlaikymą iš asmenų, įpareigotų jį teikti pagal įstatymą (žr. pvz., 2009 m. birželio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-743/2009).

Nagrinėjamoje byloje Fondo administracija priėmė ginčijamus sprendimus, nustačiusi, kad pareiškėja (vaikų motina) išvyko gyventi į užsienį ir apie šią aplinkybę Fondo administracijai nepranešė. Sprendimus atsakovė grindė Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 3 straipsniu ir 6 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Tačiau atsakovė plečiamai aiškina Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 3 straipsnio ir 6 straipsnio nuostatas, traktuodama, kad teisė į Vaikų išlaikymo fondo išmokas turi būti panaikinama ir tuomet, kai pareiškėjas neatitinka įstatymo nuostatos, kad pareiškėju laikomas nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantis asmuo. Tačiau iš sisteminio Vaikų išlaikymo fondo įstatymo nuostatų aiškinimo tokios išvados daryti negalima. Minėta, kad šis įstatymas yra skirtas valstybei garantuoti vaiko išlaikymą ir tuo užtikrinti vaiko teisę į socialinę apsaugą (1 straipsnio 1 dalis); ši nuostata yra imperatyvi ir lemianti visų kitų šio įstatymo nuostatų aiškinimą. Nurodyto įstatymo 6 straipsnyje yra nustatytas baigtinis išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo nutraukimo pagrindų sąrašas, kuris, atsižvelgiant į įstatymo 3 straipsnio 4 dalį, negali būti aiškinamas plečiamai ir apima tik 6 straipsnyje nustatytus pagrindus. Įstatymas įtvirtina vaiko subjektinę teisę į išmoką, todėl tokios teisės ribojimas ir panaikinimas yra galimas tik remiantis tiesiogiai šiame įstatyme nustatytais ir, minėta, baigtiniais pagrindais. Taigi negalimas šių pagrindų išplėtimas ar papildymas kitomis įstatymo nuostatomis, nesusijusiomis su jo 6 straipsnyje nustatytų pagrindų konstatavimu. Vienas iš jų yra tai, kad išnyko įstatymo 3 straipsnyje nustatyti teisės į išmoką suteikimo pagrindai (6 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pagal Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 2 straipsnio 2 ir 5 dalių nuostatas, vaiku yra laikomas nuolat gyvenantis Lietuvos Respublikoje jaunesnis nei 18 metų asmuo, taip pat vyresnis nei 18 metų nedarbingas asmuo, kuriam iki sukankant 18 metų buvo nustatytas invalidumas (neįgalumas). Taigi įstatymas nereglamentuoja ir neužtikrina bet kurio vaiko, kaip civilinės teisės subjekto, teisės į išlaikymo dalies mokėjimą iš Vaikų išlaikymo fondo; pastarojo subjektiškumas įstatymo prasme yra specialus - ribojamas 2 straipsnio nuostatomis. Atsižvelgiant į tai, įstatymo nuostatos tiesiogiai sieja minėtą subjektiškumą su teisės į išmoką pagrindais, nustatytais 3 straipsnyje – atitikti šios teisės normos sąlygas turi vaikas, turintis minėtą specialų teisinį subjektiškumą, o ne kitas asmuo.

Tačiau analogiškos išvados negalima daryti dėl pareiškėjo teisinio subjektiškumo. Pareiškėjas nagrinėjamuose teisiniuose santykiuose veikia tik kaip vaiko atstovas, todėl jo teisinis subjektiškumas nėra tapatintinas su vaiko teisiniu subjektiškumu. Sistemiškai vertinant Vaikų išlaikymo fondo įstatymo nuostatas, pareiškėjo subjektiškumo reikalavimai yra susiję tik su tinkamu vaiko atstovavimu, kreipiantis į Fondo administraciją dėl teisės į Vaikų išlaikymo fondo išmokas įgijimo vaiko naudai, ir atitinkamų tam reikalingų dokumentų pateikimu (4 straipsnio 1 dalis), taip pat su atitinkamu vaiko atstovavimu, faktiškai priimant pervedamas išmokas, su tikslu jas tvarkyti vaiko interesais (Įstatymo 4 straipsnio 5 dalis), o ne su materialiais pagrindais vaikui įgyti ir turėti tokią teisę, nustatytais Įstatymo 3 straipsnyje. Kai pareiškėjas neatitinka Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų, tai gali būti viena iš procedūrinio pobūdžio kliūčių vaikui įgyti teisę į Vaikų išlaikymo fondo išmokas, net jeigu vaikas turi įstatyme numatytą teisinį subjektiškumą ir atitinka materialias teisės į minėtą išmoką įgijimo sąlygas, nustatytas nurodyto įstatymo 3 straipsnyje. Tačiau, pabrėžtina, kad teisę į Vaikų išlaikymo fondo išmokas pagal įstatymo nuostatas įgyja vaikas, o ne jo atstovas. Todėl vaikui teisėtai įgijus teisę į tokią išmoką, pareiškėjo, kaip jo atstovo, minėto specialaus teisinio subjektiškumo išnykimas neturi turėti įtakos tolesniam minėtos vaiko teisės turėjimui, tuo labiau, nėra siejamas su Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnyje nustatytais šios teisės panaikinimo pagrindais.

Vaikų išlaikymo fondo įstatymo nuostatos nėra skirtos reglamentuoti vaiko ir jo atstovo (turto tvarkytojo) tarpusavio turtinių ir neturtinių santykių, pastaruosius reglamentuoja Civilinis kodeksas. Fondo administracijai teisės aktais nėra suteikta kompetencija spręsti, ar tinkamai minėtas atstovas, negyvendamas toje pačioje vietoje, kaip jo atstovaujamasis, atlieka savo pareigas, tarp jų – tvarko vaikui Fondo administracijos mokamas išmokas. Vaiko teisės į išmokas panaikinimas pagal įstatymo 6 straipsnį nėra teisinio poveikio priemonė, skirta vaiko ir jo atstovo santykiams reguliuoti, o yra siejama su materialiomis jos įgijimo ir įgyvendinimo sąlygomis, nustatytomis įstatymo 3 straipsnyje. Taigi tai, kad vaiko teisės į išmoką įgyvendinimo laikotarpiu jo atstovas pasikeitė, gyvena kitoje vietoje, nei vaikas (net tai, kad kuriuo nors minėto laikotarpio momentu vaikas neturėjo teisėto atstovo, ar pastarasis tinkamai neįgyvendino vaiko interesų), neturi teisinės reikšmės materialiems vaiko teisės į išmoką įgijimo ir panaikinimo pagrindams. Tai matyti ir iš Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 3–4 punktų ir 4 dalies 2–3 punktų nuostatų - net pareiškėjo mirtis (t. y. visiškas jo subjektiškumo pasibaigimas) ar tėvų valdžios apribojimas nesukelia tokių teisinių pasekmių, kaip vaiko subjektinės teisės į išmoką panaikinimas, nes tokiu atveju tik sustabdomas (ir, išnykus sustabdymo pagrindams – atnaujinamas) jos įgyvendinimas. Taigi Vaikų išlaikymo fondo įstatymo nuostatų aiškinimas taip, kad pareiškėjo išvykimas į užsienio valstybę yra teisinis pagrindas panaikinti minėtą vaiko subjektinę teisę, neatitiktų įstatymui, kaip nuosekliais loginiais ryšiais pagrįstai normų sistemai, būtų neproporcingas, todėl negalimas.

Vaikui paskirtos Vaikų išlaikymo fondo išmokos turi būti faktiškai išmokamos vaikui arba pareiškėjui (Įstatymo 4 straipsnio 5 dalis). Tai, kad pareiškėjas, kuris kreipėsi į Fondo administraciją, nebeatitinka Įstatymo 2 straipsnio 2 ir 3 dalių sąlygų (nuolat negyvena Lietuvoje), gali būti pagrindas nepervesti Vaikų išlaikymo fondo išmokų pareiškėjui (tokiu atveju pagal įstatymo 4 straipsnio 5 dalies nuostatas jos turi būti pervedamos tiesiogiai vaikui). Taigi pareiškėjo teisinis subjektiškumas pagal Įstatymo 2 straipsnio 2 ir 3 dalis (kartu su minėtu jo civiliniu teisiniu subjektiškumu) yra teisiškai reikšmingas ne vaiko teisės į išmoką turėjimui ar panaikinimui, o nustatymui, kuriam asmeniui turi būti faktiškai pervedamos išmokos pagal Įstatymo 4 straipsnio 5 dalį. Atitinkamai, nustačiusi, kad sumokėjo vaikui skirtas išmokas ne jo teisėtam atstovui, o asmeniui, neturėjusiam teisės šių vaiko lėšų tvarkyti, Fondo administracija turi teisę imtis teisėtų tokių lėšų susigrąžinimo iš be pagrindo jas gavusio asmens būdų, o ne panaikinti pagal įstatymą vaikui suteiktą teisę į išmoką.

Į bylą pateikti dokumentai patvirtina, kad kreipdamasi į Fondo administraciją 2008 m. kovo 18 d. pareiškėja J. Š. pateikė pažymą apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą: ir pareiškėjos ir kartu su ja gyvenančių vaikų gyvenamoji vieta nurodyta (duomenys neskelbtini) (b. l. 11, VAGK bylos l. 13-14), taip pat antstolio V. Š. pažymą apie priteistų lėšų vaikui išlaikyti mokėjimą, kurioje nurodyta, kad pagal Tauragės rajono apylinkės teismo išduotą vykdomąjį dokumentą U. Š. vaikams išlaikyti priteista po 130 Lt; 2008 m. sausio mėn. – kovo 17 d. išlaikymas neišieškotas (b. l. 12). VAGK byloje yra mokyklų, kuriose mokėsi pareiškėjai V. Š. ir V. Š., pažymos, patvirtinančios, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjai V. Š. ir V. Š. gyveno ir mokėsi Lietuvos Respublikoje. Darytina išvada, kad pareiškėjai V. Š. ir V. Š. atitinka Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą vaiko sąvoką (turi atitinkamą teisinį subjektiškumą, kuris siejamas su teisės į išmoką iš Vaikų išlaikymo fondo įgijimu ir turėjimu). J. Š., 2008 m. kovo 18 d. kreipdamasi į Fondo administraciją, pateikė visus teisės aktų reikalaujamus dokumentus ir atitiko pareiškėjai keliamus reikalavimus, o pareiškėjai V. Š. ir V. Š. Fondo administracijos direktoriaus 2008 m. rugsėjo 29 d. sprendimais įgijo subjektinę teisę į Vaikų išlaikymo fondo išmokas.

Atsakovė neįrodė, kad ginčo laikotarpiu atsirado Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti pagrindai – skolininkas nemirė ir nepradėjo mokėti teismo sprendimu nustatyto vaikų išlaikymo, teismo sprendimas, kuriuo V. Š. ir V. Š. yra priteistas išlaikymas iš skolininko periodinėmis išmokomis vieną kartą per mėnesį, nėra panaikintas, byloje nėra kitokių duomenų, kad minėto išlaikymo iš skolininko V. Š. ir V. Š. nebeturėjo teisės gauti (Įstatymo 3 straipsnio 1–2 dalys ir 4 dalis), pareiškėjai V. Š. ir V. Š. nebuvo emancipuoti, iki 2008 m. lapkričio 19 d. nesulaukė pilnametystės, nebuvo įvaikinti, nemirė (Civilinio kodekso 3.194 straipsnio 4 dalies 1–4 punktai). Duomenys dėl pareiškėjos gyvenamosios vietos pasikeitė 2008 m. lapkričio 19 d. (Fondo administracija, įgyvendindama Nuostatų 14.3 punkte numatytą teisę, šią informaciją sužinojo iš Gyventojų registro tarnybos duomenų bazės), kai pareiškėja išvyko į užsienio valstybę. Tačiau ši aplinkybė nėra teisiškai reikšminga, sprendžiant dėl teisės į išmoką iš Vaikų išlaikymo fondo panaikinimo pagrindų, todėl pareiškėjai nekilo pareiga apie ją pranešti Fondo administracijai. Fondo administracija, 2008 m. spalio 17 d. rašte Nr. 1.38-7683 pranešdama pareiškėjai apie priimtus sprendimus mokėti vaikams V. Š. ir V. Š. išmokas iš Vaikų išlaikymo fondo, nurodė sąrašą aplinkybių, apie kurių pasikeitimą pareiškėja privalo informuoti Fondo administraciją, tarp tų aplinkybių gyvenamosios vietos pakeitimo nėra (b. l. 15). Į bylą neteikta įrodymų, kad J. Š. netinkamai vykdė savo, kaip pareiškėjos pagal įstatymą, pareigas. Nėra jokių duomenų apie tai, kad ji Fondo administracijai būtų pranešusi klaidingą informaciją. Pareiškėjas V. Š. teisme patvirtino, kad motina iš Vaikų išlaikymo fondo mokamus pinigus pervesdavo į močiutės sąskaitą. Pareiškėja įgaliojo K. S. atstovauti pareiškėją dėl vaikų gydymo įstaigose, įmonėse, įstaigose ir organizacijose, mokymo įstaigose, gauti pašalpas, kompensacijas (VAGK bylos l. 15). Fondo administracija nesiaiškino reikšmingų aplinkybių, o iš karto priėmė sprendimus, kuriais iš esmės panaikino pareiškėjų V. Š. ir V. Š. teisę į išmokas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad VAGK 2012 m. rugpjūčio 17 d. sprendime Nr. 177(AG-161/02-2012) pagrįstai konstatavo, jog priimdama skundžiamus sprendimus Fondo administracija nepagrįstai plečiamai aiškino Vaikų išlaikymo fondo įstatymo normas, prie jo 6 straipsnyje nustatytų išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindų priskirdama pareiškėjos (vaikų atstovo) gyvenamosios vietos pasikeitimą (iš Lietuvos Respublikos į užsienio valstybę), ir nepagrįstai nuo 2008 m. lapkričio 19 d. nutraukė išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą pareiškėjams V. Š. ir V. Š.

Dėl atsakovės argumentų, kad VAGK praktika šiuo klausimu nėra vieninga, teismas pastebi, kad teisės normų aiškinimo praktika nėra statiška. Ji gali būti vystoma, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, šį būtinumą tinkamai motyvuojant (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą).

VAGK sprendimą priėmė laikydamasi Administracinių ginčų komisijų įstatymo reikalavimų, priimtas sprendimas atitinka vieną iš galimų Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatų (redakcija, galiojusi sprendimo priėmimo metu) 40 punkte numatytų priimti sprendimų.

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes teismas netenkina atsakovės prašymo panaikinti VAGK 2012 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą Nr. 177(AG-161/02-2012) ir palikti galioti Fondo administracijos 2012 m. liepos 19 d. sprendimus Nr. V2-8512, Nr. V2-8513, Nr. V2-8514 ir Nr. V2-8515.

Pareiškėja V. Š. atsiliepime į skundą prašo priteisti 500 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų dėl atsiliepimo į skundą paruošimo. Šias pareiškėjos išlaidas patvirtina pateikta 2012 m. rugsėjo 18 d. teisinių paslaugų sutartis Nr. 54-C/12 ir 2012 m. rugsėjo 25 d. pinigų priėmimo kvitas Nr. 671487 (b. l. 52-53). Pareiškėjos atsiliepimas atsakovei buvo išsiųstas (b. l. 55). Teismo sprendimas yra priimtas pareiškėjų naudai, todėl pareiškėja turi teisę į Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnyje nustatytų išlaidų (atstovavimo išlaidų) atlyginimą. Advokatei už atsiliepimo į skundą parengimą sumokėta 500 Lt suma atitinka teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 2, 7, 8.2, punktų nuostatas. Todėl pareiškėjai priteistina visa.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi, 6 dalimi, 45 straipsniu, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu, teisėjų kolegija

nusprendė:

Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skundą atmesti.

Palikti galioti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2012 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą Nr. 177(AG-161/02-2012).

Priteisti iš atsakovės Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pareiškėjos V. Š. naudai 500 Lt (penkis šimtus litų) turėtų dėl bylos nagrinėjimo Vilniaus apygardos administraciniame teisme išlaidų.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Raimondas BlauzdžiusJūra Marija StrumskienėHalina Zaikauskaitė