- Teismas
- Klaipėdos apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-12-04
- Bylos Nr.
- 2-5743-122/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-03888-2014-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Elena Pauliukienė
- Atsakovas
- AB SEB banko
- Ieškovas
- V. G.
- Trečiasis asmuo
- A. G.
- Advokatai
- Sigita Stukaitė
Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Elena Pauliukienė, dalyvaujant sekretorei Salomėjai Paulauskienei, atsakovo AB SEB banko atstovei – advokato padėjėjai Sigitai Stukaitei, žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės V. G. ieškinį atsakovui AB SEB bankui, trečiajam asmeniui A. G., antstolei B. T. dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu ab initio,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė 2014-03-28 kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti vienašališkai atsakovo atliktą 2006-06-07 tarp V. G. ir AB SEB bankas, veikiančio per AB SEB bankas Klaipėdos filialo Vėtrungės KAS, sudarytos kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) nutraukimą neteisėtu ab initio ir jį panaikinti bei taikyti laikinąsias apsaugos priemones - sustabdyti antstolės B. T. atliekamą išieškojimą vykdymo procese iš ieškovei priklausančio turto – gyvenamojo namo (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)) ir žemės sklypo (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini).
Ieškinyje nurodė, kad tarp šalių 2006-06-07 buvo sudaryta kredito sutartis, kurios pagrindu buvo suteiktas 150000,00 Lt dydžio pakola, kuri buvo skirta vartojimo poreikiams tenkinti – asmeniniam būstui statyti/rekonstruoti. Kredito sutarties įvykdymas buvo užtikrintas gyvenamojo namo ir žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini) bei buto, esančio (duomenys neskelbtini), įkeitimu. Pripažino, kad dėl finansinių sunkumų vėlavo grąžinti kredito dalį. Teigė, jog kreditas buvo imamas siekiant statyti/rekonstruoti nuosavą asmeninį būstą, todėl paimtas asmeniniams poreikiams. Kadangi sutarties sudarymo tikslas nebuvo susijęs su verslu, todėl sutartis turi būti pripažinta ir laikoma vartojimo sutartimi bei ieškovės teisių gynimas turi būti vertinamas per vartotojų teisių apsaugos prizmę. Be to, ieškovės teisės turi būti ginamos, atsižvelgiant į sutarties kontekstą, jog tai yra vartojimo sutartis, o ieškovė yra silpnesnioji šalis. Ieškovė nebuvo informuota apie atsakovo ketinimus nutraukti sutartį, kaip tai buvo numatyta sutarties 5.2. p. – būtent šis faktas yra laikytinas sutarties pažeidimu, kurį atliko atsakovas. Bet kokia sutartis gali būti laikoma nutraukta tik tuomet, jei tai padaryta teisėtai. Jei sutarties nutraukimas neteisėtas, sutartis negali būti laikoma nutraukta, o asmuo atsisakęs ją vykdyti dėl neteisėto tariamo nutraukimo – laikytinas pats pažeidęs sutartį. Dėl tokių atsakovo veiksmų ieškovei atsirado teisinės pasekmės – antstolė B. T. yra paskelbusi ieškovės turto varžytines. Be to, jei atsakovas ir būtų pranešęs apie ketinimus dėl sutarties nutraukimo, sutartyje nurodytas terminas trūkumams ištaisyti yra neprotingai trumpas. Sutartis sudaryta pagal atsakovo tipinę sutarties formą, vienašalis sutarties nutraukimas yra numatytas sutarties bendrojoje dalyje, t. y. dalyje dėl kurios sąlygų išduodant kreditą šalys nesiderėjo. Sutartyje atsakovo numatyta teisė nutraukti sutartį atsiranda jau po 15 kalendorinių dienų nuo papildomo termino įsiskolinimams padengti nustatymo (apie kurį ieškovei nebuvo žinoma). Toks trumpas terminas negali būti pripažintas protingu ir sukelti tokias sunkias pasekmes ieškovei kaip vartotojui ir kredito gavėjui, nes visa skolos suma turėjo būti grąžinta tik 2036-06-06. Teigė, kad sutarties nutraukimas negali būti laikomas teisėtu, nes ieškovė nežinojo apie atsakovo veiksmus dėl sutarties nutraukimo, apie tai ji nebuvo informuota sutartyje numatyta tvarka, jai net nebuvo suteiktas papildomas terminas ištaisyti esamus pažeidimus, o sutarties pažeidimų negalima laikyti esminiais, kurie turėtų sukelti tokia sunkais pasekmes, kaip sutarties nutraukimas.
Teismas 2014-04-02 nutartimi V. G. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkino.
Šalies argumentai
Atsakovė su ieškiniu nesutiko, prašė atmesti, kaip nepagrįstą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė ir solidarus bendraskolis - jos sutuoktinis A. G., apie kredito sutarties nutraukimą buvo iš anksto įspėti ne kartą. Ieškovei ir bendraskoliui nereaguojant į banko siunčiamus pranešimus ir raginimus įvykdyti kredito sutartį, nevykdant mokėjimų ir nebendradarbiaujant su banku, 2013-05-06 kredito sutartis buvo nutraukta ir 2013-05-13 pranešimu buvo informuoti apie kredito sutarties nutraukimą. Bankas kreipėsi į notarų biurą, prašydami atlikti vykdomuosius įrašus dėl priverstinio skolos išieškojimo, kurių pagrindu kreipėsi į antstolių kontorą dėl vykdymo veiksmų pradėjimo. Pažymėjo, kad ieškovės pradelsimai kredito sutarties nutraukimo metu buvo daugiau nei 300 kalendorinių dienų. Nesutinka su ieškovės nuomone, kad kredito sutarties pažeidimas (įmokų mokėjimas) nelaikytinas esminiu, kadangi tiek pagal Civilinio kodekso 6.881 straipsnį, tiek pagal kredito sutarties 4.1. punktą, ieškovė turėjo pareigą tinkamai ir laiku atlikti mokėjimus, o šios pareigos nevykdymas yra esminis sutarties pažeidimas, kuris suteikia atsakovui teisę nutraukti sutartį prieš terminą (sutarties 5.2. p.). Atkreipė dėmesį, kad buvo suteiktas beveik 5 mėnesių terminas pažeidimams pašalinti.
Ieškovė ir tretieji asmenys antstolė B. T. ir A. G. į teismo posėdį neatvyko. Apie įvyksiantį teisminį procesą pranešta tinkamai (Civilio proceso kodekso 123 str. 1 d., 130, 114, 124 str.). Tretysis asmuo B. T. pateikė prašymą bylą nagrinėti jai nedalyvaujant (b. l. 120), trečiajam asmeniui A. G. šaukimas įteiktas viešo paskelbimo būdu (b. l. 124), ieškovei V. G. šaukimas įteiktas asmeniškai (b. l. 126). Teismas nusprendė bylą nagrinėti iš esmės jiems nedalyvaujant (Civilinio proceso kodekso 246 str. 1 ir 2 d.).
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog kreditavimo sutartyje įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (Civilinio kodekso 6.188 straipsnio 1 ir 2 dalys), todėl nurodytos sutarties sąlygos pripažįstamos negaliojančiomis ab initio (Civilinio kodekso 6.188 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo AB DnB NORD banko pareiškimą, bylos Nr. 3K-7-272/2011). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl papildomos vartotojams taikomos apsaugos, yra pažymėjęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (Civilinio kodekso 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis, siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. A. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-58/2012).
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, jog 2006-06-07 ieškovė V. G. su atsakove AB SEB banku (buvo AB SEB Vilniaus bankas) pasirašė kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu kredito gavėjai buvo suteiktas bendras 150000,00 Lt kreditas sumokėti už darbus, nurodytus būsto statybos (rekonstrukcijos) sąmatoje ir už statybines medžiagas (b.l. 7-15). Prievolių pagal sutartį įvykdymui užtikrinti bankui buvo įkeistas statomas namas su žemės sklypu, esantis (duomenys neskelbtini), bei butas, esantis (duomenys neskelbtini). Tai pat numatyta kredito grąžinimo data - 2036-06-06. Kredito sutartį pasirašė ir ieškovės sutuoktinis tretysis asmuo A. G.. Nustatyta, kad kredito gavėjams buvo išsiųsta net 11 pranešimų/įspėjimų dėl kredito sutarties nevykdymo, kredito sutarties nutraukimo ir susidariusios skolos dydžio, adresais (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (b. l. 27-29, 34-36, 38-40, 83-89), taip pat ieškovei buvo išsiųsti 49 automatiniai pranešimai apie prievolių nevykdymą (b. l. 41-42) bei 16 pranešimų į elektroninę bankininkystę (b. l. 42-43). Be to, ieškovė buvo informuota apie susidariusią situaciją ir elektroniniu paštu (b. l. 37).
Byloje nėra duomenų, jog ieškovė bankui būtų teikusi pasiūlymą – prašymą paskolą restruktūrizuoti, atidėti kredito mokėjimo terminą, pakeisti kredito sutarties sąlygas, ar jos nenutraukti dėl jos nurodytų priežasčių, todėl labiau tikėtina, kad ieškovė nesistengė sutarties vykdyti sutartomis sąlygomis (Civilinio proceso kodekso 197, 200 straipsniai).
Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovės vėlavimai vykdyti sutartį siekė daugiau kaip 300 kalendorinių dienų. Svarbu paminėti, kad atsakovas, tiek raštuose, tiek įspėjimuose informavo ieškovę ir trečiąjį asmenį, jog nepadengus įsiskolinimo, bankas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, bet kredito gavėjai ir toliau savo sutartinių prievolių nevykdė, todėl kreditavimo sutartis buvo nutraukta ir pradėtas priverstinis išieškojimas (b. l. 16).
Ištyrus byloje pateiktus rašytinius įrodymus, darytina išvada, kad tarp šalių sudarytos sutarties pagrindu atsirado prievoliniai teisiniai santykiai (Civilinio kodekso 6.1 – 6.4 str.). Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.881 straipsnio, apibrėžiančio kreditavimo sutarties sąvoką, 1 dalies nuostatą kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas.
Kaip matyti, 2006-06-07 sudarytos kredito sutarties pagrindu atsakovas įsipareigojo suteikti ieškovei 150000,00 Lt dydžio kreditą, o ieškovė įsipareigojo sutartyje nustatytais terminais grąžinti gautą kreditą, mokėti apskaičiuotas palūkanas ir kitus mokesčius. Taigi, sutartis, dėl kurios vykdymo ir nutraukimo kilo šioje byloje nagrinėjamas ginčas, yra kreditavimo sutartis (Civilinio kodekso 6.881 straipsnio 1 dalis).
Tarp šalių kilo ginčas dėl atsakovo vienašališko tarp šalių sudarytos kredito sutarties nutraukimo teisėtumo. Vienašališko sutarties nutraukimo atvejai, sąlygos ir tvarka nustatyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.217 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta esminio sutarties pažeidimo, kuris yra pagrindas taikyti ultima ratio priemonę – sutarties nutraukimą, kvalifikuojantys požymiai. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.217 straipsnio 5 dalis suteikia teisę sutarties šalims nutraukti sutartį joje numatytais atvejais, t. y. net ir tada, kai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso prasme pažeidimas nėra esminis, arba šalys gali susitarti, kokius sutarties pažeidimus laikys esminiais, teikiančiais teisėtą pagrindą jos nutraukimui, tačiau šie atvejai sutartyje formuluojami kaip vienašališki jos nutraukimo pagrindai ir pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kvalifikuojančius požymius nevertinami. Tai yra sutarties laisvės principo išraiška (Civilinio kodekso 6.154 str.). Tokia nuostata ne kartą pažymėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (2004-06-29 nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-346/2004; 2003-12-03 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1097/2003; 2007-12-18 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-577/2007; 2008-11-17 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2008).
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, jog tarp šalių 2006-06-07 sudarytos kredito sutarties dalykas yra tai, kad atsakovas, būdamas kredito įstaiga, kurios pagrindinė teikiama paslauga yra kreditų už tam tikrą mokestį suteikimas, suteikė kreditą ieškovei sumokėti už darbus, nurodytus statybos (rekonstrukcijos) sąmatoje ir už statybines medžiagas, o ieškovė įsipareigojo pagal sutarties priede numatytą grafiką, t. y. sutartyje numatytais terminais ir sutartyje numatyto dydžio sumas, mokėti atsakovui įmokas. Tarp šalių sudarytoje kredito sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovo teisės numatytos sutarties 5 dalyje, t. y. 5.2., 5.2.1. punktuose numatyta sąlyga, kad bankas turi teisę nutraukti sutartį anksčiau, negu nustatyta sutartyje, prieš 15 kalendorinių dienų raštu įspėjęs kredito gavėją, jeigu kredito laikotarpiu kredito gavėjas padaro esminių sutarties pažeidimų. Pagal kredito sutartį esminiais pažeidimais laikomi bendrosios dalies 4.1-4.10 punktuose nustatytų įsipareigojimų nevykdymas arba netinkamas vykdymas. Taigi, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nustatytus sutarties nutraukimo pagrindus ir tvarką, į kasacinio teismo formuojamą praktiką, įvertinus byloje esančius duomenis ir tarp šalių sudarytoje kredito sutartyje nustatytas sąlygas, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju ta aplinkybė, ar ieškovės padarytas kredito sutarties pažeidimas yra esminis, neturi teisinės reikšmės, vienašališkas sutarties nutraukimo pagrindas yra numatytas tarp šalių sudarytoje sutartyje. Iš atsakovo pateiktos informacijos apie įmokas matyti, jog ieškovė akivaizdžiai pažeidė įmokų mokėjimo terminus (b. l. 44-75).
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.189 straipsnio 1 dalį, teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią, sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymu, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (Civilinio kodekso 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Sutarties šaliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, kita sutarties šalis, atsižvelgiant į aplinkybes, įgyja teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais, įtvirtintais tiek bendrosiose sutarčių teisės normose, tiek ir atitinkamas sutartis reguliuojančiose teisės normose. Sutarties nutraukimo, esant jos neįvykdymui, įskaitant netinkamą įvykdymą ir termino praleidimą, reguliavimo būdas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse patvirtina tarptautinėje sutarčių teisėje pripažįstamo favor contractus principo įtvirtinimą nacionalinėje teisėje. Šis principas reiškia, kad šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip ultima ratio priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012-06-26 nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012). Byloje esantys rašytiniai įrodymai pagrindžia kreditorės teiginius, kad nors ieškovė nuo 2008 metų nustatytais terminais nemokėjo sutartų įmokų, t. y. pažeidė sutartyje numatytus mokėjimo terminus ir sumas, atsakovas iš karto nepasinaudojo teise vienašališkai nutraukti sutartį, priešingai, kaip minėta, net daug kartų raštais informavo ieškovę apie susidariusius įsiskolinimus bei ragino sumokėti skolas ir taip išvengti sutarties nutraukimo. Kaip matyti, kredito sutartis vienašališkai nutraukta tik 2013-05-06, o dėl priverstinio skolos išieškojimo į antstolį kreiptąsi 2013-07-05.
Pažymėtina, nors kredito sutartis nutraukta 2013-05-06, bankas į antstolį dėl priverstinio skolos išieškojimo kreipėsi tik 2013-07-05, tačiau ieškovė dėl galimai pažeistų savo teisių į teismą kreipėsi tik 2014-03-28, t. y. jau parsidėjus vykdymo procesui bei paskelbus apie ieškovei priklausančio turto pardavimą iš varžytinių.
Ieškovės teigimu vienašališkas kredito sutarties nutraukimas yra neteisėtas, kadangi atsakovas netinkamai informavo apie kredito sutarties nutraukimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad apie netinkamą kredito sutarties vykdymą, apie ketinimą nutraukti kredito sutartį bankas pranešimus bei įspėjimus siuntė tiek registruota pašto siunta, tiek automatinius pranešimus, tiek pranešimus per elektroninę bankininkystę, todėl darytina išvada, kad ieškovei buvo žinoma apie banko ketinimus dėl jos netinkamo vykdymo vienašališkai ją nutraukti. Pagal sutarties 12 punktą laikoma, kad paskutiniu bankui žinomu kredito gavėjo adresu paštu išsiųstus dokumentus kredito gavėjas gavo trečią darbo dieną, einančią po tos dienos, kai bankas kredito gavėjui siunčiamus dokumentus įteikė pašto paslaugas teikiančiai įmonei. Bankas pranešimus bei įspėjimus ieškovei siuntė kredito sutartyje bei teismui pateiktame ieškinyje nurodytu gyvenamosios vietos adresu. Byloje nėra duomenų, jog ieškovė būtų informavusi atsakovą apie savo gyvenamosios vietos adreso pasikeitimą, todėl ieškovės veiksmai laikytini, kaip vengimas priimti banko siųstus dokumentus ir nelaikytinas kaip netinkamas ieškovės informavimas apie kredito sutarties nutraukimą.
Esant išdėstytoms aplinkybėms, darytina išvada, jog atsakovas visais įmanomais būdais bandė išsaugoti sutartinius šalių santykius ir geranoriškai siūlė problemų sprendimo būdus. Vadinasi, atsakovas vienašališką sutarties nutraukimą panaudojo kaip ultima ratio priemonę, kai objektyviai nebebuvo galimybės išsaugoti sutartinių šalių santykių. Ieškovė nurodo, kad tarp šalių sudaryta kredito sutartis yra vartojimo sutartis, todėl jos, kaip vartotojos, interesai turėtų būti ypatingai saugomi ir ginami. Įvertinus byloje esančius duomenis, atsižvelgiant į tai, kad tarp šalių sudarytos kredito sutarties pagrindu ieškovei buvo suteiktas kreditas sumokėti už darbus, nurodytus būsto statybos (rekonstrukcijos) sąmatoje ir už statybines medžiagas, t. y. asmeniniams ir šeimos poreikiams tenkinti, o ne verslo plėtojimui ir pan., tarp šalių sudaryta kredito sutartis kvalifikuotina vartojimo sutartimi, o ieškovas vartotoju. Vartotojas, kaip sutarties šalis, dėl objektyvių priežasčių – informacijos, patirties, ir kitų panašių aplinkybių yra akivaizdžiai nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties šalimi – pardavėju ar paslaugų teikėju, todėl vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesnės sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina, kuri reiškia sutarties laisvės principo ribojimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog kreditavimo sutartyje įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (Civilinio kodekso 6.188 str. 1 ir 2 d.), todėl nurodytos sutarties sąlygos pripažįstamos negaliojančiomis ab initio (Civilinio kodekso 6.188 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011-06-15 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011).
Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl papildomos vartotojams taikomos apsaugos, yra pažymėjęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (Civilinio kodekso 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis, siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-02-20 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012).
Byloje esantys rašytiniai įrodymai pagrindžia, kad ieškovei nevykdant sutartinių įsipareigojimų, atsakovas stengėsi raštais informuoti ieškovę apie susidariusius įsiskolinimus bei paragino sumokėti skolą ir taip išvengti sutarties nutraukimo. Be to, atsakovas ir po sutarties nutraukimo delsė kreiptis dėl priverstinio skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto. Šie įrodymai patvirtina, jog atsakovas geranoriškai bandė spręsti susidariusią ieškovui nepalankią situaciją ir sutartis vienašališkai buvo nutraukta tik po to, kai atsakovas pagrįstai įsitikino, kad ieškovė ir toliau negalės tinkamai sutartyje numatytais terminais vykdyti savo sutartinių įsipareigojimų. Taigi, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad ieškovė pažeidė tarp šalių sudarytą kredito sutartį iš esmės bei šioje nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas nepasinaudojo savo pranašumu prieš ieškovę kaip vartotoją nutraukiant sutartį, nes formaliai nesivadovavo sutartyje numatytomis teisėmis vienašališkai nutraukti sutartį. Minėta sutartis buvo nutraukta tik po bandymų išsaugoti sutartinius santykius, todėl nėra pagrindo pripažinti sutarties sąlygas negaliojančiomis ab initio.
Išanalizavus byloje esančius rašytinius įrodymus, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, šalių paaiškinimus, teismas pripažįsta, kad atsakovas vienašališkai nutraukė kredito sutartį laikydamasis sutarties ir teisės aktų reikalavimų, todėl nėra pagrindo laikyti vienašališką sutarties nutraukimą neteisėtu, taigi ieškovės ieškinys, kaip nepagrįstas, atmestinas.
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalis). Tokiu būdu, atmetus ieškinį, atsakovui iš ieškovės priteistina 700,00 Lt už procesinių dokumentų parengimą (b. 128-130).
Klaipėdos miesto apylinkės teismas pagal ieškovės prašymą 2014-04-02 nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones – sustabdė vykdymo veiksmus, susijusius su išieškojimu iš ieškovei priklausančio turto. Sprendimui įsiteisėjus laikinosios apsaugos priemonės naikintinos (Civilinio proceso kodekso 144, 145 straipsniai, 150 straipsnio 2 dalis).
Teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 259, 260, 263, 265, 268, 270, 271 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
ieškovės V. G. ieškinio reikalavimų atsakovui AB SEB bankui, netenkinti.
Priteisti iš ieškovės V. G. 700,00 Lt (septyni šimtai Lt ir 00 ct) bylinėjimosi išlaidų atsakovei AB SEB bankui.
Įsiteisėjus šiam sprendimui, panaikinti 2014-04-02 teismo nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones dėl vykdymo veiksmų sustabdymo vykdomojoje byloje (antstolė B. T.).
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo, gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.