- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-01-18
- Bylos Nr.
- 2A-25-265/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-33-3-02059-2014-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alvydas Žerlauskas (pirm.), Aušra Maškevičienė, Žydrūnas Bertašius
- Ieškovas
- L. R. S.
- Atsakovas
- UAB „Voruta“, S. K., A. Š.
- Trečiasis asmuo
- VĮ Registrų centras, Plungės
Klaipėdos apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Alvydo Žerlausko, kolegijos teisėjų Aušros Maškevičienės, Žydrūno Bertašiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės L. R. S. ir atsakovų UAB „Voruta“, S. K., A. Š. apeliacinius skundus dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. R. S. ieškinį atsakovams UAB „Voruta“, S. K., A. Š. dėl nuosavybės teisės į akcijas pripažinimo, paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo iš dalies negaliojančiu, įrašų registre panaikinimo, tretieji asmenys VĮ Registrų centras, Plungės 2-ojo biuro notarė G. D.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė ieškiniu prašė pripažinti ieškovę UAB „Voruta“ 42 akcijų savininke; iš dalies panaikinti Plungės 2-ojo notarų biuro išduotą paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą (reg. Nr. 8560) dalyje dėl 42 vienetų UAB „Voruta“ paprastųjų vardinių akcijų paveldėjimo; įpareigoti VĮ Registrų centrą įregistruoti ieškovę UAB „Voruta“ 42 akcijų savininke; panaikinti VĮ Registrų centro 2000-06-06 duomenis apie UAB „Voruta“ vienintelę akcininkę; priteisti solidariai iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė ir D. S. bei A. R. sudarė UAB „Voruta“ steigimo sutartį, UAB „Voruta“ buvo įregistruota 1992-07-14 Plungės rajono valdyboje, patvirtinti uždarosios akcinės bendrovės įstatai. Pagal steigimo sutartį UAB „Voruta“ akcijos buvo padalytos tarp įmonės akcininkių pagal susitarimą: A. R. ir L. R. S. atiteko po 42 000 akcijų, o D. Š. – 43 000 akcijų. Ieškovė dalyvavo UAB „Voruta“ veikloje, šį faktą patvirtina 1996-11-08 protokolas. 1999 metais ieškovė išvyko į užsienį (Portugaliją) ir nuo to momento visi ryšiai su UAB „Voruta“ administracija nutrūko, informacija iš akcininkų ar administracijos vadovo jai nebuvo teikiama, ieškovė kontaktuodavo telefonu su akcininke D. Š.. 2014 metais, grįžusi atostogų į Lietuvą, ieškovė kaip akcininkė pradėjo domėtis UAB „Voruta“ veikla, turimomis akcijomis. Kreipėsi į UAB „Voruta“ administraciją dėl įmonės veiklos, pelno ir pan., gavo atsakymą, kad ieškovė UAB „Voruta“ akcijų neturi, nėra registruota kaip akcininkė.
Žemesnės instancijos teismas
Plungės rajono apylinkės teismas 2015 m. liepos 28 d. sprendimu ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą reikalavimams pareikšti. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, 2000-06-06 UAB „Voruta“ akcininkų susirinkime buvo svarstomas L. S. prašymas dėl akcijų perleidimo D. Š., susirinkime buvo nutarta leisti L. S. perleisti 27 akcijas D. Š. (l. 35), bei tos pačios 2000-06-06 dienos vienintelės bedrovės akcininkės D. Š. sprendimas perregistruoti UAB „Voruta“ įstatus bei skirti save vadove. Po 2000-06-06 ieškovė nesidomėjo UAB „Voruta“ veikla, nesinaudojo jai įstatymo suteiktomis akcininkų turtinėmis ir neturtinėmis teisėmis (nedalyvavo visuotiniuose akcininkų susirinkimuose; nereikalavo informacijos; neteikė pasiūlymų dėl uždarosios akcinės bendrovės veiklos, mirus vienintelei akcininkei, ir pan.), nedalyvavo bendrovės valdyme. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, toks ieškovės pasyvus elgesys rodo, jog ieškovė nevertino ir nelaikė savęs UAB „Voruta“ akcininke, kas patvirtina, jog jai buvo žinoma apie UAB „Voruta“ akcininkų pasikeitimą. Teismas konstatavo, jog šioje byloje ieškinio senaties terminas ieškovės reikalavimams (dėl nuosavybės teisės į akcijas) pareikšti prasidėjo 2000-06-06, kai buvo svarstomas pačios ieškovės prašymas dėl akcijų perleidimo, ir nuo šio momento ieškovė galėjo ginti pažeistas teises pareikšdama ieškinį.
Šalies argumentai
Ieškovė su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutiko, prašė jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog ji apie savo teisių pažeidimą sužinojo dar 2000-06-06. Pasak ieškovės, teisės pažeidimo momentas ir sužinojimas apie jį gali ir nesutapti. Šiuo atveju ieškovė nurodo, kad byloje neginčijamai nustatyta, kad apie savo teisių pažeidimą ji sužinojo 2014-08-25 gavusi duomenis iš VĮ Registrų centro. Iki tol ji neturėjo jokio pagrindo abejoti savo teisių praradimu. Dėl to, apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nes senaties termino eigos pradžią nustatė suabsoliutinęs objektyvųjį kriterijų, neįvertinęs šios bylos aplinkybių, su kuriomis ji sieja savo teisių pažeidimą.
Atsakovai su ieškovės apeliaciniu skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip teisiškai nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį. Kaip nurodo atsakovai, ieškovė ilgą laiką nesirūpino turimomis akcijomis, ieškinį pareiškė tik po keturiolikos metų. Pasak atsakovų, ieškinio pareiškimas po tokio ilgo laiko komplikuoja teisingo sprendimo priėmimą ir apsunkina jų galimybes gintis nuo pareikšto ieškovės reikalavimo.
Atsiliepimas
Atsakovai taip pat nesutiko su teismo sprendimo dalimi, kuria buvo išspręstas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas. Šią teismo sprendimo dalį atsakovai prašė pakeisti, priteisti visas jų turėtas bylinėjimosi išlaidas, kurias jie patyrė pirmosios instancijos teisme. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas bylinėjimosi išlaidas, suklydo, nes netinkamai pritaikė koeficientus ir atliko aritmetinius veiksmus. Be to, nepagrįstai sumažino atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovų vertinimu, lyginant jų patirtas išlaidas su Rekomendacijose nustatytais dydžiais būtina atsižvelgti į tai, kad jų buvo trys ir jie galėjo turėti skirtingus atstovus, tačiau pasirinko vieną ir taip sumažino bylinėjimosi išlaidas. Dėl to, ieškovei pralaimėjus bylą, ji privalo atlyginti priešingos šalies turėtas išlaidas. Esant nurodytoms aplinkybėms atsakovai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė bylinėjimosi išlaidas reglamentuojančias teisės normas ir nepagrįstai nepriteisė visų atsakovų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, siekdamas tinkamai išspręsti tarp šalių kilusį teisinį ginčą, privalėjo tinkamai nustatyti faktines bylos aplinkybes ir jas išanalizuoti. Teismas, taikydamas teisę, turi remtis konkrečių gyvenimo aplinkybių, kurios sudaro faktinį bylos pagrindą, nustatymu ir išsamiu jų ištyrimu. Tinkamai nenustačius ir neišanalizavus bylai reikšmingų aplinkybių nėra sąlygų ir pagrindų konstatuoti, jog byla buvo išspręsta teisingai, o teisės normos pritaikytos tinkamai. Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju konstatuoja, jog prieš taikant ieškinio senatį buvo būtina nustatyti, ar ieškovė turi subjektinę teisę, kurią galėtų ginti, o tik paskui nustatyti, ar nėra suėjęs ieškinio senaties terminas. Kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovė nurodė, jog ji yra UAB „Voruta“ 42 akcijų savininkė, tačiau byloje tokių duomenų nėra. Byloje esančiame UAB „Voruta“ 2000 m. birželio 6 d. protokole nurodyta, jog ieškovė turi 27 akcijas, o ne 42, kaip nurodo ieškinyje. Vis dėlto pirmosios instancijos teismas šio susirinkimo protokolo nevertino ir nepasisakė dėl jo įrodomosios reikšmės sprendžiant ieškovės reikalavimo pagrįstumą. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad 1992-07-14 registruojant UAB „Voruta“ jai atiteko 42 000 akcijų, tačiau į bylą tokių įrodymų nepateikė. Pirmosios instancijos teismas nesiėmė priemonių pasiūlyti ieškovei pateikti įrodymus, kurie patvirtintų jos nuosavybės teises į UAB „Voruta“ atitinkamą skaičių akcijų. Iš VĮ Registrų centro pažymos matyti, jog apie UAB „Voruta“ dalyvius nėra duomenų, o teismas nesiėmė priemonių išsiaiškinti, ar ši įmonė, įtraukta byloje trečiuoju asmeniu, turi duomenų apie UAB „Voruta“ akcininkus ir jų kitimą nuo įmonės įregistravimo momento. Taip pat byloje liko nenustatyta aplinkybė, kokiu pagrindu D. Š. tapo vienintele akcininke. Ši aplinkybė turėtų atsispindėti oficialiuose registruose apie įmonę. Tik nustačius, kad ieškovė turi teisę į atitinkamą dalį UAB „Voruta“ akcijų, bei nustačius aplinkybės, kurių pagrindu ji neteko akcijų, galima spręsti apie ieškinio senaties termino pradžios momentą. Vien tik tai, kad D. Š., kaip vienintelė akcininkė, 2000-06-06 įregistruota įmonės vadove, nesuponuoja ieškovės, kaip akcininkės, teisių pažeidimo. Pažymėtina, jog pažeidimą suponuoja akcijų netekimas, jeigu ieškovė jų turėjo. Dėl to su akcijų netekimo faktinėmis aplinkybėmis turi būti siejamas ieškovės senaties termino pradžia, o ne su įstatų pakeitimu ir D. Š. paskyrimu UAB „Voruta“ vadove. Pažymėtina, jog būtent juridinio pagrindo, dėl kurio D. Š. tapo vienintele akcininke, ginčijimas sudaro bylos nagrinėjimo dalyką. Svarbu pažymėti, jog vien tik susirinkimo protokolas, kuris patvirtina, jog buvo svarstomas akcijų pardavimas, neįrodo akcijų pardavimo fakto byloje nesant kitų įrodymų, patvirtinančių akcijų perleidimą. Tik nustačius, ar ieškovė turėjo UAB „Voruta“ akcijų, turi būti tiriamos jų praradimo aplinkybės ir tik paskui vertinama, ar ieškovė praleido ieškinio senaties terminą, ar yra pagrindas jį taikyti, ar nėra aplinkybių, kurios leistų jį atnaujinti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismui nenustačius nurodytų aplinkybių negalima teisingai išspręsti tarp šalių kilusio ginčo.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytų aplinkybių visetą konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju neatskleidė bylos esmės. Įvertinus faktą, jog byloje būtina tirti naujus įrodymus, aiškintis naujas aplinkybes, byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 326 str. 1 d. 4 p.).
Teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovės apeliacinis skundas taip pat tenkintinas iš dalies, nes panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą atsakovų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas taip pat bus nagrinėjamas iš naujo pirmosios instancijos teismui priimant galutinį procesinį sprendimą (CPK 93 straipsnis). Neišnagrinėjus bylos iš esmės nėra teisinio pagrindo spręsti dėl bylinėjimosi išlaidų tarp šalių paskirstymo pagrįstumo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Plungės rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 28 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.