Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Gytis Večerskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-100-397/2013

NUTARTIS

2013 m. vasario 15 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Gyčio Večersko, teisėjų Jurgio Kiškio, Evaldo Gražio, sekretoriaujant Žanetai Misiūnienei, dalyvaujant prokurorei Loretai Šimkuvienei, nuteistajam V. U., jo gynėjai advokatei E. M. Šlapikienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. U. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 12 d. nuosprendžio, kuriuo

V. U. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 str. 1d. ir nuteistas 1 (vieneriems) metams 2 (dviems) mėnesiams laisvės atėmimo. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 str. 1 d., 2 d. pagrindu, terminuoto laisvės atėmimo bausmės vykdymas V. U. atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant nuteistąjį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteisti R. S. ir A. V., tačiau jų atžvilgiu apeliacinių skundu negauta.

Priteista iš V. U., R. S., ir A. V., solidariai Valstybinei ligonių kasai prie SAM - 1049,18 Lt už nukentėjusio M. A. gydymą ir nukentėjusiajam M. A. 40 Lt (keturiasdešimt litų) turtinei žalai atlyginti ir 1000 Lt (vieną tūkstantį litų) už advokato paslaugas.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

V. U. pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. nuteistas už tai, kad pažeidė viešąją tvarką, o būtent: 2011-06-02, apie 17.45 val., viešoje vietoje Helsinkio g., ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), Kaune, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, metė pagalį į pravažiuojantį automobilį „VW Passat", v/Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamą nukentėjusio M. A., išdaužė jo automobilio žibintą, M. A. išlipus pasiaiškinti, tarp jų įvykus žodiniam konfliktui ir jiems susigrūmus, V. U., bendrai veikdamas su pribėgusiais jam padėti G. R., kuris mirė 2011-11-09, A. V., R. S., šiam užlaužus nukentėjusio M. A. ranką ir spyrus jam į kojas, M. A. nugriuvus, R. S., G. R. ir A. V. laikant nukentėjusį M. A. už rankų bei kojų, tyčia sudavė M. A. abiem kumščiais ne mažiau kaip 10 smūgių į įvairias kūno vietas, padarydamas nukentėjusiam M. A. muštines žaizdas dešinio antakio srityje, kairės akies viršutiniame voke, pasmakrės dešinėje, kairio žando gleivinėje, poodines kraujosruvos nosies nugarėlėje, kairės akies vokuose, apatinės lūpos kairėje, nugaros kairėje, krūtinės ląstos kairėje, kraujosruvą viršutinės lūpos pogleivio kairėje, odos nubrozdinimus pasmakrės dešinėje, nugaros dešinėje, apatinio žandikaulio kairės pusės pirmo danties nuskėlimą, lengvą galvos smegenų sukrėtimą, tokiu būdu nežymiai sutrikdė nukentėjusio M. A. sveikatą, o tokiu įžūliu savo elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sukėlė pasipiktinimą, sumaištį, sutrikdė viešąją tvarką ir rimtį.

Jo nuomone, teismas buvo šališkas, įrodymus vertino neobjektyviai. Teismas neįvertino svarbios aplinkybės, kad konfliktą išprovokavo pats nukentėjusysis T. A., nes jis, išlipęs iš automobilio ėjo link apelianto, o šis tik suėmė jį už atlapų, o tada nukentėjusysis pirmas trenkė V. U. per rankas, o po to sudavė kelis smūgius, apelianto teigimu, iš šių faktų darytina išvada, kad pats nukentėjęs T. A. išprovokavo konfliktą. Tačiau teismas savo nuosprendyje į provokuojančius nukentėjusiojo veiksmus visiškai neatsižvelgė. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad jo kaltė yra įrodyta nuosekliais nukentėjusiojo ir įvykio vietoje buvusio V. V. parodymais, nes liudytojo V. V. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštarauja vieni kitiems. Visų pirma, šis liudytojas, kaip ir pats pripažino, yra nukentėjusiojo T. A. pažįstamas, antra, V. V. patvirtino, kad konflikto pradžios nematė, o matė jau prasidėjusias muštynes, kad vyrai žolėje paguldę A., trečia, nors V. V. pirminiuose parodymuose teigė, kad neva apeliantas buvo užsėdęs T. A. ir sudavė jam smūgius, tačiau teismo posėdžio metu jis V. U. net nepažino. Šios aplinkybės patvirtina, kad V. V. parodymai nėra nuoseklūs, ir todėl jais grįsti apelianto kaltės nebuvo galima. Apelianto nuomone, neaišku, kokias įrodymais yra grindžiama jo kaltė. Visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, todėl, jo nuomone, jo kaltė neįrodyta jokiais neginčijamais įrodymais. Apeliaciniame skunde pažymima, kad teismo nuosprendyje klaidingai nurodyta, kad nuteistojo teistumas neišnykęs, nes bylos domenys patvirtina priešingai. Taip pat teismas 2012 spalio 12d. nuosprendyje konstatavo, kad jokių jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra nustatyta, kad administracinių nuobaudų jis neturi, kad yra darbingas tik 40 procentų, o nusikaltimas, kuriuo kaltinamas, priskirtinas prie nesunkių nusikaltimų, tačiau neteisingai pritaikė įstatymą ir nepagrįstai nuteisė jį vienerių metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausme, jos vykdymą atidedant 2 metams.

Atsikirtimu į apeliacinį skudą nukentėjusysis M. A. prašo bylą perduoti prokurorui dėl papildomos eksperetizės alikimo, tikslu patikslinti jam padarytų sužalojimų mastą.Atsikirtimai į apeliacinį skundą šiuo atveju nesusiję su apeliacinio skundo turiniu, todėl apie jos kolegija nepasisako.

Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo V. U. ir jo gynėjo prašymus apeliacinį skundą patenkinti, prokurorės prašymą apeliacinį skundą atmesti, išanalizavusi byloje surinktus įrodymus bei įvertinusi visą bylos medžiagą, padarė išvadą, kad nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas, nes yra nepagrįstas.

Nuteistasis V. U. bylos tyrimo metu bei apeliaciniame skunde neigia savo kaltę, tačiau jo kaltė pilnai įrodyta nukentėjusiojo, liudytojų parodymais bei rašytine bylos medžiaga. Išanalizavus ir įvertinus bylos medžiagą, nekyla jokių abejonių, kad apeliantas padarė jam inkriminuotą nusikaltimą.

Apeliacinio skundo motyvai, kad teismas nepagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo bei liudytojo V. V. parodymais, nes jie yra nepagrįsti ir neatitinka tikrovės. Iš tiesų, byloje yra nemažai vienų kitiems prieštaraujančių duomenų, tačiau teismas visus bylos įrodymus ištyrė, įvertino jų visetą bei kiekvieną atskirai ir rėmėsi tik tais, kurie papildė vieni kitus, atitiko objektyvius rašytinius duomenis, o prieštaringus, nenuoseklius parodymus pagrįstai atmetė kaip neteisingus, prieštaraujančius neabejotiniems faktams. Teismas nuodugniai išanalizavo byloje surinktus įrodymus, tame tarpe paties kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojų parodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad byloje esamų duomenų pakanka neginčijamai teigti, kad nuteistojo V. U. kaltė dėl inkriminuoto jam nusikaltimo pilnai pasitvirtino, veika kvalifikuota tinkamai, todėl laikyti, kad apelianto kaltės įrodymui nepakanka neginčytinų duomenų, kaip teigiama apeliaciniame skunde, nebuvo jokio objektyvaus pagrindo. Netikėti nukentėjusiojo M. A. parodymais pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo, nes jis visų apklausų metu davė nuoseklius ir analogiškus parodymus, patvirtindamas vis tas pačias aplinkybes. Nukentėjusiojo parodymus iš esmės patvirtino liudytojai V. V., R. N., A. K., ikiteisminio tyrimo metu apklaustas Ž. K.. kurie patvirtino, kad konfliktas įvyko dėl sudaužyto automobilio žibinto. Apelianto skunde nurodyti argumentai dėl liudytojo V. V. parodymų nepatikimumo yra nepagrįsti, nes nors liudytojas ir yra nukentėjusiojo pažįstamas, tačiau teismas įvertino jo parodymus kitų įrodymų visete ir padarė teisingą išvadą, kad jie objektyvūs, atitinka kitus byloje esančius įrdymus, todėl laikytini patikimais įrodymais.

Byloje pakanka duomenų teigti, kad V. U. veiksmai atitiko jam inkriminuoto nusikaltimo sudėtį, jo veika pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. kvalifikuota teisingai.

Baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. taikoma asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad kiekvienu iš minėtų būdų demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, todėl kaltininkas turi suvokti, kad savo veiksmais sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką, ir nori taip veikti. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nuteistojo veiksmai buvo nepadorūs bei trikdantys visuomenės rimtį ir tvarką. Įvykis vyko lauke, prie gyvenamojo namo, prie kurio ir kuriame buvo žmonių, todėl įvykio vieta laikytina viešaja vieta. Teismas teisingai nustatė, kad V. U. veiksmai buvo nepadorūs, ignoruojantys moralės ar elgesio normas bei pagrįstai juos vertino, kaip trikdančius visuomenės rimtį ir tvarką. Įvertinus tai, jog aptariami veiksmai buvo atlikti be jokios aiškios ar pateisinamos priežasties, juos matė kiti asmenys, duoda pagrindo nuteistojo V. U. veiksmus laikyti nepagarbos demonstravimą aplinkiniams bei akivaizdų visuomeninės rimties ir tvarkos trikdymą. Nepagrįstas skundo motyvas, kad teismas neįvertino nukentėjusiojo provokuojančio elgesio. Aukštesnysis teismas pažymi, jog ta aplinkybė, kad nukentėjusysis automobiliu greitai pralėkė pro nuteistąjį bei kitus asmenis ir sukėlė dulkes, galėjo būti teismo vertinama kaip kaltinamojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 59 str. 1 d. 6 p.), tačiau ji negali būti pagrindu, duodančiu teisę kaltinamajam elgtis nusikalstamai ir vertinama kaip jo atsakomybę šalinanti aplinkybė.

Teismas, skirdamas nuteistajam V. U. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje nepažeidė. Jis atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, taip pat į individualias nuteistojo asmenines savybes. Padaryta veika priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, už ją įstatymas be laisvės atėmimo numato ir kitas, su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, tačiau teismas, įvertinęs nuteistojo asmenybę, tai, kad jis savo kaltės nepripažino, nukentėjusiojo nestaiprašė, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti tik paskyrus V. jam laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atideant. Teismas įvertino aukščiau aptartas aplinkybes,į atsakomybę sninančių ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą, paskyrė V. U. sankcijoje numatytos bausmės vidurkiui artimą bausmę. Aukštesnysis teismas pažymi, kad skundžiamame nuosprendyje aprašant kaltinamojo V. U. asmens duomenis, buvo padaryta apsirikimo klaida, nurodant, kad jo teistumai neišnykę. Analizuojant kaltinamojo asmenybę aprašomojoje nuosprendžio dalyje teismas jau teisingai pažymėjo, kad jo praeiti teistumai išnykę, todėl darytina išvada, kad, skiriant bausmę, buvo įvertinti teisingi duomenys.

Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes daroma išvada, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 12 d. nuosprendis yra teisėtas, teisingas ir pagrįstas, todėl tenkinti nuteistojo V. U. apeliacinį skundą, panaikinti ar pakeisi nuosprendį jame išdėstytais motyvais, nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p. kolegija

nutarė:

nuteistojo V. U. apeliacinį skundą atmesti.