- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-05-02
- Bylos Nr.
- A-3387-858/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03696-2016-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Skirgailė Žalimienė, Irmantas Jarukaitis (pran.)
- Pareiškėjas
- A. I.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Migracijos departamentas
- Kategorijos
- 8.6.4Draudimas atvykti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. I. (A. I.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. I. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. I. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2016 m. vasario 25 d. sprendimą Nr. (15/5-9)4U-76 (toliau – ir Sprendimas) bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Skundžiamu Sprendimu Departamentas nusprendė: uždrausti (duomenys neskelbtini) piliečiui A. I. atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2019 m. vasario 25 d.; į Užsieniečių registrą įtraukti pareiškėjo duomenis; įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui A. I. atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 24 straipsnio 1 dalį ir 2 dalies pirmąją pastraipą iki 2019 m. vasario 25 d.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teigė, kad Sprendimu pareiškėjui yra pritaikytos per griežtos sankcijos dėl jo dviejų nesunkių nusikalstamų veikų, dėl praeityje padarytų administracinių teisės pažeidimų, kurių senaties terminai jau yra suėję, taip pat dėl (duomenys neskelbtini) paskelbto įspėjimo dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (duomenys neskelbtini) nuo 2015 m. birželio 17 d. iki 2016 m. gegužės 21 d.
Nurodė, kad į Lietuvą atvyko dar 2003 m., tuomet, kai į Lietuvą persikėlė visa pareiškėjo šeima. Pareiškėjas Lietuvoje vykdė verslą, įsteigė restoraną (duomenys neskelbtini). Verslas vyko sklandžiai, buvo matomos perspektyvos. Pareiškėjas verslo pagrindu kiekvienais metais gaudavo naują leidimą laikinai gyventi. Tačiau 2013 m. pablogėjus įmonės finansinei padėčiai, Departamentas atsisakė pareiškėjui pratęsti laikiną leidimą gyventi Lietuvoje. Paskutinis išduotas leidimas gyventi galiojo iki 2013 m. lapkričio 19 d. Pasibaigus leidimui pareiškėjas išvyko iš Lietuvos. Gavęs vizą (po trijų mėnesių) pareiškėjas atvyko į Lietuvą, tačiau restoranas jau buvo uždarytas, turtas parduotas bankroto administratoriaus. Dėl tokios situacijos pareiškėją ištiko šokas, depresija ir dėl šių nemalonumų buvo padarytos dvi nusikalstamos veikos. Siekdamas įsitvirtinti Lietuvoje pareiškėjas taip pat pažeidė būvimo Lietuvos Respublikoje tvarką, dėl ko buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas. Šiuo metu pareiškėjo šeima gyvena (duomenys neskelbtini), tačiau dėl Departamento taikomų sankcijų pareiškėjas negali pas juos nuvykti.
Dėl (duomenys neskelbtini) pritaikyto draudimo nurodė, kad pareiškėjas automobiliu vyko pas tėvus į (duomenys neskelbtini). Vykstant per sieną jam buvo paaiškinta, kad iš (duomenys neskelbtini) jis turi išvykti per 10 dienų. Pareiškėjui grįžtant iš (duomenys neskelbtini) jis prie sienos nesutiko pasieniečių ir todėl negalėjo fiksuoti išvykimo. Dėl šios priežasties, tikėtina, (duomenys neskelbtini) įvedė draudimą į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS).
Dėl administracinių teisės pažeidimų pareiškėjas nurodė, kad paskutinį kartą administracine tvarka pareiškėjas buvo baustas 2014 m., todėl iki Sprendimo priėmimo administracinio teistumo laikas jau buvo praėjęs ir Sprendimo priėmimo metu pareiškėjas turėjo būti laikomas nebaustu. Atkreipė dėmesį, kad Departamentui kiekvienais metais pakeičiant leidimą gyventi, pareiškėjo padaryti administraciniai teisės pažeidimai įtakos neturėjo. Todėl nėra aišku, kodėl dabar yra vertinama, kad pareiškėjo padaryti pažeidimai kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.
Dėl dviejų nusikalstamų veikų pareiškėjas nurodė, kad jos buvo padarytos be žalos kitiems asmenims, valstybei ir saugumui. Pareiškėjas 2015 m. balandžio 8 d. ir 2015 m. gruodžio 23 d. nuosprendžiais buvo nuteistas už disponavimą narkotinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti. Pareiškėjui laisvės atėmimo ribojimas nebuvo skirtas, baudas pareiškėjas yra sumokėjęs. Nurodė, šios nusikalstamos veikos yra priskiriamos prie nesunkių nusikaltimų, todėl negalima teigti, kad dėl šių veikų pareiškėjas tapo pavojingas visuomenei.
Pažymėjo, kad Sprendimas nėra iki galo motyvuotas. Nėra aišku, kokiomis konkrečiomis aplinkybėmis remiantis yra priimtas skundžiamas Sprendimas. Teigė, kad sprendimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Šengeno zoną taip pat yra per griežtas, neadekvatus ir neproporcingas.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą teismo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 27).
Nurodė, kad Sprendimas priimtas atsižvelgiant į Policijos departamento 2016 m. vasario 9 d. raštą, kuriame nurodoma informacija apie pareiškėją ir pateikiama išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Priimant Sprendimą taip pat buvo atsižvelgta ir į informaciją apie pareiškėjo padarytus administracinius teisės pažeidimus, kurių per 2005–2014 m. pareiškėjas padarė 16, o 2015 m. du kartus baudžiamaisiais įsakymais buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 259 straipsnį. Departamento manymu, įvertinus padarytų nusižengimų visumą buvo pakankamas pagrindas pripažinti, kad pareiškėjo gyvenimas ir nusikalstamų veikų padarymas yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad pareiškėjo gyvenimas ir buvimas Lietuvoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ir saugumui. Pareiškėjo padarytų pažeidimų gausa tik įrodo daromų pažeidimų sistemingumą ir rodo, kad pareiškėjas nėra nusiteikęs laikytis Lietuvos Respublikos teisės aktų.
Dėl pareiškėjo argumentų nurodė, kad paskutinis jam išduotas leidimas gyventi galiojo iki 2013 m. lapkričio 19 d. Tuo metu, kai pareiškėjui buvo išduotas leidimas gyventi jis dar nebuvo padaręs nusikalstamų veikų. Atkreipė dėmesį, kad būtent du naujai padaryti nusikaltimai sudaro pagrindą vertinti pareiškėją kaip galintį kelti grėsmę viešajai tvarkai. Pabrėžė, kad Sprendimo priėmimo pagrindas – pareiškėjo padaryti nusikaltimai, susiję su narkotinių medžiagų disponavimu.
Dėl (duomenys neskelbtini) paskelbto perspėjimo nurodė, kad ši aplinkybė buvo įvertinta kitų aplinkybių kontekste, tačiau ši aplinkybė nebuvo esminė priimant Sprendimą. Esminė aplinkybė – tai pareiškėjo padaryti nusikaltimai pagal BK. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo duomenų įvedimas į SIS yra proporcingas ir pagrįstas. Trejų metų terminas uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą taip pat vertintinas, kaip proporcingas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 26 d. sprendimu pareiškėjo A. I. skundą atmetė – konstatavo, kad Departamentas tinkamai įvertino surinktus duomenis, tinkamai taikė teisės aktų nuostatas, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo (b. l. 122–128).
Teismas įvertinęs skundžiamą Departamento Sprendimą, jo priėmimo pagrindus (Policijos departamento išvada), nustatytų aplinkybių visumą, padarė išvadą, kad Departamentas, įvertinęs pareiškėjo padarytų baudžiamųjų nusikaltimų pobūdį (neteisėtas disponavimas narkotinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti; baudžiamieji nusikaltimai pilnai įrodyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 8 d. ir 2015 m. gruodžio 23 d. baudžiamaisiais nuosprendžiais, pakartotinumą (du to paties pobūdžio baudžiamieji nusikaltimai per 2015 m.), padarytus 16 administracinių teisės pažeidimų, jų padarymo pakartotinumą ir sistemingumą, turėjo pagrindą pareiškėjo veiksmus įvertinti, kaip keliančius grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei bei uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką. Nurodė, kad Departamento surinkta medžiaga leidžia pareiškėją charakterizuoti, kaip linkusį nesilaikyti (ignoruojantį) šalies, kurioje gyveno, teisės aktuose nustatytų reikalavimų ir keliančiu grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.
Pažymėjo, kad pagal Duomenų apie užsienietį tikrinimo, siekiant nustatyti, ar užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, ir išvados dėl grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei rengimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 5-V-758 “Dėl duomenų apie užsienietį tikrinimo, siekiant nustatyti, ar užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, ir išvados dėl grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei rengimo tvarkos aprašo patvirtinimo” (toliau – ir Aprašas), reglamentuojančio duomenų apie užsienietį tikrinimo, išvados dėl grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei parengimo tvarką bei informacijos vertinimo kriterijus 13.1 punktą, užsienietis gali būti vertinamas, kaip keliantis grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, jei nustatoma, kad jis buvo nuteistas už baudžiamąjį nusižengimą ar nesunkų nusikaltimą. Taigi išvadai dėl grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei kėlimo konstatuoti iš esmės pakanka net ir vieno iš Aprašo 13 punkte įtvirtinto kriterijaus. Šiuo atveju ginčo byloje nėra, kad pareiškėjo kaltė pagal BK 259 straipsnį (nesunkus nusikaltimas) yra pilnai įrodyta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 8 d. ir 2015 m. gruodžio 23 d. baudžiamaisiais įsakymais. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog todėl, atsižvelgęs į šio baudžiamojo nusikaltimo pobūdį (narkotinių medžiagų vartojimas daro didelį neigiamą poveikį žmonių fizinei ir dvasinei būklei, daro neigiamą poveikį kitoms visuomenės bei valstybės gyvavimo sritims ir pan.), pakartotinumą (du to paties pobūdžio baudžiamieji nusikaltimai per vienerius metus), Departamentas turėjo teisinį pagrindą išvadai dėl pareiškėjo keliamos grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei priimti. Tuo tarpu administraciniai teisės pažeidimai (jų gausa) buvo vertinami visų nustatytų aplinkybių kontekste (baudžiamieji nusikaltimai išskirti kaip esminiai), todėl pareiškėjo šiuo aspektu išdėstytos abejonės, kad Departamentas nepagrįstai vadovavosi jau negaliojančiais administraciniais teisės pažeidimais, nėra paneigiančios Sprendimo teisėtumo. Atkreipė dėmesį, kad kaip atsiliepime ir teismo posėdžio metu akcentavo Departamento atstovė, pagrindines skundžiamo Sprendimo išvadas nulėmusios aplinkybės yra būtent pareiškėjo padaryti baudžiamieji nusikaltimai, susiję su disponavimu narkotinėmis medžiagomis. Tuo tarpu administraciniai teisės pažeidimai (jų gausa, sistemiškumas) turėjo įtakos bendrai vertinant sprendžiamą klausimą, tame tarpe ir charakterizuojant pareiškėją. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nėra pagrindo teigti, kad administraciniai teisės pažeidimai nulėmė išvados, dėl grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei, priėmimą.
Teismas akcentavo, kad pareiškėjo argumentai, jog Departamentas priimdamas Sprendimą neatsižvelgė į tai, kad baudžiamaisiais nusikaltimais nebuvo padaryta žala visuomenei ir valstybei, kad nebuvo atsižvelgta į nusikaltimo padarymo motyvą (šokas dėl žlugusio verslo, depresija), taip pat negali būti vertinami, kaip paneigiantys Sprendimo teisėtumą. Aprašo nuostatose nėra įtvirtinta jokių išimčių, kad asmuo sukeliančiu grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei gali būti pripažintas tik tuo atveju, jei jo padarytais baudžiamaisiais nusikaltimais būtų padaroma žala visuomenei, ir/ar valstybei, todėl tokio pobūdžio motyvas nagrinėjamo ginčo kontekste nelaikytinas, kaip reikšmingas. Atitinkamai tais pačiais argumentais pasisakė ir dėl pareiškėjo nurodytų nusikaltimo padarymo motyvų (šokas dėl žlugusio verslo, depresija). Pažymėjo, kad baudžiamųjų nusikaltimų padarymas šiuo atveju negali būti pateisinamas neigiamais išgyvenimais dėl žlugusio verslo.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde nors ir nurodė priežastis, jo manymu nulėmusias (duomenys neskelbtini) atitinkamos institucijos veiksmus paskelbiant perspėjimą apie pareiškėją antros kartos Šengeno informacinėje sistemoje (toliau – ir SIS II), tačiau pareiškėjo nurodyti argumentai dėl jo neatsižymėjimo kertant (duomenys neskelbtini) sieną pirmosios instancijos teismo vertinimu nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais, todėl negali būti vertinami kitaip, nei subjektyvaus ir gynybinio pobūdžio. Kaip atsiliepime nurodė Departamentas, ši aplinkybė taip pat buvo vertinama tik kitų aplinkybių apimtyje, tačiau nebuvo esmine priimant Sprendimą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad sprendimą įvesti duomenis apie pareiškėją į Centrinę Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir C. SIS) Departamentas priėmė vadovaudamasis 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies pirmosios pastraipos nuostatomis, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjui į Lietuvos Respubliką draudžiama atvykti dėl keliamos grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei. Nagrinėjamu atveju yra priimtas kompetentingos administracinės institucijos sprendimas, kuris priimtas individualaus įvertinimo pagrindu ir kuris yra grindžiamas grėsme viešajai tvarkai ir visuomenei. Teismas atsižvelgdamas į tai, padarė išvadą, kad skundžiamu sprendimu pareiškėjo duomenis, vadovaujantis Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – ir Taisyklės) 111 punktu, iš sąrašo pagrįstai nuspręsta pateikti SIS II. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Sprendimas uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką atitinka SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytus pagrindus.
Teismas sutiko su Departamento argumentais, kad priimtas Sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui su savo šeima susitikti ne Šengeno teritorijoje
Vilniaus apygardos administracinis teismas apibendrindamas sprendime nurodė, kad iš skundžiamo Departamento Sprendimo turinio aiškiai matyti, kad draudimas pareiškėjui 3 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra priimtas įvertinus visumą aplinkybių, sudarančių pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas savo aktyviais veiksmais (du baudžiamieji nusikaltimai per vienerius metus; padarytų baudžiamųjų nusikaltimų pobūdis (disponavimas narkotinėmis medžiagomis) vertintinas, kaip darantis didelę neigiamą įtaką visuomenės sveikatai, valstybės saugumui ir gerovei; 16 administracinių teisės pažeidimų per 2005–2015 m. laikotarpį) nulėmė išvadą, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai. Priimant Sprendimą buvo įvertintos aplinkybės, susijusios su šeimyninių santykių Lietuvoje neturėjimu, ūkinės veiklos nevykdymu ir pan. Taigi, Departamentas aiškiai nurodė priežastis, lėmusias Sprendimo priėmimą. Sprendimo teisinis ir faktinis pagrindai suprantami. Nustatytas draudimo atvykti terminas bei duomenų įvedimas į sistemą atitinka nurodytas Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) ir Tvarkos nuostatas.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas A. I. prašo patenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą ir panaikinti 2017 m. sausio 26 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo A. I. skundą (b. l. 133–137).
Pareiškėjas nurodo, kad pareiškėjas sutiktų ir neprieštarautų, kad jam liktų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką atitinkamą laikotarpį, tačiau nesutinka jo atžvilgiu priimtu sprendimu su informacijos įvedimu į antrosios kartos Šengeno zoną, kas jam realiai uždraudė atvykti apskritai į bet kurią Europos Sąjungos valstybę. Pareiškėjas mano, kad toks priimtas sprendimas dėl informacijos įvedimo į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą yra perteklinis jo atžvilgiu, todėl turėtų būti panaikintas.
Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, jog nors ginčijamame 2016 m. vasario 25 d. sprendime yra nurodyta visa eilė praeityje padarytų pareiškėjo administracinių teisės pažeidimų, tačiau atsakovo Migracijos departamento atstovė teismo posėdyje paminėjo, jog pagrindinę ir lemiamą reikšmę priimti toki sprendimą turėjo pareiškėjo padaryti du nusikaltimai. Todėl, pasak atsakovo Migracijos departamento, šie pareiškėjo padaryti nusikaltimai yra keliantys grėsmę Lietuvos visuomenei ir viešajai tvarkai, dėl ko ir buvo priimtas sprendimas uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką net trejus metus. Šiuo aspektu pareiškėjas kelią klausimą, ar pareiškėjo padaryti nusikaltimai yra tokio pobūdžio, jog būtų galima konstatuoti, kad po šių nusikaltimų padarymo pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Su tokia išvada pareiškėjas negali sutikti ir mano, kad Migracijos departamentas nepagrįstai ja rėmėsi, nežiūrėjo į kitus esminius aspektus bei aplinkybes. Atkreipia dėmesį, jog Policijos departamentas tokią savo išvadą apie pareiškėją A. I., kad jis kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, teikia pagal 2015 m. rugpjūčio 31 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-758 „Dėl duomenų apie užsienietį tikrinimo, siekiant nustatyti, ar užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, ir išvados dėl grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei rengimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Šis minimas įsakymas buvo priimtas tik 2015 m. rugpjūčio 31 d., todėl remiantis šiuo įsakymu turi būti žiūrima į ateitį t. y. nuo šio įsakymo priėmimo dienos užsieniečio padaryti nusižengimai ar nusikaltimai. Kaip antai, paskutinysis pareiškėjo padarytas administracinis nusižengimas buvo padarytas 2014 m., todėl administracinis teisnumas iki šio įsakymo priėmimo jau buvo pasibaigęs ir pareiškėjas yra laikomas nebaustu ir tai negali turėti jam jokios įtakos priimant kokius nors sprendimus dėl pareiškėjo kėlimo grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei. Pažymi jog asmuo yra laikomas nebaustu, jeigu nuo jo padaryto administracinio nusižengimo dienos yra praėję vieneri metai (pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksą, galiojusį iki 2017 m. sausio 1 d.), todėl jeigu asmuo yra laikomas nebaustu, nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad tokio asmens elgesys kelia kokią nors grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.
Akcentuoja, 2015 m. balandžio 8 d. ir 2015 m. gruodžio 23 d. nuosprendžiais pareiškėjas buvo nuteistas už disponavimą narkotinėmis medžiagomis, be tikslo jas platinti. Teigia, jog šios nusikalstamos veikos buvo padarytos itin sunkiu pareiškėjui gyvenimo periodu, kai jis sirgo depresija, artimieji gyveno svetimoje valstybėje, taip pat pareiškėjas siekė atgaivinti žlugusį verslą. Abiem atvejais pareiškėjui buvo paskirtos ne su laisvės atėmimu susijusios bausmės. Jis paskirtas baudas yra sumokėjęs, padaręs dėl šių padarytų nusikaltimų atitinkamas išvadas, kurios teigiamai paveikė jo gyvenimą šiuo metu. Pabrėžia, kad šios padarytos nusikalstamos veikos yra priskiriamos prie nesunkių nusikaltimų, narkotinės medžiagos buvo įsigytos asmeniniam vartojimui, neturint jokio tikslo jų platinti. Pareiškėjo teigimu negalima traktuoti, kad dėl tokių padarytų nusikaltimų pareiškėjas automatiškai tapo pavojingas visuomenei, keliantis grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Mano, kad kiekvienas atvejis yra individualus ir turi būti individualizuotas. Todėl ir šiuo konkrečiu atveju Departamentas privalėjo atsižvelgti, kokia nusikalstama veika padaryta, kokiais motyvais ji padaryta, koks yra pareiškėjo elgesys, ar pareiškėjo elgesys buvo toks, kad jis galėtų kelti grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Mano, kad negalima žiūrėti vien tik į įstatymo raidę ir teigti, kad nusikalstamos veikos padarymo faktas nulemia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Pareiškėjo vertinimu atsižvelgiant į minėtus teismo baudžiamuosius įsakymus, t. y. kad pareiškėjas iš karto prisipažino turėjęs savo naudojimui narkotinių medžiagų, viešą ir nuoširdų gailėjimąsi, leidžia spręsti, kad pareiškėjo elgesio negalima laikyti keliančiu grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Nors jis ir yra padaręs nusikalstamas veikas, tačiau bendrame kontekste pareiškėjo elgesio negalima traktuoti kaip itin pavojingo, kas leistų Departamentui padaryti atitinkamas išvadas ir priimti skundžiamą Sprendimą. Pažymi, kad jeigu teismai nagrinėdami pareiškėjo baudžiamąsias bylas būtų įžvelgę, jog pareiškėjo elgesys kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei dėl jo padaromų nusikaltimų, tai tokiu atveju teismai nebūtų paskyrę jam piniginės baudos, o būtų buvusi paskirta reali laisvės atėmimo bausmė. Tačiau pareiškėjui buvo paskirtos piniginės baudos, o tai pareiškėjo teigimu reiškia, kad teismai, prieš skirdami bausmę, įvertino visas aplinkybes ir jie neįžvelgė, kad pareiškėjas savo daromais nusikaltimais gali kelti grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.
Nurodo, kad paskutinysis laikinas leidimas gyventi pareiškėjui galiojo iki 2013 m. lapkričio 19 d. Taigi iki to laiko jam buvo surašyti visi nurodyti Sprendime administracinio teisės pažeidimo protokolai. Paskutinysis administracinio teisės pažeidimo protokolas pareiškėjui surašytas 2014 m., kai pareiškėjas jau neturėjo galiojančio laikino leidimo gyventi Lietuvoje. Pagal susiklosčiusią esamą situaciją, pareiškėjas daro išvadą, kad kiekvienais metais pareiškėjui pateikiant prašymą dėl laikino leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje pratęsimo, šie pareiškėjo padaryti administraciniai teisės pažeidimai neturėjo jokios įtakos Departamentui priimant sprendimus pratęsti pareiškėjui laikiną leidimą gyventi Lietuvoje. Todėl daroma netinkama išvada, kad pareiškėjo padaryti administraciniai teisės pažeidimai reiškia, jog jis kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Jeigu šie pareiškėjo padaryti administraciniai teisės pažeidimai būtų kėlę grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, tai pareiškėjo manymu, kad Departamentas nebūtų pats priėmęs sprendimų keliskart pratęsti pareiškėjui laikino leidimo gyventi Lietuvoje.
Atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų apie tai, jog Departamento Sprendimas nėra pakankamai motyvuotas. Pareiškėjo manymu, nėra aišku, kokiomis konkrečiomis aplinkybėmis remiantis yra priimtas Sprendimas.
Akcentuoja, jog Departamentas nėra įpareigotas perduoti duomenų į SIS sistemą, nors ir būtų priimtas sprendimas dėl asmeniui draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką. Kaip antai, SIS II reglamento 24 straipsnio, reglamentuojančio perspėjimų apie draudimą atvykti ar apsigyventi teikimo sąlygas, 1 dalis nustato, kad duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. Atkreipia dėmesį į tai, kad SIS II reglamento 24 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyti atvejai (pagrindai), kuriais perspėjimas yra įvedamas: perspėjimas įvedamas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas grėsme viešajai tvarkai, visuomenės saugumui arba nacionaliniam saugumui, kuri gali kilti dėl trečiosios šalie piliečio buvimo valstybės narės teritorijoje. Tokia padėtis gali susidaryti tuomet, kai: a) trečiosios šalies pilietis yra nuteistas valstybėje narėje už nusikalstamą veiką, už kurią baudžiama ne mažesne kaip vienerių metų laisvės atėmimo bausme; b) yra pagrįstų priežasčių manyti, kad trečiosios šalies pilietis yra padaręs sunkias nusikalstamas veikas, arba yra aiškių įrodymų, kad jis ketina tokias nusikalstamas veikas padaryti valstybės narės teritorijoje; perspėjimas taip pat gali būti įvestas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas tuo, kad trečiosios šalies piliečiui buvo taikyta tokia priemonė kaip išsiuntimas ar atsisakymas leisti atvykti, kuri nebuvo atšaukta ar sustabdyta ir apima arba taikoma kartu su neįleidimu atvykus, o atitinkamais atvejais – draudimu apsigyventi – remiantis tuo, kad buvo nesilaikoma nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ar apsigyvenimą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teigia, kad Departamentas prieš priimant skundžiamą Sprendimą dėl perdavimo duomenų į SIS sistemą, turėjo galimybę individualizuoti esančią situaciją ir atsižvelgti į visas aplinkybes. Pabrėžia, kad pareiškėjas Lietuvoje buvo pragyvenęs beveik 10 metų, sukūręs daug darbo vietų, mokėjęs mokesčius. Todėl pritaikyta sankcija pareiškėjui atvykti į Šengeno zoną yra per griežta, neadekvati ir neproporcinga.
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, kad priimant ginčijamą sprendimą, duomenys apie 16 pareiškėjo padarytų administracinių teisės pažeidimų buvo įvertinti visų aplinkybių visumoje kaip papildomos pareiškėją charakterizuojančios aplinkybės. Nagrinėjamu atveju esminę reikšmę turėjo aplinkybė, kad pareiškėjas padarė nusikaltimus, susijusius su disponavimu narkotinėmis medžiagomis. Ginčijamame sprendime Migracijos departamentas nurodė, kad nusikalstamos veikos, susijusios su narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, už kurias pareiškėjas buvo nuteistas per pastaruosius vienerius metus du kartus, yra itin pavojingos visuomenei dėl milžiniško žalingo poveikio žmonių sveikatai, saugumui ir socialinei gerovei. Mano, kad teismas sprendime teisingai ir pagrįstai konstatavo, kad išvadai dėl grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei kėlimo konstatuoti iš esmės pakanka vieno Aprašo, 13 punkte įtvirtinto kriterijaus, o Migracijos departamentas turėjo teisinį pagrindą priimti ginčijamą sprendimą. Pažymi, kad priimant sprendimus dėl leidimo laikinai gyventi pareiškėjui pakeitimo, pareiškėjas nebuvo padaręs nusikalstamų veikų. Paskutinis pareiškėjo leidimas laikinai gyventi galiojo iki 2013 m. lapkričio 19 d. (paskutinis Migracijos departamento sprendimas išduoti leidimą laikinai gyventi priimtas 2012 m. spalio 25 d.), o dėl nusikalstamų veikų padarymo pareiškėjas kaltu pripažintas 2015 metų baudžiamaisiais įsakymais. Migracijos departamento vertinimu, 2 padaryti nusikaltimai vertintini kaip esminės naujos faktinės aplinkybės, sudarančios pagrindą sprendimui vertinti pareiškėją kaip galintį kelti grėsmę viešajai tvarkai.
Dėl pareiškėjo teiginių, kad užsienietis turėtų būti vertinamas pagal padarytų nusikaltimų pobūdį, bet ne pagal faktą, atsakovas pažymi, kad nagrinėjamu atveju buvo įvertintos aplinkybės, susijusios su nusikaltimų pobūdžiu, taip pat kitos aplinkybės. Mano, kad vertinant pareiškėjo grėsmę viešajai tvarkai, būtina vertinti padarytų teisės pažeidimų visumą, socialinį kontekstą. Pabrėžė, kad narkotikai pripažįstami viena iš grėsmių nacionaliniam saugumui, kadangi neteisėta prekyba narkotikais griaunančiai veikia valstybių ekonominę ir politinę sferas, daro poveikį žmonių fizinei ir psichinei būklei, sunaikina žmogų kaip asmenybę, prastėja dvasinis ir kūrybinis visuomenės potencialas ir kita. Narkomanija – galingas kriminogeninis veiksnys, skatinantis įvairių rūšių nusikaltimų, tarp jų ir organizuoto nusikalstamumo, augimą, kuris tampa vis grėsmingesnis ir yra tiesiogiai susijęs su iš šio verslo įgytų pinigų ir turto legalizavimu, narkotikų kontrabanda, korupciniais nusikaltimais ir tarptautiniu terorizmu. Migracijos departamentas, įvertinęs, kad pareiškėjo padaryti nusikaltimai priskirtini nusikalstamoms veikoms, susijusioms su narkotinėmis medžiagomis, kurių keliamas pavojus ir žala visuomenei bei sveikatai pripažįstama tiek tarptautiniu, tiek nacionaliniu mastu, mano, kad tokių nusikalstamų veikų padarymas yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad pareiškėjo gyvenimas ir buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai. Pažymi, kad pareiškėjas pripažintas kaltu padaręs ne vieną nusikalstamą veiką, susijusią su neteisėtu disponavimu narkotinėmis medžiagomis. Ši aplinkybė taip pat rodo, kad pareiškėjui 2015 m. balandžio 8 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu skirta bausmė tikslo – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų padarymo ir paveikti asmenį, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų – nepasiekė. Pareiškėjas jau po bausmės paskyrimo 2015 m. gegužės 17 d. neteisėtai įgijo narkotinių medžiagų (2015 m. gruodžio 23 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu pareiškėjas pripažintas kaltu dėl šios nusikalstamos veikos). Pareiškėjo veiksmai buvo nevienkartiniai, aktyvūs, o grėsmė viešajai tvarkai grindžiama paties pareiškėjo atliktais aktyviais veiksmais. Migracijos departamento nuomone, anksčiau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas sistemingai pažeidinėja teisės aktų reikalavimus, rodo, kad pareiškėjas ignoruoja nustatytas elgesio taisykles ir nėra nusiteikęs laikytis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad už nusikaltimo padarymą nebuvo paskirta laisvės atėmimo bausmė, todėl tai reiškia, kad teismai neįžvelgė, jog pareiškėjas savo daromais nusikaltimais gali kelti grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Migracijos departamento nuomone, aplinkybė, kad pareiškėjas nebuvo nubaustas laisvės atėmimo bausme, savaime nepaneigia pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai Įstatymo nuostatų taikymo kontekste: užsieniečio teisinė padėtis nustatoma vykdant Įstatymo, kitų užsieniečių teisinę padėtį reglamentuojančių teisės aktų, o ne Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso nuostatas. Mano, kad nagrinėjamu atveju būtina vertinti padarytų teisės pažeidimų visumą, socialinį kontekstą, nusikalstamų veikų, susijusių su narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, pavojingumą, itin žalingus padarinius žmonių sveikatai, saugumui ir socialinei gerovei.
Migracijos departamento vertinimu, apeliaciniame skunde išdėstytos abejonės dėl galimo Aprašo nuostatų prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai yra nepagrįstos. Šią poziciją patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.
Su pareiškėjo argumentais, kad sprendimas įvesti perspėjimą į centrinę SIS II yra per griežtas, atsakovas nesutinka. Pagal Taisyklių 111 punktą duomenys iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo teikiami SIS II, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą, atitinka SIS II reglamento 24 ar 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas - kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus Įvertinimo pagrindu. SIS II reglamento 24 straipsnio 2 dalis nustato, kad perspėjimas įvedamas, kai kompetentingos administracinės institucijos ar teismo sprendimas grindžiamas grėsme visuomenės saugumui arba nacionaliniam saugumui, kuri gali kilti dėl trečiosios šalies piliečio buvimo valstybės narės teritorijoje. Pažymi, kad 24 straipsnio 2 dalies a ir b punktai nurodyti kaip pavyzdiniai, kada tokia grėsmė gali kilti, tačiau sąrašas nėra baigtinis. Ginčijamame sprendime išsamiai ir argumentuotai nurodomos aplinkybės, kodėl pareiškėjo atveju yra pagrindas uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvesti perspėjimą į SIS II (pareiškėjo atžvilgiu priimtas kompetentingos institucijos sprendimas individualaus įvertinimo pagrindu, sprendimas grindžiamas grėsme visuomenės saugumui).
Atsiliepimas
Atsakovo teigimu pagrįstai nuspręsta, kad įvertinus aplinkybes, susijusias su pareiškėjo keliama grėsme viešajai tvarkai ir visuomenei, yra teisinis pagrindas įvesti perspėjimą į SIS II. Migracijos departamento vertinimu, nagrinėjamu atveju ginčijamas sprendimas kaip ribojanti priemonė yra pateisinama, kadangi jos taikymas būtinas siekiant apsaugoti svarbius visuomenės interesus, o ginčijamu sprendimu nėra pažeista teisinga valstybės interesų ir užsieniečio teisių ir teisėtų interesų pusiausvyra. Pareiškėjui taikomos priemonės vertintinos kaip proporcingos ir būtinos siekiamam tikslui – užkirsti kelią atvykti į Lietuvos Respublikos teritoriją ir Šengeno erdvę užsieniečiams, kurių buvimas nepageidaujamas ir vertinamas kaip keliantis grėsmę viešajai tvarkai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2016 m. vasario 25 d. sprendimo Nr. (15/5-9)4U-76, kuriuo atsakovas uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2019 m. vasario 25 d.; į Užsieniečių registrą įtraukti pareiškėjo duomenis, taip pat įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 24 straipsnio 1 dalį ir 2 dalies pirmąją pastraipą iki 2019 m. vasario 25 d., teisėtumo ir pagrįstumo.
Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad ginčijamas atsakovo administracinis aktas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti pagrindo nėra, todėl pareiškėjo skundą atmetė.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pritarė atsakovo išvadai, jog jis kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui Įstatymo prasme, taip pat nurodo, kad nebuvo pagrindo jo duomenis įvesti į SIS II duomenų bazę. Teisėjų kolegija tokiam pareiškėjo vertinimui nepritaria.
Visų pirma pažymėtina, kad byloje nekyla ginčo dėl joje nustatytų faktinių aplinkybių, nesutariama dėl jų teisinio vertinimo, todėl teisėjų kolegija dėl faktinių aplinkybių atskirai nepasisako.
Įstatymo (2016 m. sausio 1 d. redakcija) 133 straipsnyje numatyta, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę arba bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išvyko iš jos, arba užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir nevykdo įsipareigojimų muitinei ar nesumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų), gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui (1 dalis); užsieniečiui gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai (3 dalis); užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka (4 dalis).
Duomenų apie užsienietį tikrinimo, siekiant nustatyti, ar užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, ir išvados dėl grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei rengimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 5-V-758 “Dėl duomenų apie užsienietį tikrinimo, siekiant nustatyti, ar užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, ir išvados dėl grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei rengimo tvarkos aprašo patvirtinimo”, 1 punkte nurodyta, kad Duomenų apie užsienietį tikrinimo, siekiant nustatyti, ar užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, ir išvados dėl grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei rengimo tvarkos aprašas nustato duomenų apie užsienietį tikrinimo, išvados dėl grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei parengimo tvarką bei informacijos vertinimo kriterijus. Šio aprašo 13 punkte numatyta, kad užsienietis gali būti vertinamas, kaip keliantis grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, jei nustatoma, kad: jis buvo nuteistas už baudžiamąjį nusižengimą ar nesunkų nusikaltimą (13.1 papunktis); sistemingai daro tos pačios rūšies administracinius teisės pažeidimus arba per metus padarė ne mažiau kaip du administracinius teisės pažeidimus, iš kurių bent vienas yra šiurkštus administracinis pažeidimas (13.4 papunktis).
Iš ginčijamo Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas jį priėmė atsižvelgdamas, be kita ko, į 2016 m. vasario 9 d. Policijos departamento rašte Nr. 5-S-1339 pateiktą informaciją (b. l. 90-92). Jame nurodyta, kad pareiškėjas 2015 m. Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamaisiais įsakymais pripažintas kaltu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį (neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis) ir nubaustas piniginėmis baudomis, taip pat 2005-2015 metų laikotarpiu pareiškėjęs yra padaręs 16 administracinių teisės pažeidimų, be to, (duomenys neskelbtini) yra paskelbusi draudimą pareiškėjui atvykti į Šengeno erdvę arba joje apsigyventi.
Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmiau minėtos aplinkybės savaime nerodo jo grėsmės viešąjai tvarkai, administracinės teisės pažeidimai buvo padaryti iki Aprašo priėmimo momento, jam nebuvo skirta laisvės atėmimo bausmė, o ginčijamas Sprendimas nepakankamai motyvuotas, šie argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Kiek tai susiję su pareiškėjo argumentu, kad atsakovo priimtas sprendimas nepakankamai motyvuotas, teisėjų kolegija pažymi, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos; Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756‑422/2009, 2010 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-686/2010).
Vertinant ginčijamo Sprendimo (b.l. 7-10) turinį pažymėtina, kad jame yra aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės (be kita ko, nurodyti ir įvertinti pareiškėjo padaryti baudžiamosios ir administracinės teisės pažeidimai, įvertinti šeimos ryšiai Lietuvos Respublikoje) ir teisės normos, kurių pagrindu priimtas Sprendimas. Iš jo turinio aiškiai matyti, jog pareiškėjo padaryti baudžiamosios ir administracinės teisės pažeidimai, jų pobūdis ir sunkumas nulėmė atsakovo pateiktą vertinimą. Taigi nėra pagrindo teigti, kad atsakovo Sprendimas ydingas gero administravimo principo (Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies) požiūriu, nėra pakankamai motyvuotas.
Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nusikalstamų veikų, susijusių su narkotinėmis medžiagomis, pavojus visuomenei pripažįstamas ir tarptautiniu, ir nacionaliniu lygmeniu. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, jog vien faktinė aplinkybė, kad bendrosios kompetencijos teismas skyrė pareiškėjui bausmes, nesusijusias su laisvės apribojimu, savaime nepaneigia jo padarytų veikų pavojingumo visuomenei Įstatymo prasme, jų pavojingumą atspindi, be kita ko, tai, kad šios veikos yra kriminalizuotos. Be to atkreiptinas dėmesys ir į padarytų teisės (tiek baudžiamosios, tiek administracinės) pažeidimų pakartotinumą, taigi abejotinas pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, kad jis dėl padarytų nusikaltimų yra padaręs atitinkamas išvadas.
Kiek tai susiję su pareiškėjo padarytais administracinės teisės pažeidimais ir jų vertinimu, nors pareiškėjas nurodo, kad šie pažeidimai buvo padaryti anksčiau, nei buvo priimtas Aprašas, teisėjų kolegija pažymi, kad pagrindai priimti sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką yra įtvirtinti Įstatyme, taigi Aprašas tik detalizuoja Įstatymo nuostatas ir nėra pagrindo kalbėti apie jo nuostatų taikymą atgal laike.
Administracinių teisės pažeidimų kodekso 36 straipsnis ginčui aktualiu metu numatė, kad jeigu asmuo, kuriam buvo paskirta administracinė nuobauda, per metus nuo tos dienos, kai pasibaigia nuobaudos vykdymas, nepadarė naujo administracinio teisės pažeidimo, laikoma, kad jam nebuvo paskirta administracinė nuobauda. Teisėjų kolegijos manymu, ši teisės norma taikytina sprendžiant administracinės atsakomybės klausimus, ji neužkerta kelio vertinti asmens elgesį Įstatymo 133 straipsnio prasme ir spręsti, ar asmuo laikytinas keliančiu grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Šiuo aspektu sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nustatytų faktinių aplinkybių visuma leidžia pareiškėją charakterizuoti kaip nelinkusį laikytis Lietuvos Respublikos teisės aktų, padaryti baudžiamosios teisės pažeidimai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešąjai tvarkai.
Pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde neginčija atsakovo Sprendime nurodytos faktinės aplinkybės, kad jis šeimos ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturi. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2017 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2920-858/2017) laikomasi nuostatos, jog teisė būti Lietuvos Respublikoje, gauti leidimą joje gyventi, nėra prigimtinė užsieniečio teisė. Įvertinusi visas faktines aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas pagrįstai nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką.
Kiek tai susiję su perspėjimo įrašymu į SIS II sistemą (ginčijamo Sprendimo 3 punktas), teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Taisyklių 11¹ punktą duomenys iš nacionalinio sąrašo teikiami Centrinei Šengeno informacinei sistemai (toliau – C. SIS), jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į nacionalinį sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – SIS II reglamentas) 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus.
2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 1986/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo 24 straipsnyje nurodyta, jog duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu (1 dalis); perspėjimas įvedamas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas grėsme viešajai tvarkai, visuomenės saugumui arba nacionaliniam saugumui, kuri gali kilti dėl trečiosios šalies piliečio buvimo valstybės narės teritorijoje. Tokia padėtis susidaro pirmiausia tuomet, kai: a) trečiosios šalies pilietis yra nuteistas valstybėje narėje už nusikalstamą veiką, už kurią baudžiama ne mažesne kaip vienerių metų laisvės atėmimo bausme; b) yra pagrįstų priežasčių manyti, kad trečiosios šalies pilietis yra padaręs sunkias nusikalstamas veikas, arba yra aiškių įrodymų, kad jis ketina tokias nusikalstamas veikas padaryti valstybės narės teritorijoje (2 dalis); perspėjimas taip pat gali būti įvestas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas tuo, kad trečiosios šalies piliečiui buvo taikyta tokia priemonė kaip išsiuntimas ar atsisakymas leisti atvykti, kuri nebuvo atšaukta ar sustabdyta ir apima arba taikoma kartu su neįleidimu atvykus, o atitinkamais atvejais – draudimu apsigyventi – remiantis tuo, kad buvo nesilaikoma nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ar apsigyvenimą (3 dalis). Šio Reglamento 21 straipsnyje nurodyta, kad prieš pateikdama perspėjimą, valstybė narė nustato, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą į SIS II.
Iš ginčijamo Sprendimo matyti, kad jo 3 punktas buvo priimtas atsižvelgiant, be kita ko, į tai, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje gyveno neteisėtai, pasibaigus Šengeno vizos galiojimo laikui, dėl to jis buvo įpareigotas išvykti į (duomenys neskelbtini). Taigi nurodytos aplinkybės atitinka Reglamento Nr. 1986/2006 24 straipsnio 3 dalyje nurodytą sąlygą. Kita vertus iš ginčijamo Sprendimo taip pat matyti, kad priimdamas Sprendimo 3 punktą atsakovas rėmėsi Reglamento Nr. 1986/2006 24 straipsnio 1 ir 2 dalimi, t. y. konstatavęs, kad pareiškėjo atvykimas į Lietuvos Respubliką kelia grėsmę viešąjai tvarkai ir saugumui, analogišką išvadą padarė ir dėl pareiškėjo duomenų įvedimo į SIS II sistemą.
Teisėjų kolegijos vertinimu, viena vertus, Reglamento 1986/2006 24 straipsnio 2 dalyje yra pateiktas pavyzdinis atvejų, kuomet asmuo laikomas pavojingu viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, sąrašas. Kita vertus aiškinant šią teisės normą lingvistiškai, Reglamento Nr. 1986/2006 24 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas imperatyvas („perspėjimas įvedamas“; angl. „an alert shall be entered“; pranc. „un signalement est introduit“) įvesti perspėjimą tais atvejais, kai yra nustatomi šioje teisės normoje nurodyti pagrindai (t. y. kai nacionalinis sprendimas grindžiamas grėsme viešajai tvarkai, visuomenės saugumui arba nacionaliniam saugumui, kuri gali kilti dėl trečiosios šalies piliečio buvimo valstybės narės teritorijoje).
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nors pareiškėjas apeliaciniame skunde remiasi LVAT 2015 m. spalio 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015, šis argumentas atmestinas kaip nepagrįstas, nes skiriasi šios ir minėtos bylos faktinės aplinkybės. Minėtame sprendime teisėjų kolegija nurodė, kad nei Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje bei ją įgyvendinančiuose teisės aktuose, nei Reglamento 24 straipsnyje nenumatytas besąlyginis draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką, taip pat automatinis užsieniečio duomenų įrašymas į Užsieniečių registrą bei perspėjimo į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvedimas tuo atveju, jei užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Taigi minėtame sprendime teisėjų kolegija pasisakė, kad nėra besąlyginės pareigos įvesti perspėjimą į SIS II sistemą tuo pagrindu, kad asmeniui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, toje byloje nebuvo vertintas atvejis, kuomet asmuo buvo pripažintas kėlęs grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei.
Įvertinusi pirmiau nurodytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad konstatavęs, jog pareiškėjo buvimas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, atsakovas byloje vertinamu atveju turėjo pareigą įvesti perspėjimą į SIS II sistemą dėl draudimo pareiškėjui atvykti. Dėl šios priežasties atmestini pareiškėjo argumentai dėl tokio draudimo neproporcingumo.
Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra, todėl jis atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. I. (A. I.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.