Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Tomo Šeškausko ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. C. ir A. R. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Jonavos rajono apylinkės teismo 2007 m. sausio 10 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis: R. C. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams; vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės iš dalies pridėta Jonavos rajono apylinkės teismo 2005 m. vasario 17 d. nuosprendžiu paskirta, bet neatlikta bausmė ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams. A. R. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams; vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams.

Jonavos rajono apylinkės teismo 2007 m. sausio 10 d. nuosprendžiu R. C. ir A. R. buvo išteisinti pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, neįrodžius jų dalyvavimo padarant šį nusikaltimą (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkto pagrindu).

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, nuteistojo A. R. ir nuteistųjų gynėjos, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. C. ir A. R. nuteisti už tai, kad plėšimo būdu pagrobė svetimą turtą, t. y., būdami apsvaigę nuo alkoholio, 2005 m. rugpjūčio 28 d., apie 17.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupe, panaudodami fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį E. Č. – suduodami jam kumščiu keturis smūgius į veidą ir taip padarydami nukentėjusiajam poodines kraujosruvas dešinės akies vokuose ir nosies nugarėlėje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, pagrobė E. Č. priklausantį 499 Lt vertės televizorių LG bei G. T. priklausantį bendros 16,50 Lt vertės penkių raktų ryšulį su pakabuku.

Kasatorių manymu, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 1, 3 ir 5 dalis, nes jų kaltę grindė ne bylos įrodymų visuma, o tikėtinais ar keliančiais abejonių nukentėjusiųjų E. Č. ir G. T. parodymais bei liudytojų I. J., R. B., J. S., I. B. ir O. R. parodymais, kurie nepatvirtina fizinio smurto prieš E. Č. panaudojimo aplinkybių. Kiti bylos įrodymai – įvykio vietos apžiūros, akistatų protokolai, specialisto išvados taip pat nepatvirtina aplinkybių, kokie konkretūs asmenys naudojo fizinį smurtą. Tą nuo pat pradžių ir neigė nuteistieji. Padaryti baudžiamojo proceso esminiai pažeidimai lėmė Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normose (BK 1 straipsnio 1 dalyje, 2 straipsnio 3 ir 4 dalyse) įtvirtintų nuostatų nesilaikymą ir taip pat kaltinamųjų, kaip žmonių ir piliečių, teisių suvaržymą.

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, išsamiai neištyrė prieštaringų nukentėjusiųjų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Antai nukentėjusysis E. Č. 2005 m. rugsėjo 13 d. vykusios pirminės apklausos metu teigė, kad nuo R. C. suduoto smūgio jam į veidą atsirado kraujosruva po dešiniąja akimi, tačiau neparodė kitų su fizinio smurto panaudojimu susijusių aplinkybių. Tuo tarpu apklausiamas 2005 m. gruodžio 6 d. teisme nukentėjusysis nurodė, kad jam buvo suduotas smūgis į kairįjį žandikaulį, nuo kurio jis pritūpė, bet visiškai neužsiminė apie atsitrenkimą į lango stiklą, kraujavimą ir kraujo plovimą. Minėtų apklausų metu E. Č. nieko nepasakė apie G. T. elgesį konflikto metu. Pati G. T. įvykio aplinkybių (smurto panaudojimo ir televizoriaus paėmimo) nematė, be to, apklausiama ikiteisminio tyrimo metu 2005 m. rugsėjo 19 d. tvirtino, kad būdama balkone pokalbio negirdėjo, o apie tai, kad R. C. smogė E. Č., sužinojusi tik iš nukentėjusiojo. Teisme G. T. parodė kitaip – esą girdėjo pokalbį (būdama balkone), kurio metu E. Č. (skunde suklysta, nurodant „R. C.“) neleido išnešti televizoriaus. Šios nukentėjusiosios paaiškinimų, kad ji mačiusi E. Č. besiplaunantį kraują, nepatvirtina paties E. Č. parodymai.

Be to, kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė ir į kitus prieštaravimus nukentėjusiųjų E. Č. bei G. T. parodymuose – dėl alkoholio vartojimo, policijos iškvietimo aplinkybių. Abejotina teismo išvada, kad E. Č. dėl savo būklės nebuvo kliūčių suvokti įvykių eigą ir duoti nuoseklius parodymus, nes jis pats patvirtino, kad įvykio dieną su kaimynu R. B. išgėrė 2 litrus alaus (tą nurodė ir R. B.).

Nuteistieji R. C. ir A. R. nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad aplinkybę, jog jie naudojo prieš E. Č. fizinį smurtą, patvirtina specialisto išvados, nes jose konstatuotas tik sužalojimo faktas, tačiau nenustatytas sužalojimą padaręs asmuo.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų R. C. ir A. R. kasacinis skundas atmestinas.

Baudžiamasis įstatymas R. C. ir A. R. padarytai veikai pritaikytas tinkamai, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nepadaryta.

Dėl BK 1 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatų taikymo

Nuteistieji R. C. ir A. R. savo kasaciniame skunde tik deklaratyviai nurodo BK 1 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytų nuostatų pažeidimus, iš esmės šiuos teiginius sieja su įrodymų vertinimu bei kaltės klausimo išsprendimu. Pažymėtina, kad minėtose baudžiamojo įstatymo nuostatose įtvirtinti Baudžiamojo kodekso paskirties, asmens baudžiamosios atsakomybės pagrindiniai principai, kurių išsprendimą nustato kitos sukonkretintos baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų normos. Dėl to kasacinės instancijos teismas, nesant jokių kasacinio skundo teisinių argumentų apie jame nurodytų BK bendrosios dalies normų pažeidimus, šiuo aspektu skundo nenagrinėja.

Dėl BK 180 straipsnio 1 dalies taikymo, BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų laikymosi

Kasacine tvarka bylos tikrinamos teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl kasacinės instancijos teismas negali iš naujo tirti bei vertinti įrodymų ir nustatinėti faktinių aplinkybių, o patikrina, ar teismo sprendime remtasi įstatymų nustatyta tvarka surinktais duomenimis, ar tuos duomenis teismas ištyrė ir ar sprendime pateiktas jų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Kasacinis skundas argumentuojamas tuo, kad apkaltinamojo nuosprendžio išvados padarytos netinkamai įvertinus įrodymus.

Nagrinėjamoje byloje neginčytinai nustatyta, kad R. C. ir A. R. išnešė iš R. Č. namų 499 Lt vertės televizorių LG, tačiau kasatoriai tvirtina, kad jie tai padarė nukentėjusiajam sutinkant, nenaudojant prieš jį fizinio smurto, be to, tuo pačiu metu nepasisavinant G. T. raktų komplekto, t. y. neigia įvykdę plėšimą.

Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas faktines įvykio aplinkybes ir pripažindamas R. C. ir A. R. kaltais dėl plėšimo būdu užvaldyto svetimo turto, įvertino visus bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Taigi priešingai, negu teigiama kasaciniame skunde, BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos nebuvo pažeistos.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, joje buvo surinkti ir pirmosios instancijos teisme ištirti visi galimi įrodymai, patvirtinantys ar paneigiantys turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti aplinkybes (BPK 20 straipsnio 3 dalis), todėl deklaratyvūs kasatorių teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas ne viską ištyrė, yra nepagrįsti. Pažymėtina, kad apeliacine tvarka bylą nagrinėjantis teismas patikrina ją tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir remiasi pirmosios instancijos teismo ištirtais įrodymais, o pats jų tyrimą atlieka tik prireikus (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 324 straipsnio 6 dalis). Iš bylos duomenų, taip pat kasacinio skundo turinio galima spręsti, kad papildomai ką nors tirti nebuvo reikiamybės. Tai, kad apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas įrodymus vertino ne kasatorių naudai, nereiškia, kad apskritai buvo netirti ar nevertinti juos teisinantys įrodymai.

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išsamiai išdėstytas visų bylos įrodymų turinys, jais nustatytos aplinkybės ir argumentai, kuriais vadovaudamasis teismas padarė išvadas, kad R. C. ir A. R. kaltę patvirtinančių įrodymų pakanka ir kodėl jų parodymai atmestini kaip neatitinkantys tikrovės, o pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis nepagrįstas.

Skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje remiantis nukentėjusiojo E. Č. parodymais apie tai, kad R. C. ir A. R. naudojo prieš jį smurtą (sudavė smūgius į veidą) ir prieš jo valią išsinešė nukentėjusiajam priklausantį televizorių, atsižvelgta į visas aplinkybes, reikšmingas vertinant šių parodymų patikimumą, t. y. ir į E. Č. parodymų turinio esmę bei nuoseklią poziciją, pradedant kreipimusi į policiją dėl prieš jį įvykdyto nusikaltimo, ir į bylos duomenis apie nukentėjusiojo būklę. Taip pat nukentėjusiojo parodymai palyginti su kitais bylos įrodymais – specialistų išvadomis apie sužalojimų padarymo laiką, mechanizmą bei pobūdį. Taip teismas nustatė, kad nukentėjusiojo E. Č. nurodytomis aplinkybėmis ir laiku (užvaldant televizorių) jam buvo padaryti sužalojimai veide. Pasisakydamas apie nukentėjusiosios G. T. parodymus, kurie nėra tendencingai priderinti prie E. Č. parodymų, teismas taip pat nurodė argumentus, kodėl jais remiasi, atsižvelgė į tai, kad susidariusioje situacijoje ji apie įvykį galėjo paliudyti tiek, kiek pati girdėjo ir matė. G. T. paaiškino, kad R. C. ir A. R. buvo agresyvūs, todėl išėjusi į balkoną, ten būdama išgirdo kažką atsitrenkiant toje patalpoje, kur pasiliko nuteistieji bei nukentėjusysis, netrukus po to įėjusi į šią patalpą, pamatė kruviną nukentėjusiojo veidą ir tai, kad nebėra televizoriaus. Apygardos teismo nuosprendyje aptariant nukentėjusiųjų E. Č. ir G. T. parodymus nustatyta, kad šie asmenys tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme patvirtino tas pačias esmines aplinkybes, todėl nevienodas atskirų apklausų išsamumas visiškai nereiškia parodymų nenuoseklumo.

Taip pat išanalizuoti bei įvertinti nuteistųjų parodymai, jų pačių pripažintos aplinkybės apie savo tolesnius veiksmus bandant realizuoti E. Č. televizorių, o tai prieštarauja kasatorių versijai apie televizoriaus paėmimą susitarus dėl to su nukentėjusiuoju. Aptarti liudytojų I. J., J. S., I. B., O. R. parodymai, kuriais nustatyti faktai, susiję su televizoriaus perleidimu kitiems asmenims. Ištirtų bei įvertintų įrodymų pagrindu teismas padarė motyvuotą išvadą, kad R. C. ir A. R. užvaldė E. Č. televizorių prieš šio valią, neteisėtai, panaudoję fizinį smurtą, ir neketino šio televizoriaus grąžinti, nes ėmėsi jį realizuoti.

Taigi apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padarytos argumentuotos išvados apie R. C. ir A. R. kaltę patvirtinančių įrodymų patikimumą, jų atitikimą vienų kitiems ta apimtimi, kiek šie įrodymai liudija reikšmę turinčias aplinkybes.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis G. T., E. Č. parodymais apie aplinkybes, kuriomis buvo pasigesta raktų, bei tuo, kad juos sugrąžino R. C. sugyventinė I. J., nustatė, kad kartu su televizoriumi nuteistieji pagrobė ir raktus. Taigi svetimo turto pagrobimas įvykdytas tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje rodo vieningą kaltininkų tyčią, todėl nepriklausomai nuo to prieš kiek asmenų buvo panaudotas fizinis smurtas ir kam priklauso raktai, padaryta viena veika, visas turtas (televizorius ir raktai) užvaldytas tuo pačiu būdu, svetimo turto pagrobimas susijęs su fizinio smurto panaudojimu, todėl R. C. ir A. R. veikai baudžiamasis įstatymas (BK 180 straipsnio 1 dalis) taikytas tinkamai.

Dėl kitų BPK 20 straipsnio reikalavimų laikymosi

BPK 20 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Išnagrinėtoje byloje tai – nuteistųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymai, specialisto išvados, kiti rašytiniai bylos dokumentai, kuriuose užfiksuota reikšminga faktinė informacija. Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Kaip matyti iš kasacinio skundo turinio, kasatoriai nepateikė jokių argumentų dėl to, kad kokie nors duomenys gauti pažeidžiant nustatytą tvarką. Nėra pagrindo abejoti, kad apeliacinės instancijos teismas sprendimą pagrindė neteisėtais būdais gautais duomenimis.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio naikinimo arba keitimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismo sprendimas, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintinas teisėtu.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti nuteistųjų R. C. ir A. R. kasacinį skundą.