- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-09-14
- Bylos Nr.
- 1A-353/2007
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Bielskis (pirm.), Aloyzas Kruopys, Dalia Bajerčiūtė
- Nuteistasis
- A. G.
- Advokatai
- Munsuras Muksinovas
- Kategorijos
- 1.2.3.1Nužudymas (BK 129 str. 1 d.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros 1-ojo (labai sunkių nusikaltimų ikiteisminio tyrimo organizavimo) skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 1 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. dėl kaltinimo pagal BK 129 str. 1 d. išteisintas, nenustačius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką, tačiau A. G. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu septyniems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. G. nuteistas už tai, kad 2006 m. spalio 14 d., laikotarpiu tarp 10.00 ir 11.00 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, koridoriuje, šalia 8-to buto durų, asmeninio konflikto su broliu A. G. metu, tyčia ranka sudavė nukentėjusiajam ne mažiau kaip du smūgius į veidą, įspyrė į šlaunį, tuo sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d.A. G. taip pat buvo pareikštas kaltinimas, kad jis toje pačioje vietoje, po smūgių į veidą sudavimo nukentėjusiajam A. G. , laikydamas jį rankomis prispaudęs prie sienos, kad pastarasis negalėtų pabėgti ar pasipriešinti, dešinės kojos keliu sudavė ne mažiau kaip vieną smūgį į pilvo sritį, tuo padarydamas kraujosruvą pilvo kairėje ir žarnų pasaito plyšimą su vidiniu nukraujavimu į pilvaplėvės ertmę, ko pasėkoje nuo gautų sužalojimų A. G. mirė, t. y. A. G. buvo kaltinamas tyčia nužudęs savo brolį A. G. ir padaręs nusikaltimą, numatytą BK 129 str. 1 d. Tačiau dėl šio kaltinimo pagal BK 129 str. 1 d. A. G. buvo išteisintas, nenustačius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką.
Prokuroras apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas. konstatuodamas, jog A. G. suduodamas A. G. smūgį kojos keliu pataikė ne į pilvą, o į šlaunį, neteisingai įvertino baudžiamosios bylos aplinkybes, nepagrįstai perkvalifikavo A. G. nusikalstamą veiką dėl šio smūgio iš BK 129 str. 1 d. į BK 140 str. 1 d. ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Konstatuodamas, kad A. G. sudavė smūgį koja nukentėjusiajam ir pataikė į šlaunį, teismas rėmėsi nukentėjusiosios, kaltinamojo sesers L. S. parodymais, duotais teisminio nagrinėjimo metu. Tačiau, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, L. S. , apklausiama teisminio nagrinėjimo metu, parodė, kad ji nematė kur konkrečiai pataikė A. G. , spirdamas A. G. , o išvadą, jog pataikė į šlaunį, ji padarė iš to, kad po smūgio buvo supurvintos kelnės šlaunies srityje. Kad L. S. nematė kur spirdamas pataikė A. G. patvirtina ir jos parodymai ikiteisminio tyrimo metu. Iš jų matyti, kad 2006-10-14 užėjusi į namo, esančio J. T. g. 1-8, T. V. , Vilniuje, bendrą koridorių, L. S. pamatė, kaip A. G. kaire ranka laiko prie sienos prispaudęs A. G. , o dešinės rankos delnu suduoda tris smūgius nukentėjusiajam per veidą. Taip pat ji matė, kaip A. G. dešinės kojos keliu sudavė vieną smūgį A. G. , tačiau kur tiksliai pataikė ji nepastebėjo (t. 1, b. l. 24-26). Parodymų patikrinimo vietoje metu L. S. taip pat nurodė, kad tikslai negali pasakyti į kurią vietą pataikė A. G. suduodamas smūgį koja A. G. (t. 1, b. l. 31-36) Ikiteisminio tyrimo metu apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjo L. S. parodė, kad A. G. iš pykčio spyrė A. G. koja. Ji galvoja, kad spyris pataikė Anatolijui į koją, nes kliudė ir jos koją. (t. 1, b. l. 28-30). Prokuroras teigia, jog įvertinus visus liudytojos L. S. parodymus, bei atsižvelgiant į tai, kad ji yra nuteistojo A. G. artima giminaitė, darytina išvada, kad ji nematė kur spirdamas A. G. pataikė A. G. , o teisminio nagrinėjimo metu duodama tokius parodymus liudytoja siekė padėti kaltinamajam išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Anot prokuroro, tai, kad spirdamas koja A. G. pataikė A. G. į šlaunį neigė ir pats nuteistasis, iš kurio parodymų, duotų teisminio nagrinėjimo metu matyti, kad konflikto tarp jo ir A. G. metu, jis, stovėdamas maždaug vieno metro atstumu nuo nukentėjusiojo, dešinės kojos keliu sudavė vieną smūgį, pataikydamas A. G. į kelio sritį. Taigi, pasak prokuroro, teismo išvados, kad spirdamas pataikė į šlaunį, nepatvirtina net pats nuteistasis. Vertindamas kaltinamojo parodymus, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai patikėjo A. G. aiškinimu, kad spirdamas jis negalėjo pataikyti A. G. į pilvą, o pataikė į kelio sritį. Prokuroro apeliaciniame skunde teigiama, kad apygardos teismas patikėdamas subjektyviais kaltinamojo aiškinimais apie tai kur jis pataikė spirdamas, visiškai nevertino objektyvių tokio smūgio sudavimo galimybių ir to pasėkoje padarė netinkamas išvadas.
Teisminio nagrinėjimo metu kaltinamasis paaiškino, kad jo ūgis yra apie 176 cm., kaip matyti iš teismo medicinos specialisto išvados nukentėjusiojo ūgis buvo 158 cm.(t. 1, b. l. 11-16). Taigi, atsižvelgiant į šiuos duomenis, bei pagal paties kaltinamojo parodymus atkuriant įvykio situacija, darytina išvada, kad A. G. , būdamas net 18 centimetrų aukštesnis už nekentėjusįjį, stovėdamas priešais jį apie 1 m atstumu ir suduodamas smūgį dešinės kojos keliu, objektyviai negalėjo pataikyti nukentėjusiajam į kelį. Norint suduoti smūgį kojos keliu, kokį nurodo sudavęs pats kaltinamasis, koją reikia pakelti nuo žemės ir kelią ištiesti gerokai į priekį. Smūgiuojančio žmogaus kelias norint suduoti tokį smūgį turi būti keliamas aukštyn, o norint pasiekti žmogų stovėjusį maždaug už metro, kelias turėtų būti pakeltas į ne žemesnį kaip smūgiuojančio žmogaus juosmens lygį, ar dar aukščiau. Tokiu būdu A. G. keliu smūgiuodamas priešais jį, ne mažiau kaip už metro stovinčiam ir ūgiu už jį mažesniam A. G. , turėjo gan aukštai pakelti savo koją ir tokio smūgio metu kaltinamojo kelis turėjo atsidurti mažiausiai jo juosmens srityje, o kadangi nukentėjusysis buvo mažesnis, tai jam smūgis ir pataikė į pilvo sritį. Tai, anot prokuroro, patvirtina ir teismo medicinos specialisto išvada Nr. 3080, iš kurios matyti, kad A. G. buvo konstatuota kraujosruva pilvo kairėje pusėje.(t. 1, b. l. 11-16).
Teisminio nagrinėjimo metu apklausiamas teismo medicinos specialistas G. Abi Chaker paaiškino, kad A. G. konstatuotas pilvo sumušimas, nuo kurio įvyko mirtis, pagal medicininius kriterijus būdingas tiesioginiam gan stipraus smūgio sudavimui į pilvą. Taigi tokie teismo mediko parodymai taip pat patvirtina išvadą, kad spirdamas keliu kaltinamasis pataikė nukentėjusiajam būtent į pilvo kairę pusę, ko pasėkoje įvyko A. G. mirtis. Smūgis kojos keliu yra neabejotinai stiprus smūgis, nuo kurio turėjo likti kokių nors žymių, tačiau kaip matyti iš teismo medicinos ekspertizės, nukentėjusiajam konstatuotas tik vienas, panašaus senumo, matomas sužalojimas t. y. kraujosruva pilvo kairėje pusėje (t. 1, b. l. 11-16).
Žemesnės instancijos teismas
Kad spirdamas A. G. pataikė būtent į pilvo sritį ikiteisminio tyrimo metu buvo pripažinęs ir pats A. G. (nuoširdus prisipažinimas (t.1, b. l. 84-88), papildoma įtariamojo apklausa (t.1, b. l. 89-90)). Vėliau kaltinamasis pakeitė parodymus, nurodydamas, kad į pilvą nespyrė, o norėdamas pateisinti savo parodymų keitimą iškėlė versiją, kad tokius parodymus davė įkalbėtas kartu su juo kameroje buvusio asmens ir paveiktas jo duotų vaistų. Teismas be jokių išlygų patikėjo tokia neįtikėtina kaltinamojo versija, nors ji yra pilnai paneigta ikiteisminio tyrimo metu surinkta ir teisminio nagrinėjimo metu ištirta baudžiamosios bylos medžiaga. Vien ta aplinkybė, kad kaltinamasis prisipažino spyręs A. G. į pilvą tuomet, kai jį apklausiant dalyvavo ir jo gynėjas, prokuroro manymu paneigia kokio nors poveikio kaltinamajam galimybę. Teisminio nagrinėjimo metu, taip pat buvo perskaityti liudytojo Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai, iš kurių matyti, kad jis buvo laikomas kartu su A. G. vienoje sulaikymo kameroje, tačiau prisipažinti jo neįkalbinėjo ir jokių tablečių jam nedavė, (t. 1, b. l. 62) Teisme apklaustas liudytojas Vilniaus m. VPK areštinės viršininkas A. Š. parodė, kad kategoriškai atmestina galimybė, jog koks nors sulaikytasis galėtų su savimi įsinešti į areštinės patalpas kokių nors vaistų, ar kitokių poveikį žmogaus organizmui darančių preparatų, kadangi visi sulaikytieji po kelis kartus per dieną yra apieškomi, daromos jų asmens kratos, nuodugniai tikrinami jų daiktai. Taigi besąlygiškai patikėdamas kaltinamojo išsakyta versija dėl parodymų keitimo, teismas, anot apelianto, padarė neteisingas ir faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas.
Be to, apeliaciniame skunde teigiama, jog apygardos teismas nepagrįstai kaltinamojo, liudytojo kuriam taikomas anonimiškumas, liudytojų L. S. ir J. D. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, nelaikė įrodymais byloje. Minėtų asmenų ikiteisminio tyrimo apklausos protokolai buvo perskaityti, t. y., kaip to reikalauja BPK 242 str., tiesiogiai ištirti. Šiuose dokumentuose užfiksuoti duomenys, kaip to reikalauja BPK 20 str., buvo gauti įstatymų nustatyta tvarka ir atitinka kitus baudžiamojo proceso įstatymo įrodymams keliamus reikalavimus. Minėtus dokumentus teismas turėjo vertinti, kaip įrodymus, remdamasis BPK 96 str. nuostatomis, ir į juos atsižvelgti priimdamas galutinį sprendimą byloje.
Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino atskirai, nuosprendyje konstatuodamas, kad teisiamajame posėdyje niekas nepatvirtino, jog A. G. būtų įspyręs savo broliui A. G. į pilvą. Tačiau vertinant byloje esančių ir aukščiau aptartų įrodymų visumą, bei atsižvelgiant į galimą kai kurių liudytojų suinteresuotumą (dauguma byloje apklaustų liudytojų yra artimi giminaičiai), darytina vienareikšmiška išvada, kad būtent A. G. asmeninio konflikto su broliu A. G. metu, tyčia sudavė smūgį dešinės kojos keliu nukentėjusiajam į pilvą, padarydamas pilvo sumušimą, pasireiškusį kraujosruva pilvo kairėje pusėje, žarnų pasaito plyšimu su vidiniu nukraujavimu į pilvaplėvės ertmę, ko pasėkoje nukentėjusysis mirė.
Šalies argumentai
Prokuroras skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2007-06-01 nuosprendžio dalį ir pripažinti A. G. kaltu pagal BK 129 str. 1 d. bei paskirti jam laisvės atėmimą aštuoneriems metams.
Byloje dalyvaujantis prokuroras prašo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistasis A. G. bei jo gynėjas - skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Prokuroro apeliacinis skundas netenkintinas.
Prokuroras teisus apeliaciniame skunde teigdamas, kad nukentėjusioji L. S. , apklausiama teisminio nagrinėjimo metu, parodė, kad ji nematė kur konkrečiai pataikė A. G. , spirdamas nukentėjusiajam, o išvadą, jog šis pataikė į šlaunį, ji padarė iš to, kad po smūgio buvo supurvintos jos kelnės šlaunies srityje. Iš tiesų, tiek iš baudžiamosios bylos duomenų, tiek ir iš prokuroro apeliaciniame skunde pateiktos nukentėjusiosios parodymų analizės matyti, kad L. S. iš tikrųjų nematė kur spirdamas nukentėjusiajam pataikė A. G. . Tačiau prokuroras tokius nukentėjusiosios parodymus savo apeliaciniame skunde pateikia, kaip įrodymą to, kad nuteistasis įspyrė nukentėjusiajam į pilvą. Tokia išvada neteisinga. Minėti nukentėjusiosios parodymai, sugretinus juos su kitais byloje esančiais duomenimis, leidžia daryti tik išvadą, kad smūgis koja nukentėjusiajam suduotas tikrai buvo, tačiau į kurią nukentėjusiojo kūno vietą, iš nukentėjusiosios parodymų neaišku.
Pats nuteistasis pripažino koja spyręs nukentėjusiajam, tačiau teisminio nagrinėjimo metu neigė šiuo smūgiu pataikęs broliui į pilvą, nurodydamas, jog pataikė jam į koją (kelio sritį, šlaunį). Prokuroras apeliaciniame skunde teigia, kad šie nuteistojo parodymai yra neteisingi, kadangi įvertinus įvykio aplinkybes bei nuteistojo ir nukentėjusiojo tarpusavio padėtį įvykio metu toks smūgis keliu į kelį objektyviai sunkiai įmanomas. Visiškai nelogiškas prokuroro apeliacinio skundo teiginys, jog norint suduoti smūgį kojos keliu už 1 metro stovinčiam žmogui į kelio sritį, smūgiuojančio žmogaus kelias turi būti keliamas aukštyn, į ne žemesnį kaip smūgiuojančio žmogaus juosmens lygį, ar dar aukščiau. Akivaizdu, kad norint priešais stovinčiam žmogui, o juo labiau apie 18 cm žemesniam, suduoti smūgį kojos keliu į kelį, nebūtina kelti koją į juosmens ar aukštesnį lygį. Pakanka pakelti koją į asmens, kuriam smūgiuojama, kelio lygį. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad suduoti smūgį keliu 1 metro atstumu stovinčiam žmogui apskritai gali tik labai aukšto ūgio žmogus, o proporcingo sudėjimo apie 176 cm ūgio žmogaus šlaunikaulis (atstumas tarp juosmens ir kelio) negali būti netgi didesnis, negu pusė tokio žmogaus ūgio. Akivaizdu, kad stovėdamas 1 metro atstumu ir smūgiuodamas keliu A. G. apskritai nebūtų pasiekęs nukentėjusiojo. Kadangi pats nuteistasis bei nukentėjusioji L. S. teigė, jog smūgį kojos keliu nukentėjusiajam A. G. tikrai sudavė, darytina išvada, kad A. G. klysta, nurodydamas, kad jis tuo metu stovėjo apie 1 metro atstumu nuo nukentėjusiojo. Atsižvelgiant į nuteistojo ir nukentėjusiosios parodymus apie tai, kad nuteistasis buvo suėmęs ranka nukentėjusiajam už peties, labiau tikėtina, kad tarp nuteistojo A. G. ir nukentėjusiojo buvo ne 1 metro, bet mažesnis atstumas, ne didesnis už į priekį ištiestos nuteistojo rankos ilgį. Esant tokiu atstumu nuo nukentėjusiojo, įmanoma suduoti smūgį keliu tiek į pilvo, tiek ir į kelio sritį. Tačiau, kaip minėta, byloje nėra pakankamai duomenų, kuriais remiantis būtų galima padaryti kategorišką ir neabejotiną išvadą, jog nuteistasis keliu sudavė būtent į pilvo sritį, o ne į koją.
Prokuroras nepagrįstai apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas nuteistojo A. G. , liudytojų L. S. ir J. D. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, nelaikė įrodymais byloje ir jų nevertino. Teismas, priimdamas nuosprendį, remiasi teisiamajame posėdyje liudytojų duotais parodymais, o juos vertindamas atsižvelgia ir į ikiteisminio tyrimo metu šių liudytojų duotus parodymus. Tai, kaip matyti iš posėdžių protokolų ir nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas ir darė. Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą, apklausė apelianto minimas nukentėjusiąją L. S. ir liudytoją J. D. , jas apklausdamas gretino jų duodamus parodymus su parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, juos vertino ir jais rėmėsi nuosprendyje (t. 2, b. l. 24-25, 28). Tas pats pasakytina ir apie nuteistojo A. G. parodymus.
Teismas iš tiesų argumentuotai atmetė liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus bei nuteistojo A. G. parodymus, duotus 2006-11-06, o taip pat jo nuoširdų prisipažinimą. Toks apygardos teismo sprendimas savo pagrįstumu ir teisėtumu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai abejonių nekelia.
Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad pagal BPK 301 str. 1 d., teismas nuosprendį grindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Apygardos teismas ėmėsi visų įstatyme numatytų priemonių, siekdamas apklausti liudytoją Nr. 1, kuriam buvo taikomas anonimiškumas. Įslaptintas liudytojas, remiantis BPK 282 str. nuostatomis, apklausiamas užtikrinant specialiai tokiai apklausai keliamus reikalavimus, o tokio liudytojo atvykimą į teismą organizuoja prokuroras. Iš bylos duomenų matyti, kad teismo pavedimai organizuoti liudytojo Nr. 1 pristatymą į teismą nebuvo vykdomi, o ikiteisminio tyrimo institucijos pateikė akivaizdžiai formalius atsakymus, jog įslaptinto liudytojo surasti nepavyko (t. 2, b. l. 2, 5, 6). Tokio liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duoti ir teisiamajame posėdyje nepatikrinti parodymai negali būti pripažinti įrodymais, atitinkančiais BPK 20 str. 4 d. reikalavimus.
BPK 282 str. 4 d. suteikia teismui teisę liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, į teismo posėdį nekviesti, o teisme balsu perskaityti jo parodymus, duotus BPK 203 str. nustatyta tvarka ikiteisminio tyrimo teisėjui. Tačiau šioje byloje liudytojas Nr. 1 ikiteisminio tyrimo teisėjo apklaustas nebuvo, o BPK 282 str. 4 d. numatytos aplinkybės, leidžiančios teismui nekviesti liudytojo į teismą (jei atvykimas į teismą keltų didelį pavojų jo, jo šeimos narių arba artimųjų giminaičių gyvybei, sveikatai ar laisvei) taip pat byloje nenustatytos. Todėl, net ir balsu perskaitęs mimino liudytojo Nr. 1 parodymus, teismas negalėjo jais remtis, nustatydamas A. G. kaltę, kaip tai teigiama prokuroro apeliaciniame skunde.
Liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai buvo svarbūs tiek, kiek jie susiję su A. G. nuoširdaus prisipažinimo parašymo aplinkybėmis. Liudytojas teigė, kad poveikio A. G. jis nedarė, jokių tablečių, kaip nurodė pats nuteistasis, jam nedavė. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pripažįsta, kad toks poveikis A. G. , tuo metu buvusiam areštinėje, kur kameros ir sulaikytieji nuolat tikrinami, mažai tikėtinas. Tačiau, kad nuoširdų prisipažinimą ir iškart po to duotus parodymus nuteistasis davė įtakotas kito asmens, patvirtina kiti byloje esantys duomenys.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriais remiantis jis konstatuoja, kad A. G. nuoširdus prisipažinimas surašytas padedant kitam asmeniui. Tokia išvadą teismas pagrįstai padarė dėl to, kad prisipažinimo tekste pasižadama nekeisti parodymų apklausiant teisėjui, nors A. G. negalėjo žinoti, kad jis bus apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir jam, rašant prisipažinimą, nebuvo jokio reikalo duoti tokį pažadą. Be to, apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad po nuoširdaus prisipažinimo duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, A. G. nors ir nurodė spyręs keliu broliui į pilvą, tačiau teigė pataikęs į pilvo centrą. Pažymėtina, kad mirtį sukėlęs sužalojimas nukentėjusiajam padarytas suduodant smūgį ne į pilvo centrą, bet į kairę jo pusę (11 cm nuo pilvo vidurio linijos). Tai tik sustiprina abejones dėl A. G. savarankiškumo ir nuoširdumo duodant tokius parodymus. Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, kituose savo parodymuose, tarp jų ir duotuose ikiteisminio tyrimo teisėjui, nuteistasis neigė sudavęs smūgį nukentėjusiajam į pilvą. Tokio smūgio sudavimo nepatvirtino ir byloje apklausti liudytojai.
Nesant liudytojų ir kitų duomenų, kurie galėtų patvirtinti, jog nuteistasis A. G. sudavė smūgį kelių nukentėjusiajam būtent į pilvo sritį, be to pačiam nuteistajam neprisipažįstant sudavus tokį smūgį į šią kūno vietą, pripažinti A. G. kaltu dėl savo brolio nužudymo būtų galima tik tuo atveju, jei kitais bylos duomenimis būtų neabejotinai nustatyta, kad nukentėjusiajam teismo medicinos ekspertų konstatuotas sužalojimas, nulėmęs jo mirtį, buvo padarytas būtent byloje tiriamo konflikto tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo metu. Tokiu atveju byloje turėtų būti pakankamai duomenų, kuriais remiantis būtų kategoriškai paneigta galimybė, jog nukentėjusiojo mirtį sukėlęs sužalojimas buvo padarytas kitu laiku, kitų asmenų ar jam pačiam griūnant.
Galimybę, kad nukentėjusysis pilvą susižalojo pats griūdamas galima atmesti, kadangi teisminio nagrinėjimo metu apklausiamas teismo medicinos specialistas G. Abi Chaker paaiškino, kad A. G. konstatuotas pilvo sumušimas, nuo kurio įvyko mirtis, pagal medicininius kriterijus būdingas tiesioginiam gan stipraus smūgio sudavimui į pilvą. Be to, byloje nėra duomenų apie tai, kad nukentėjusysis konflikto su nuteistuoju ar kitu laiku būtų pats griuvęs ir susižeidęs pilvą.
Tikslaus laiko, kada nukentėjusiajam buvo padarytas mirtį sukėlęs sužalojimas, byloje esančiais duomenimis nenustatyta. Teismo medicinos išvadoje Nr. M 3080/06 (01) konstatuojama, kad minėtas pilvo sužalojimas buvo padarytas paros bėgyje iki mirties. Joje taip pat nurodyta, kad nukentėjusiojo mirtis įvyko prieš 2-4 paras iki lavono tyrimo pradžios 2006-10-17, 11.50 val. Taigi, iš pirmiau nurodytų duomenų seka išvada, kad sužalojimas nukentėjusiajam galėjo būti padarytas laikotarpiu tarp 2006-10-12 ir 2006-10-15. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusysis buvo rastas jau negyvas 2006-10-15, 8.00 val., šį laikotarpį galima patikslinti, pripažįstant kad sužalojimas galėjo būti padarytas nuo 2006-10-12 iki 2006-10-15, 8.00 val.
Byloje tiriamas konfliktas tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo A. G. patenka į šį laikotarpį (jis įvyko 2006-10-14, tarp 10.00 ir 11.00 val.), tačiau byloje yra duomenų apie tai, kad per tą laikotarpį nukentėjusysis konfliktavo ne tik su nuteistuoju, bet ir su kitais asmenimis.
Nuteistasis A. G. parodė, kad 2006-10-14, po konflikto su nukentėjusiuoju praėjus 10-15 minučių, jam su sugyventine J. D. ir jos drauge Tania būnant virtuvėje, brolis Anatolij koridoriuje ginčijosi su atėjusiais dviem jaunais vyrais. A. G. teigė girdėjęs smūgius, o išeidami vyrai sakė, kad jie dar išsiaiškins. Po to brolio Anatolijaus kambaryje buvo girtaujama iki 15 valandos. Apie 21 val. matė, kad Anatolij girtas sugrįžo į savo kambarį.
Liudytoja J. D. , gyvenanti su A. G. , parodė, kad nukentėjusysis visą naktį iš 2006-10-13 į 2006-10-14 gėrė, pas jį buvo atėjęs sumuštas vyriškis, triukšmas tęsėsi ir ryte -spalio 14 d. Nuteistasis buvo išėjęs į koridorių apraminti brolio. Grįžęs sakė, kad sudavė nukentėjusiajam per veidą. Liudytoja patvirtino nuteistojo parodymus apie tai, kad po to pas nukentėjusįjį buvo atėję du vaikinai, kurie ant jo rėkė, liudytoja matė, kaip vienas iš vaikinų spyrė į sieną.
Liudytojas F. G. parodė, kad spalio 14 d. iš ryto gėrė pas brolį Anatolijų (nukentėjusįjį), taip pat buvo ir S. S. . Apie 10 val. jis S. S. palydėjo iki stotelės. Prieš palydint S. S. , pas nukentėjusįjį buvo atėję vaikinai, kurie šaukė ant nukentėjusiojo. Gėrimo metu Anatolij skundėsi, kad jam bloga.
Liudytojas S. S. parodė, kad jis sumuštas ir apiplėštas atėjo pas nukentėjusįjį A. G. pernakvoti. Nors liudytojas datos nenurodė, tačiau iš jo bei kartu su juo girtavusio liudytojo F. G. bei liudytojos J. D. parodymų galima daryti išvadą, kad S. S. pas nukentėjusįjį atėjo dar 2006-10-13 vakare. Pasak liudytojo, jau tada (t. y. dar prieš konfliktą su nuteistuoju) Anatolijus skundėsi, kad jam bloga. Ryte, t. y. 2006-10-14, S. S. , nukentėjusysis ir F. G. gėrė alų. Pasak liudytojo, matėsi, kad Anatolijui kažką skauda.
Taigi, kaip matyti iš pirmiau aptartų liudytojų parodymų, nukentėjusysis bloga savijauta skundėsi dar iki konflikto su nuteistuoju A. G. . Be to, liudytojai patvirtino, kad nukentėjusysis netrukus po konflikto su nuteistuoju konfliktavo ir su kitais dviem nenustatytais vaikinais, kurie ant jo šaukė, girdėjosi smūgiai į sieną. Taigi, byloje surinkti duomenys neleidžia atmesti galimybės, jog mirtį sukėlęs sužalojimas galejo būti padarytas kitų asmenų dar iki konflikto su nuteistuoju (nukentėjusysis skundėsi bloga savijauta) arba po jo (nukentėjusysis konfliktavo su dviem nenustatytais jaunuoliais).
Šią galimybę dar labiau sustiprina apeliacinės instancijos teisme surinkti duomenys, t. y. Apeliacinio teismo posėdyje apklaustų liudytojų A. G. bei I. V. parodymai.
Liudytojas A. G. , gyvenantis tame pačiame name, kaip ir nuteistasis A. G. , parodė, kad penktadienį vakare (2006 m. spalio 13 d. buvo penktadienis), apie 20.00 val., pas jį atėjo išgėręs nukentėjusysis ir paprašė, kad liudytojas duotų jo dokumentus – pasą, invalidumo pažymėjimą, kuriuos jis visada laikydavo pas A. G. . Anot liudytojo, nukentėjusys sakė, kad jam dokumentai reikalingi, nes jis nori išsikviesti greitąją pagalbą, kadangi jam labai skauda pilvą. Liudytojas atidavė nukentėjusiajam jo dokumentus ir šis išėjo. Kitą dieną šeštadienį (2006-10-14), liudytojas vėl sutiko išgėrusį nukentėjusįjį laiptinėje. Liudytojas liepė nukentėjusiajam grąžinti dokumentus, nes šis girtas pamesiąs, bei eiti miegoti, nes rytoj abu važiuosią į pirtį. Tačiau nukentėjusysis liudytojui atsakė į pirtį nevažiuosiąs, nes labai skauda pilvą. Sekmadienį liudytojas sužinojo, kad nukentėjusysis mirė. A. G. teigė, kad nuentėjusysis jam nesakė dėl ko jam skauda pilvą, apie jokias muštynes neužsiminė, neminėjo ir kad jį būtų sumušęs brolis A. G. .
L. I. Vitkovska parodė, kad šeštadienį (2006-10-14), apie 8.00 val. ėjo pas savo motiną, kuri gyvena tame pačiame name, kur ir nukentėjusysis. Šio namo koridoriuje liudytoja teigė pamačiusi, kad nukentėjusįjį A. G. stumdo du nepilnamečiai vaikai. Liudytoja teigė mačiusi, kaip šie nepilnamečiai stvėrė nukentėjusįjį ir trenkė jį į sieną. Ji teigė nesikišusi ir nuėjusi.
Taigi byloje surinkti duomenys leidžia pagrįstai abejoti ar mirtį sukėlusį sužalojimą nukentėjusiajam padarė būtent nuteistasis A. G. , konflikto, įvykusio 2006 m. spalio 14 d., tarp 10.00 ir 11.00 val., metu. Tikėtina, kad žuvusiajam A. G. mirtiną sužalojimą minimo konflikto metu galėjo padaryti nuteistasis A. G. , tačiau byloje nėra surinkta pakankamai patikimų įrodymų, leidžiančių padaryti vienintelę ir kategorišką išvadą, jog A. G. keliu sudavė nuketėjusiajam į pilvą, padarydamas mirtį sukėlusius sužalojimus. Kita vertus, byloje surinktais duomenimis nepaneigiama prielaida, jog nukentėjusiajam šiuos sužalojimus galėjo padaryti kiti liudytojų parodymuose minimi, tačiau byloje nenustatyti asmenys, su kuriais nukentėjusysis bendravo bei konfliktavo prieš konfliktą su A. G. ir po jo.
Apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas prielaidomis ar spėjimais, o nagrinėjant bylą kilusios abejonės dėl A. G. kaltės, kurių negalima pašalinti byloje surinktais duomenimis, aiškintinos kaltinamojo naudai.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.
nutaria:
Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą atmesti.