Kauno apygardos teismo nutartis

2013-11-19 · Civilinė byla Nr. 2A-2165-527/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-11-19
Bylos Nr.
2A-2165-527/2013
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Izolda Nėnienė, Arvydas Žibas, Jolita Cirulienė
Ieškovas
I. K.
Atsakovas
R. K.
Išvadą teikia
Kauno rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrius
Advokatai
Loreta Kraujutaitienė
Civilinė byla Nr. 2A-2165-527/2013;
procesinio dokumento kategorijos:78.2.1;121.14; 121.21;(S)KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. lapkričio 19 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Jolitos Cirulienės (pirmininkė ir pranešėja), Izoldos Nėnienės ir Arvydo Žibo, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės I. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2300-214/2013 pagal ieškovės I. K. ieškinį atsakovui R. K. dėl santuokos dėl kito sutuoktinio kaltės nutraukimo, turto padalijimo, dėl išlaikymo vaikams ir vaikų gyvenamosios vietos bei bendravimo su vaikais nustatymo (institucija, teikianti išvadą – Kauno rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrius),

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė ieškiniu prašė nutraukti šalių santuoką, sudarytą (duomenys neskelbtini) Alytaus m. CMBĮ skyriuje, pripažįstant dėl santuokos nutraukimo kaltu atsakovą, kadangi atsakovas yra padaręs tyčinį nusikaltimą, žiauriai elgėsi su sutuoktine ir vaikais, dėl to bendras jų gyvenimas tapo negalimas. 2010-06-17 atsakovas Norvegijos teismo buvo nuteistas kalėti 3 metus ir 9 mėnesius dėl smurto ir grasinimų vaikams. Ieškovė taip pat prašė pripažinti atsakovui asmeninės nuosavybės teise ieškovės vardu įregistruotas transporto priemones FORD ORION, v. Nr. (duomenys neskelbtini) ir ISUZU TROOPER, v. Nr. (duomenys neskelbtini), nepilnamečių vaikų K. ir D. K. gyvenamąją vietą nustatyti su ieškove; priteisti iš atsakovo nepilnamečių vaikų išlaikymui kiekvienam po 100 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki jų pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją, vaikų turto tvarkytoja uzufrukto teise paskiriant ieškovę; neterminuotai apriboti atsakovo valdžią į vaikus K. ir D. K., pagal CK 3.180 straipsnio nuostatas sustabdant atsakovui asmenines ir turtines teises, pagrįstas giminyste ir nustatytas įstatymų; po santuokos nutraukimo ieškovei palikti pavardę – K., atsakovui – K. (t. 1, b. l. 1–6).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2013-07-03 sprendimu (t. 1, b. l. 174–177) ieškinį tenkino iš dalies:

nutraukė bylą dėl reikalavimo nutraukti šalių santuoką, sudarytą (duomenys neskelbtini) Alytaus m. CMBĮ skyriuje, pripažįstant dėl santuokos nutraukimo kaltu atsakovą bei pavardžių po santuokos nutraukimo nustatymo, bei dėl reikalavimo neterminuotai apriboti tėvo R. K. valdžią į vaikus K. ir D. K. pagal CK 3.180 straipsnio nuostatas sustabdant R. K. asmenines ir turtines teises, pagrįstas giminyste ir nustatytas įstatymų (nes šie reikalavimai išspręsti Norvegijos valstybės teismų, t. y. santuoka tarp šalių nutraukta ir ištuoka įregistruota Kauno rajono civilinės metrikacijos skyriuje; R. K. Asker ir Baerum apylinkės teismas 2010-09-21 byloje Nr. 09-193674TVI-AHER/1 nusprendė, kad iš R. K. atimamos tėvystės teisės į K. K., gim. (duomenys neskelbtini), ir D. K., gim. (duomenys neskelbtini). R. K. negalės bendrauti su K. K., gim. (duomenys neskelbtini), ir D. K., gim. (duomenys neskelbtini), šį Norvegijos valstybės teismo sprendimą patvirtino 2013-02-11 Lietuvos apeliacinis teismas. Šie teismų sprendimai yra įsiteisėję);

paliko nenagrinėtais ieškinio reikalavimus: dėl nepilnamečių vaikų K. ir D. K. gyvenamosios vietos nustatymo su mama I. K.; išlaikymo priteisimo iš atsakovo nepilnamečiams vaikams K. ir D. K. kiekvienam po 100 Lt kas mėnesį mokamas periodinėmis išmokomis iki jų pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją; ieškovės paskyrimo vaikų turto tvarkytoja uzufrukto teise (nes Oslo apylinkės teismo nuosprendžiu iš atsakovės I. K. atimamos motinystės teisės į K. K., gim. (duomenys neskelbtini), ir D. K., gim. (duomenys neskelbtini), tačiau advokato dokumente nurodyta, kad klausimą apskrities komitete iš naujo galima bus svarstyti 2013-12-22, ir patvirtinama, kad I. K. šia galimybe pasinaudos. Teismas nenustatė, kad šis Norvegijos teismo sprendimas yra pripažintas ir gali būti vykdomas Lietuvoje, nes nėra duomenų, kad jis pripažintas Lietuvos apeliacinio teismo. Teismas sprendė, kad ieškovė dar turi teisę ir galimybę įstatymų nustatyta tvarka ginti savo interesus vaikų atžvilgiu, nes teisminis procesas dėl ieškovės motinystės teisių nėra galutinai pasibaigęs, ir ieškovės atstovės paaiškinimu bei byloje pateikto užsienio šalies – Norvegijos advokato patvirtinimu, ji teise susigrąžinti vaikus naudosis, ir galimai turint motinystės teises savo vaikų K. ir D. K. atžvilgiu, turės teisę spręsti jų gyvenamosios vietos bei išlaikymo priteisimo klausimus);

priteisė atsakovui ieškovės vardu registruotas transporto priemones: FORD ORION, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ISUZU TROOPER , valst. Nr. (duomenys neskelbtini);

priteisė iš ieškovės ir atsakovo valstybei po 34,50 Lt iš kiekvieno teismo turėtas išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.

Ieškovės reikalavimus dėl išlaikymo iš atsakovo priteisimo vaikams bei vaikų gyvenamosios vietos nustatymo teismas paliko nenagrinėtais,

III. Apeliacinio skundo argumentai

Ieškovė I. K., atstovaujama advokatės Loretos Kraujutaitienės, apeliaciniu skundu (t. 2, b. l. 4–7) prašo Kauno apylinkės teismo 2013-07-03 sprendimą dalyje dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir išlaikymo nustatymo panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą. Apeliantės nuomone, paliekant nenagrinėtą ieškinio dalį dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo bei jų išlaikymo priteisimo buvo padaryti materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimai, kurie turėjo įtakos neteisėto sprendimo priėmimui. Ieškovė, teikdama teismui ieškinį dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, turto padalijimo, vaikų išlaikymo, gyvenamosios vietos bei bendravimo tvarkos nustatymo, teismo prašė, atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu atsakovas atlieka laisvės atėmimo bausmę Rigerrike kalėjime, Norvegijoje bei vadovaujantis 2010-09-21 Asker ir Bearum apylinkės teismo, Sandvika bylos Nr. 09-193674TVI-AHER/l nutartimi dėl R. K. tėvystės teisių atėmimo, nepilnamečių vaikų K. ir D. K. gyvenamąją vietą nustatyti su ieškove, nes tokia padėtis šiuo metu labiausiai atitiks nepilnamečių interesus bei jų teises. Atsižvelgiant į faktinę atsakovo padėtį, kad atsakovas jau keli metai randasi įkalinimo įstaigoje, iš atsakovo prašė priteisti išlaikymą nepilnamečiams vaikams. Ieškovė teismui pateikė 2013-02-11 Lietuvos apeliacinio teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 2T-12/2013 dėl pripažinimo Lietuvos Respublikoje Norvegijos Karalystės Asker ir Baerum apylinkės teismo 2010-09-21 nutarties Nr. 09-193674TVT-AHER/l, kuria atimtos iš atsakovo tėvystės teisės į vaikus K. ir D. K.. Kauno apylinkės teismas paliko ieškovės reikalavimus dėl išlaikymo iš atsakovo priteisimo vaikams bei vaikų gyvenamosios vietos nustatymo nenagrinėtais, nes Oslo apylinkės teismo nuosprendyje patvirtinta Apskrities tarnybos 2012-03-30 sprendimas, kad Iš I. K. atimamos motinystės teisės į K. K., gim. (duomenys neskelbtini), ir D. K., gim. (duomenys neskelbtini), tačiau advokato dokumente nurodyta, kad klausimą apskrities komitete iš naujo galima bus svarstyti 2013-12-22, ir patvirtinama, kad I. K. šia galimybe pasinaudos. Teismas nurodė, kad nėra duomenų, kad šis Norvegijos teismo sprendimas yra pripažintas ir gali būti vykdomas Lietuvoje, nes nėra duomenų, kad jis pripažintas Lietuvos apeliacinio teismo, esant šiai aplinkybei teismas vertino, kad I. K. dar turi teisę ir galimybę įstatymų nustatyta tvarka ginti savo interesus vaikų atžvilgiu, nes teisminis procesas dėl ieškovės motinystės teisių nėra galutinai pasibaigęs, ir ieškovės atstovės paaiškinimu bei byloje pateikto užsienio šalies – Norvegijos advokato patvirtinimu, ji teise susigrąžinti vaikus naudosis, ir galimai turint motinystės teises savo vaikų K. ir D. K. atžvilgiu, turės teisę spręsti jų gyvenamosios vietos bei išlaikymo priteisimo klausimus. Apeliantės nuomone, toks teismo sprendimo motyvų nebuvimas yra pakankamas pagrindas tokį teismo sprendimą naikinti. Teismo sprendimas dalyje dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir jų išlaikymo priteisimo yra tuščių frazių rinkinys, pagrįstai keliantis abejonių dėl jo teisėtumo ir pagrįstumo ir neatitinkantis pagrindinių teisinės valstybės teismo proceso principų reikalavimų. Teismas reikalavimą paliko nenagrinėtą CPK 296 str. 1 d. 4 punkto pagrindu, kuris sako, kad „teismas palieka pareiškimą nenagrinėtą, jeigu teisme nagrinėjamas ginčas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu“. Teismas nemotyvavo, koks ginčas bylos nagrinėjimu Lietuvos Respublikos teisme buvo nagrinėjamas, kur ginčas būtų buvęs tarp tų pačių šalių ir to paties dalyko. Vadovaujantis CPK 809 str. nuostatomis „Užsienio teismų (arbitražų) sprendimai Lietuvos Respublikos teritorijoje gali būti vykdomi tik po to, kai juos pripažįsta Lietuvos apeliacinis teismas, kaip valstybės įgaliota institucija pripažinti sprendimą“. Teismas vadovavosi Norvegijos Karalystės Oslo apylinkės teismo sprendimu, kurį I. K. dar turi teisę apskųsti, jis nėra pripažintas Lietuvos Respublikoje, todėl ieškovė, būdama Lietuvos pilietė, turi teisę savo teises ginti Lietuvos teismuose, ir teismas privalo šį reikalavimą išnagrinėti. Byloje nėra duomenų, kad Lietuvos Respublikoje dėl to paties teisinio ginčo, tuo pačiu pagrindu ir tarp tų pačių šalių būtų buvęs nagrinėtas ar priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas, todėl teismas, priimdamas sprendimą, neišsprendė ginčo dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir jų išlaikymo priteisimo, tuo pažeidė CPK 268 ir 270 straipsnių nuostatas. Teismas nurodė, kad ieškovė dar turi teisę ateityje ginti savo interesus vaikų atžvilgiu Norvegijos Karalystėje. Toks teismo sprendimas prieštarauja teisės normoms, kuriose nurodyta, kad „Neleidžiama priimti sprendimų, kurių įvykdymas priklausys nuo tam tikros sąlygos atsiradimo arba neatsiradimo“ (CPK 267 str.). Teismas taip pat vadovavosi CPK 3 straipsnio 6 dalimi, kuri sako, kad ,,jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo materialinį arba procesinį santykį, teismas taiko įstatymų, reglamentuojantį panašius santykius (įstatymo analogija), o jeigu ir tokio įstatymo nėra, teismas vadovaujasi bendraisiais teisės principais (teisės analogija). Pagal analogiją negali būti taikomos specialiosios, t. y. bendrųjų taisyklių išimtis numatančios, teisės normos“. Teismas nenurodė, kokiu pagrindu neišsprendė ginčo ir koks įstatymas nereglamentuoja vaikų gyvenamosios vietos su tėvais nustatymo bei jų išlaikymo priteisimo. Jeigu galiojanti teisė tiesiogiai siūlo problemos sprendimo būdą, teismas pirmiausia ir turėtų remtis šiomis nuostatomis, o ne deklaratyviai nurodyti į CPK 3 straipsnio 6 dalį.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad šalių santuoka nutraukta nuo 2012-01-20 (t. 1, b. l. 97, 132). Ieškovės gyvenamoji vieta Norvegijoje (t. 1, b. l. 34–35, 150), atsakovas atlieka bausmę Rigerrike kalėjime, Norvegijoje (t. 1, b. l. 51). Asker ir Baerum apylinkės teismas 2010-09-21 byloje Nr. 09-193674TVI-AHER/1 (t. 1, b. l. 18–23, 87–92) iš atsakovo R. K. atėmė tėvystės teises į K. K., gim. (duomenys neskelbtini), ir D. K., gim. (duomenys neskelbtini). Minėto teismo sprendimu nuspręsta, kad atsakovas negalės bendrauti su K. K., gim. (duomenys neskelbtini), ir D. K., gim. (duomenys neskelbtini). Norvegijos valstybės teismo sprendimą patvirtino 2013-02-11 Lietuvos apeliacinis teismas (t. 1, b. l. 129–130). Nepilnamečiams K. ir D. nustatyta laikina globa, kadangi Oslo apylinkės teismo nuosprendžiu iš atsakovės I. K. atimtos motinystės teisės (t. 1, b. l. 65–66, 133–147), nepilnamečiai gyvena Norvegijoje.

Nagrinėjamuoju atveju byla turi tarptautinį elementą, todėl teismas pirmiausia turėjo išspręsti, ar ši byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams (CPK 782 str.).

Tarptautinį civilinį procesą reglamentuoja nacionalinė teisė, dvišalės ir daugiašalės valstybių sutartys. CPK 780 straipsnyje nustatyta taisyklė, kad CPK nuostatos taikomos, jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip. Lietuvos Respublikai daugiašalės sutarties pagrindu 2004-05-01 tapus Europos Sąjungos nare, ES teisės aktai taikomi tiesiogiai. Sprendžiant civilinių bylų dėl santuokos ir tėvų pareigų teismingumo klausimus, tarptautinio civilinio proceso šaltinis yra 2003-11-27 Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr.1347/2000“, kuris dar vadinamas reglamentu ,,Briuselis IIa”. Reglamentas yra privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse pagal EB steigimo sutarties 110 straipsnio 2 dalį (2007-10-30 Europos Bendrijos visų Europos Sąjungos valstybių narių vardu pasirašyta nauja Lugano konvencija, kuri reglamentuoja santykius dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų pripažinimo tarp Europos Sąjungos valstybių narių (taip pat ir nare tapusios Lietuvos), ir Norvegijos, Šveicarijos ir Islandijos, todėl sprendžiant jurisdikcijos klausimus taikytinas reglamentas „Briuselis IIa“). Nacionalinis teismas negali pakeisti reglamente įtvirtintų teismingumo taisyklių ar atsisakyti jas taikyti. Reglamento „Briuselis IIa“ preambulės 11 punkte nustatyta, kad į jo taikymo sritį neįeina išlaikymo pareigos, nes joms jau taikomas Tarybos reglamentas (EB) Nr.44/2001; teismai turintys jurisdikciją pagal reglamentą „Briuselis IIa“, paprastai turi jurisdikciją priimti sprendimus dėl išlaikymo pareigų, taikydami Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 5 straipsnio 2 dalį.

Sprendžiant jurisdikcijos klausimus, svarbu yra nustatyti faktinę nuolatinę gyvenamąją vietą bylos iškėlimo metu. Reglamente (EB) Nr. 2201/2003 nėra apibrėžta, kas turėtų būti pripažįstama nuolatine gyvenamąja vieta, todėl tai yra fakto klausimas. Byloje nustatytos aplinkybės, kad ieškovės nuolatinė gyvenamoji vieta yra Norvegijoje, ieškovei išduotas leidimas neribotą laiką gyventi šalyje, nepilnamečių gyvenamoji vieta taip yra Norvegijoje. Atsižvelgiant į nurodytų aplinkybių visumą, konstatuotina, kad ieškovės bei šalių nepilnamečių vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvoje, o Norvegijoje, dėl ko byla neteisminga Lietuvos Respublikos teismams.

Ieškovė reiškė reikalavimą dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su ja, todėl byla susijusi su tėvų pareigų skyrimu, naudojimusi jomis, taip pat globos ir bendravimo teisėmis, kurios apima tėvų teises ir pareigas. Reglamento „Briuselis IIa“ I skyriaus 1 straipsnio 1 punkte numatyta, kad šis reglamentas taikomas bet kokio pobūdžio teismo civilinėms byloms, susijusioms su santuokos nutraukimu, tėvų pareigų skyrimu, naudojimosi jomis. Šio reglamento II skyriaus 3 straipsnyje nustatyta bendroji jurisdikcija reikalavimams dėl santuokos nutraukimo. 3 straipsnio a punkte išvardinti šeši alternatyvūs jurisdikcijos kriterijai, kurie susiję su vieno ar abiejų sutuoktinių nuolatine ar paskiausia gyvenamąja vieta. Tačiau reikalavimams dėl tėvų pareigų pagrindinė jurisdikcijos taisyklė (Reglamento 2 skirsnio 8 straipsnis) nustato, kad byloms dėl tėvų pareigų vaikui taikoma tos valstybės teismų jurisdikcija, kurioje yra nuolatinė vaiko gyvenamoji vieta. Byloje nėra ginčo, kad nepilnamečiai gyvena Norvegijoje. Jurisdikcijos taisyklė pagal vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą ir Reglamento 1 straipsnis, apibrėžiantis jo taikymo sritį (t. y. bet kokio pobūdžio civilinėms byloms, susijusioms su santuokos nutraukimu ir tėvų pareigų skyrimu), yra pagrindas daryti išvadą, kad byla priklauso Norvegijos teismų jurisdikcijai.

Be to, nagrinėjamuoju atveju nustatyta, kad Oslo apylinkės teismo nuosprendžiu patvirtintas Apskrities tarnybos 2012-03-30 sprendimas, kurio 2 punktu „iš I. K. atimamos motinystės teisės į K. K., gim. (duomenys neskelbtini), ir D. K., gim. (duomenys neskelbtini)“ (t. 1, b. l. 133–147). Kaip matyti iš ieškovei pateikto advokatės 2013-01-23 rašto, motinystės teisės I. K. atimtos laikinai, kadangi klausimas dėl motinystės atsakomybės Apskrities komitete iš naujo galės būti svarstomas 2013-12-22 (t. 1, b. l. 169), todėl, kolegijos nuomone, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove klausimas galėtų būti sprendžiamas tik Norvegijos kompetentingoms institucijoms grąžinus motinystės teises ieškovei.

Bylą nagrinėjantis teismas privalo savo iniciatyva patikrinti, ar byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams. Jeigu teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas (CPK 782 str.).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas nevertino jurisdikcijos nustatymo kriterijų. Nustačius, kad nagrinėjamuoju atveju byla pagal ieškovės reikalavimą dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo priklauso Norvegijos teismų jurisdikcijai, konstatuotina, jog ieškinys dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo paliktinas nenagrinėtas CPK 782 straipsnio pagrindu, o ne vadovaujantis CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punktu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 3 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą, nurodant, jog ieškovės reikalavimas dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo paliktas nenagrinėtas CPK 782 straipsnio pagrindu.

Teisėjai: Jolita CirulienėIzolda NėnienėArvydas Žibas