Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Žerlauskas, sekretoriaujant Jurgitai Paulauskienei, dalyvaujant ieškovei S. R., atsakovui M. R., viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės S. R. ieškinį atsakovui M. R. dėl piniginių lėšų priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Kaip matyti iš bylos aplinkybių, ieškovė ieškinį dėl piniginių lėšų priteisimo grindžia aplinkybe, jog ji kreditoriui AB SEB bankui įvykdė šalių turėtą solidariąją prievolę. CK 6.9 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis. Kaip matyti iš šios normos turinio, jos taikymas siejamas su sąlyga, kad solidariąją prievolę įvykdžiusio asmens regreso teisė nebūtų apribota įstatymo arba sutarties. Nagrinėjamu atveju šalys 2011-09-07 sudarė taikos sutartį. Pagal šią sutartį šalys susitarė, kad vienai iš šalių įvykdžius didesnę dalį solidariosios prievolės kreditoriui, kita šalis besąlygiškai atsisako teisės regreso tvarka reikalauti iš mažesniąją dalį prievolės įvykdžiusios šalies kompensuoti jos dalies prievolės įvykdymo. Dėl šios sutarties sudarymo šalys atsisakė apeliacinių skundų dėl sprendimo, kuriuo buvo nutraukta jų santuoka. Nepaisant to, kad ši sutartis nebuvo teismo patvirtinta dėl to, kad šalys ją teikė ne santuokos nutraukimo byloje, vis dėlto ji yra galiojanti ir sukuria šalims teises bei pareigas. Nepagrįstas ieškovės reikalavimas pripažinti šalių sudarytos sutarties V punktą negaliojančiu tuo pagrindu, kad jis prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra konstatavęs, kad vidiniuose tarpusavio santykiuose nėra draudžiama nustatyti, kokią skolos dalį mokės kiekvienas iš sutuoktinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010). Be to, pagal CK 6.9 straipsnio 1 dalį, priešingai, nei nurodo ieškovė, yra leidžiama susitarti dėl regreso teisės panaikinimo, ir netgi šios teisės realizavimas, kaip minėta, galimas tik tais atvejais, kai šalys nesusitarė dėl regreso teisės eliminavimo. Pažymėtina, jog kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sąlygas, yra nurodęs, kad sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą, ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. K. v. Kėdainių rajono 1-ojo notarų biuro notarė G. S., UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-432/2008). Bylą nagrinėjantis teismas nenustatė nė vienos iš Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuotos sąlygos, kuri būtų pagrindas pripažinti šalių sudarytos sutarties V punkto nuostatą kaip prieštaraujančią imperatyvioms įstatymo nuostatoms.

Taip pat negalima sutikti su ieškovės teiginiu, jog šalims privaloma tik teismo patvirtinta taikos sutartis. Pažymėtina, jog vienas iš būdų reguliuoti tarpusavio civilinius teisinius santykius yra sutartis. CK 6.154 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad sutartims taikomos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios dvišalius ir daugiašalius sandorius. Šiuo atveju CK nuostatos, reglamentuojančios sandorio formą, nenumato, jog tarp šalių sudaryta sutartis turėjo būti sudaryta kitokios formos, nei rašytinė. Tuo labiau patvirtinta teismo. Pažymėtina, jog teismo taikos sutarties patvirtinimas siejamas su atitinkamomis pasekmėmis, tačiau ne su sudarytos sutarties galiojimu ir jos privalomumu šalims (CK 6.985 straipsnis). Taip pat negalima sutikti su ieškovės teiginiu, jog šalių sudaryta sutartis įtvirtina aiškią šalių nelygybę bei jos nuostatos prieštaringos. Pažymėtina, jog šalys, susitardamos dėl regreso teisės reikalavimo eliminavimo, nenustatė tarpusavio dalių prievolėje. Dėl to ją galėjo įvykdyti tiek ieškovė, tiek ir atsakovas. Jeigu prievolę kreditoriui būtų įvykdęs atsakovas, jis taip pat būtų negalėjęs reikšti regresinio reikalavimo ieškovei pagal šalių sudarytą sutartį. Dėl to nėra pagrindo konstatuoti, jog sutartimi buvo įtvirtinta nelygybė tarp šalių. Taip pat negalima sutikti su ieškovės pozicija, kad sutarties IV nuostata prieštarauja V punktui. Pažymėtina, jog IV sutarties punktu šalys apibrėžė savo išorinius santykius ir prievolės rūšį prieš kreditorių. Tuo tarpu V punktu buvo susitarta dėl tarpusavio teisinių pasekmių jau įvykdžius solidariąją prievolę kreditoriui. Dėl to konstatuoti, jog šalių sudaryta sutartis yra prieštaringa, nėra teisinio pagrindo.

Atsižvelgiant į nurodytų aplinkybių visetą darytina išvada, kad ieškinį tenkinti pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Klaipėdos apygardos teismą.