Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

Šalies argumentai

ieškovė UAB DIESSMAN FREIGHT kreipėsi į teismą su ieškiniu ir patikslintu ieškiniu, kuriais prašė pripažinti atsakovės UAB „Transimeksa“ 2017-07-14 pareiškimu apie įskaitymą atsakovės atliktą įskaitymą 10 564,04 Eur dalyje negaliojančiu ir priteisti ieškovei iš atsakovės 10 564,04 Eur skolą ir 633,84 Eur palūkanas, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas (el. b. 1 t., 1-5, 58-63 l.). Nurodė, kad 2017-02-21 transporto užsakymu – sutartimi Nr. R00042266 atsakovė užsakė pas ieškovę krovinių vežimą iš Vokietijos į Lietuvą. Ieškovė krovinio vežimui pasitelkė trečiąjį asmenį UAB „Hegelmann transporte“, kuris savo ruožtu pasitelkė trečiąjį asmenį UAB „Sinėja“. Laikotarpiu nuo 2017-02-23 iki 2017-02-24 Lenkijoje, automobilių stovėjimo aikštelėje buvo įsilaužta į UAB „Sinėja“ priklausantį vilkiką ir iš jo buvo pavogta dalis krovinių, dėl ko atsakovė patyrė 17 212,61 Eur žalos. Atsakovė, atsižvelgdama į tai, ji buvo įsiskolinusi ieškovei 18065,10 Eur už suteiktas vežimo paslaugas, vienašališkai nusprendė buvus vežėjo tyčią/didelį neatsargumą ir 2017-07-14 pareiškimu apie įskaitymą vienašališkai įskaitė priešpriešinius vienarūšius reikalavimus. Atsakovė įskaitė ieškovės skolą pagal 16 PVM sąskaitų faktūrų, kurių bendra vertė sudarė 18 065,10 Eur ir kurių įskaityta suma sudarė 17 212,61 Eur. Po ilgų derybų UAB „Hegelmann transporte“ ir UAB „Sinėja“ sutiko kompensuoti ieškovei dalį atsakovės vienašališkai ieškovei įskaitytos žalos, t. y., 6648,57 Eur (neviršijant 8,33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio), laikydami, kad šiuo atveju taikytina 1956 m. gegužės 19 d. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) (Žin., 1998, Nr. 107-2932) (toliau - CMR konvencija) 23 straipsnio 3 dalis (dėl vežėjo atsakomybės ribojimo) ir netaikytina CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalis (dėl neribotos vežėjo atsakomybės). Ieškovė neginčija atsakovės dėl vagystės patirtos žalos fakto ar žalos dydžio, ieškovė ginčija tik atsakovės ieškovei, kaip sutartiniam vežėjui, pritaikytą neribotą civilinę atsakomybę. Ieškovės teigimu, UAB „Sinėja“ veiksmai negali būti prilyginami tyčiai/dideliam neatsargumui, kad nėra CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalyje numatytos neribotos vežėjo atsakomybės taikymo pagrindų ir atitinkamai atsakovė paprasčiausiai niekada neturėjo ir neturi 17 212,61 Eur dydžio turtinio reikalavimo ieškovei. Taigi, atsakovei atliekant įskaitymą nebuvo ir nėra pagrindinės Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatytos taikymo sąlygos, t.y. atsakovė niekada neturėjo ir neturi priešpriešinio vienarūšio 17 212,61 Eur dydžio turtinio reikalavimo ieškovei. Dėl šios priežasties ieškovė prašo pripažinti negaliojančiu minėtą įskaitymą bei atitinkamai priteisti 17 212,61 Eur skolą už ieškovės atsakovei suteiktas vežimo paslaugas pagal šias PVM sąskaitas faktūras: 2017-02-20 Nr. DSS016689 (1024,93 Eur dalyje), 2017-02-20 Nr. DSS016723, 2017-02-24 Nr. DSS016807, 2017-02-27 Nr. DSS016857, 2017-03-03 Nr. DSS 016989, 2017-03-03 Nr. DSS016996, 2017-03-06 Nr. DSS017031, 2017-03-06 Nr. DSS017030, 2017-03-06 Nr. DSS017025, 2017-03-17 Nr. DSS017265, 2017-03-20 Nr. DSS017321, 2017-03-27 N. DSS017486 ir 2017-03-29 Nr. DSS017542. Kadangi atsakovė vėluoja sumokėti prašomą priteisti skolą (apmokėti PVM sąskaitas - faktūras), remiantis CK 6.210 straipsnio 2 dalį už vėlavimo atsiskaityti laikotarpį atsakovė privalo mokėti 6 proc. metines palūkanas, todėl ieškovė prašo priteisti palūkanas, paskaičiuotas už vienerius metus, kas sudaro 633,84 Eur.

Ieškovės atstovas teismo posėdyje patikslintą ieškinį palaikė, prašė jį tenkinti visiškai. Nurodė, kad įsiteisėjusiu Kauno apylinkės teismo sprendimu buvo nustatyta, kad faktinis vežėjas nebuvo kaltas dėl vagystės, t.y., nei tyčios, nei didelio neatsargumo nebuvo. Minėtoje byloje buvo išsamiai ištirtos visos vežėjo civilinei atsakomybei taikyti būtinos sąlygos, taip pat nustatyta, kad taikytina ribota vežėjo atsakomybė. Taigi atsakovas, atlikdamas vienašalį įskaitymą, įskaitė žymiai didesnę sumą, nei galėjo įskaityti. Be to, buvo įskaitytas reikalavimas, kuris buvo ginčijamas, jis nebuvo galiojantis ir vykdytinas, nes atsakovas nepatyrė tokio dydžio žalos, kokį įskaitė.

Paaiškino, kad kroviniui vežti nebuvo pateikta jokių ypatingų reikalavimų.

Atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovė pagal CPK 47 straipsnį galėjo pateikti prašymą Kauno apylinkės teismui įtraukti ją į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, ir bandyti pateikti prašymus dėl įrodymų išreikalavimo ar tyrimo, taigi tuos pačius reikalavimus, kuriuos jos atstovas teikia teismo posėdyje nagrinėjamoje civilinėje byloje.

Pažymėjo, jog ieškinio senaties terminas negali būti taikomas, nes atsakovei įskaičius reikalavimus pasibaigė prievolė. Pagal CK 1.130 str. 2 d. ieškinio senatis baigiasi, kai skolininkas pripažįsta prievolę.

Nurodė, jog įskaitymo instituto CMR konvencija nereglamentuoja, jis reglamentuotas CK. Tam, kad būtų atliekamas įskaitymas, privalo būti galiojantys reikalavimai. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad ji atlygino žalą krovinio gavėjams, t.y., įgijo reikalavimo teisę į ieškovę. Reikalavimo teisė yra ginčijama, ieškovė nesutiko su tokios apimties atsakovės įskaitymu.