Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2008-10-17 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-345/2008

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-10-17
Bylos Nr.
1A-345/2008
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Albinas Bielskis, Violeta Ražinskaitė (pran.), Kęstutis Jucys
Nuteistasis
V. O.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-345/2008Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1; 1.1.8.13; 1.1.9.6; 1.2.17.1; 2.1.7.4; 2.4.6.3.4
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. spalio 17 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teisėjų: Albino Bielskio, Kęstučio Jucio,sekretoriaujant Agatai Minkel,dalyvaujant prokurorui Dariui Stankevičiui,gynėjui Stasiui Zabitai,nuteistajam V. O.,vertėjai Vladislavai Tumas,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. O. (V. O.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 13 d. nuosprendžio, kuriuo V. O. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas 200 MGL (26 000 litų) dydžio bauda;

vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į bausmės atlikimo laiką įskaitytas sulaikymo laikotarpis nuo 2007 m. gruodžio 29 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d., vieną laikino sulaikymo parą prilyginant dviejų MGL dydžio baudai, ir galutinė bausmė paskirta 198 MGL (25 740 Lt) dydžio bauda.

Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – 48 500 eurų, 173 JAV doleriai, 290 litų ir 27 510 Baltarusijos rublių – konfiskuoti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. O. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2007 m. gruodžio 29 d., 14.30 val., automobiliu „VW Passat“, valst. Nr. XXXXXXXX vykdamas per Šumsko pasienio kontrolės punktą (toliau – Šumsko PKP), esantį (duomenys neskelbtini), iš Baltarusijos Respublikos teritorijos į Lietuvos Respublikos teritoriją per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ne per muitinės postą, tokiu būdu išvengdamas muitinės kontrolės, gabeno privalomus pateikti muitinei daiktus, viršijančius 250 MGL dydžio sumą – 48 500 eurų (167 460,80 Lt), t. y. 67 banknotus po 500 eurų ir 150 banknotų po 100 eurų; 173 JAV dolerius (407,80 Lt) įvairiais banknotais; 290 litų įvairiais banknotais; 27 510 Baltarusijos rublių (30,12 Lt) įvairiais banknotais, iš viso bendrai gabeno 168 177,72 Lt, paslėpęs pinigus savo šviesiai rudos spalvos odinės striukės vidinėje kišenėje ir odinėje piniginėje.

Šalies argumentai

Nuteistasis V. O. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti, o baudžiamąją bylą nutraukti. Nurodo, jog nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas. Teismas, vertindamas įrodymus, neatsižvelgė į apelianto išdėstytus motyvus, kodėl jis keitė parodymus, nuosprendyje įrašęs standartinę frazę, kad jis tai darė, turėdamas tikslą išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teismas neatsižvelgė, jog apeliantas turi teisę iš viso neduoti parodymų, o jo kaltę privalo įrodyti kaltinimas. Ikiteisminio tyrimo metu jis davė parodymus pamokytas asmenų, buvusių kartu kameroje. Iš jų išvaizdos ir kalbų suprato juos esant patyrusius ,,vilkus“, todėl jų pamokytas lengvabūdiškai pasitikėjo jų iškeltomis versijomis.

Teismas iš liudytojo G. R. parodymų padarė nepagrįstą išvadą, kad apeliantas buvo sulaikytas dėl jo įtartino elgesio. Ši išvada prieštarauja liudytojų G. R., D. G., T. Š. (T. Š.) ir P. L. parodymams, jog, gavę operatyvinės informacijos, jie laukė ir sekė būtent apeliantą. Be to, apeliantas iš karto nurodė didesnę sumą, nei įstatymas leidžia įvežti nedeklaruotą, t. y. pasakė turįs apie 10 000 eurų. Tai rodo, kad, jį sustabdžius pasienio policijos pareigūnams ir striukės kišenėje ieškant dokumentų, apčiuopė pinigus bei prisiminė jų ten esant nemažai, tačiau neprisiminė tikslios sumos, todėl pasakė pirmą pasitaikiusį skaičių. Apelianto elgesys sulaikant rodo, jog jis nevengė išsiaiškinti tiesos, pinigų niekur neslėpė. Šis nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia, o apeliantas tokios tyčios neturėjo, tai įvyko dėl jo aplaidumo. Nebuvo jokių trukdžių deklaruoti ir įsivežti pinigus legaliai, tačiau jis apie juos buvo pamiršęs. Teismo motyvas, kad apeliantas išsisukinėja, o jo kaltę įrodo liudytojų parodymai ir kiti byloje surinkti įrodymai, neatitinka tikrovės, kadangi liudytojai bei kiti įrodymai patvirtina tik pinigų pervežimo per sieną ir jų paėmimo iš apelianto faktą bei įvykio vietą, tačiau nepaneigia to, jog jis pinigus vežė netyčia, nes jie niekur nebuvo slepiami.

Be to, įrodymai surinkti, šiurkščiai pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 160 straipsnio reikalavimus, kadangi pareigūnai jį slapta sekė. Dėl to tokie įrodymai turėtų būti pripažinti niekiniais.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. O. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Teisėjų kolegijos nuomone, V. O. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs BPK 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau padarė klaidą, į bausmę įskaitydamas laikiną sulaikymą, todėl ši klaida ištaisoma.

Dėl BPK normos pažeidimo

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta, nors apeliantas nurodo priešingai.

Pasak apelianto, pareigūnai įrodymus rinko, jį slapta sekę ir tuo pažeidę BPK 160 straipsnio reikalavimus, todėl tokie įrodymai turėtų būti pripažinti niekiniais.

Šis apeliacinio skundo motyvas atmetamas kaip nepagrįstas.

BPK 160 straipsnio 1 dalies nuostatos iš tiesų numato, kad asmens ar transporto priemonės arba objekto sekimą gali paskirti tik ikiteisminio tyrimo teisėjas, gavęs prokuroro prašymą. Tačiau tokia BPK numatyta procesinės prievartos priemonė gali būti taikoma, tik pradėjus ikiteisminį tyrimą.

Aptariamu atveju Valstybės sienos apsaugos tarnybos (toliau – VSAT) pareigūnai G. R., P. L. ir T. Š., turėdami operatyvinės informacijos apie galimą pinigų kontrabandą, atliko operatyvinį tyrimą, kurio metu panaudojo operatyvinės veiklos metodą – operatyvinį sekimą. Tokį operatyvinį tyrimą, kai nusikalstamos veikos požymiai nėra nustatyti, bet turima informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų, sunkų arba kai kuriuos apysunkius nusikaltimus, arba apie nusikaltimą rengiantį, darantį ar padariusį asmenį bei kai kuriais kitais atvejais, leidžia Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 9 straipsnio nuostatos.

Taigi informacija apie V. O. galimą padaryti sunkų nusikaltimą pirmiausia buvo patikrinta operatyvinės veiklos metodu, laikantis tokį metodą leidžiančio specialaus įstatymo, ir tik informacijai pasitvirtinus pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl kontrabandos.

Šiuo atveju operatyviniam tyrimui atlikti BPK 160 straipsnio nuostatos nebuvo taikomos, taigi ir negalėjo būti pažeistos.

Dėl V. O. kaltės

V. O. neginčija per valstybės sieną ne per muitinės postą į Lietuvos Respubliką įvežęs nuosprendyje nurodytą pinigų sumą. Jis neigia tik šios nusikalstamos veikos subjektyviąją pusę nurodydamas, kad buvo pamiršęs turįs tiek daug pinigų, be to, nežinojo, jog važiuojant per valstybės sieną pinigus reikia deklaruoti, t. y. teigia veikęs aplaidžiai.

Tokie apeliacinio skundo motyvai atmetami kaip nepagrįsti.

Įvertinus nuteistojo amžių ir pakankamą gyvenimo patirtį (veikos padarymo metu jis buvo beveik 40 metų amžiaus), turimą vidurinį išsilavinimą, dažną važinėjimą į užsienį (per nepilnus penkis mėnesius valstybės sieną kirto septyniolika kartų – t. 1, b. l. 100-105), neįtikinamas jo paaiškinimas pamiršus su savimi turėjus 48 500 eurų bei užsienio šalių ir Lietuvos pinigų, be to, nežinojus reikalavimo deklaruoti tokio dydžio pinigų sumą. Juo labiau kad ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 20-21, 23-24) ir pirmosios instancijos teisme apeliantas pateikė net tris skirtingus variantus, dėl kokių priežasčių ir kokiomis aplinkybėmis jis turėjo tokį didelį kiekį pinigų.

Tas pat pasakytina dėl nuteistojo apeliacinio skundo motyvo, kodėl jis apklausiamas keitė parodymus.

Teisėjų kolegija laiko visiškai nerealia ir negyvenimiška situaciją, kai nieko neteisėto nepadaręs žmogus ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas nesako tiesos apie per valstybės sieną vežto didelio kiekio nedeklaruotų pinigų atsiradimo aplinkybes, bet tariamai kitų sulaikytų asmenų pamokytas dėsto neįtikėtinas versijas.

Apeliantas teisus, kad įgyvendindamas savo procesines teises jis turėjo teisę iš viso neduoti parodymų. Tačiau tikrųjų įvykio aplinkybių neatitinkančių versijų pateikimas rodo apelianto pasirinktą gynybos būdą: norą nuslėpti tiesą, sąmoningą pareigūnų klaidinimą, taigi jo suvokimą padarius neteisėtą veiką, o tai nesuderinama su teiginiu, jog vykdamas per valstybės sieną jis pamiršo striukės kišenėje ir piniginėje turįs labai didelę sumą pinigų.

Nors išvažiavęs iš Šumsko PKP ir netrukus kelyje pareigūnų sustabdytas apeliantas klausiamas iš karto pasakė turįs daug pinigų, tai nevertinama kaip nuoširdus prisipažinimas. Atmetamas apeliacinio skundo teiginys, kad tokiu elgesiu apeliantas nevengė išsiaiškinti tiesos, nes pagal įvykio aplinkybes akivaizdu, jog jis tai padarė supratęs pareigūnus žinant apie jo vežamus pinigus.

Apelianto nenuoširdumą rodo ir tai, kad jis pasakė turįs apie 10 000 eurų, nors iš tikrųjų vežė 48 500 eurų. Neįtikėtina, jog 38 500 eurų skirtumas apeliantui buvo toks nereikšmingas, kad jo galėjo neprisiminti.

Nuteistojo apeliacinio skundo motyvą nežinojus reikalavimo deklaruoti turimus pinigus paneigia VSAT pareigūnų, liudytojų G. R. ir P. L., nuoseklūs parodymai ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 43-44, 45-46, 54-55, 56) bei teisme, jog nuteistasis pareigūnams sakė pinigų nedeklaravęs tik dėl to, kad Šumsko PKP nėra muitinės pareigūnų, taigi nėra galimybės deklaruoti pinigų.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti tokiais liudytojų parodymais, juo labiau kad apeliantas skunde neneigia sakęs tokius žodžius.

Taigi tai rodo apeliantą žinojus pareigą deklaruoti vežamus pinigus.

Beje, pareigos deklaruoti žinojimą bei sąmoningą jos nevykdymą rodo ir ta aplinkybė, jog apeliantas žinojo Šumsko PKP nesant muitinės pareigūnų, nes pagal bylos duomenis jis daugybę kartų per šį punktą vyko į užsienį ir grįžo atgal į Lietuvą (t. 1, b. l. 100-105). Būtent per šį punktą apeliantas važiavo nusikaltimo padarymo metu.

Išdėstyti motyvai teisėjų kolegijai leidžia teigti, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė apeliantą veikus tiesiogine tyčia, o būtent tokia kaltės forma padaroma kontrabanda. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytais motyvais, pagrindžiančiais šią kaltės formą, todėl jų nekartoja.

Jau minėtų liudytojų G. R. bei P. L., liudytojų T. Š., D. G. parodymai rodo, jog V. O. sulaikytas neatsitiktinai – pareigūnai turėjo operatyvinės informacijos ir stebėjo būtent apelianto automobilį, kuriuo kontrabandos būdu galėjo būti gabenami pinigai. Tai taip pat paneigia nuteistojo apeliacinio skundo teiginį, kad jo veiksmai – per valstybės sieną pervežta didžiulė suma nedeklaruotų pinigų – tebuvo jo aplaidumo pasekmė.

Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo V. O. veiksmus pagal BK 199 straipsnio 1 dalį kaip kontrabandą, nes pervežtų pinigų suma viršijo 250 MGL dydį. Tai, jog privaloma pateikti muitinei nedeklaruota bendra 167 460,80 litų suma per Lietuvos Respublikos valstybės sieną pervežta striukės kišenėje ir piniginėje, nepaneigia veikos nusikalstamo pobūdžio, nes apeliantas pinigus sąmoningai vežė ne per muitinės postą, tokiu būdu išvengdamas muitinės kontrolės.

Dėl bausmės

Pirmosios instancijos teismas motyvavo alternatyvios bausmės baudos skyrimą.

Teismas nurodė, kad padarytas sunkus nusikaltimas (BK 11 straipsnio 5 dalis). Jis padaromas tik tiesiogine tyčia ir tai rodo kaltininko didesnį pavojingumą visuomenei.

Antra vertus, V. O. anksčiau neteistas, darbovietėje gerai charakterizuojamas, turi šeimą, kurioje auga du nepilnamečiai vaikai.

Teismas pagrįstai nenustatė nei kaltininko atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajam už padarytą nusikalstamą veiką paskirta tinkamos rūšies ir dydžio (200 MGL bauda) bausmė.

Tiesa, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog bausmės tikslai bus pasiekti, skiriant pusę maksimalios baudos, numatytos už tokio sunkumo nusikaltimo padarymą, tačiau paskyrė didesnę negu pusės maksimalaus dydžio baudą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pastarasis motyvas dėl parenkamo bausmės dydžio prieštarauja to paties teismo nustatytoms aplinkybėms.

Nors teismas nuosprendyje nurodė, jog byloje nėra duomenų apie V. O. patraukimą administracinėn atsakomybėn, tačiau pirmosios instancijos teisme ištirti bylos duomenys rodo priešingai: nusikalstamos veikos padarymo metu apeliantas turėjo dvi galiojančias nuobaudas už administracinius teisės pažeidimus (t. 1, b. l. 38). Pažeidimai, už kuriuos paskirtos nuobaudos, rodo apelianto elgesio keliamą pavojų visuomenei, ir tai nepalankiai apibūdina kaltininko asmenybę.

Dėl to teisėjų kolegija, vertindama apeliantui paskirtos bausmės dydžio pagrįstumą ir jo motyvavimą, atsižvelgia ne į teismo nurodytą motyvą dėl skirtinos pusės maksimalios bausmės, bet į bausmės dydžiui reikšmingas to paties teismo realiai nustatytas aplinkybes ir bausmės dydžio nekeičia.

Teisėjų kolegijos nuomone, V. O. paskirta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis) ir yra teisinga.

Tačiau teismas padarė klaidą, į paskirtą bausmę įskaitydamas laikino sulaikymo laikotarpį.

Teismas teisingai nurodė įskaitytiną laikotarpį – nuo 2007 m. gruodžio 29 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d., taip pat teisingai nurodė santykį, kuriuo, vadovaudamasis BK 66 straipsnio 2 dalyje nustatytomis taisyklėmis, vieną laikino sulaikymo parą prilygino dviejų MGL dydžio baudai, tačiau padarė klaidą ir paskirtą baudą sumažino ne keturių, bet dviejų MGL dydžiu. Dėl to ši klaida ištaisoma.

Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 13 d. nuosprendį pakeisti:

vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, paskirtą 198 MGL (25 740 Lt) dydžio baudą sumažinti iki 196 MGL (25 480 Lt) dydžio baudos.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Kolegijos pirmininkė Violeta RažinskaitėTeisėjai Albinas BielskisKęstutis Jucys