Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų teisėjas Silvijus Balčytis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal pareiškėjos R. M. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys V. Z., VĮ „Turto bankas“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Byla nagrinėtina iš esmės, nedalyvaujant pareiškėjui ir suinteresuotiems asmenims (LR Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 443 str. 5 d.).

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas netenkintinas.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir pareiškėjo pareiškimo nustatyta, kad J. S. mirė (duomenys neskelbtini), būdama našlė, duomenų apie vaikus nėra (b. l. 5, 41, 42). Dėl J. S. palikimo priėmimo, testamentų, registre faktų nėra registruota (b. l. 6). J. S. priklausė butas (b. l. 7-8). J. K. (S.) motina buvo L. B. (b. l. 9). Pareiškėjos tėvo motinos pavardė buvo V. B. (b. l. 10). Pareiškėjos tėvas buvo J. Z. (b. l. 11-12). Pareiškėja po J. S. mirties rūpinosi jos perlaidojimu (b. l. 13-21), rūpinasi jos turtu (b. l. 21a-29).

Įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo (LR civilinio kodekso (toliau – CK) 5.50 str. 2 d.). Įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, jeigu jis pradėjo valdyti turtą, juo rūpintis kaip savo turtu (valdo, naudoja ir juo disponuoja, prižiūri, moka mokesčius, kreipėsi į teismą išreikšdamas valią priimti palikimą ir paskirti palikimo administratorių ir pan.) (CK 5.51 str. 1 d.).

Įpėdiniu gali būti laikomas ne bet koks asmuo, pradėjęs valdyti mirusio asmens turtą, bet toks, kuris turi teisę paveldėti. Paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą (CK 5.1 str. 1 d.). Paveldima pagal įstatymą ir pagal testamentą (CK 5.2 str. 1 d.). Pagal įstatymą paveldima, kada tai nepakeista ir kiek nepakeista testamentu (CK 5.2 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju pareiškėja nurodė bei pateikė įrodymus, kad J. S. testamento dėl palikimo nesudarė. Taigi, pareiškėja siekia paveldėti turtą pagal įstatymą. Įpėdiniais gali būti paveldint pagal įstatymą – fiziniai asmenys, kurie buvo gyvi palikėjo mirties momentu, palikėjo vaikai, gimę po jo mirties, taip pat Lietuvos valstybė (CK 5.5 str. 1 d.). Įpėdinių pagal įstatymą eilės nustatytos CK 5.11 str. 1 d.

Nagrinėjamu atveju pareiškėją ir J. S. sieja giminystės ryšys, tačiau šis ryšys yra nebepakankamas, kad pareiškėja galėtų paveldėti J. S. turtą, kadangi pagal CK 5.11 str. 1 d. pareiškėja nebepatenka į įpėdinių pagal įstatymą eilę. Duomenų apie tai, kad J. K. ir J. S. yra tas pats asmuo, byloje nepateikta, tačiau toks faktas, vadovaujantis kitais įrodymais, yra tikėtinas. Kaip jau minėta, J. K. (S.) motina buvo L. B. (b. l. 9), o pareiškėjos tėvo J. (J.) Z. motinos pavardė buvo V. B. (b. l. 10). J. K. gimimo vieta gimimo liudijime nurodyta (duomenys neskelbtini). J. Z. gimimo vieta nurodyta (duomenys neskelbtini). Pakankamų rašytinių įrodymų apie neabejotiną J. K. (S.) motinos L. B. ir pareiškėjos tėvo J. Z. motinos V. B. giminystės ryšį byloje nepateikta, bet toks ryšys yra įmanomas. Kadangi ši aplinkybė nėra vienintelė ir esminė sprendimo priėmimui byloje, abejonė šiuo klausimu plačiau nekeltina. Laikant, kad L. B. ir V. B. buvo seserys, J. S. ir pareiškėjos tėvas J. Z. buvo pusbroliai. Paveldint pagal įstatymą įpėdiniai lygiomis dalimis yra: šeštos eilės – palikėjo tėvo ir motinos brolių ir seserų vaikai (pusbroliai ir pusseserės) (CK 5.11 str. 1 d. 6 p.). Taigi, po J. S. mirties jos turtą dar galėjo paveldėti pareiškėjos tėvas. Tuo tarpu pareiškėja pagal įstatymą nebėra įtraukta į asmenų, nagrinėjamu atveju galinčių paveldėti J. S. turtą, sąrašą. Tas pats galioja ir suinteresuotam asmeniui V. Z.. Pareiškėjai taip pat nepereina jos tėvo J. Z. teisė paveldėti, kadangi, kaip minėta, paveldint pagal įstatymą įpėdiniais gali būti fiziniai asmenys, kurie buvo gyvi palikėjo mirties momentu (CK 5.5 str. 1 d.). Jeigu įpėdinis, paveldintis pagal įstatymą ar testamentą, miršta po palikimo atsiradimo, nespėjęs jo priimti per nustatytą terminą (šio kodekso 5.50 straipsnis), teisė priimti jam priklausančią dalį pereina jo įpėdiniams (CK 5.58 str. 1 d.). Kaip nurodė pareiškėja, J. Z. mirė dar (duomenys neskelbtini) metais, todėl J. Z. jokia J. S. palikimo priėmimo teisė, kurią galėtų paveldėti pareiškėja, neatsirado. Paveldėjimas atstovavimo teise pagal įstatymą priklauso tik palikėjo vaikaičiams ir provaikaičiams (CK 5.12 str.). Pati pareiškėja jokių įpėdinių pagal įstatymą eilių kriterijų neatitinka, todėl negali priimti J. S. palikimo tik dėl to, kad rūpinasi likusiu po mirties turtu.

Mirus fiziniam asmeniui, atsiranda paveldėjimas pagal įstatymą ir testamentą (CK 5.2 straipsnio 1 dalis), t. y. mirusio fizinio asmens turtas nuosavybės teise pereina jo įstatyminiams ar testamentiniams įpėdiniams, o jeigu tokių nėra, – valstybei (CK 5.2 straipsnio 3 dalis). CK 5.11 straipsnio 1 dalyje nustatyta šešių grupių įpėdinių, paveldinčių pagal įstatymą, eilė. Kiekvienos žemesnės eilės įpėdiniai paveldi, jeigu nėra aukštesnės eilės įpėdinių, šie atsisakė palikimo, nepriėmė jo per įstatymo nustatytą terminą, neturi teisės paveldėti CK 5.6 straipsnio pagrindu arba palikėjas testamentu atėmė iš jų paveldėjimo teisę. Jeigu nėra testamento ir įstatyminių įpėdinių arba jie negali paveldėti, atsisakė ar nepriėmė palikimo, paveldi Lietuvos valstybė (CK 5.62 straipsnis). Aptartų normų nuostatos teikia pagrindą išvadai, kad CK 5.11 straipsnyje nustatytas įpėdinių eilės sąrašas yra baigtinis ir negali būti plečiamas, t. y. įstatymų leidėjo nustatytas giminystės ryšys ir laipsnis negali būti aiškinamas išplečiant įstatyminių įpėdinių asmenų sąrašą; nesant įstatyminių ar testamentinių paveldėtojų, mirusio asmens turtą paveldi valstybė. <...> Paveldėjimo atstovavimo teise instituto tikslas – užtikrinti vaikaičių ir provaikaičių paveldėjimo teises, kai yra aukštesnės eilės paveldėtojų. Žemesnės pagal giminystės laipsnį eilės įpėdiniams įstatymų leidėjas tokios teisės nenustatė, t. y. įstatymų leidėjas užtikrino aukštesnį giminystės laipsnį turinčių įpėdinių (vaikaičių ir provaikaičių) teises ir gina jų interesus, tačiau nelaiko prioritetu ginti kitų, žemesnio giminystės laipsnio, įpėdinių interesų. <...> CK 5.12 straipsnyje nustatyta tik vaikaičių ir provaikaičių teisė paveldėti atstovavimo teise, t. y. paveldėdami pagal įstatymą vaikaičiai ir provaikaičiai atstovauja savo mirusiems tėvams. CK 5.58 straipsnio nustatyta taisyklė taikoma paveldint tiek pagal įstatymą, tiek pagal testamentą, tačiau tik asmenų, kurie miršta po palikimo atsiradimo, įpėdiniams; jiems pereina mirusiam asmeniui priklausiusi teisė paveldėti. Taigi tam, kad teisė priimti palikimą pagal CK 5.58 straipsnį pereitų įpėdiniams, būtinos šios sąlygos: įpėdinis įgyja teisę paveldėti pagal įstatymą arba pagal testamentą būdamas gyvas; antra, toks asmuo miršta nespėjęs šios teisės įgyvendinti, t. y. nespėjęs priimti palikimo per įstatymo nustatytą trijų mėnesių terminą. Ši teisės norma reglamentuoja savarankišką paveldėjimo teisinių santykių atvejį – teisės priimti palikimą perėjimą, o ne išplečia asmenų, galinčių paveldėti pagal įstatymą sąrašą, t. y. ši teisės norma neatskleidžia įstatymų leidėjo valios leisti platesniam asmenų sąrašui paveldėti pagal įstatymą. Nagrinėjamu atveju teismai nustatė, kad kasatorės tėvas yra miręs anksčiau nei mirusioji M. B. ir jam gyvam esant nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą nebuvo atsiradusi teisė paveldėti jos turtą. Taigi kasatorei neperėjo tėvo teisė priimti palikimą, nes jis tokios teisės neturėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-12-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-539/2009).

Kaip matyti iš to, kas išdėstyta, kasacinio teismo praktika visiškai atitinka teisės normomis nustatytą paveldėjimo teisinį reguliavimą.

Nors būtų galima vertinti, kad būtų teisingiau ir sąžiningiau, jog J. S. turtą paveldėtų pareiškėja, kuri, tikėtina, yra nors ir tolimesnė, bet giminaitė, tačiau toks teismo sprendimas yra neįmanomas, kadangi prieštarautų imperatyvioms įstatymo normoms – ne tik dėl CK 5.11 str. nustatyto galinčių būti įpėdiniais asmenų sąrašo, bet ir dėl to, kad tokioje situacijoje mirusiojo turtas paveldėjimo teise pereina valstybei (CK 5.2 str. 3 d.). Civilinis kodeksas numato paveldėjimo pagal įstatymą taisykles, tuo tarpu patys fiziniai asmenys savo turtą gali palikti bet kam, sudarydami testamentą. Šie du teisiniai institutai sudaro galimybes išsamiai reglamentuoti bet kokias paveldėjimo situacijas.

Taip pat juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo tvarka negali būti konstatuota, kad J. S. visą jai iki mirties priklausiusį turtą paliko pareiškėjai R. M., kadangi testamento J. S. nesudarė, o pagal CPK 444 str. 2 d. 9 p. juridinę reikšmę turintys faktai gali būti nustatomi, jeigu įstatymai nenumato jiems nustatyti kitokios tvarkos.

Įvertinus byloje pateiktus įrodymus ir nustatytas aplinkybes pareiškimas negali būti patenkintas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis LR civilinio proceso kodekso 259 – 270 str., 442 – 448 str., teismas

nusprendžia:

pareiškėjos R. M. pareiškimo netenkinti.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmus.