- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-11-09
- Bylos Nr.
- 2K-463/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Olegas Fedosiukas (pirm.), Dalia Bajerčiūtė (pran.), Valerijus Čiučiulka
- Nuteistasis
- A. Č., H. V.
- Kategorijos
- 1.1.8.1Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai (BK 54 str.)
- 1.1.8.1.1Aplinkybės į kurias atsižvelgia teismas skirdamas bausmę (BK 54 str. 2 d.)
- 1.1.8.4Bausmės skyrimas už rengimąsi ir pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką (BK 57 str.)
- 1.1.8.6.2Kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis (BK 59 str. 1 d. 2 p.)
- 1.1.8.8Bausmės skyrimas, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių (BK 61 str.)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. Č. ir H. V. kasacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo A. Č. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 259 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams keturiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, šios bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams septyniems mėnesiams. H. V. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams keturiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 12 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė bausmė nustatyta laisvės atėmimas penkeriems metams.
Taip pat skundžiama Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 24 d. nutartis, kuria nuteistųjų A. Č. ir H. V. apeliaciniai skundai atmesti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. Č. nuteistas už tai, kad 2009 m. kovo 30 d., 18.00 val., Šiauliuose, Klevų–Žemaitės gatvių sankryžoje neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, laikė 0,069 g narkotinės medžiagos – heroino, kol buvo sulaikytas policijos pareigūnų.
A. Č. ir H. V. nuteisti už tai, kad 2009 m. birželio 3 d., apie 10.30 val., veikdami bendrai, sulaužę užraktą įsibrovė į namą, esantį, (duomenys neskelbtini), iš kur pasikėsino pagrobti svetimą turtą – nukentėjusiajai E. T. priklausančius daiktus (papuošalus, kvepalus, automobilio užvedimo raktelį, automagnetolos „Pioneer“ priekinį valdymo skydelį), kurių bendra vertė 1500 Lt, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo sulaikyti policijos pareigūnų.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis A. Č. prašo pakeisti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 24 d. nutartį, taikyti BK 57 straipsnio 2 dalį, 61 straipsnio 4 dalį, 62 straipsnio 2 dalies 4 punktą ir paskirti teisingą bausmę.
Kasatorius A. Č. nurodo, kad abiejų instancijų teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK bendrosios dalies normas). Kasatoriaus nuomone, skiriant bausmę už nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje, neatsižvelgta į tai, kad veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, atsiprašė nukentėjusiosios ir ši jam atleido, turtinė žala nepadaryta, civilinis ieškinys nepareikštas. Tai, pasak kasatoriaus, yra jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, dėl to yra pagrindas skirti švelnesnę bausmę.
Kasaciniu skundu nuteistasis H. V. prašo pakeisti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 24 d. nutartį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir švelninti paskirtą bausmę.
Kasatorius H. V. nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jam paskirta bausmė per griežta, o apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo skundą. Kasatoriaus nuomone, pagrindą skirti bausmę, atitinkančią BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį, sudaro šios aplinkybės. Nusikalstama veika nebaigta – nutrūko pasikėsinimo stadijoje. Kasatorius prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, o tai yra atsakomybę švelninanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Be to, nukentėjusioji, kurios jis (H. V.) atsiprašė, jam atleido. H. V. nurodo ir apie savo sveikatos būklę – jis serga AIDS, tuberkulioze, hepatitu C. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas į šias aplinkybes (jos buvo nurodytos ir apeliaciniame skunde) neatsižvelgė, netinkamai taikė BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, paskirtoji bausmė savo dydžiu yra aiškiai per griežta.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į nuteistųjų A. Č. ir H. V. kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokurorė Jurga Zieniūtė prašo kasacinius skundus atmesti, nes abiejų instancijų teismų sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.
Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas H. V. bausmę (parinkdamas jos rūšį ir dydį), BK 54 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, nepažeidė. Teismas įvertino padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltės formą ir rūšį, veikos motyvus ir tikslus, veikos stadiją, nuteistojo asmenybę, jo elgesį iki nusikalstamos veikos padarymo, jos metu bei po to, taip pat įvertino bendrininkavimo rūšį ir formą, kaltininko atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes.
Prokurorė pažymi, kad kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nėra, jeigu jis prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, jau išaiškintą teisėsaugos institucijų, jeigu duoda teisingus arba iš dalies teisingus parodymus, siekdamas padėti išvengti atsakomybės kitam kaltinamajam ir kartu sušvelninti savo atsakomybę. Bylos duomenimis, H. V. policijos pareigūnų buvo užkluptas nusikaltimo vietoje su pagrobtais daiktais, todėl ir pripažino esmines nusikalstamos veikos aplinkybes. Antra vertus, jo parodymai nebuvo nuoseklūs. Tokia H. V. pozicija yra pasirinktas gynybos būdas, siekiant susidariusią situaciją išnaudoti atsakomybei palengvinti. Be to, prokurorė atkreipia dėmesį į tai, kad H. V. prieš šios veikos padarymą buvo teistas net aštuonis kartus, o devintasis nuosprendis paskelbtas 2009 m. birželio 12 d. Tai rodo, kad nusikaltimų (taip pat ir administracinių teisės pažeidimų) darymas yra H. V. pasirinktas gyvenimo būdas, taigi negalima teigti, kad nuteistasis nuoširdžiai gailisi vėl nusikaltęs. Atsiliepime pažymima, kad abiejų instancijų teismai įvertino visas aplinkybes ir pagrįstai nepripažino kasatoriaus atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Teismai taip pat įvertino ir H. V. sveikatos būklę, kuri nėra priežastis sušvelninti bausmę.
Atsiliepime nurodoma, kad nepagrįsti nuteistojo A. Č. kasacinio skundo teiginiai dėl BK 61 straipsnio 4 dalies ir 62 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatų taikymo ir bausmės švelninimo. Prokurorė pažymi, kad pagal BK 61 straipsnio 4 dalies nuostatas teismas įpareigojamas kaltininkui skirti ne didesnę nei straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę tuo atveju, kai kaltininkas savo noru prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padeda išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Tačiau iš skundžiamų teismų sprendimų matyti, kad nebuvo nustatyta nė viena iš nurodytų sąlygų, todėl pagrindo taikyti BK 61 straipsnio 4 dalies nuostatų nėra. Teismai pagrįstai pripažino A. Č. atsakomybę sunkinančią aplinkybę – kad veiką padarė bendrininkų grupe, ir nenustatė atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Iš bylos duomenų matyti, kad A. Č. pripažino įvykdęs nusikalstamą veiką tik dėl to, jog buvo su bendrininku užkluptas nusikaltimo vietoje, pas jį aptikti ketinti pagrobti daiktai. Prokurorė atkreipia dėmesį į tai, kad jis praeityje teistas dešimt kartų, šią nusikalstamą veiką padarė neužilgo po bausmės atlikimo pagal 2007 m. gruodžio 14 d. nuosprendį. Sąmoningai pasirinktas gyvenimo būdas – nusikalstamų veikų ir administracinių teisės pažeidimų darymas – byloja, kad A. Č. neatgailauja dėl savo nusikalstamų poelgių.
Atsiliepime nurodoma, kad nuteistajam A. Č. nėra pagrindo taikyti ir BK 62 straipsnio, reglamentuojančio švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės paskyrimą, nes nenustatyta šio BK straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytų sąlygų. Be to, taikyti šio straipsnio nuostatas yra teismo teisė, o ne pareiga.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistųjų A. Č. ir H. V. kasaciniai skundai atmestini, švelninti jiems paskirtų bausmių nėra teisinio pagrindo.
Abu nuteistieji kasaciniuose skunduose nurodo, kad jiems paskirtos neteisingos, t. y. per griežtos bausmės (pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį), kad teismai neatsižvelgė į BK 54 straipsnyje numatytas ir byloje nustatytas aplinkybes, nepagrįstai nepripažino atsakomybę lengvinančios aplinkybės (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), netinkamai taikė BK 57 straipsnį, nes neįvertino, kad nusikaltimas nebaigtas, nutrūko pasikėsinimo stadijoje.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Sušvelninti nuteistiesiems paskirtas bausmes galima tuo atveju, jeigu bausmių paskyrimas yra susijęs su netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis). Bausmė už padarytą nusikalstamą veiką skiriama pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už atitinkamą veiką, sankciją, laikantis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis).
Kasatoriai A. Č. ir H. V. pripažinti kaltais už pasikėsinimą pagrobti svetimą turtą pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį (veikos kvalifikavimas neginčijamas), už šią nusikalstamą veiką jiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės ketveriems metams ir keturiems mėnesiams. Baudžiamajame įstatyme (BK 178 straipsnio 2 dalyje) už A. Č. ir H. V. padarytą veiką numatytos bausmės – bauda arba areštas, arba laisvės apribojimas, arba laisvės atėmimas iki šešerių metų. Kasatoriams paskirtų laisvės atėmimo bausmių trukmė yra didesnė negu įstatymo sankcijoje numatytos šios bausmės rūšies vidurkis, tačiau gerokai mažesnė negu maksimali riba. Kaip matyti iš bylos duomenų ir teismų sprendimų turinio, parenkant bausmės rūšį ir dydį, buvo atsižvelgta į visas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės skyrimui, kaip to reikalauja BK 54 straipsnyje įtvirtinti bausmės skyrimo pradmenys. Kasatoriams paskirtos bausmės taip pat neprieštarauja BK 61 straipsnio nuostatoms dėl bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, ir BK 57 straipsnio nuostatoms dėl bausmės skyrimo už pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką.
Apeliacinės instancijos teismas, pagal nuteistųjų A. Č. ir H. V. apeliacinius skundus patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisingumą, išsamiai ir motyvuotai atsakė į jų argumentus, susijusius su skirtinomis bausmėmis (tuos pačius argumentus nuteistieji kartoja kasaciniuose skunduose). Apeliacinės instancijos teismo išvados grindžiamos byloje nustatytomis aplinkybėmis, apibūdinančiomis A. Č. ir H. V. padarytas veikas, jų asmenybes ir kt. Konstatuota ir įvertinta, kad pasikėsinimas pagrobti svetimą turtą – apysunkis tyčinis nusikaltimas, kuris nutrūko pasikėsinimo stadijoje, kaltininkų atsakomybę sunkina tai, kad veika padaryta bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), abu jie apibūdinami neigiamai, yra recidyvistai (BK 27 straipsnis), daug kartų teisti už nusikalstamas veikas, o paskutinį nusikaltimą padarė netrukus po to, kai buvo paleisti iš laisvės atėmimo vietų, kur atliko bausmes pagal ankstesnius nuosprendžius. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje išsamiai ir argumentuotai pasisakyta, kodėl nėra pagrindo pripažinti esant A. Č. ir H. V. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Remdamasis bylos duomenimis apie tai, kad tiek A. Č., tiek H. V. nebuvo nuoširdūs ir prisipažino padarę nusikalstamą veiką verčiami objektyvių aplinkybių, nes buvo užklupti su įkalčiais darant nusikaltimą, teismas teisingai aiškino BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės prasmę ir tinkamai taikė šią baudžiamojo įstatymo normą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pagrindė atsakymą į nuteistųjų argumentus (juos atmesdamas) dėl bausmės švelninimo, atsižvelgus į tai, kad nusikalstama veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje ir reali žala nepadaryta, nukentėjusioji turtinių pretenzijų nereiškia. BK 57 straipsnio, reglamentuojančio bausmės skyrimą už rengimąsi ir pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką, 2 dalyje nurodyta, kad už rengimąsi ir pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką remiantis šio kodekso 62 straipsniu gali būti paskirta švelnesnė negu už baigtą nusikalstamą veiką numatyta bausmė. Tačiau tai nereiškia, kad nusikaltimo nutrūkimas pasikėsinimo stadijoje yra vienintelė aplinkybė, lemianti bausmės parinkimą (jos dydį). Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 57 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog ir tokiu atveju bausmė skiriama bendra tvarka, atsižvelgiant į kaltininko padarytų veiksmų pavojingumą, į tai, kiek nusikalstamas ketinimas įgyvendintas, ir į priežastis, dėl kurių nusikalstama veika nebuvo baigta. Taigi apeliacinės instancijos teismo išvados ir sprendimas nešvelninti nuteistiesiems paskirtų bausmių neprieštarauja BK 57 straipsnio nuostatoms. Pagal bylos aplinkybes, kurių visumą dar kartą įvertino apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo paskirtų bausmių teisingumą, nėra pagrindų taikyti tiek A. Č., tiek H. V. BK 62 straipsnio nuostatų (skiriant švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę) ar švelninti bausmes BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, taip pat sušvelninti bausmes, baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už jų padarytą veiką, sankcijos ribose.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal nustatytų bylos aplinkybių visumą baudžiamojo įstatymo normos, reglamentuojančios bausmės skyrimą, taikytos tinkamai, todėl keisti teismų sprendimų dėl neteisingų bausmių skyrimo nėra pagrindo.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties naikinimo ar keitimo pagrindų, kasaciniai skundai atmestini, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinių skundų ribų, pripažintini teisėtais ir pagrįstais.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Atmesti nuteistųjų A. Č. ir H. V. kasacinius skundus.