- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-11-15
- Bylos Nr.
- A-556-15-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Audrius Bakaveckas, Arūnas Sutkevičius (pran.)
- Atsakovas
- Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, Šiaulių
- Pareiškėjas
- K. A.
- Advokatai
- Arūnas Koskus
- Kategorijos
- 8.1.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 37.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2007 m. lapkričio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. A. skundą atsakovui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas K. A. (toliau – ir pareiškėjas) 2006 m. spalio 10 d. skundu (b. 1. 4 – 5) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir atsakovas) viršininko 2006 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. 6306-19-26142, kuriuo nuspręsta iš jo išieškoti 560 431 Lt mokestinę nepriemoką.
Pareiškėjas nurodė, jog tokia nepriemoka paskaičiuota Vokietijos muitinės ir jos prašymas dėl šios nepriemokos išieškojimo pateiktas Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai. Vokietijos muitinės rašte nurodoma, kad pareiškėjas 2002 m. vasario 24 d. į Europos Bendrijos Vokietijos dalies muitinės muitų mokesčių teritoriją įvežė prekes (1 700 600 vnt. cigarečių) nesumokėjęs muitų/mokesčių. Pareiškėjo teigimu, jis nėra mokesčių, už kuriuos priskaičiuota nepriemoka, mokėjimo subjektas. Jis dirbo vairuotoju ir vežė firmos krovinį. Pareiškėjas iš Stralsundo prokuratūros gavo raštą, kuriame nurodoma, jog ikiteisminis tyrimas byloje nutrauktas. Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką priėmė vadovaudamasi tik pirminiais tyrimo duomenimis, gautais iš Vokietijos, o ne galutiniu sprendimu nutraukti bylą.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. 1. 50-51) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad ginčijamas sprendimas priimtas vykdant Vokietijos Respublikos Starlsundo pagrindinės muitinės reikalavimą. Pateiktuose dokumentuose nurodyta, kad skolininkas yra pareiškėjas ir skola apskųsta nebuvo. Ikiteisminio tyrimo nutraukimas mokestiniams reikalavimams neturi įtakos.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2007 m. lapkričio 30 d. sprendimu (b. l. 99–101) pareiškėjo skundą patenkino – Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2006 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. 6306-19-26142 „Išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto“ panaikino.
Teismas nustatė, kad Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2006 m. birželio 6 d. gavo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos raštą Nr. (23.13-12)-R-4933, kuriame nurodyta, jog atsižvelgiant į Vokietijos muitinės 2006 m. gegužės 17 d. raštą Nr. ZVD 330-Z 4608 B-LT 81/06 dėl Lietuvos Respublikos piliečio K. A. persiunčia iš Vokietijos muitinės gautus dokumentus. Prie šio rašto buvo pridėti: vokiečių kalba surašytas prašymas išieškoti iš minėto piliečio 560 431 Lt akcizo už tabako gaminius skolą ir šio dokumento vertimas į anglų kalbą, vokiečių kalba surašytas prašymas išieškoti/imtis atsargumo priemonių, vadovaujantis Europos Tarybos direktyva 76/308/EEB, ir dokumento blanko vertimas į lietuvių kalbą, su pretenzija susijusi informacija vokiečių kalba bei jos dalinis vertimas į lietuvių kalbą, bei pranešimas vokiečių kalba dėl įsiskolinimo bei jo dalinis vertimas į lietuvių kalbą. Vykdydamas šį Vokietijos muitinės prašymą, Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkas 2006 m. birželio 20 d. priėmė sprendimą Nr. 6306-19-26142 „Išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto“, kurį ir skundžia pareiškėjas. Teismas konstatavo, kad 1976 m. kovo 15 d. Tarybos direktyva 76/308/EEB dėl savitarpio pagalbos patenkinant pretenzijas dėl tam tikrų rinkliavų, muitų, mokesčių ir kitų priemonių (papildyta 1979 m. gruodžio 6 d. Tarybos direktyva 79/1071/EEB, 1992 m. vasario 25 d. Tarybos direktyva 92/12/EEB, 1992 m. gruodžio 14 d. Tarybos direktyva 92/108/EEB ir 2001 m. birželio 15 d. Tarybos direktyva 2001/44/EB) (toliau – ir Tarybos direktyva 76/308/EEB) ir 2002 m. gruodžio 9 d. Komisijos direktyva 2002/94/EB, nustatanti išsamias taisykles, taikomas įgyvendinant kai kurias Tarybos direktyvos 76/308/EEB dėl savitarpio pagalbos patenkinant pretenzijas dėl tam tikrų rinkliavų, muitų, mokesčių ir kitų priemonių nuostatas (toliau – ir Komisijos direktyva), yra įgyvendintos Lietuvos teisinėje sistemoje priėmus Lietuvos Respublikos pagalbos Europos Sąjungos valstybių narių institucijoms išieškant reikalaujamas skolas, susijusias su rinkliavomis, muitais, mokesčiais ir kitomis pinigų sumomis, teikimo ir naudojimosi kitų Europos Sąjungos valstybių narių institucijų teikiama pagalba išieškant minėtas pinigų sumas 2003 m. spalio 16 d. įstatymą Nr. IX-1781 (toliau – ir Įstatymas). Teismas vadovavosi Įstatymo 1 straipsniu, 10 straipsnio 1, 2 bei 3 dalimis, 11 straipsnio 1 dalimi, 18 straipsniu. Direktyvos 76/308/EEB 7, 17 straipsniais. Teismas konstatavo, kad sprendimas, kuriuo leidžiama išieškoti skolą pareiškėjo valstybėje, pripažįstamas Lietuvos Respublikoje. Tai reiškia, kad pareiškėjas turėtų užginčyti Vokietijos kompetentingos institucijos sprendimą dėl mokesčių skolos išieškojimo, o to jam nepadarius, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija Įstatymo nustatyta tvarka privalo vykdyti Vokietijos kompetentingos institucijos sprendimą, nevertindama jo teisėtumo ar pagrįstumo. Stralsundo prokuratūros 2006 m. rugsėjo 28 d. raštas įrodo tik faktą, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas, tačiau nepanaikina jo prievolės mokesčių išieškojimo srityje. Todėl atsakovas turėjo vykdyti gautą pagalbos dėl pinigų sumų išieškojimo prašymą, tačiau privalėjo įvertinti, ar šis prašymas atitinka Įstatymo ir Direktyvos 76/308/EEB reikalavimus. Teismas nurodė, kad byloje nepateikta duomenų, jog pareiškėjui iki priimant ginčijamą sprendimą buvo įteiktas išieškojimą leidžiantis dokumentas – Vokietijos Respublikos Stralsundo pagrindinės muitinės 2006 m. kovo 28 d. pranešimas dėl įsiskolinimo. Iš byloje pateiktų dokumentų taip pat neaišku, ar Vokietijos kompetentinga institucija išnaudojo visas priemones ir procedūras, nurodytiems mokesčiams iš pareiškėjo išieškoti, ar išieškomų mokesčių rūšis yra tokia, kurios išieškojimas priskirtas Valstybinės mokesčių inspekcijos, o ne muitinės kompetencijai. Dokumentai vokiečių, anglų ir lietuvių kalbomis skirtingai apibrėžia išieškomų mokesčių rūšį. Nagrinėjamu atveju Vokietijos muitinės departamentas pateikė dokumentus vokiečių kalba, jie nebuvo versti į lietuvių kalbą, kaip to reikalauja tiek Direktyva 76/308/EEB, tiek Įstatymas. Byloje esančių dokumentų, kurių pagrindu Vokietijos muitinės departamentas prašo vykdyti pinigų iš pareiškėjo išieškojimą, kopijos įstatymų nustatyta tvarka nepatvirtintos, Lietuvos kompetentingos institucijos vertimai į lietuvių kalbą atlikti pažeidžiant įstatymų reikalavimus (nenurodytas dokumentą vertęs asmuo, jis neįspėtas dėl atsakomybės už žinomai melagingą vertimą, nėra vertimą atlikusios įstaigos antspaudo, asmens parašo), tad tokie dokumentai negali būti vertinami kaip atitinkantys Įstatymo 10 straipsnio 1 dalies ir 18 straipsnio reikalavimus. Esant neaiškumams arba pateikto prašymo trūkumams, teisės aktuose yra numatyta galimybė paprašyti institucijos pareiškėjos papildyti prašymą bei pateikti Direktyvos 76/308/EEB 7 straipsnyje numatytus dokumentus (Komisijos direktyvos 2002/94/EB 15 straipsnio 1 dalis b punktas). To atsakovas nepadarė, todėl pažeidė pagrindines procedūras ir taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.
III.
Atsakovas apeliaciniu skundu (b. 1. 111 – 114) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2007 m. lapkričio 30 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Įstatymas, Direktyva 76/308/EEB bei Komisijos direktyva reglamentuoja santykius tarp prašančios valstybės kompetentingos institucijos ir prašymą vykdančios valstybės institucijos (-ų).
2. Paminėti teisės aktai nereglamentuoja santykių tarp vienos ir/ar kitos valstybės kompetentingos institucijos (-ų) ir mokesčių mokėtojo, t. y. šių teisės aktų nuostatomis dėl informacijos perdavimo būdo (raštu ar elektroninėmis priemonėmis), perduodamų dokumentų turinio, rekvizitų, vertimo iš originalios kalbos į kitą kalbą (Įstatymo 10 ir 18 straipsniai. Direktyvos 76/308/EEB 7 ir 17 straipsniai, Komisijos direktyvos 12, 21, 23 ir 24 straipsniai) bei dokumentų formų, kurias patvirtino Komisija savo direktyva, siekiama užtikrinti, kad patikima ir išsami informacija pasiektų valstybės kompetentingą instituciją ir ši informacija būtų pateikta tai institucijai suprantama kalba, o ne mokesčių mokėtojui ir jam suprantama kalba.
3. Minėtų teisės aktų nuostatos suteikia teisę dviejų valstybių kompetentingoms institucijoms susitarti dėl dokumentų pateikimo popieriuje atsisakymo (Komisijos direktyvos 21 str. 2 d.) ir kalbos (Komisijos direktyvos 24 str.) pasirinkimo, taip pat Įstatymo 23 straipsnis įgalioja Lietuvos Respublikos kompetentingas institucijas nustatyti detalias Įstatymo įgyvendinimo taisykles, atsižvelgiant į Direktyvą 76/308/EEB bei Komisijos direktyvą. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2007 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. VA-30 patvirtintos Lietuvos Respublikos pagalbos Europos Sąjungos valstybių narių institucijoms išieškant reikalaujamas skolas, susijusias su rinkliavomis, mokesčiais ir kitomis pinigų sumomis, teikimo ir naudojimosi kitų Europos Sąjungos valstybių narių institucijų teikiama pagalba išieškant minėtas pinigų sumas įstatymo įgyvendinimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės).
4. Atsakovas vadovavosi Taisyklių 12 punktu, Komisijos direktyvos 24 straipsniu. Atsakovo nuomone, iki Taisyklių įsigaliojimo Valstybinė mokesčių inspekcija, neturėdama išankstinio formalaus susitarimo su Vokietijos kompetentinga institucija dėl pastarosios teisės pateikti dokumentus be jų vertimo į lietuvių kalbą nerealizavusi savo teisės reikalauti iš Vokietijos kompetentingos institucijos pateikti pateiktų dokumentų vertimą į lietuvių kalbą ir priėmusi tik vokiečių kalba pateiktus dokumentus, nepažeidė teisės aktų nuostatų.
5. Pažymi, kad nuostata, atsižvelgiant į Valstybinės mokesčių inspekcijos poreikį versti tik būtiną informaciją, yra įtvirtinta Taisyklių 13 punkte. Skolos išieškojimą leidžiančių dokumentų esmės vertimas nagrinėjamu atveju buvo atliktas. Taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas jokių prašymų ir pretenzijų dėl Vokietijos muitinės kartu su prašymu pateiktų išieškojimą leidžiančių dokumentų vertimo į lietuvių kalbą nepateikė.
6. Atsakovas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37, 68 straipsnių nuostatomis, pateikia išieškojimą leidžiančių dokumentų patvirtintus nuorašus. Teismas išnagrinėjo bylą, neišreikalavęs šių dokumentų patvirtintų nuorašų.
7. Vokietijos Federacinės Respublikos Hanoverio vyriausiosios finansų direkcijos Centrinės vykdymo tarnybos Įteikimo skyrius 2007 m. birželio 18 d. raštu Nr. ZVD 330 - Z 4608 B - LT 01/07 patvirtino, kad Bielefeldo centrinės muitinės 2006 m. gruodžio 14 d. pranešimas dėl įsiskolinimo Nr. RK-000-073357/73358-12-2004-8350 yra išieškojimo vykdymą leidžiantis dokumentas, atitinkantis Direktyvos 76/308/EEB reikalavimus. Nagrinėjamu atveju buvo gautas atitinkamas Stralsundo centrinės muitinės 2006 m. kovo 28 d. pranešimas dėl įsiskolinimo Nr. RK-000-076600-12-2005-9150 (atitinkantis Komisijos direktyva patvirtintą formą) kaip skolos išieškojimo iš pareiškėjo vykdymą leidžiantis dokumentas.
8. Atsakovas, gavęs išieškojimo vykdymą leidžiančius dokumentus dėl skolos išieškojimo, prieš pradėdamas priverstinio išieškojimo veiksmus, 2006 m. birželio 14 d. ir 2006 m. birželio 16 d. siuntė pareiškėjui kvietimus atvykti jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu. Pareiškėjui 2006 m. rugpjūčio 7 d. atvykus į inspekciją, jam buvo pateikti susipažinimui išieškojimą leidžiančių dokumentų originalai ir įteiktos pasirašytinai šių dokumentų kopijos. Šią aplinkybę patvirtina pareiškėjo atžyma ant Valstybinės mokesčių inspekcijos 2006 m. birželio 2 d. rašto Nr. (23.13-12) R-4933.
9. Stralsundo centrinės muitinės 2006 m. kovo 28 d. prašyme išieškoti/imtis atsargumo priemonių Nr. DF_LT_ 076600/2005_20060328-03_RR pažymėta apie Įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje (Direktyvos 76/308/EEB 7 str. 2 d. a) ir b) papunkčiuose) numatytų aplinkybių buvimą.
10. Pagal Vokietijos muitinės prašymą Lietuvos Respublikoje iš pareiškėjo turi būti išieškotas tabako mokestis ir šio mokesčio delspinigiai, t. y. mokestis, kuris pagal savo esmę atitinka Lietuvos Respublikoje renkamus akcizus už tabako gaminius. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 23 d. nutarimo Nr. 194 2.1 punktą Valstybinė mokesčių inspekcija yra įgaliota tenkinti prašymus susijusius su akcizais už apdorotą tabaką.
Atsiliepimas
Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. 1. 119-122) prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog prašymas adresuotas atsakovui buvo išverstas į anglų kalbą ir lietuvių kalbą, tačiau šie vertimai nėra oficialūs, ne vertėjo akimi matyti, kad vokiškas dokumento tekstas skiriasi nuo angliško ir lietuviško, nes nėra rekvizitų ir dokumento datos, o prie prašymo pridėti dokumentai nėra išversti nei į anglų, nei į lietuvių kalbą. Pranešimas dėl įsiskolinimo yra panašus į klastotę, nes datuotas 2005 m. kovo 3 d., tuo tarpu sumokėjimo data nurodyta 2005 m. lapkričio 17 d., delspinigiai paskaičiuoti iki 2005 m. lapkričio 18 d. Šitoks pranešimas negali būti laikomas pretenziją vykdyti leidžiančiu dokumentu, juolab, kad šis dokumentas pareiškėjui nebuvo įteiktas, jame nėra nurodyta apskundimo tvarka. Atkreipia dėmesį į tai, kad Vokietijos institucijos prašyme išieškoti nurodytas vykdomasis raštas, kaip vykdymą leidžiantis dokumentas, ne tik nebuvo įteiktas pareiškėjui, bet ir nebuvo pridėtas prie prašymo. Be to, pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 28 d. nutartyje yra konstatuotas Vokietijos institucijos pateiktų dokumentų neatitikimas Įstatymo 10 straipsnio 1 dalies ir 18 straipsnio reikalavimams. Todėl konstatavus šį pažeidimą įsiteisėjusia nutartimi, šis klausimas negali būti iš naujo kvestionuojamas (ABTĮ 58 str. 2 d.). Pareiškėjo manymu, teismas teisingai konstatavo, kad iš byloje pateiktų dokumentų neaišku, ar Vokietijos institucija išnaudojo visas priemones procedūras ir priemones, nurodytiems mokesčiams išieškoti. Pažymi, kad Vokietijos institucija neįvykdė Direktyvos 76/308/EEB 7 straipsnio 4 dalies reikalavimų, nes nenurodė, nuo kada pagal Vokietijos įstatymus galima pradėti išieškojimą. Pareiškėjui nebuvo įteiktas joks dokumentas, leidžiantis išieškojimo vykdymą Vokietijos Respublikoje, nebuvo įteiktas joks dokumentas patvirtinantis mokesčio skolos įtraukimą į apskaitą ir apskritai joks kitas dokumentas, kurio pagrindu pareiškėjas galėtų numanyti, kad iš jo bus vykdomas kažkoks išieškojimas. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nutartyje teisingai konstatavo, jog neaišku, ar išieškoma mokesčių rūšis yra tokia, kurios išieškojimas priklauso mokesčių inspekcijos, o ne muitinės kompetencijai. Atkreipia dėmesį, kad lietuviškame prašymo tekste kalbama apie muito mokestį, angliškame – apie importo mokestį, o vokiškame – tabako mokestis. Darytina išvada, kad kalbama apie importo muito mokestį, kurios išieškojimas priskirtinas Lietuvos Respublikos muitinės įstaigoms, kadangi prašyme visomis kalbomis nurodoma, jog pareiškėjas nesumokėjo mokesčio už įvežamus tabako gaminius į Vokietijos Federacinę Respubliką. Tai numatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 23 d. nutarimo Nr. 194 2 ir 2.2 punktuose, pagal kuriuos Lietuvos muitinė yra teikianti pagalbą Europos Sąjungos valstybių narių kompetentingoms institucijoms dėl reikalavimų, susijusių su importo ir eksporto muitais, o ne Valstybinė mokesčių inspekcija. Atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas nesilaikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 27 d. nutarimu Nr. 1332 patvirtintų 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento 2913/92/EEB, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, ir 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento Nr. 2454/93/EEB, išdėstančio Tarybos reglamento Nr. 2913/92/EEB, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas, taikymo Lietuvos Respublikoje taisyklių 71 punkto bei Tarybos reglamento 2913/92/EEB 201 straipsnio nuostatų, kuriose nurodyti asmenys, kurie gali būti laikomi skolininkais pagal Muitines kodeksą. Pareiškėjas prie šių asmenų negali būti priskiriamas.
Atsiliepimas
Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepdama į K. A. atsiliepimą į apeliacinį skundą papildomai paaiškino:
IV.
Administracinės bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas iki kol bus priimtas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Europos Teisingumo Teismas, ETT) prejudicinis sprendimas byloje Milan Kyrian prieš Celni urad Tabor, C-233/08. Nagrinėjimas byloje atnaujintas 2010 m. birželio 3 d., ETT 2010 m. sausio 14 d. priėmus sprendimą byloje C-233/08.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k onstatuoja:
V.
Šioje byloje kilo ginčas dėl 560 431 Lt mokesčių už į Europos Bendrijos Vokietijos dalies muitinės teritoriją įvežtas prekes – cigaretes – išieškojimo, vykdant Vokietijos muitinės 2006 m. gegužės 17 d. raštą (prašymą) dėl mokestinės skolos išieškojimo iš pareiškėjo K. A. (gautas 2006 m. gegužės 22 d.) (b. l. 23), t. y. dėl pretenzijos, kylančios vienoje valstybėje narėje, patenkinimo kitoje valstybėje narėje.
Teisėjų kolegija, nagrinėdama šį ginčą, visų pirma pastebi, kad ABTĮ 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad taikydamas Europos Sąjungos teisės normas, teismas taip pat vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais ir preliminariais nutarimais. Todėl atsižvelgdama į tai, kad po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 28 d. nutarties šioje byloje priėmimo Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra priėmęs reikšmingą šiai bylai sprendimą, taip pat atsirado papildomų šioje byloje aptariamų Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo šaltinių, teisėjų kolegija pažymi, kad ji negali būti besąlygiškai saistoma 2007 m. rugsėjo 28 d. nutartyje šioje byloje išdėstytais išaiškinimais.
Europos Sąjungoje, siekiant vienoje valstybėje narėje patenkinti pretenzijas, pagrįstas kitos valstybės narės valdžios institucijų parengtais dokumentais, siekiant pašalinti bendrosios rinkos sukūrimo ir funkcionavimo kliūtis, atsirandančias dėl to, kad nuostatos dėl pretenzijų patenkinimo, priimtos vienoje valstybėje, yra taikytinos tik tos valstybės teritorijoje, buvo priimti šie teisės aktai:
1) 1976 m. kovo 15 d. Tarybos direktyva 76/308/EEB dėl savitarpio pagalbos patenkinant pretenzijas dėl tam tikrų rinkliavų, muitų, mokesčių ir kitų priemonių (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) (toliau – ir Tarybos direktyva). Ši direktyva, siekiant aiškumo ir racionalumo, buvo kodifikuota 2008 m. gegužės 26 d. priėmus Tarybos direktyvą 2008/55/EB dėl tarpusavio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su tam tikromis rinkliavomis, muitais, mokesčiais ir kitomis priemonėmis (toliau – ir kodifikuota Tarybos direktyva);
2) 2002 m. gruodžio 9 d. Komisijos direktyva 2002/94/EB, nustatanti išsamias taisykles, taikomas įgyvendinant kai kurias Tarybos direktyvos 76/308/EEB dėl savitarpio pagalbos patenkinant pretenzijas dėl tam tikrų rinkliavų, muitų, mokesčių ir kitų priemonių nuostatas (toliau – ir Komisijos direktyva). Ši direktyva pakeista 2008 m. lapkričio 28 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1179/2008, nustatančiu išsamias tam tikrų Tarybos direktyvos 2008/55/EB dėl savitarpio paramos patenkinant pretenzijas, susijusias su tam tikromis rinkliavomis, muitais ir mokesčiais bei kitomis priemonėmis, nuostatų įgyvendinimo taisykles (toliau – ir Komisijos reglamentas).
Lietuvos Respublikoje Tarybos ir Komisijos direktyvos buvo įgyvendintos Pagalbos Europos Sąjungos valstybių narių institucijoms išieškant reikalaujamas skolas, susijusias su rinkliavomis, muitais, mokesčiais ir kitomis pinigų sumomis, teikimo ir naudojimosi kitų Europos Sąjungos valstybių narių institucijų teikiama pagalba išieškant minėtas pinigų sumas įstatymu (toliau – ir Įstatymas), taip pat Lietuvos Respublikos pagalbos Europos Sąjungos valstybių narių institucijoms išieškant reikalaujamas skolas, susijusias su rinkliavomis, mokesčiais ir kitomis pinigų sumomis, teikimo ir naudojimosi kitų Europos Sąjungos valstybių narių institucijų teikiama pagalba išieškant minėtas pinigų sumas įstatymo įgyvendinimo taisyklėmis, patvirtintomis Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2007 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. VA-30 (toliau – ir Taisyklės).
2010 m. kovo 16 d. buvo priimta nauja Tarybos direktyva 2010/24/ES dėl savitarpio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su mokesčiais, muitais ir kitomis priemonėmis (toliau – ir Naujoji Tarybos direktyva). Vadovaujantis Naujosios Tarybos direktyvos 28 straipsnio 1 dalies 1 pastraipa, valstybės narės ne vėliau kaip 2011 m. gruodžio 31 d. priima ir paskelbia įstatymus ir kitus teisės aktus, būtinus šiai direktyvai įgyvendinti. Direktyva 2008/55/EB panaikinama nuo 2012 m. sausio 1 d. Nors Naujoji Tarybos direktyva laiko požiūriu negali būti taikoma ginčo santykiams, tačiau pažymėtina, kad ji, be kita ko, buvo priimta Direktyvos 2008/55 pasiekimų pagrindu, kartu, kur reikalinga, nustatant aiškesnes ir tikslesnes taisykles (Naujosios Tarybos direktyvos ketvirtoji konstatuojamoji dalis). Tokiu būdu, teisėjų kolegijos nuomone, Naujosios Tarybos direktyvos nuostatos gali būti naudojamos kaip papildomas Tarybos direktyvos, kuri buvo kodifikuota Direktyva 2008/55, teisingo aiškinimo ir taikymo nustatymo šaltinis. Kaip minėta ir kaip matyti iš jos konstatuojamosios dalies bei turinio, Naujoji Tarybos direktyva atitinkamais aspektais neįtvirtina visiškai naujo teisinio reguliavimo, o paprasčiausiai nustato aiškesnes ir tikslesnes taisykles.
Vadovaujantis Tarybos direktyvos konstatuojamąja dalimi, savitarpio pagalba susideda iš šių dalių: institucija, į kurią kreipiamasi, privalo suteikti institucijai pareiškėjai tokią informaciją, kuri pastarajai reikalinga jos pretenzijoms, kylančioms valstybėje narėje, kurioje yra ši institucija, patenkinti ir pranešti skolininkui apie visus dokumentus, susijusius su šiomis pretenzijomis, kylančiomis toje valstybėje narėje, be to, institucijai pareiškėjai pareikalavus, ji privalo patenkinti pretenzijas, kylančias toje valstybėje narėje, kurioje yra ši institucija. Iš to seka, kad savitarpio parama galima: 1) dėl informacijos suteikimo; 2) dėl skolininko ar prašyme nurodyto asmens informavimo ir 3) dėl pinigų sumų išieškojimo (Įstatymo 4 straipsnis).
Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2006 m. birželio 20 d. priėmė sprendimą Nr. 6306-19-26142 dėl mokestinės nepriemokos (akcizo už tabako gaminius skola) išieškojimo iš K. A. turto pagal 2006 m. gegužės 17 d. Vokietijos Respublikos muitinės prašymą – pretenziją Nr. ZVD 330-Z4608B-LT81/06 (b. l. 41) (toliau – ir Sprendimas) (b. l. 6). Vadinasi, šioje byloje aktualus savitarpio paramos dėl pinigų sumų (pretenzijų, reikalavimų) išieškojimo teisinis reglamentavimas, t. y. Tarybos direktyvos, Komisijos direktyvos, ir Įstatymo nuostatų šioje srityje taikymas.
Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir Europos Teisingumo Teismas, ETT) 1990 m. lapkričio 13 d. byloje Marleasing Sa prieš Comercial Internacional De Alimentacion Sa. (C-106/89) pažymėjo: „Iš direktyvos kylantis įpareigojimas valstybei narei – pasiekti direktyvoje numatytą tikslą, taip pat ir pagal Europos Bendrijos steigimo sutarties 5 straipsnį, imtis visų bendrų ir specialių priemonių, įgyvendinant šį įsipareigojimą – yra privalomas visiems viešąją valdžią įgyvendinantiems subjektams, jų kompetencijos ribose, taip pat ir teismams. Tai reiškia, kad nacionaliniai teismai, jei būtina taikyti nacionalinę teisę – nesvarbu, ar teisės aktai yra susiję su prieš ar po direktyvos įsigaliojimo taikytinomis nacionalinės teisės nuostatomis – šią nacionalinę teisę turi aiškinti kiek galima labiau atitinkant direktyvos tikslus ir žodžius <...>“. „Siekiant užtikrinti Direktyvos 76/308 visišką veiksmingumą ir savarankišką aiškinimą, iš principo reikia remtis jos sistema ir tikslais“ (žr. Sprendimo byloje Milan Kyrian prieš Celni urad Tabor, C‑233/08, 35 p.). Iš to galima spręsti, kad nacionaliniai teisės aktai turi būti aiškinami atsižvelgiant į direktyvos nuostatas, jos tikslus ir sistemą.
Ginčijamas Sprendimas yra priimtas 2006 m. gegužės 17 d. Vokietijos muitinės rašto (b. l. 23-25) (toliau – ir Raštas) (gautas 2006 m. gegužės 22 d.) pagrindu, kuriame nurodyta, kad K. A. 2002 m. vasario 24 d. į Europos Bendrijos Vokietijos dalies muitinės teritoriją neteisėtai įvežė prekes (1 700 600 cigarečių). Iš to kylantys reikalavimai buvo pateikti 2005 m. kovo 3 d. Stralsundo muitinės akte SLA-1000-028502-03-2005-9150 (toliau – ir Muitinės aktas) (b. l. 23, 26, 37), kurio K. A. neapskundė. Šį faktą patvirtina Rašte pateikta informacija (b. l. 23, 26). Be kita ko, K. A. taip pat nurodė, kad neskundė jokio Vokietijos teisės akto, Vokietijos institucijų veikimo ar neveikimo. Vadinasi, dėl to, kad K. A. nesinaudojo apskundimo teise Vokietijoje, ginčo nėra. Mokėjimai pagal minėtą Muitinės aktą nebuvo įvykdyti, dėl to surašytas 2006 m. kovo 28 d. pranešimas apie įsiskolinimą (b. l. 37, 38), kuris Rašte aiškiai įvardijamas kaip vykdymą leidžiantis dokumentas (vok. Rückstandsanzeige als Vollstreckungstitel, angl. notification on arrears as instrument permitting enforcement). Atsižvelgiant į Komisijos direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje ir 8 straipsnio 1 dalyje (tekstai anglų ir vokiečių kalbomis) vartojamas formuluotes ir šių nuostatų sisteminį ir loginį ryšį su Įstatymu, pastaroji sąvoka, teisėjų kolegijos vertinimu, atitinka Įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatytą „vykdymą pareiškėjo valstybėje leidžiančio dokumento“ sąvoką ir Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje numatytą „sprendimą, kuriuo leidžiama išieškoti skolą pareiškėjo valstybėje“.
Vokietijos muitinė kartu su 2006 m. gegužės 17 d. Raštu pateikė:
1) Rašto vertimą į anglų kalbą;
2) pagal Komisijos direktyvos III priedą surašytą prašymą (b. l. 27-31) (toliau – ir Prašymas), kuriame deklaruota, kad 2005 m. lapkričio 7 d. K. A. buvo įteiktas dokumentas su reikalavimu sumokėti mokestinę nepriemoką, reikalavimo vykdymas tapo įmanomas nuo 2005 m. lapkričio 18 d. (b. l. 31-32);
3) taip pat 2006 m. kovo 28 d. vykdymą leidžiantį dokumentą (b. l. 37-38), kuriame nurodoma, kad šio vykdymą leidžiančio dokumento pagrindinis reikalavimas kilo iš 2005 m. kovo 3 d. Stralsundo muitinės akto SLA-1000-028502-03-2005-9150, delspinigiai pradėti skaičiuoti 2005 m. lapkričio 18 d., t. y. prašyme nurodytą dieną, kai tapo galimas reikalavimo vykdymas.
Tarybos direktyvos 12 straipsniu numatytas kompetencijos padalijimas tarp valstybės narės, kurioje yra institucija pareiškėja (šioje byloje – Vokietijos), institucijų ir valstybės narės, kurioje yra institucija, į kurią kreipiamasi (šioje byloje – Lietuvos), institucijų nagrinėti ginčus, susijusius su pretenzija (prašymu, reikalavimu), vykdymą leidžiančiu dokumentu ar vykdymo priemonėmis. Pretenzija ir vykdymą leidžiantis dokumentas gali būti suinteresuotojo asmens užginčytas toje valstybėje narėje, kurioje yra institucija pareiškėja (šioje byloje – Vokietijos muitinė). Tuo tarpu jeigu užginčijamos vykdymo priemonės, kurių imamasi valstybėje narėje, kurioje yra institucija, į kurią kreipiamasi (šioje byloje – Valstybinė mokesčių inspekcija), ieškinys pateikiamas tos valstybės narės kompetentingai institucijai pagal tos valstybės narės įstatymus ir kitus teisės aktus. Įstatymo 14 straipsnio 3 dalis įgyvendina šią nuostatą ir numato, kad „jei užginčijamos išieškojimo priemonės, kurios taikomos Lietuvos Respublikos teritorijoje, ginčai sprendžiami Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka“.
Vadovaujantis Europos Teisingumo Teismo sprendimais, tokį kompetencijų padalijimą lemia tai, kad pretenzija ir vykdymą leidžiantis dokumentas yra parengti remiantis valstybėje narėje, kurioje yra institucija pareiškėja, galiojančia teise, o vykdymo priemonių atžvilgiu valstybėje narėje, kurioje yra institucija, į kurią kreipiamasi, ši institucija pagal Tarybos direktyvos 5 ir 6 straipsnius taiko nuostatas, kurios pagal jos nacionalinę teisę yra taikomos atitinkamoms priemonėms, nes jos padėtis yra geriausia pagal savo nacionalinę teisę nuspręsti dėl priemonės teisėtumo (žr. Sprendimo byloje Milan Kyrian prieš Celni urad Tabor, C-233/08, 40 punktą).
Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į Naujosios Tarybos direktyvos 14 straipsnio 1 dalį, kuri, teisėjų kolegijos manymu, dar aiškiau ir tiksliau atskleidžia valstybių narių kompetencijos pasidalijimą, kai savitarpio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su mokesčiais, muitais ir kitomis priemonėmis, procedūrose kyla atitinkami teisiniai ginčai. Pagal Naujosios Tarybos direktyvos 14 straipsnio 1 dalį, ginčai dėl reikalavimo, pirminio dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą prašančiojoje valstybėje narėje, arba suvienodinto dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, ir ginčai dėl prašančiosios valstybės narės kompetentingos institucijos pateikto pranešimo galiojimo priklauso prašančiosios valstybės narės kompetentingų įstaigų kompetencijai.
Įstatymo 11 straipsnio 2 dalis numato, kad be sprendimo, kuriuo leidžiama išieškoti skolą pareiškėjo valstybėje, turi būti priimtas Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos sprendimas, tolygus sprendimams dėl tiesioginių asmenų įsiskolinimų išieškojimo. Toks Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2006 m. birželio 20 d. sprendimas Nr. 6306-19-26142 ir yra ginčo objektas. Tai reiškia, kad Tarybos direktyvos prasme yra užginčytos vykdymo priemonės, kurių imamasi valstybėje narėje, kurioje yra institucija, į kurią kreipiamasi. Abejonių dėl pareiškėjo galimybės apskųsti Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Sprendimą nėra. Tačiau esminis kylantis klausimas šioje byloje yra teisminės kontrolės apimtis, kai ginčijamos vykdymo priemonės.
Valstybė pareiškėja, kreipdamasi pagalbos, turėjo pateikti prašymą patenkinti pretenziją, taip pat oficialų dokumentą, leidžiantį jos vykdymą, išduotą valstybėje narėje, kurioje yra institucija pareiškėja, arba to dokumento patvirtintą kopiją; be to, kur priklauso, prie prašymo būtina pridėti kitų dokumentų, būtinų pretenzijoms patenkinti, originalus arba patvirtintas kopijas (Tarybos direktyvos 7 straipsnis, Įstatymo 10 straipsnis). Pagal Tarybos direktyvos 8 straipsnio 1 dalį, dokumentas, leidžiantis pretenzijos vykdymą (toliau – ir vykdymą leidžiantis dokumentas), yra tiesiogiai pripažįstamas ir automatiškai laikomas valstybės narės, kurioje yra institucija, į kurią kreipiamasi, pretenzijos vykdymą leidžiančiu dokumentu. Taip siekiama veiksmingesnio ir našesnio paramos teikimo (kodifikuotos Tarybos direktyvos devintoji konstatuojamoji dalies). Tai patvirtina Įstatymo 11 straipsnis, kuris nustato, jog „sprendimas, kuriuo leidžiama išieškoti skolą pareiškėjo valstybėje, pripažįstamas Lietuvoje“. Tokią praktiką formuoja ir Europos Teisingumo Teismas.
Europos Teisingumo Teismas byloje Milan Kyrian prieš Celni urad Tabor padarė išvadą, kad valstybės narės, kurioje yra institucija, į kurią kreipiamasi, teismai iš principo neturi teisės nagrinėti, ar pretenzijos vykdymą leidžiantis dokumentas yra vykdytinas. Tik išimtiniu atveju valstybės, kurioje yra institucija, į kurią kreipiamasi, institucijos turi teisę tikrinti, ar tokio dokumento vykdymas gali pažeisti ypač valstybės narės viešąją tvarką, ir tam tikrais atvejais visiškai ar iš dalies atsisakyti suteikti paramą arba teikti ją, tik jei laikomasi tam tikrų sąlygų.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog „sprendimas, kuriuo leidžiama išieškoti skolą pareiškėjo valstybėje, pripažįstamas Lietuvos Respublikoje“, reiškia, kad kompetentinga Lietuvos institucija nevertina kompetentingos ES valstybės narės institucijos pateikto sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo ir, nesant įstatymo nustatytų išimčių, jį vykdo (žr. administracinė byla Nr. A14-398/07, A16-787/2007).
Vis dėlto akcentuotina, kad Europos Teisingumo Teismas byloje Milan Kyrian prieš Celni urad Tabor nurodė, jog nors iš principo valstybės narės, kurioje yra pareiškėja, institucijų išimtinei kompetencijai priklauso nagrinėti prieštaravimų, susijusių su pretenzija ar vykdymą leidžiančiu dokumentu pagrįstumą, neatmestina galimybė, kad išimtiniu atveju valstybės, kurioje yra institucija, į kurią kreipiamasi, institucijos turi teisę tikrinti, ar tokio dokumento vykdymas gali pažeisti, pavyzdžiui, valstybės narės viešąją tvarką.
Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytus argumentus ir vadovaujantis į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A882 – 12/2010 suformuota praktika, teisėjų kolegija toliau vertins:
1) ar vykdymo priemonės, tai yra priimtas Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Sprendimas, buvo teisėtas ir pagrįstas; ir
2) ar prašymo išieškoti tenkinimas pažeistų valstybės viešąją tvarką ir kitus itin svarbius valstybės viešuosius interesus.
Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsniu skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jei jis yra:
1) neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams;
2) neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas;
3) neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą;
4) kitais pagrindais, kuriuos administracinis teismas pripažino svarbiais.
„1. Pareiškėjo prašymas suteikti pagalbą dėl pinigų sumų išieškojimo turi būti pateikiamas kartu su pareiškėjo valstybėje išduotu ir išieškojimo vykdymą pareiškėjo valstybėje leidžiančiu dokumentu arba jo patvirtinta kopija.
2. Pareiškėjas gali kreiptis į Lietuvos Respublikos kompetentingą instituciją prašydamas suteikti pagalbą, kai:
1) reikalavimas ir (arba) vykdomasis dokumentas nėra užginčyti pareiškėjo valstybėje, išskyrus atvejus, kuriais pagal pareiškėjo valstybėje galiojančius teisės aktus išieškojimas dėl tokio pobūdžio reikalavimų neturi būti stabdomas;
2) buvo išnaudotos visos pareiškėjo valstybės teisės aktų nustatytos išieškojimo procedūros bei priemonės, tačiau pinigų suma nebuvo išieškota arba buvo išieškota ne visa pinigų suma.
3. Šio straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių buvimą pareiškėjas privalo patvirtinti savo prašyme“.
Kreipdamasi dėl tabako mokesčio išieškojimo, Vokietijos kompetentinga institucija pateikė prašymą, atitinkantį Komisijos direktyvos III priede pateiktą pavyzdį. Prašymas taip pat buvo patvirtintas oficialiu institucijos pareiškėjos antspaudu ir pasirašytas įgalioto pareigūno. Tai atitinka Komisijos direktyvos 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Kaip turi būti surašytas vykdymą leidžiantis dokumentas, nei Tarybos direktyva, nei Komisijos direktyva nedetalizuoja. Savo ruožtu pagal minėtą Europos Teisingumo Teismo praktiką, valstybės narės, kurioje yra institucija, į kurią kreipiamasi, teismai iš principo neturi teisės nagrinėti, ar pretenzijos vykdymą leidžiantis dokumentas yra vykdytinas.
Pateiktame 2006 m. kovo 28 d. pranešime apie įsiskolinimą, kuris, kaip minėta, pagal Vokietijos institucijų pateiktus duomenis yra vykdymą leidžiantis dokumentas Tarybos direktyvos ir Įstatymo prasme, nurodytas pareiškėjas; jo adresas; aktas, kurio pagrindu atsirado pirminis reikalavimas; reikalavimo rūšis; pinigų sumos; pareigūno parašas; institucijos antspaudas; patvirtinimas, kad reikalavimai vykdymui įvykdyti. Pagrindas pirminiam reikalavimui, teisės aktų nuostatos nurodytos pateiktame Rašte ir Prašyme.
Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos teismas negali vertinti vykdymą leidžiančio dokumento teisėtumo ir vykdytinumo, o vykdymą leidžiančiame dokumente pateikta pakankama esminė informacija, be kita ko, iš esmės atitinkanti nurodytą Naujosios Tarybos direktyvos 12 straipsnio 1 dalies 3 paragrafe, teisėjų kolegija vertina, jog vykdymą leidžiantis dokumentas yra tinkamai parengtas, todėl jis tiesiogiai pripažįstamas ir, nesant Įstatymo 15 straipsnio 1 ir 2 dalyje numatytų, taip pat viešosios tvarkos išlygos taikymo pagrindų, privalo būti vykdomas, t. y. Lietuvos kompetentinga institucija teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis turi pareigą suteikti pagalbą kitai Europos Sąjungos valstybės kompetentingai institucijai.
Vis dėlto atkreiptinas dėmesys, kad pagal Tarybos direktyvos 7 straipsnio 2 dalies (b) punktą, Įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 2 punktą, institucija pareiškėja gali kreiptis į Lietuvos Respublikos kompetentingą instituciją, prašydama suteikti pagalbą, jei buvo išnaudotos visos pareiškėjos valstybės teisės aktų nustatytos išieškojimo procedūros bei priemonės, tačiau pinigų suma nebuvo išieškota arba buvo išieškota ne visa pinigų suma. Prašyme vykdyti reikalavimą taip pat turi būti prašančiosios institucijos deklaracija, kad įvykdyta sąlyga – išnaudoti visas galimybes įvykdyti reikalavimą Vokietijoje. Įstatymo 10 straipsnis 3 dalis numato tik tai, jog „šio straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių buvimą pareiškėjas privalo patvirtinti savo prašyme“. Tai reiškia, kad nei Europos Sąjungos teisės aktai, nei nacionaliniai teisės aktai nenumato pareigos pateikti dokumentus, patvirtinančius, jog yra išnaudotos visos galimybės įvykdyti reikalavimą – reikalaujama tik deklaruoti šį faktą. Be kita ko, pagal kodifikuotos Tarybos direktyvos 7 straipsnio 1 dalį, prie prašymo vykdyti reikalavimą taip pat būtina pridėti kitų dokumentų, būtinų reikalavimams įvykdyti, originalus arba patvirtintas kopijas. Tačiau Lietuvos nacionaliniai teisės aktai, t. y. Tarybos direktyvą įgyvendinančio Įstatymo 10 straipsnis, nenumato jokių būtinų pateikti papildomų dokumentų. Tarybos direktyvos 14 straipsnis, Įstatymo 15 straipsnis nustato tik du atvejus, kuomet institucija, į kurią kreipiamasi, neprivalo suteikti paramos: 1) dėl rimtų socialinių ir ekonominių sunkumų bei 2) dėl senaties termino. Iš to galima spręsti, kad K. A. neturi teisinio pagrindo teigti, jog dokumentų, įrodančių visų galimybių įvykdyti pretenziją institucijos pareiškėjos valstybėje narėje išnaudojimą, nepateikimas sukuria pareigą naikinti Sprendimą. Teisėjų kolegijos nuomone, kadangi pareiga išnaudoti minėtas priemones tenka institucijos pareiškėjos valstybei narei, kas lemia, jog apie jų tinkamumą geriausias galimybes spręsti turi būtent šios valstybės narės institucijos ir teismai, taip pat atsižvelgiant į Tarybos direktyvos 12 straipsnio 1 ir 3 dalis, Naujosios Tarybos direktyvos 14 straipsnio 1 dalį, kompetentingos Lietuvos administravimo institucijos ir Lietuvos administraciniai teismai, esant tinkamai užpildytam prašymui ir deklaracijai dėl aptariamų priemonių išnaudojimo, šioje byloje apskritai negali vertinti, ar minėtos priemonės buvo tinkamai išnaudotos institucijos pareiškėjos valstybėje narėje. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad dėl šio jo nurodomo trūkumo jis būtų kreipęsis į kompetentingas institucijas Vokietijoje, tačiau jos atsisakė svarstyti tokią jo pretenziją. Taigi nėra pagrindo daryti išvados, kad tokia situacija pažeidžia Lietuvos viešąją tvarką ir pareiškėjo teises į veiksmingą teisminę gynybą, kuri šiuo atveju turi būti analizuojama ne išimtinai nacionalinės teisinės sistemos ir jos institucijų požiūriu, bet atsižvelgiant į šioje byloje egzistuojančius ES teisės veiksmingo funkcionavimo ir valstybių narių kompetencijos pasidalijimo aspektus.
K. A. atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat nurodo, kad atsakovas pripažino, jog pranešimą apie 2006 m. kovo 28 d. vykdymą leidžiantį dokumentą įteikė pareiškėjui 2006 m. rugpjūčio 7 d., t. y. pripažįsta, kad iki 2006 m. birželio 20 d. sprendimo priėmimo pranešimo pareiškėjui neįteikė nei atsakovas, nei Vokietijos institucija, nors tokią pareigą turėjo. K. A. atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat teigia, kad prašyme nurodytas vykdomasis raštas (2005 m. gegužės 3 d. Stralsundo muitinės aktas SLA-1000-028502-03-2005-9150) yra vykdymą leidžiantis dokumentas, ir tai yra kitas dokumentas nei pranešimas apie įsiskolinimą (vok. Rückstandsanzeige, b. l. 37), tačiau vykdomasis raštas kaip vykdymą leidžiantis dokumentas ne tik kad nebuvo įteiktas pareiškėjui, bet ir nebuvo pridėtas prie prašymo, ir net neaišku, kada jis priimtas.
Minėtais aspektais pirmiausia pažymėtina, kad kompetentingos Vokietijos institucijos rašte vykdymą leidžiančiu dokumentu aiškiai įvardijamas 2006 m. kovo 28 d. pranešimas apie įsiskolinimą. Nei Tarybos direktyva, nei Komisijos direktyva neapibrėžia oficialaus dokumento, leidžiančio vykdymą, sampratos. Taigi teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad minėtas 2006 m. kovo 28 d. pranešimas apie įsiskolinimą šiuo atveju gali būti vertinamas kaip vykdymą leidžiantis dokumentas. Savo ruožtu nei Įstatymas, nei Tarybos direktyva nenustato, kad be vykdymą leidžiančio dokumento kompetentingai Lietuvos institucijai privalėjo būti pateiktas koks nors kitas dokumentas, pavyzdžiui, aktas, kuris buvo pagrindas pirminiam reikalavimui ar vėlesnis vykdomasis dokumentas.
Antra, pagal Tarybos direktyvos 7 straipsnio 3 dalies e punktą prašyme patenkinti reikalavimą turi būti nurodyta „data, kada institucija pareiškėja ir (arba) institucija, į kurią kreipiamasi, praneša adresatui apie dokumentą“. Pagal Vokietijos institucijų pateiktus duomenis, adresatui apskritai apie jam reiškiamą mokestinę pretenziją buvo pranešta 2005 m. lapkričio 7 d. Kompetentingos Vokietijos institucijos vertino, kad tokio pranešimo pakanka, jog būtų pateiktas prašymas kompetentingoms Lietuvos institucijoms. Todėl atsižvelgdama į Tarybos direktyvos 12 straipsnio 1 ir 3 dalis, su tuo susijusią ETT praktiką, Įstatymo 14 straipsnio nuostatas, Naujosios Tarybos direktyvos 14 straipsnio 1 dalį, būtinybę užtikrinti ES teisės veiksmingumą ir su tuo susijusį valstybių narių kompetencijos pasidalijimo, tarpusavio pasitikėjimo aspektą, aplinkybę, kad pareiga atlikti atitinkamus veiksmus, prieš kreipiantis su prašymu į Lietuvą šiuo atveju teko Vokietijos institucijoms (be kita ko, atitinkamais atvejais vadovaujantis būtent Vokietijos teisės aktais), todėl būtent Vokietijos institucijos ir šios valstybės teismai turi geriausias galimybes įvertinti su tuo susijusias pareiškėjo pretenzijas, kad prieš kreipiantis į Lietuvą nebuvo atlikti teisės aktų reikalaujami veiksmai arba jie atlikti netinkamai, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos administravimo subjektai ir administraciniai teismai, esant tinkamai užpildytam prašymui suteikti pagalbą, šiuo atveju negali vertinti, ar Vokietijos institucijos tinkamai įteikė reikiamą dokumentą ir ar jis apskritai buvo įteiktas. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamos bylos kontekste Lietuvos teismai paprastai neturėtų iš esmės vertinti kitų valstybių institucijų veiksmų, be kita ko, dažniausiai atliekamų pagal vidaus teisę, teisėtumo ir pagrįstumo bei dažniausiai turėtų apsiriboti patikrinimu, ar buvo įvykdyti formalūs prašymo išieškoti pateikimo reikalavimai (pvz., ar tinkamai užpildyti dokumentai, ar pateikti visi nurodyti dokumentai, ar dokumentuose nurodyti visi reikalaujami duomenys ir pan.). Šiuo aspektu taip pat pabrėžtina, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog aptariamu aspektu pareiškėjas negalėjo kreiptis į Vokietijos kompetentingą instituciją, kad ji atsisakė nagrinėti atitinkamas jo pretenzijas ir taip jam buvo apribota teisė į gynybą. Taigi nėra pagrindo daryti išvados, kad tokia situacija ir tokios Vyriausiojo administracinio teismo atliekamo atsakovo veiksmų teisėtumo patikrinimo ribos pažeidžia Lietuvos viešąją tvarką ir pareiškėjo teises į veiksmingą teisminę gynybą. Kaip minėta, ji šiuo atveju turi būti analizuojama ir suprantama ne išimtinai nacionalinės teisinės sistemos ir jos institucijų požiūriu, bet atsižvelgiant į šioje byloje egzistuojantį ES teisės veiksmingo funkcionavimo ir valstybių narių kompetencijos pasidalijimo bei tarpusavio pasitikėjimo aspektus.
Tarybos direktyvos 17 straipsnis numato, kad „prie prašymo dėl paramos ir dokumento leidžiančio pretenzijos vykdymą ir kitų atitinkamų dokumentų reikia pridėti jų vertimus į valstybės narės, kurioje yra institucija, į kurią kreipiamasi, oficialią kalbą arba vieną iš jos oficialių kalbų, paliekant galimybę šalims susitarti kitaip“. Šį direktyvos straipsnį įgyvendina Įstatymo 18 straipsnis, numatantis, kad „prie prašymo suteikti pagalbą ir dokumento, kuriuo leidžiama išieškoti skolą pareiškėjo valstybėje, bei kitų susijusių dokumentų pridedami jų vertimai į lietuvių kalbą“.
Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas byloje Milan Kyrian prieš Celni urad Tabor konstatavo: „Tarybos direktyvos 17 straipsnyje numatoma, kad prie prašymo dėl paramos ir dokumento, leidžiančio vykdyti pretenziją, ir kitų atitinkamų dokumentų reikia pridėti jų vertimus į valstybės narės, kurioje yra institucija, į kurią kreipiamasi, oficialiąją kalbą arba į vieną iš jos oficialiųjų kalbų, nepažeidžiant pastarosios institucijos teisės atsisakyti vertimo, tačiau tokia teisė nesuteikta vykdomojo dokumento adresatui. <...> vertimai, apie kuriuos kalbama šioje nuostatoje, yra skirti institucijos, į kurią kreipiamasi, reikmėms ir jokiu būdu ne skolininkui.“
Taigi vertimai, apie kuriuos kalbama Įstatymo 18 straipsnyje, yra skirti institucijos, į kurią kreipiamasi, reikmėms, o ne skolininkui. Be to, šioje byloje yra pateikti įrodymai, kad pareiškėjui buvo įteikti lietuvių kalba surašyti dokumentai, kurių pagrindu jis galėjo suprasti iš Vokietijos gautų dokumentų turinį. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad šie dokumentai turi tam tikrų trūkumų (nenurodyta, kas išvertė dokumentą, išversti ne visi duomenys iš originalių dokumentų ir pan.). Tačiau šie trūkumai, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra tokie reikšmingi, kad sudarytų pagrindą panaikinti skundžiamą atsakovo sprendimą. Pareiškėjas neįrodė, kad buvo pateikti akivaizdžiai klaidingi vertimai, kad iš lietuvių kalba parengtų ir jam įteiktų dokumentų jis negalėjo suprasti Vokietijos institucijos pateiktų dokumentų turinio. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad minėtų nuostatų nesilaikymas iš esmės nepažeidė pareiškėjo teisių, nesudarė jam kliūčių naudotis veiksminga savo teisių ir teisėtų interesų gynyba.
Kaip minėta, priimant kiekvieną viešojo administravimo subjekto sprendimą, 1) jį turi priimti kompetentingas administravimo subjektas ir 2) jį priimant negali būti pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.
Pareiškėjas teigia, kad apeliantas nėra kompetentingas išieškoti Vokietijos muitinės reikalaujamus mokesčius, kadangi dokumentai vokiečių, anglų ir lietuvių kalbomis skirtingai apibrėžia išieškomų mokesčių rūšį, o pagalbą kompetentingai valstybės institucijai šiuo atveju turėjo teikti Lietuvos muitinė.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 23 d. nutarimo Nr. 194 „Dėl Lietuvos Respublikos pagalbos Europos Sąjungos valstybių narių institucijoms išieškant reikalaujamas skolas, susijusias su rinkliavomis, muitais, mokesčiais ir kitomis pinigų sumomis, teikimo ir naudojimosi kitų Europos Sąjungos valstybių narių institucijų teikiama pagalba išieškant minėtas pinigų sumas įstatymo 3, 21 ir 22 straipsnių nuostatų įgyvendinimo“ 2.1.2. punktas numato, kad Valstybinė mokesčių inspekcija yra institucija, teikianti pagalbą Europos Sąjungos valstybių narių kompetentingoms institucijoms dėl reikalavimų, susijusių su akcizais už apdorotą tabaką, kurą, etilo alkoholį ir alkoholinius gėrimus (juos atitinkančiais mokesčiais pagal atskirų Europos Sąjungos valstybių narių nacionalinius teisės aktus ir Lietuvos Respublikos įstatymus).
2006 m. kovo 28 d. vykdomą leidžiančiame dokumente (b. l. 37, vertimas į lietuvių kalbą – b. l. 38) nurodoma, kad išieškomas vok. Tabaksteuer, liet. Tabako mokestis; tai patvirtina ir Vokietijos muitinės pateiktas pranešimas, kuriame įvardijamas analogiškas mokestis (b. l. 31). 2006 m. rugpjūčio 7 d. K. A. atvykus į Šiaulių apskrities valstybinę mokesčių inspekciją, jam buvo pateikti susipažinti išieškojimą leidžiančių dokumentų originalai ir įteiktos pasirašytinai šių dokumentų kopijos – tai patvirtina K. A. žyma ant Valstybinės mokesčių inspekcijos 2006 m. birželio 2 d. rašto Nr. (23.13-12) R-4933. Šių aplinkybių pareiškėjas neneigia ir neginčija, t. y. jis pripažįsta, kad buvo informuotas ir supažindintas su Vokietijos muitinės pateiktais dokumentais, nereiškė prieštaravimų.
Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo argumentais ir pirmosios instancijos teismo sprendimu, jog neaišku, ar išieškomų mokesčių rūšis yra tokia, kurios išieškojimas priskirtas Valstybinės mokesčių inspekcijos kompetencijai, vertina, kad pagrindo naikinti Sprendimą dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas subjektas, nėra.
Byloje nustatyta, kad Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2006 m. birželio 14 d., 2006 m. birželio 16 d. išsiuntė K. A., gyvenančiam Draudelių kaime, Pakruojo rajone, raštus, kviesdama atvykti pokalbio 2006 m. birželio 20 d., kartu lietuvių kalba nurodydama, kad siekiama išsiaiškinti mokesčių, baudų, delspinigių bei kitų įmokų į valstybės (savivaldybės) biudžetą ir pinigų fondus nemokėjimo priežastis, informuojant, kad prašymas atvykti grindžiamas Vokietijos Respublikos muitinės skolos dokumentų įteikimo ir turto arešto (b. l. 39). Pareiškėjui neatvykus, 2006 m. birželio 20 d. Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkas priėmė sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. 6306-19-26142. Šiame sprendime lietuvių kalba nurodoma, kad vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 8 punktu, 34 straipsniu, 106 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksu, nuspręsta išieškoti 560 431 Lt sumą iš K. A., pažymint, jog šis sprendimas gali būti apskųstas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Sprendime nurodytas įmokos kodas „8320“ reiškė – „Pagal užsienio valstybės reikalavimą antstolių kontoros išieškota mokestinė nepriemoka“ (Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko ir Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus 2003 m. vasario 26 d. įsakymas Nr. V-57/1B-160 „Dėl Mokesčių, rinkliavų ir kitų įmokų į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą, savivaldybių biudžetus bei valstybės pinigų fondus kodų sąrašo“ (redakcija, galiojusi ginčijamo sprendimo priėmimo metu). Tą pačią, t. y. 2006 m. birželio 20 dieną buvo priimtas ir Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos raštas Nr. (12.20-6)-S-8516 Dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo iš K. A. turto pagal Europos Sąjungos valstybės narės prašymą, kuriame lietuvių kalba nurodoma, jog vadovaujantis 2003 m. spalio 16 d. Lietuvos Respublikos pagalbos Europos Sąjungos valstybių narių institucijoms išieškant reikalaujamas skolas, susijusias su rinkliavomis, muitais, mokesčiais ir kitomis pinigų sumomis, teikimo ir naudojimosi kitų Europos Sąjungos valstybių narių institucijų teikiama pagalba išieškant minėtas pinigų sumas įstatymo ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. V-93 patvirtintų Lietuvos Respublikos pagalbos Europos Sąjungos valstybių narių institucijoms išieškant reikalaujamas skolas, susijusias su rinkliavomis, muitais, mokesčiais ir kitomis pinigų sumomis, teikimo ir naudojimosi kitų Europos Sąjungos valstybių narių institucijų teikiama pagalba išieškant minėtas pinigų sumas taisyklių nuostatomis, yra siunčiamas vykdymui Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2006 m. birželio 20 d. sprendimas Nr. 6306-19-26142 dėl mokestinės nepriemokos (akcizo už tabako gaminius skolą) išieškojimo iš K. A. turto pagal 2006 m. gegužės 17 d. Vokietijos muitinės prašymą – pretenziją Nr. ZVD 330-Z 4608 B-LT 81/06 (b. l. 41). Šis raštas, kartu su sprendimu išieškoti mokestinę nepriemoką, buvo išsiųstas antstolei bei pareiškėjui, jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu – Draudelių kaimas, Pakruojo rajonas. 2006 m. rugpjūčio 7 d. pareiškėjas atvyko į Šiaulių apskrities valstybinę mokesčių inspekciją, jam buvo pateikti susipažinti išieškojimą leidžiančių dokumentų originalai ir įteiktos pasirašytinai šių dokumentų kopijos. Tai patvirtina pareiškėjo parašas su žyma, jog gautos visos kopijos, ant 2006 m. Valstybinės mokesčių inspekcijos rašto Nr. (23.13-12)-R-4933. Pastabų, pretenzijų dėl išieškojimą leidžiančių dokumentų įteikimo, šio dokumento nesuvokimo pareiškėjas nepažymėjo. Informacija, kodėl buvo priimtas skundžiamas Sprendimas, pareiškėjui pateikta ir Valstybinės mokesčių inspekcijos 2006 m. rugsėjo 12 d. rašte Nr. (24.4‑13) R‑7862.
Vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 1 punktas (1999 m. birželio 17 d. įstatymo Nr. VIII-1234 redakcija, galiojusi skundžiamo sprendimo priėmimo metu) – įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalavo ir reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje (1999 m. birželio 17 d. įstatymo Nr. VIII-1234 redakcija) buvo detalizuota, kad individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-422/2009).
Iš pareiškėjui siųstų bei 2006 m. rugpjūčio 7 d. pateiktų susipažinimui dokumentų, pareiškėjas galėjo suprasti perduoto dokumento dalyką ir pagrindą bei aktyviai ginti savo teises. Kreipimasis į Stralsundo prokuratūrą dėl baudžiamosios bylos patvirtina, kad pareiškėjas suprato jam pateiktų Vokietijos dokumentų turinį (b. l. 9-10). Nors ginčijamame Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendime išieškoti mokestinę nepriemoką nėra išsamių jo priėmimo motyvų, tačiau tokia informacija pareiškėjui buvo pateikta išsiunčiant Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos raštą Nr. (12.20-6)-S-8516, Valstybinės mokesčių inspekcijos 2006 m. rugsėjo 12 d. raštą Nr. (24.4‑13) R‑7862, taip pat jam atvykus 2006 m. rugpjūčio 7 d. į Šiaulių apskrities valstybinę mokesčių inspekciją. Taigi pareiškėjas gavo pakankamai informacijos, kad siekdamas apginti savo teises, galėtų būti aktyvus ir tuoj pat kreiptis į kompetentingas Vokietijos teisės aktuose nustatytas institucijas, taip realizuodamas ir šią Tarybos direktyvoje jam suteiktą teisę. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam nebuvo suteikta galimybė suprasti perduotų dokument dalyko ir pagrindo bei ginti savo teises, taip pat – kad pareiškėjas nagrinėjamos bylos aplinkybėmis nesuprato savo teisių.
Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais dėl vertimo į lietuvių kalbą bei vertina, kad nors skundžiamas sprendimas ne visiškai atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, tai nesudaro pagrindo jį panaikinti. Skundžiamas aktas, įvertinus jį kartu su kitais byloje esančiais dokumentais, taip pat kitomis nustatytomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į tai, kad ši byla nagrinėjama jau daugiau kaip ketverius metus, ir yra būtina operatyviai išspręsti šį ginčą iš esmės, šiuo atveju gali būti laikomas teisėtu ir pakankamai pagrįstu. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė, kad prašymo išieškoti tenkinimas pažeis valstybės viešosios tvarkos ar kitus itin svarbius valstybės viešuosius interesus. Pareiškėjui nepateikus įrodymų, kad Vokietijos institucijos pateiktas reikalavimas gali sukelti rimtų ekonominių arba socialinių sunkumų, teisėjų kolegija pažymi, kad nėra kitų svarbių pagrindų, kodėl Vokietijos kompetentingos institucijos pateiktas reikalavimas negalėtų būti vykdomas Lietuvoje, t. y. svarbių pagrindų, kodėl turėtų būti panaikintas Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2006 m. birželio 20 d. sprendimas Nr. 6306-19-26142, kuriuo nuspręsta iš pareiškėjo išieškoti mokestinę nepriemoką.
Atsižvelgdama į prieš tai išvardytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino materialinės teisės normas, o naujas bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme yra nebūtinas, todėl skundžiamas teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2007 m. lapkričio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjo K. A. skundą atmesti.
Sprendimas neskundžiamas.