Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2019-03-25 iki 2021-12-22, atlyginimo.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.250 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad pataisos įstaiga arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant pataisos įstaigos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, kad buvo kalinamas Marijampolės PN patalpose, neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto, tenkančio vienam asmeniui.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno 4 būrio patalpoje Nr. 10 (plotas 51.53 kv. m, gyveno iki 16 asmenų), joje kiekvienam nuteistajam teko po 3.2 kv. m; 6 būrio patalpoje Nr. 5 (plotas yra 33.72 kv. m, joje gyveno iki 10 asmenų) kiekvienam nuteistajam teko po 3.3 kv. m.; 10 būrio kameroje Nr. 10 (plotas yra 14.94 kv. m, joje gyveno iki 4 asmenų) joje kiekvienam nuteistajam teko po 3.7 kv. m; 16 būrio patalpoje Nr. 1 (plotas yra 59.46 kv. m, joje gyveno iki 19 nuteistųjų), kiekvienam nuteistajam teko po 3.1 kv. m; 20 būrio kameroje Nr. 2 (plotas yra 30.76 kv. m, joje gyveno iki 8 nuteistųjų), kiekvienam nuteistajam teko po 3.8 kv. m; 20 būrio kameroje Nr. 4 (jos plotas yra 24.19 kv. m, joje gyveno iki 6 nuteistųjų), kiekvienam nuteistajam teko po 4.0 kv. m; 20 būrio kameroje Nr. 5 (plotas yra 18.37 kv. m, joje gyveno iki 5 nuteistųjų), kiekvienam nuteistajam teko po 3.6 kv. m.

Kadangi pareiškėjas skunde nenurodė tikslių aplinkybių dėl ginčo patalpų plotų ar tikslaus jose gyvenusių asmenų skaičiaus, teismas neturi pagrindo nesivadovauti atsakovės atstovo oficialiai pateiktais duomenimis ir konstatuoja, kad padalijus minėtų patalpų plotą iš maksimalaus jose galėjusių gyventi asmenų skaičiaus, pareiškėjui tekdavo nuo 3,1 kv. m iki 4 kv. m ploto, kas atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl skundas šioje dalyje atmestinas.

Dėl pareiškėjo skundo argumentų susijusių su higienos normų neužtikrinimu.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Marijampolės PN kameros neatitiko higienos normų reikalavimų (buvo prasta ventiliacija, žiemos sezono metu kamerose teko kęsti šaltį, ant sienų formavosi pelėsis, kamerose trūko gryno oro, buvo prastas apšvietimas).

Pataisos namų visuomenės sveikatos saugos reikalavimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015).

Higienos normos HN 134:2015 12 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C (16 punktas). Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 punktas).

Pareiškėjas skunde abstrakčiai nurodė, jog pataisos namų patalpose nebuvo užtikrinamos higienos normos, tačiau nepateikė jokių savo argumentus pagrindžiančių įrodymų, nedetalizavo, kokiu konkrečiu laikotarpiu, kokios kamerose buvo atlikti higienos normos pažeidimai, kaip jie pasireiškė, ar kreipėsi į administraciją, ar jie buvo tvarkomi. Atsakovės atstovas atsiliepime detaliai nurodė, jog gyvenamosios patalpos vėdinamos per atvirus langus, kas atitinka minėtas Lietuvos higienos normos nuostatas, o kai kuriose patalpose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ir kondicionavimo sistema. Gyvenamųjų patalpų langai yra sandarūs, neskilę. Šias aplinkybes patvirtina byloje pateiktos kamerų fotonuotraukos, iš kurių matyti, kad kamerose yra įrengti atidaromi langai, per kuriuos galima papildomai išvėdinti patalpą, langai nėra taip aukštai, kad nuteistieji negalėtų jų pasiekti ir atidaryti, be to, matyti, jog gyvenamųjų patalpų sienos ir lubos lygios, patalpos tvarkingos, vizualiai matomų pelėsių nėra, yra įrengtas tinkamas patalpų apšvietimas. Teismas pažymi, kad nors byloje ir nėra duomenų apie gyvenamųjų patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, temperatūrą, santykinę oro drėgmę, tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes, konstatuodamas, kad, jo nuomone, minėti parametrai neatitiko minimalių reikalavimų. Byloje taip pat nėra ginčo laikotarpiu aktualių kompetentingų institucijų patikrinimo aktų, kuriuose būtų konstatuota, kad gyvenamosiose patalpose oro temperatūra ar santykinė oro drėgmė neatitiktų nustatytų reikalavimų. Atitinkamai, teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų ir neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl minėtų aplinkybių yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini.

Pareiškėjas neturtinės žalos kilimą taip pat siejo su nepakankamu tualetų bei praustuvų kiekiu, privatumo neužtikrinimu jais naudojantis.

Vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ 7.4 ir 7.6 punktais, 1 klozetas (gali būti ir tupimas) arba pisuaras skiriamas ne daugiau kaip 15 asmenų, 1 praustuvė – taip pat ne daugiau kaip 15 asmenų.

Atsakovės atstovo pateiktais duomenimis nustatyta, jog Marijampolės PN 4 būryje laikotarpiu nuo 2019-03-25 iki 2021-03-16 buvo 6 kietieji įrenginiai, kuriais galėjo naudotis 90 nuteistųjų. Nuo 2021-03-16 Marijampolės PN 4 būryje įrengti 5 kietieji įrenginiai, kuriais galėjo naudotis 75 nuteistieji, o 4 būryje viso gali gyventi iki 65 nuteistųjų. 4 būrio prausykloje įrengta viena ilga praustuvė su 6 vandens kranais bei 1 praustuvė su vienu vandens kranu. Marijampolės PN 5, 6 ir 7 būrių nuteistieji naudojosi 2 sanitarinių mazgų patalpomis, vienoje iš jų laikotarpiu nuo 2019-03-25 iki 2021-03-24 buvo 3 klozetai ir 3 pisuarai, kitame nuo 2019-11-21 iki 2021-03-24 buvo 3 klozetai ir 3 pisuarai, viso 12 kietųjų įrenginių kuriais galėjo naudotis 180 nuteistųjų, o šiuose būriuose buvo apgyvendinta iki 171 nuteistojo. 16 būrys sanitariniais įrenginiais naudojosi kartu su 17 būriu. Šiuose būriuose viso galėjo gyventi iki 80 nuteistųjų. Pagal pridėtas Teismui nuotraukas matyti, jog sanitariniame mazge prieš atnaujinimą buvo 9 kietieji įrenginiai, t. y. 4 pisuarai ir 5 sėdimi tualetai, taigi šiais sanitariniais mazgais galėjo naudotis 135 nuteistieji. Po atnaujinimo 16 būryje sanitariniais mazgais galėjo naudotis 120 nuteistųjų.

Bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas dalį bausmės laiko atlikinėjo pataisos namų bendrabučio tipo patalpose, po kurias dienos metu galėjo laisvai judėti. Pareiškėjas galėjo lankytis bibliotekoje, koplyčioje, kitose laisvalaikiui skirtose erdvėse. Atsakovės atstovas pateikė duomenis, kad visose šiose patalpose taip pat yra sanitariniai mazgai, kuriais galėjo pasinaudoti pareiškėjas.

Įvertinus minėtas aplinkybes ir išdėstytus argumentus, atsižvelgus į byloje esančius duomenis, į tai, kad pareiškėjas buvo kalinamas pataisos namų bendrabučio tipo patalpose, o sanitariniai mazgai (tualeto ir kitos patalpos) įrengti atskirai, ne gyvenamosiose patalpose, į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiškėjo argumentai dėl teisės į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais pažeidimo, taip pat jų kiekio, būklės, ginčo laikotarpiu vertintini kaip nepagrįsti. Be to, byloje esančios fotonuotraukos (t. 1, b. l. 139–157) patvirtina, kad tualetai vienas nuo kito atskirti pertvaromis / durimis, prausyklose įrengta pakankamai vandens čiaupų.

Įvertinus byloje esančių duomenų visumą, į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose, pareiškėjo argumentai dėl teisės į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais, taip pat jų per mažo kiekio ar netinkamos būklės, ginčo laikotarpiu yra atmestini.

Dėl pareiškėjo teisės pasinaudoti šiltu dušu.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam tik vieną kartą per savaitę būdavo užtikrinama teisė nusiprausti po šiltu dušu. Pareiškėjo vertinimu pataisos namai turėjo bent du kartus suteikti galimybę nusiprausti po dušu, taip leidžiant nuteistiesiems tinkamai pasirūpinti jų higiena.

HN 134:2015 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (neteko galios 2020 m. sausio 22 d.) 258 punkte numatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Pareiškėjas neneigia, kad vieną kartą per savaitę galimybė pasinaudoti dušu buvo užtikrinta. Marijampolės PN pateiktas nuteistųjų maudymosi duše grafikas patvirtina, kad nuteistiesiems būdavo užtikrinamas periodinis prausimasis po šiltu dušu. Atsižvelgiant į tai, kad teisės aktai numato pareigą kartą per savaitę nusiprausti duše, o atsakovo atstovas tinkamai šią pareigą įgyvendino, todėl nėra pagrindo pripažinti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus šiuo aspektu.

Dėl higienos priemonių išdavimo pareiškėjui.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina taip pat ir iš to, jog pataisos įstaigoje jam nebuvo išduotos higienos priemonės.

Šiuo atveju aktualus yra nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132 patvirtintas Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas). Aprašo 4 ir 5 punktai numato, jog higienos reikmenys, avalynė, drabužiai išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui. Vadovaujantis Aprašo 13 punktu, nuteistasis laikomas nemokiu, kai per mėnesį iki prašymo jį aprūpinti drabužiais, avalyne ir (ar) higienos reikmenimis pateikimo laisvės atėmimo vietos administracijai dienos savo asmeninėje sąskaitoje turėjo ir (ar) išleido ne daugiau kaip 0,5 bazinės socialinės išmokos (ginčo laikotarpiu – nuo 2019 m. sausio 1 d. galiojo 38 Eur bazinės socialinės išmokos dydis, nuo 2020 m. sausio 1 d. – 39 Eur, nuo 2020 m. sausio 1 d. – ir 40 Eur. Taigi 0,5 bazinės socialinės išmokos dydžio atitinkamai buvo nuo 19 iki 20 Eur) dydžio pinigų sumą.

Pareiškėjas šioje byloje nėra pateikęs jokių įrodymų, jog jis kreipėsi į pataisos namus dėl higienos priemonių išdavimo, tačiau jo prašymas nebuvo tenkintas, skunde nedetalizavo ar dėl priemonių trūkumo susidūrė su atitinkamais nepatogumas. Taip pat pareiškėjas nepaneigė atsakovo pateiktų įrodymų (Nuteistųjų pinigų apskaitos žiniaraščių), kurie patvirtintų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo mokus ir pajėgus įsigyti higienos priemonių savarankiškai (t. 1, b. l. 73-80). Atitinkamai, teismas spendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjui neišduodant higienos priemonių.

Dėl pareiškėjo argumentų susijusių su kamerose neįrengtu pareigūnų iškvietimo mygtuku.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, galiojusios iki 2020-12-21) 16.11 punkte buvo nustatyta, kad kamerose įrengiamas radijo taškas ir prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020-12-21 įsakymo Nr. V-389 „Dėl pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, galiojančios nuo 2020-12-22) 12.11 punkte numatyta analogiška nuostata, jog kamerose įrengiama priežiūrą vykdančio pareigūno iškvietimo sistema.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad pataisos namuose yra įrengta prižiūrėtojo iškvietimo sistema, tačiau nuteistieji piktybiškai ją gadina. Nurodė, kad Marijampolės PN deda pastangas trūkumus pašalinti. Pažymėjo, kad Marijampolės PN visą parą budi pareigūnai, todėl esant pavojui galima kreiptis į juos. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateikta informacija, jog pataisos namuose ginčo laikotarpiu buvo įrengta prižiūrėtojo iškvietimo sistema, kaip tą numato Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, galiojusios iki 2020-12-21 ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, galiojančios nuo 2020-12-22. Pabrėžtina ir tai, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu, ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų, šių aplinkybių nenurodo ir nedetalizuoja savo skunde. Pareiškėjas byloje nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo Marijampolės PN metu vertė pasinaudoti pareigūno iškvietimo sistema ar dėl kurios nebuvimo jam nebuvo suteikta pagalba. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundo teiginys, kad kamerose nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtukų, atmetamas kaip nepagrįstas.

Dėl pareiškėjo skundo argumentų susijusių su nepakankamu užimtumu, neįrengto poilsio kambario bei virtuvėlės.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Marijampolės PN buvo nepakankamas užimtumas, nebuvo sudarytos sąlygos mokytis sportuoti, užsiimti kita veikla. Pareiškėjas teigė, kad nėra tinkamai įrengto poilsio kambario ir vietos kur nuteistieji galėtų laikyti savo turimus maisto produktus.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 126 straipsnyje reglamentuotos nuteistųjų užimtumo formos. Laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems BVK nustatyta tvarka ir sąlygomis turi būti sudaromos galimybės užsiimti prasminga jų ir visuomenės interesus atitinkančia veikla. Nuteistųjų užimtumo prasminga jų ir visuomenės interesus atitinkančia veikla formos: darbinė veikla; darbas už pataisos įstaigos arba nuteistųjų darbinę veiklą organizuojančios įstaigos teritorijos ribų; bendrasis ugdymas, profesinis mokymas, aukštasis mokslas; individuali veikla; dalyvavimas kultūrinėje, švietėjiškoje, sporto veikloje.

Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad nuteistųjų socialinės reabilitacijos metu įgyvendinamos Kalėjimų departamento direktoriaus akredituotos elgesio pataisos programos, taikomos nuteistųjų socialinių įgūdžių lavinimo ir pozityvaus užimtumo priemonės, teikiama pagalba nuteistiesiems sprendžiant asmenines ir socialines problemas, psichologinė pagalba, atliekama individuali ar grupinė psichologinė terapija, taikomos paskatinimo priemonės ir nuobaudos, taip pat kitos priemonės, kurių įgyvendinimas padėtų nuteistiesiems socialiai reabilituotis. Socialinė reabilitacija vyksta pagal nuteistajam sudarytą individualų socialinės reabilitacijos planą, pareiškėjui šis planas sudarytas 2016-10-19, apie jo susipažinimą patvirtina jo paties parašas. Pažymėjo, kad pareiškėjas Marijampolės PN direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka gali lankyti pataisos namuose veikiančią vidurinę ar profesinę mokyklas, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną, skaityklą, naudotis interneto prieiga ir kt. (pridedame grafikus). Be to, nuteistojo pageidavimu, jis gali lankyti vieną iš daugiau kaip dešimt (skaičius metų eigoje kito) socialinės reabilitacijos programų, kurias veda tiek pataisos namų darbuotojai, tiek ir su įstaiga bendradarbiaujančių nevyriausybinių organizacijų atstovai. Šių programų metu, be kita ko, sprendžiamos ir nuteistųjų psichologinės, bendravimo ir kt. problemos. Pareiškėjui atvykus į Marijampolės PN.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, galiojusių iki 2020-12-21, 5.8 punkte buvo numatyta, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose turi būti įrengtas laisvalaikio kambarys (kiekvienam būriui). Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, galiojančių nuo 2020-12-21, 6.8 punkte numatyta analogiška nuostata, jog įkalinimo įstaigoje nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas laisvalaikio (užsiėmimų) kambarys (kiekvienam būriui). 8.9 punkte reglamentuota, kad įkalinimo įstaigoje nuteistųjų, kurie priskirti drausmės grupei, gyvenamuosiuose korpusuose turi būti įrengtas laisvalaikio (užsiėmimų) kambarys (kiekvienam būriui).

Atsakovės atstovas atsiliepime pažymėjo, kad pataisos namuose yra įrengtos tiek virtuvėlės nuteistiesiems laikyti maisto produktus, tiek poilsio kambariai ir pridėjo tai patvirtinančias nuotraukas (t. 1, b. l. 158-160 ir b. l. 112-117). Atitinkamai, iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pagal Marijampolės PN direktoriaus patvirtintus grafikus lankytis sporto aikštyne, bibliotekoje, kaip nurodė atsakovės atstovas atsiliepime, pareiškėjas galėjo dalyvauti Marijampolės PN vykstančiuose grupiniuose ir individualiuose užsiėmimuose, sportuoti pasivaikščiojimo kiemelyje. Išdėstytos aplinkybės rodo, kad pareiškėjui užsiimti prasminga veikla Marijampolės PN buvo sudarytos visos galimybės, todėl nagrinėjamu atveju konstatuoti neteisėtus Marijampolės PN byloje pagrindo nėra.

Vertinant pareiškėjo skundo teiginį, kad Marijampolės PN nevyko jokios reabilitacijos programos, teismas pažymi, kad dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose ir priemonėse pagrįstas savanoriškumo principu, nuteistieji turi savanoriškai dalyvauti įstaigoje vykdomose programose, priemonėse ir užsiėmimuose. Išdėstytos aplinkybės rodo, kad pareiškėjui dalyvauti reabilitacijos programose Marijampolės PN buvo sudarytos visos galimybės, todėl nagrinėjamu atveju konstatuoti neteisėtus Marijampolės PN byloje pagrindo nėra.

Dėl pareiškėjo argumentų susijusių su tuo, kad pataisos namų pastatuose buvo asbesto.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimo „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ (galiojo iki 2019-12-31) 3.1. punktu, Marijampolės pataisos namuose gofruoti ir kiti lakštai iš asbesto, panelės, plytelės ir panašūs dirbiniai nenaudojami. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktu nuo 2001 m. sausio 1 d. draudžiama naudoti asbestcemenčio šiferio lakštus naujai statomose gyvenamose namuose ir visuomenės paskirties objektuose (ligoninėse, mokyklose, vaikų darželiuose), nuo 2002 m. sausio 1 d. naudoti asbestcemenčio šiferio lakštus kitose objektuose. Pastatytuose objektuose šiferio lakštai nėra draudžiami. Nelaužomi šiferio lakštai ir kiti gaminiai žmogaus sveikatai nekenkia. Atsakovės atstovas atkreipė dėmesį, kad gyvenamosios patalpose kur atlieka nuteistieji bausmę pastato stogai dengti ne asbestcementine danga. Pastatų, kuriuose lokalizuoti nuteistųjų būriai ir kamerų tipo patalpų stogai dengti prilydyta ruberoido danga.

Dėl pareiškėjo teiginių, kad Marijampolės PN stogo lakštuose buvo asbesto, teismas pažymi, kad atsakovas nurodė, jog pataisos namų pastatų statybos ir griovimo darbai ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo atliekami, įrodymų, paneigiančių atsakovo teiginius, jog patalpose asbesto nėra, gofruoti ir kiti lakštai iš asbesto, panelės ir panašūs dirbiniai nenaudojami, pareiškėjas nepateikė ir skunde nenurodė, kokias neigiamas pasekmes jo sveikatai kėlė gyvenamojoje aplinkoje galimai buvęs asbestas, todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjo deklaratyvūs argumentai dėl žalos, siejamos su asbestu, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių susijusių su jo laikymu negyvenamoje patalpoje.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis buvo laikomas negyvenamoje patalpoje, kuri priskiriama pagalbinėms patalpoms.

Atsakovės atstovas į bylą pateikė duomenis apie visas gyvenamąsias patalpas kuriose buvo laikomas pareiškėjas ir jos visos atitiko vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto standartą. Pareiškėjo abstraktūs pareiškimai susiję su tam tikros patalpos subjektyviu dydžio vertinimu, nepaneigia byloje esančių faktinių duomenų patvirtinančių, kad visą ginčo laikotarpį pareiškėjas buvo laikomas tinkamomis sąlygomis. Tam tikros gyvenamosios patalpos pagal plotą buvo mažesnės – 14,96 kv. m ar 16,13 kv. m, bet atitinkamai jose gyveno mažesnis kiekis asmenų, dėl ko minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimas nebuvo pažeistas. Atitinkamai, byloje esant pareiškėjo abstrakčius argumentus paneigiančių duomenų, jo skundo argumentai, susiję su jo laikymu negyvenamojo tipo patalpose, atmetami kaip nepagrįsti.

Likusieji pareiškėjo teiginiai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad teismo pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 2018-09-20 sprendimas byloje Mushegh Saghatelyan prieš Armėniją (pareiškimo Nr. 23086/08), 205 punktas; 2015-11-24 sprendimas byloje Paliutis prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 34085/09), 40 punktas, 1997-12-19 sprendimas byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), 55 punktas). LVAT taip pat ne kartą pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2019-02-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A-60-261/2019, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009).