- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-07-12
- Bylos Nr.
- I-2639-342/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00385-2016-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Aušrelė Mažrimienė
- Pareiškėjas
- I. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
- 3.21Teismo sprendimas
2016 m. liepos 11 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo I. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas I. Š. skundu (b. l. 1-2) (toliau – ir pareiškėjas) teismo prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, (toliau – ir atsakovė) 60 120 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas skunde nurodo, kad laikotarpiais nuo 2013-01-31 iki 2013-02-07, nuo 2013-02-21 iki 2013-02-26, nuo 2013-02-28 iki 2013-03-28, nuo 2013-04-04 iki 2013-04-16 Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI – K) administracija, žinodama, kad pareiškėjas nerūko, tyčia jį talpino ir laikė kamerose su rūkančiais asmenimis. Teigia, jog būdamas prirūkytose patalpose, pradėjo rūkyti, šio žalingo įpročio negali iki šios dienos atsisakyti. Prašymą grindžia aplinkybe, jog atsakovas neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymą, savo veikloje nesivadovavo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija), Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksu (toliau – ir BVK), Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymu (toliau – ir SVĮ), Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymu, Lietuvos Respublikos higienos normomis HN 96:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai” (toliau – ir Higienos normos; HN 96:2010). Dėl tokių atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) padaryta žala pareiškėjo sveikatai. Teigia, kad pagal statistiką pareiškėjui liko gyventi 45 metai (540 mėnesių). Pažymi, jog šiuo metu per mėnesį surūko 30 pakelių cigarečių, todėl iki gyvenimo pabaigos surūkys 16 200 pakelių cigarečių. Nurodo, jog pagal dabartinę cigaretės pakelio kainą (2,60 Eur) jam iki gyvenimo pabaigos rūkymo žala sudarys 42 120 Eur. Pažymi, jog rūkantys žmonės miršta vidutiniškai 5 metais (60 mėnesių) anksčiau, todėl mano, kad pareiškėjo artimieji gali prarasti apie 18 000 Eur (60*300) jo gausimų pajamų. Iš viso iš atsakovo prašo priteisti 60 120 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką informuotas tinkamai, prašo bylą nagrinėti jam nedalyvaujant.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, atsiliepimu (b. l. 6-8) prašo pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atmesti kaip nepagrįstą. Pažymi, kad Lukiškių TI – K nėra specialiai įrengtų atskirų kamerų rūkantiems asmenims, nes jų įrengimo nenumato Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės ir kiti teisės aktai. Akcentuoja, jog informacija ir ženklai, draudžiantys rūkyti, yra iškabinti visose Lukiškių TI – K bendro naudojimo patalpose. Nurodo, jog Lukiškių TI – K dirbantys pareigūnai, priimdami ir paskirstydami asmenis į gyvenamąsias kameras, privalo užtikrinti nerūkančių asmenų teises ir laikyti atskirai juos nuo rūkančių asmenų. Teigia, jog priežiūros poste suimtieji skirstomi atsižvelgiant į laisvų miegamųjų vietų ir kamerų skaičių, taip pat griežtai vadovaujantis SVĮ 10 straipsnio ir BVK 52 straipsnio, 70 straipsnio reikalavimais. Pažymi, jog pagal Lukiškių TI – K suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras tvarkos aprašą suimtieji (nuteistieji) skirstomi į kameras atsižvelgus į įstaigos užpildymą, kriminogeninę būklę įstaigoje, suimtojo (nuteistojo) prašymą laikyti jį atskirai nuo rūkančių asmenų. Paaiškina, jog asmenims pirmą kartą atvykus į Lukiškių TI – K pildomas blankas apie asmens asmeninių duomenų tvarkymą (vėliau keitėsi į „Asmenų, atvykusių į Lukiškių tardymo izoliatorių – kalėjimą pirmą kartą, apklausos anketą” (toliau – ir apklausos anketa)), kuriame asmuo paliktoje laisvoje vietoje turi parašyti, ar jis sutinka būti kartu su rūkančiais asmenimis, bei patvirtinti tai savo parašu. Pažymi, jog patikrinus dokumentų valdymo sistemą, nustatyta, kad Lukiškių TI – K nebuvo gauta jokių pareiškėjo skundų, prašymų, pareiškimų dėl laikymo su rūkančiais/nerūkančiais asmenimis. Akcentuoja, jog pareiškėjas nepateikė duomenų ir nenurodė aplinkybių, patvirtinančių, jog jam buvo sukelti dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas, kitokie potyriai, kuriuos būtų galima laikyti neturtine žala. Mano, jog nėra priežastinio ryšio tarp skunde išdėstytų aplinkybių, dėl kurių pareiškėjas galėjo patirti prašomą atlyginti žalą, todėl pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą laikytinas nesąžiningu noru pasipelnyti valstybės sąskaita.
Atsakovės atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Byloje pakanka rašytinių duomenų išnagrinėti ją iš esmės, todėl byla nagrinėtina iš esmės pareiškėjui ir atsakovės atstovui nedalyvaujant (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (Žin., 1999, Nr. 13-308; 2000, Nr. 85-2566; TAR, 2016-06-15, Nr. 2016-16849; toliau – ir ABTĮ) 77 straipsnio 3 dalis (iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusio ABTĮ 78 straipsnio 3 dalis).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI – K, atlyginimo.
Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija” reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas” reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., LVAT 2013-11-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (žr., pvz., LVAT 2013-04-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A492-558/2013, 2013-12-16 administracinėje byloje A662-2009/2013; 2013-11-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013).
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš netinkamų jo laikymo kamerose sąlygų, kai būdamas nerūkantis buvo laikomas kartu su rūkančiais suimtaisiais (nuteistaisiais).
Saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001-07-24 sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Nerūkančio asmens kalinimas kartu su rūkančiais kaliniais EŽTT pripažįstamas EŽTK 3 straipsnio pažeidimu. Pavyzdžiui, 2011-01-25 sprendime byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05) EŽTT konstatavo, kad valstybės, nepriklausomai nuo finansinių ar kitokių sunkumų, privalo organizuoti savo kalėjimų sistemą taip, kad būtų užtikrinta pagarba kalinių orumui. Teismas pabrėžė, kad ta aplinkybė, jog kalėjimas yra perpildytas ir jame trūksta vietų, neatleidžia kalėjimo administracijos nuo pareigos pasirūpinti kalinio sveikata. Net kasdieniai užsiėmimai (mankšta) kalėjimo kieme, sportiniai žaidimai, gana didelė ir erdvi, natūralios saulės apšviesta ir vėdinama kamera nepašalino pasyvaus rūkymo padarytos žalos, patirtos tuo metu, kai pareiškėjas buvo kalinamas vienoje kameroje su rūkančiaisiais. Be to, byloje konstatuota, kad vien ta aplinkybė, jog sąlygos, kuriomis skundžiasi pareiškėjas, nebeegzistuoja, nereiškia, kad teismai neprivalo nagrinėti ir tirti, ar anksčiau buvusios kalinimo sąlygos galėjo turėti ir turėjo įtakos asmens sveikatos pablogėjimui.
Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama visose švietimo, socialinių paslaugų įstaigose, kuriose teikiamos socialinės priežiūros ir (ar) socialinės globos paslaugos vaikams, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose. Tos pačios dalies 3 punkte įtvirtintas aiškus draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 4 dalyje nustatyta pareiga juridinio asmens valdymo institucijoms užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, o 14 punkte įtvirtinta nuostata, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
BVK 70 straipsnio 2 – 5 dalyse nustatytos bausmes atliekančių asmenų grupės, kurios turi ar gali būti izoliuotos. Šiose grupėse rūkantieji nėra paminėti. BVK 70 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu pataisos įstaigoje bausmę atliekantis nuteistasis raštu prašo pataisos įstaigos administracijos dėl svarbių priežasčių laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų, pataisos įstaigos direktorius turi teisę nutarimu perkelti tokį nuteistąjį į kamerų tipo patalpas ir laikyti jį kameroje vieną arba kartu su kitais tuo pačiu pagrindu kamerų tipo patalpose laikomais nuteistaisiais. Suimtųjų (nuteistųjų) laikymo izoliavimo tvarką ir sąlygas Lukiškių TI - K nustato Lukiškių TI - K direktoriaus 2012-08-08 įsakymu Nr. 1-101 patvirtintas Suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras Lukiškių tardymo izoliatoriuje - kalėjime tvarkos aprašas. Šio aprašo 13 punkte nustatyta, kad suimtieji ir nuteistieji į gyvenamąsias patalpas skiriami griežtai vadovaujantis SVĮ 10 straipsnio ir BVK 52 bei 70 straipsnio reikalavimų, atsižvelgus į įstaigos užpildymą, kriminogeninę būklę įstaigoje bei suimtojo (nuteistojo) rašytinį prašymą laikyti jį atskirai nuo rūkančių asmenų. Taigi, iš aptartos tvarkos aprašo nuostatos matyti, kad suimtasis (nuteistasis) turi teisę būti laikomas atskirai nuo rūkančių asmenų, tačiau jis privalo dėl to pateikti prašymą.
Kaip ir buvo minėta, valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje I. Š. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius valstybę šiame ginče atstovaujančios institucijos – Lukiškių TI – K – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.
Lukiškių TI – K administracija turi pareigą užtikrinti, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad pataisos įstaigų administracija privalo užtikrinti, jog asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais (2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1374/2013; 2013-09-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013; 2013-04-08 sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-859/2013; 2013-01-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-513/2013; 2012-12-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1386/2012). Pareiga imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių taip pat grindžiama pagarba žmogaus orumui bei bausmės humanizmo principu. Pareiga sudaryti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims saugią sveikatai gyvenamąją aplinką, tai, kad nerūkantieji patalpose nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, kyla pagal pirmiau minėtus teisės aktus, nepriklausomai nuo to, ar nerūkantis asmuo atitinkamu būdu (žodiniu ar rašytiniu pareiškimu, skundu) primena įstaigos administracijai šią pareigą, ar ne, tačiau šis aspektas yra svarbus, siekiant įvertinti, ar apie įpareigojimų nesilaikymą administracija žinojo ir ėmėsi veiksmų, kad pažeidimai būtų pašalinti. Tokiu atveju, vertinant, ar atitinkama institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšmingu tampa pareiškėjo kreipimasis į institucijos administraciją su prašymu, užtikrinant sveikatai nekenksmingas sąlygas, imtis atitinkamų veiksmų (žr., pvz., LVAT 2013-09-12 nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1237/2013, 2013-07-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1396/2013).
Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad asmenis, paskirstant į gyvenamąsias kameras, atsižvelgiama į jų prašymus gyventi atskirai nuo rūkančių asmenų. Tokie prašymai atitinkamai leidžia konstatuoti, kad konkrečiu atveju įkalinimo įstaigos administracija nesiima priemonių užtikrinti kalinčiam asmeniui teisę į tinkamą ir saugią sveikatai gyvenamąją aplinką. Nagrinėjamoje byloje nėra pateikta įrodymų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į Lukiškių TI - K administraciją su prašymu patalpinti jį su nerūkančiais asmenimis, tai pat nėra pateikta ir skundų, kuriuose būtų išsakytas nepasitenkinimas dėl rūkančių asmenų, bei kitokių pareiškėjo prašymų užtikrinti jo teisę būti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkoma. Pareiškėjas tik apibendrintai nurodo, kad gyvenamosiose kamerose buvo rūkoma, bet aiškiai nenurodo, kokių veiksmų ėmėsi, kad išvengtų rūkančių asmenų. Be to, ir atstovas atsiliepime nurodo, jog pareiškėjas Lukiškių TI – K nėra pateikęs jokių skundų, prašymų, pareiškimų dėl laikymo su rūkančiais/nerūkančiais asmenimis. Teismui nėra pagrindo šiais atsakovo teiginiais abejoti. Taip pat pabrėžtina, jog nors pareiškėjas ir teigia, kad Lukiškių TI – K administracija žinojo apie tai, kad jis nerūko, ir tai žinodama tyčia talpino jį kartu su rūkančiais asmenimis, tačiau tokių aplinkybių iš bylos medžiagos nėra nustatyta, pareiškėjas nepagrindė tokių savo nurodytų teiginių, rašytinių prašymų administracinėje byloje taip pat nėra pateikta. Priešingai pareiškėjas pildydamas 2013-2015 metais asmenų, atvykusių į Lukiškių Tardymo izoliatorių-kalėjimą pirmą kartą, apklausos anketas, jose nurodė, kad nori būti laikomas įstaigos gyvenamojoje kameroje su rūkančiais asmenimis (b.l. 21-33).
Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad pareiškėjas, prašydamas neturtinės žalos atlyginimo, privalo pateikti atitinkamus įrodymus, leidžiančius teismui teisingai įvertinti patirtą neturtinę žalą, arba nurodyti reikšmingas aplinkybes, kodėl to padaryti negali. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas) (žr., pvz., LVAT 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Tik įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiu atveju, asmuo, teigiantis, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė konkrečių sveikatos sutrikimų, šias aplinkybes privalo pagrįsti. Byloje yra pateikti duomenys, jog 2013-05-08 apklausos anketoje Nr. 93-117, 2013-09-25 apklausos anketoje Nr. 93-3226, 2013-11-13 apklausos anketoje Nr. 93-4315, 2013-12-11 apklausos anketoje Nr. 93-4939, 2014-09-17 apklausos anketoje Nr. 93-3322, 2015-05-15 apklausos anketoje Nr. 93-2379 (b. l. 21-26 ir 28-33) pareiškėjas savo parašu ir žodžiu „Taip“ patvirtino, jog nori būti laikomas įstaigos gyvenamojoje kameroje kartu su rūkančiais asmenimis. Teismas atkreipia dėmesį, jog nors pareiškėjas teigia, kad dėl laikymo su rūkančiais suimtaisiais (nuteistaisiais) jis pradėjo rūkyti ir įpročio negali atsisakyti iki šios dienos, tačiau jokių faktų patvirtinančių, kad jis iki patalpinimo į Lukiškių TI – K nerūkė, nepateikė, todėl jo nusiskundimai dėl laikymo kartu su rūkančiaisiais asmenimis yra abejotini. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog Lukiškių TI - K neteisėto veikimo ar neveikimo dėl pareiškėjo buvimo kamerų tipo patalpose drauge su rūkančiais asmenimis nenustatyta, todėl žala dėl minėto pareiškėjo nurodomo pažeidimo nepriteistina, nenustačius vienos iš privalomų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų. Be to, byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų Lukiškių TI – K laikomų asmenų. Todėl pareiškėjo sulaikymo sąlygas šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo pripažinti „žeminančiomis” Konvencijos 3 straipsnio prasme. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad atsakovas neatliko jokių teisei priešingų veikų, todėl, nesant vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo.
Teismas taip pat pažymi, jog byloje ne tik nenustatyta Lukiškių TI – K administracijos neteisėtų veiksmų, bet taip pat nėra nustatytas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas 2016-01-25 rašydamas skundą paskaičiavo savo būsimą neturtinę žalą iki pareiškėjo gyvenimo pabaigos (savo mirties dienos). Toks pareiškėjo elgesys sudaro teismui pagrindą teigti, kad pareiškėjas nepatyrė jokios neturtinės žalos, o tik siekia pasipelnyti valstybės sąskaita. Todėl pareiškėjo reikalavimai atlyginti neturtinę žalą dėl jo laikymo Lukiškių TI – K kartu su rūkančiais asmenimis negali būti tenkinami. Darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI – K, yra atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 55 straipsnis (iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusio ABTĮ 56 straipsnis)).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi (iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusio ABTĮ 85 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 127 straipsniu), teismas
nusprendžia:
pareiškėjo I. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimą per 14 dienų nuo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.