Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjas Erminijus Baziulis rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Kalėjimų tarnybos, dėl atsakovės atstovės neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė nuo 2023 m. kovo 27 d. (išrašyta pirmoji sąskaita-faktūra 2023 metais) iki 2023 m. lapkričio 9 d. (pareiškėjas kreipėsi su skundu į teismą) (toliau - ir ginčo laikotarpis).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinės žalos atlyginimą kildina iš to, kad ginčo laikotarpiu nepagrįstai padidėjo Konvojavimo išlaidos.

Teisminio nagrinėjimo metu nustatyta, kad pareiškėjo sutuoktinei S. B. buvo išrašyta 2023 m. kovo 27 d. sąskaita-faktūra Nr. LKD-243, 2023 m. balandžio 27 d. sąskaita-faktūra Nr. LKD-366, 2023 m. gegužės 26 d. sąskaita-faktūra Nr. LKD-471, 2023 m. liepos 3 d. sąskaita-faktūra Nr. LKD-586, 2023 m. liepos 28 d. sąskaita-faktūra Nr. LKD-690, kurios buvo skirtos apmokėti pareiškėjo ir jo sutuoktinės Konvojavimo išlaidas (b. l. 3, 11-13). Taip pat, pareiškėjo sutuoktinei S. B. buvo išrašyta išankstinė 2023 m. birželio 29 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. LV-29736 ir išankstinė 2023 m. liepos 27 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. LV-34494, kurios patvirtina, kad į Konvojavimo išlaidas buvo įtraukti vairuotojo ir lydinčio pareigūno darbo užmokesčiai, bei kitos išlaidos (b. l. 14).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BV K) 39 straipsnio 10 dalimi, nuteistiesiems sutuoktiniams, kurie abu atlieka bausmę ir abu neturi teisės išvykti iš bausmės atlikimo vietos, leidžiama pasimatyti šio straipsnio 2 dalies 1 punkte ir 4 dalies 1 punkte nurodytais būdais, jeigu jie arba kiti jų nurodyti asmenys apmoka visas su vieno iš sutuoktinių pervežimu į kitą bausmės atlikimo vietą susijusias laisvės atėmimo vietų įstaigos patiriamas išlaidas, apskaičiuotas teisingumo ministro nustatyta tvarka. Šių pasimatymų vietą nustato laisvės atėmimo vietų įstaigos direktoriaus įgalioti pareigūnai.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 1R-444 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų įstaigos vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 94 punkte nustatyta, kad jeigu nekontaktiniu būdu arba specialiose bausmės atlikimo vietos patalpose nori pasimatyti sutuoktiniai, abu atliekantys laisvės atėmimo bausmę skirtingose bausmės atlikimo vietose ir abu neturintys teisės iš jos išvykti, šių pasimatymų vietą nustato laisvės atėmimo vietų įstaigos direktorius arba jo įgaliotas pareigūnas. Gavus prašymą pasimatyti, pagal Taisyklių XXII skyriaus nuostatas apskaičiuojamos visos su vieno iš sutuoktinių pervežimu į pasimatymo vietą susijusios laisvės atėmimo vietų įstaigos patiriamos išlaidos ir parengiama sąskaita išankstiniam apmokėjimui, kuri įteikiama abiem pasimatyti ketinantiems asmenims. Apmokėti šią sąskaitą, reikiamas lėšas nurašant iš laisvės atėmimo vietų įstaigos administruojamos nuteistojo (-ųjų) sąskaitos, gali vienas iš sutuoktinių ar abu sutuoktiniai (dalimis), taip pat bet kuris kitas jų nurodytas asmuo, pervesdamas reikiamas lėšas į laisvės atėmimo vietų įstaigos nurodytą banko sąskaitą. Jei likus 1 darbo dienai iki planuojamo vieno iš sutuoktinių pervežimo į pasimatymo vietą dienos laisvės atėmimo vietų įstaiga nėra gavusi apmokėjimo už būsimą nuteistojo pervežimą į pasimatymo vietą, toks pervežimas nevykdomas.

Taisyklių 157 punkte numatyti rodikliai, į kuriuos atsižvelgiama apskaičiuojant su nuteistojo pervežimu susijusių išlaidų dydį. Be kitų rodiklių, 157.5 papunktyje numatyta, kad atsižvelgiama į vairuotojo atlyginimą, 157.6 papunktyje – į laisvės atėmimo vietų įstaigos pareigūno darbo užmokestį, įvertinant priedus, priemokas, viršvalandžius.

Iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, jog BVK nustato imperatyvią pareigą sutuoktiniams, kurie naudojasi BVK 39 straipsnio 10 dalyje nustatyta teise pasimatyti, apmokėti visas su vieno iš sutuoktinių pervežimu į kitą bausmės atlikimo vietą susijusias laisvės atėmimo vietų įstaigos patiriamas išlaidas. Taip pat BVK įtvirtinta, kad pervežimo į kitą bausmės atlikimo vietą išlaidų apskaičiavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministras. Taigi, esant galiojančioms Taisyklėms – poįstatyminiam teisės aktui, reglamentuojančiam Laisvės atėmimo vietų įstaigos išlaidų, patiriamų dėl suimtųjų ar nuteistųjų pervežimo ir (ar) palydos, apskaičiavimo tvarkai, atsakovės atstovė neturėjo jokio pagrindo juo nesivadovauti ir pareiškėjo sutuoktinės pervežimo išlaidas skaičiuoti kitaip, nei numatyta Taisyklėse. Todėl konstatuojama, jog ginčo laikotarpiu nebuvo teisinio pagrindo kitaip apskaičiuoti Konvojavimo išlaidų ir darytina išvada, kad Lietuvos kalėjimų tarnyba nepažeidė teisės aktų reikalavimų.

Aplinkybė, kad pareiškėjo sutuoktinei S. B. buvo išrašyta 2023 m. gegužės 26 d. sąskaita-faktūra Nr. LKD-471, 2023 m. liepos 3 d. sąskaita-faktūra Nr. LKD-586, 2023 m. liepos 28 d. sąskaita-faktūra Nr. LKD-690, išankstinė 2023 m. birželio 29 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. LV-29736 ir išankstinė 2023 m. liepos 27 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. LV-34494, kuriuose buvo apskaičiuotas PVM (b. l. 3, 14-15), nagrinėjamu atveju neturi jokios teisinės reikmės, nes iš Lietuvos kalėjimų tarnybos Panevėžio kalėjimo 2023 m. spalio 26 d. rašto Nr. SA-21-13 (b. l. 3) matyti, kad klaidingai apskaičiuotas ir apmokėtas PVM buvo grąžintas S. B.. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad dėl S. B. klaidingai apskaičiuoto ir apmokėto PVM būtent jis patyrė neigiamus padarinius, todėl toks jo teiginys laikytinas deklaratyviu ir atmestinas.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovės argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Ginčo situacijos teisinis reglamentavimas ir byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai suponuoja išvadą, jog pareiškėjo skundo argumentai dėl netinkamų Konvojavimo išlaidų paskaičiavimo yra grindžiami tik abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia asmenine jo paties nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais, todėl šie argumentai nevertintini kaip lėmę neturtinės žalos atsiradimą. Pareiškėjas įrodymų apie fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant netinkamo Konvojavimo išlaidų paskaičiavimo neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą nepateikė, todėl teismas neturi pagrindo spręsti apie netinkamo Konvojavimo išlaidų paskaičiavimo poveikį sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms pareiškėjo savybėms. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina tiek neteisėtų valstybės institucijos veiksmų – netinkamo Konvojavimo išlaidų paskaičiavimo, tiek ir priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu, ir neturtinės žalos atsiradimo fakto. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovės atstovė atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Nenustačius atsakovės atstovės neteisėtų veiksmų ir žalos fakto, tai yra nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnis, 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo M. B. skundą dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl padidėjusių kainų už konvojavimą į pasimatymus su artimaisiais, atlyginimo, atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.