Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėja Danutė Matiukienė Baudž. bylos Nr. 1A-267-154/2008

Teisėjas Mindaugas Striaukas Procesinio sprendimo kategorija:

2.4.; 1.2.26.2.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. rugsėjo 18 d.

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Danutės Matiukienės, teisėjų Klavdijos Kruminienės ir Vaclovo Iždono,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. S., a.k. (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. birželio 13 d. nuosprendžio, kuriuo J. S. nuteista pagal LR BK 284 str. 1 dalį (2000-09-26 įstat. Nr. VIII-1968 red.), viešaisiais darbais 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant per mėnesį dirbti 25 (dvidešimt penkias) valandas visuomenės labui.

Valstybinei ligonių kasai už V. D. gydymą -176,20 Lt;

G. D. ir S. D. 63,94 Lt. turtinės žalos atlyginimo ir 400 Lt advokato paslaugoms apmokėti;

G. D. ir Stasiui D. V. D. naudai 500 Lt. neturtinės žalos atlyginimo.

J. S. nuteista už tai, kad 2007-06-17, apie 21.30 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) namo kieme, Šiauliuose, įžūliais veiksmais tyčiojosi iš neįgalios mažametės V. D., g. (duomenys neskelbtini), vadino ją invalide bei pastūmė, dėl ko V. D. trenkėsi į šarvuotas laiptinės duris, tuoj po to, tęsdama savo nusikalstamą veiką ir veikdama vieninga tyčia, (duomenys neskelbtini) namo 1 laiptinėje, Šiauliuose, įžūliais veiksmais tyčiojosi iš neįgalios mažametės V. D., g. (duomenys neskelbtini), vadino ją invalide bei pastūmė, dėl ko V. D. krisdama ant laiptų susitrenkė dešinį šoną ir petį, taip įžūliais veiksmais ir patyčiomis demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį.

Apeliaciniu skundu nuteistoji J. S. prašė panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. birželio 13 d. nuosprendį kaip neteisėtą bei nepagrįstą ir ją išteisinti.

Apeliantė nurodė, kad teismas, priimdamas jos atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, netinkamai pritaikė LR BK 284 str. 1 dalį, byloje esančius įrodymus vertino vienašališkai, subjektyviai, vadovavosi vien tik kaltinimo kriterijais.

Nuteistosios teigimu, apkaltinamąjį nuosprendį teismas iš esmės grindė mažametės nukentėjusiosios V. D. ir mažamečių liudytojų parodymais, o jos (J. S.) ir kitų liudytojų, davusių parodymus jos naudai, be jokio pagrindo atmetė. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas mažamečių liudytojų bei nukentėjusiosios parodymus, neatsižvelgė į tai, jog mažamečių galvosena, situacijos stebėjimas bei vertinimas skiriasi nuo suaugusiųjų. Apeliantės manymu, suaugusiųjų „primokytų“ vaikų parodymai yra nenuoseklūs, prieštarauja ne tik vieni kitų duotiems parodymams, bet ir jų pačių duotiems parodymams.

Prieštaringi yra nukentėjusiosios V. D. parodymai, duoti 2007-06-18 ir 2007-09-04, nesutampa liudytojos K. B. parodymai (t.1, b.l. 42-43, 82-83) bei liudytojos M. K. parodymai (t.1, b.l. 50-51, 80-81), taip pat prieštaringi ir nenuoseklūs nukentėjusiosios tėvų parodymai.

Teismas negalėjo remtis liudytojo V. M. parodymais, kadangi jie yra visiškai priešingi jo močiutės B. Ž. parodymams, taip pat ir liudytojos R. V. parodymais, nes pastarosios dukra apie įvykio aplinkybes nebuvo apklausta.

J. S. taip pat nurodė, kad apie tai, jog nukentėjusioji V. D. yra neįgali, ji nežinojusi, nes su jos tėvais nebendravo. V. invalide ji nevadino, be to, būtų buvę nelogiška įžeidinėti ir stumdyti vaiką jo tėvų akivaizdoje. Neneigia, kad 2007-06-17 vakarą ji pykosi su G. D., ką patvirtina ir liudytojos S. J. parodymai, tačiau savo veiksmais ji nedemonstravo nepagarbos aplinkiniams, visuomenės rimties ar tvarkos nesutrikdė.

Atsikirtimuose į apeliacinį skundą nukentėjusioji ir civilinė ieškovė, o taip pat nepilnametės V. įstatyminė atstovė G. D. prašė Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008-06-13 nuosprendį palikti nepakeistą, o nuteistosios J. S. skundą atmesti, nes pirmos instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisingą sprendimą.

Teismo posėdyje nuteistoji J. S. ir jos gynėjas adv. V.Blažaitis prašė apeliacinį skundą patenkinti, t.y. J. S. išteisinti, o jeigu kolegija nerastų pagrindo nuteistosios išteisinti, tai bent paskirti kitą bausmę – baudą, nes J. S. turi mažamečius vaikus ir negalės atlikti viešųjų darbų.

Prokurorė N.Raugienė prašė skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nuteistosios J. S. nusikalstamus veiksmus teisingai kvalifikavo pagal LR BK 284str. 1 dalį.

Kolegija nesutinka su apeliantės skundo motyvais, kad jos kaltė dėl nukentėjusiosios V. D. pastūmimo ir pavadinimo invalide nėra įrodyta, kad pirmos instancijos teismas šališkai vadovavosi prieštaringais mažamečių vaikų parodymais.

Kolegijos nuomone, pirmos instancijos teismas įvertino visus byloje surinktus įrodymus, t.y. įrodymų visetą, kaip to reikalauja LR BPK 20str.5 dalis, o ne atskiras parodymų dalis, kaip tai nurodyta apeliaciniame skunde. Visi byloje surinkti įrodymai nuosprendyje įvertinti aiškiai ir detaliai motyvuojant kodėl vienais jų teismas vadovaujasi, o kitais ne, ir kolegija visiškai sutinka su šiais motyvais.

Apeliantės nurodytos abejonės dėl nukentėjusiosios V. D. parodymų yra nepagrįstos, nes apie tai, kad J. S. pastūmė ją rankomis prie laiptinės durų ir laiptų aikštelėje, t.y. jos atžvilgiu vartojo fizinį smurtą, V. D. patvirtino du kartus apklausta ikiteisminio tyrimo metu (t.1, b.l. 25-26, 62-63) ir teisme (t.2, b.l. 45,71-72). Visų šių apklausų metu V. D. taip pat paminėjo, kad J. S. viename ar kitame kontekste ją pavadino invalide, tik pirmos apklausos metu (t.1, b.l. 25-26), apie kurią nurodė apeliantė, ji apie tai išsireiškė bendresne forma „J. kažką šukaliojo“, tačiau patvirtino, kad A. mama jos nemėgsta, „dažnai vadina invalide“. Teisme V. D. paaiškino, jog pirmos apklausos metu ji pamiršusi pasakyti, kad A. mama konflikto metu ją pavadino invalide. V. D. parodymus apie J. S. prieš ją naudotą smurtą ir išsakytą pažeminimą patvirtino nukentėjusioji G. D., liudytoja K. B. (t.1, b.l. 82-83).

Netikėti liudytojos K. B. parodymais teismas taip pat neturėjo pagrindo. Apeliantės nurodytas motyvas, kad K. B. galėjo būti „primokyta“ suaugusiųjų ir nusiteikusi prieš kaltinamąją J. S., tėra tik prielaidos. K. B. pasakymas pirmos apklausos metu, kad jai nepatinka A. ir N. kaip draugai, nereiškia jos suinteresuotumo duoti melagingus parodymus J. S. atžvilgiu. Apklausta teisme apie A. tėvus, t.y. J. S. ir L. S., ji nieko blogo nepasakė, nurodė, kad su A. susitaikė, o N. pats linkęs išdykauti bei nepagrįstai skundžiasi savo tėvams.

Priešingai nei teigia apeliantė, pirmos instancijos teismas įvertino ir M. K. parodymus (t.2, b.l. 83), nurodydamas, kad ji patvirtino apie kaltinamosios J. S. pyktį V. atžvilgiu. Kitaip vertinti šios mažametės liudytojos, gimusios (duomenys neskelbtini), parodymus teismas neturėjo galimybės, nes apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją ji nurodė mažai ką atsimenanti, o atskiras konflikto detales aiškino kitaip, nei dauguma konfliktą mačiusių ir jame dalyvavusių asmenų, pvz., kad konfliktas tarp A. mamos ir V. tėvų vyko kieme, o ne namo laiptinėje, kas patvirtina, kad apie įvykį ji pamiršo. Tuo tarpu 2007-07-17 apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (t.1, b.l. 50-51), kas yra nurodoma apeliaciniame skunde, M. K. nurodė mačiusi, kad į kiemą išėjus J. S. „V. išsigando ir pradėjo verkti“, kad prie laiptinės durų „N. mama ranka pastūmė V.“, kad laiptinėje „V. norėjo eiti namo, bet N. mama neleido, užstojo kelią“, kas iš esmės patvirtina, jog kaltinamoji J. S. su nukentėjusiąja V. D. elgiasi brutaliai, jos atžvilgiu naudojo fizinį smurtą, tik pirmos instancijos teismas nesivadovavo šiais parodymais, nes jie buvo duoti tyrėjai. Vadovavosi tik ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais kaip ir numato įstatymas.

Kolegija nesutinka su apeliantės motyvu dėl liudytojo V. M. įrodymų vertinimo, nes, nepaisant B. Ž. teiginio, kad jos anūkas R. galimai įvykio nematęs, liudytojos M. K. ir K. B., apklausiamos ikiteisminio tyrimo teisėjo, patvirtino, kad konflikto metu su jomis kieme taip pat buvo R. (G.) (t.1, b.l. 80-81, 82-83).

Kolegijos nuomone, pirmos instancijos teismas, priešingai nei teigia apeliantė, galėjo vadovautis liudytojos R. V. parodymais, nes ji nurodė konkretų šaltinį, t.y. savo dukrą U., iš kurios sužinojo apie atitinkamas įvykio aplinkybes, ir tai, kad nebuvo apklausta jos dukra U., nesumenkina minėtos liudytojos įrodymų.

Pirmos instancijos teismas iš kaltinimo pašalino atskiras kaltinimo aplinkybes (dėl nukentėjusiosios atsitrenkimo galva į duris, dėl plūdimo necenzūriniais žodžiais), nurodydamas, kad parodymai dėl šių aplinkybių teismui kelia abejonių, kas patvirtina, kad kilusios abejonės buvo išspręstos kaltinamosios naudai ir patvirtina teismo bešališkumą.

Byloje esantys faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Iš to darytina išvada, kad pirmos instancijos teismas nepažeidė LR BPK 20 str. reikalavimų, o taip pat ir LR BPK 241 str.2 dalies reikalavimų, nes ėmėsi visų įstatymų numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės. Kad pirmos instancijos teisme buvo ištirtos visos aplinkybės taip pat patvirtina tai, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, apeliantė ir jos gynėjas nebeprašė papildomai tirti kokias nors aplinkybes, kurių neištyrė pirmos instancijos teismas.

Kolegija nesutinka su apeliantės ir jos gynėjo nuomone, kad vaikai situaciją vertina kitaip, nei suaugusieji, nes šiuo atveju „situacija“ buvo pakankamai paprasta, kad ją galėtų apibūdinti ir įvertinti tokio amžiaus liudytojai ir nukentėjusioji V. D..

Apeliantės motyvas, kad nukentėjusieji buvo suinteresuoti ją „apjuodinti“ yra deklaratyvaus pobūdžio, nepatvirtintas jokiais konkrečiais įrodymais.

Kolegija laiko nepagrįstu apeliantės skundo motyvą, kad pokalbis „pakeltu tonu“ 2007 m. birželio 17d. vakare vyko namo laiptinėje tarp dviejų moterų, t.y. tarp J. S. bei G. D., ir tai buvo tik jų abiejų tarpusavio pyktis ir nebuvo veiksmai, kurie demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau LR BK) 284 straipsnio 1 dalies (2000-09-26 įstat. Nr. VIII-1968 red.) dispozicija numatė: ,,Tas, kas viešoje vietoje įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką…“. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad minėtais būdais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo, nuteistoji neginčija, kad daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini) Šiaulių mieste, kiemas ir laiptinė yra vieša vieta. Byloje yra nustatyta, kad 2007-06-17, apie 21 val.30 min., šioje viešoje vietoje, t.y. tiek namo kieme, tiek ir laiptinėje, be kaltinamosios ir nukentėjusiųjų, buvo nemažai kitų žmonių, kurių dauguma buvo kieme žaidę ir nusikalstamą veiką stebėję vaikai.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, konstatavo, kad J. S. 2007m. birželio 17d., apie 21 val.30 min., pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį, nes daugiabučio namo kieme ir to paties namo 1-oje laiptinėje, atliko įžūlius veiksmus, t.y. du kartus pastūmė mažametę nukentėjusiąją V. D., dėl ko pastaroji trenkėsi į šarvuotas laiptinės duris bei krisdama ant laiptų susitrenkė dešinį šoną ir petį, o taip pat pasityčiojo iš neįgalios mažametės V. D., pavadindama ją invalide.

Pagal nusistovėjusią teisminę praktiką visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti ir pan.

Kad nuteistoji J. S. 2007m. birželio 17 d., apie 21 val.30 min., prieš mažametę V. D. vartojo fizinį smurtą ir iš jos pasityčiojo pabrėždama jos neįgalumą, yra įrodyta visų trijų nukentėjusiųjų parodymais, liudytojų parodymais ir kitais byloje surinktais ir teisme ištirtais įrodymais, kurie išsamiai išdėstyti nuosprendyje.

Kaip matyti iš bylos įrodymų, dėl J. S. neteisėtų veiksmų prieš mažametę neįgalią nukentėjusiąją V. D. išsigando ne tik V., bet ir kiti šioje viešoje vietoje buvę vaikai, taip pat buvo sutrikdytas vaikų ir suaugusiųjų poilsis ir rimtis.

Nukentėjusieji G. D. ir S. D. patvirtino, kad dukra V. ne tik buvo fiziškai užgauta J. S., bet ir labai jos išgąsdinta bei sujaudinta, dėl ko tą patį vakarą dėl pasikartojusio epilepsijos priepuolio bei dėl galvos ir dešinės pusės krūtinės sumušimo teko kreiptis į Viešosios įstaigos Šiaulių apskrities ligoninės priėmimo skyrių. Šias aplinkybes taip pat patvirtina specialisto išvada (t.1, b.l. 23) bei V. D. ligos istorijoje esantys įrašai (t.2, b.l. 53).

Liudytoja J. P. teisme patvirtino (t.2, b.l. 10), kad ji gyvena to paties namo (duomenys neskelbtini) bute ir kai nulipo į „apačią“ ieškoti savo dukters R., prie laiptinės durų stovėjo V. su mama, ji pamatė, kad V. buvo apsiverkusi, o V. mama pasakė, kad kaimynė mušė jos dukrą. Taip pat patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu surašytas apklausos protokolas buvo teisingai, o pastarajame ji dar nurodė, kad jos dukra R. paaiškino, jog pamačiusi, kad prasideda konfliktas, išsigando ir pabėgo.

Liudytoja R. V. teisme patvirtino (t.2, b.l. 11), kad jos 11 metų dukra U. konflikto dieną, tarp 21-22 valandos, parbėgo iš kiemo labai susijaudinusi, vos neverkdama, išsigandusi, visa drebanti ir papasakojo, kad A. mama (J. S.) V. išvadino neįgalia, iškoliojo ir stūmė ją į laiptinės duris. Po šio įvykio dukra nebeina į kiemą.

Liudytoja S. J. teisme patvirtino, kad 2007-06-17 vakare, apie 21.30 val., laiptinėje išgirdusi triukšmą ir pravėrusi savo buto duris pamatė kaimynę G. D., prie durų prisiglaudusią jos dukrą V., J. S. su sūnumi N.. Moterys viena kitai sakė „negražius“ žodžius, o abu vaikai atrodė išsigandę. Šį įvykį ji stebėjusi apie 3 minutes, o paskui užsidariusi duris.

Nors apeliaciniame skunde buvo teigiama, kad visas konfliktas buvo žymiai sureikšmintas, o nuteistosios gynėjas teigė, kad J. S. veika, blogiausiu atveju, galėjo būti vertinama kaip administracinės teisės pažeidimas, t.y. nedidelis chuliganizmas, tačiau kolegija su šia nuomone nesutinka.

Administracinės teisės pažeidimų kodekso (ATPK) 9 str. 2 dalyje nustatyta, kad administracinė atsakomybė už šiame kodekse numatytus teisės pažeidimus atsiranda, jeigu savo pobūdžiu šie pažeidimai pagal galiojančius įstatymus neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Minėta nuostata kiekvienu konkrečiu atveju reikalauja atsižvelgti į kaltininko veiksmų ypatybes, intensyvumą, trukmę, nukentėjusiojo asmenybę, viešosios tvarkos specifiką.

LR ATPK 174 str. nustatyta, kad nedidelis chuliganizmas, tai yra necenzūriniai žodžiai ar gestai viešose vietose, įžeidžiamas kibimas prie žmonių ar kiti panašūs veiksmai, pažeidžiantys viešąją tvarką ir žmonių rimtį.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad J. S.. veiksmų visuma sudaro nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, sudėtį, o ne administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 174 straipsnyje, požymius, nes nuteistosios veiksmai akivaizdžiai viršija ATPK 174 straipsnyje numatyto pažeidimo sudėtį: buvo pavartotas fizinis smurtas neįgalios mažametės atžvilgiu, konfliktas truko pakankamai ilgai, buvo kviečiama policija, dėl konflikto sutriko nukentėjusiosios sveikata, dėl ko teko kreiptis pas medikus.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistajai J. S. baudžiamasis įstatymas pritaikytas teisingai.

Kolegija mano, kad J. S. paskirta bausmė yra parinkta teisingai, atsižvelgiant į LR BK 54 str. 1 dalyje išdėstytas nuostatas, ir nėra per griežta.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios J. S. apeliacinį skundą atmesti.