Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-09-15 · Administracinė byla Nr. I-4530-463/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-09-15
Bylos Nr.
I-4530-463/2017
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jolanta Malijauskienė
Pareiškėjas
K. J.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS(S)SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. rugsėjo 15 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Malijauskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. J. (K. J.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas K. J. kreipėsi į teismą su skundu (b. 1. 1–4), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 2 000 Eur (du tūkstančius eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 26 d. iki 2017 m. sausio 10 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žmogaus orumą žeminančiomis ir kankinimams prilygstančiomis sąlygomis.

Pasak pareiškėjo, jis buvo laikomas pažeidus minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimus. Nurodė, kad kamerose buvo prastas apšvietimas, todėl jis negalėjo nei skaityti, nei rašyti. Kamerose buvo drėgna, todėl negalėjo išsiskalbti ir džiovinti drabužių. Kamerose įrengtas tualetas nebuvo tinkamai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, todėl atliekant gamtinius reikalus buvo ribojamas jo privatumas. Pažymėjo, kad kamerose nebuvo įrengtos ventiliacijos, todėl kameroje sklido nemalonus kvapas. Pareiškėjui kamerose trūko privatumo, dėl to kilo emocinė depresija, patyrė didžiulį sukrėtimą, pablogėjo sveikata, sutriko pilnavertis gyvenimas. Pabrėžė, kad netinkamos laikymo sąlygos žemino jo orumą. Pareiškėjas teigė, kad buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis ir dėl to jis patyrė žalą.

Atsiliepimas

Pareiškėjas teismui pateikė nuomonę į Lukiškių TI-K pateiktą atsiliepimą (b. l. 70–76). Jame pareiškėjas iš esmės nurodė tas pačias aplinkybes ir pažymėjo, kad 23 paras nebuvo užtikrintas minimalus kameros plotas, turintis tekti vienam asmeniui. Be to, nurodė, kad kamerose tualetai buvo atviri, gaminius reikalus turėjo atlikti stebint kameroje laikomiems asmenims. Įrengta sienelė neužtikrino privatumo.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašė priteisti iš pareiškėjo 2,40 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (b. 1. 14–23).

Atsiliepime atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabelinė televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Pažymėjo, kad pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsnį Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas ir negali daryti įtakos atvykstančių asmenų skaičiui. Pripažino, kad gali būti perpildytos kameros ir nurodė laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo laikomas nepažeidus ploto reikalavimo. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataiso įstaigose reikalavimų. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas ir kitas teisės aktuose nustatytas inventorius.

Teigė, kad sanitarinis mazgas įrengtas laikantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 21 punkto reikalavimų. Pabrėžė, kad Lietuvos higienos norma HN 134:2015 sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto nenumato. Toks įrengimas neprieštarauja teisės aktams bei nepažeidžia laikomų asmenų teisių. Pareigūnai, vadovaudamasi teisės aktais atlieka nuolatinę laikomų asmenų elgesio kontrolę. Teisės aktai nenustato reikalavimo, kad kamerose būtų įrengti esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių.

Šalies argumentai

Pareiškėjo prašymą priteisti neturtinę žalą laikė nepagrįstu bei vertino kaip siekį pasipelnyti iš valstybės. Lukiškių TI-K teigimu, pareiškėjas skundą grindė abstrakčiais teiginiais, nei žalos, nei jos dydžio, nei priežastinio ryšio nepagrindė.

Taip pat prašė priteisti iš pareiškėjo 2,40 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, už 40 lapų teismui teiktos medžiagos.

Pareiškėjas prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka (b. l. 4), Lukiškių TI-K neprieštaravo (b. l. 23), todėl byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas tenkinamas iš dalies.

Byloje kilęs ginčas dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, kurią jis teigia patyręs Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 26 d. iki 2017 m. sausio 10 d.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 19 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį, kurioje ginčijamos netinkamos kalinimo Lukiškių TI-K sąlygos, susijusios su minimaliu vienam asmeniui tenkančiu kameros plotu, patalpų apšvietimu ir vėdinimu, laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 14 d. iki 2016 m. birželio 5 d. (b. l. 6–7). Pareiškėjas šios nutarties neskundė.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas nuo 2014 m. gruodžio 15 d. iki 2016 m. birželio 3 d. (b. l. 14–15). Tokie duomenys atitinka Kalinamojo asmens įskaitos kortelėje nurodytus duomenis (b. l. 61–62).

Taigi, šioje byloje vertinamos skunde nurodytos netinkamos laikymo sąlygos (plotas, apšvietimas, drėgmė) laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 15 d. iki 2015 m. gruodžio 13 d. bei netinkamas sanitarinio mazgo įrengimas ir privatumo ribojimas visą ginčo laikotarpį, t. y. nuo 2014 m. gruodžio 15 d. iki 2016 m. birželio 3 d.

Pareiškėjas skunde teigia, kad jis buvo laikomas kamerose, kurios neatitiko nustatyto minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimo.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (redakcija galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 19 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti apgyvendinami tik tam skirtose patalpose. Ginčui taip pat taikytina ir nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015). Anksčiau minėtose higienos normose nereglamentuojamas minimalus kameros plotas, turintis atitekti vienam asmeniui kameroje. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Nustatytos minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, normos nesilaikymas lemia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą.

Remiantis rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu, vertinant ploto pažeidimą, nuo 2014 m. gruodžio 15 d. iki 2015 m. gruodžio 13 d. buvo laikomas vienas arba nuo dviejų iki keturių asmenų kamerose, kurių plotas nuo 6,34 kv. m iki 8,10 kv. m (b. l. 14–15). Teismas neturi pagrindo abejoti pateiktais duomenimis. Pareiškėjas jokių duomenų prie skundo nepridėjo.

Įvertinus Lukiškių TI-K pateiktus duomenis, darytina išvada, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 15 d. iki 2015 m. gruodžio 13 d. buvo laikomas pažeidžiant nustatytą minimalų kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą, t. y. 3,6 kv. m, 22 paras šiais laikotarpiais nurodytose kamerose: 2014 m. gruodžio 15 d. kameroje Nr. 112A, 2014 m. gruodžio 16 d. ir nuo 2014 m. gruodžio 17 d. iki gruodžio 19 d. kameroje Nr. 172, 2014 m. gruodžio 20 d. kameroje Nr. Nr. 115, nuo 2015 m. sausio 28 d. iki 2015 m. sausio 29 d. kameroje Nr. 378, 2015 m. sausio 31 d. kameroje Nr. 377, nuo 2017 m. vasario 7 d. iki 2017 m. vasario 8 d. bei nuo 2015 m. vasario 12 d. iki 2015 m. vasario 19 d. kameroje Nr. 377 ir nuo 2015 m. vasario 21 d. iki 2015 m. vasario 23 d. kameroje Nr. 331. Likusiu laikotarpiu buvo laikomas nepažeidus šio reikalavimo. Reikalavimo, kad baldai nebūtų įskaityti į bendrą kameros plotą, teisės aktai nenustato. Teismas esminiu pažeidimu pripažįsta ploto reikalavimo pažeidimą (22 paros).

Pažymėtina Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimas byloje Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimas byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją).

Pareiškėjo teiginiai, kad kamerose yra drėgna ir nėra įrengtos ventiliacijos, laikytini nepagrįstais.

Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punktą, kameros vėdinamos per langus. Tokios pačios nuostatos įtvirtintos ir Higienos normos HN 134:2015 17 punkte. Pareiškėjas neneigė, kad buvo sudarytos galimybės išsivėdinti kameras per langą. Remiantis byloje esančiais Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais (b. l. 25–58), šio pažeidimo nebuvo užfiksuota. Nesant galimybių, neatlikus kapitalinio remonto, įrengti atskirą vėdinimo sistemą, darytina išvada, kad natūrali kamerų vėdinimo sistema (per langus) atitinka higienos normų reikalavimus. Įvertinus patikrinimo aktus, matyti, kad šio reikalavimo pažeidimų neužfiksuota. Pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

Be to, pareiškėjo teiginiai dėl negalėjo išsiskalbti ir džiovinti rūbų yra itin abstraktūs, todėl negali būti laikomi pagrįstais. Pareiškėjas turi pareigą konkrečiai apibūdinti pažeidimo aplinkybes ir skunde individualizuoti.

Pareiškėjo skunde nurodyti teiginiai dėl netinkamo apšvietimo, teismo vertinimu, yra abstraktūs. Lietuvos higienos normos HN76:2010 22 punkte nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Tokios pačios nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 14 punkte.

Teismas, įvertinęs byloje esančius Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, daro išvadą, kad nebuvo nustatyta dirbtinės apšvietos pažeidimų kamerose, kuriose tuo metu buvo laikomas pareiškėjas. Pažymėtina, kad pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, jog dėl šių pažeidimų kreipėsi į administraciją. Pareiškėjas skunde nedetalizavo, kokiose kamerose ir kokiu laikotarpiu buvo neužtikrinti apšvietimo reikalavimai.

Pareiškėjas teigė, kad buvo laikomas kamerose, kuriose netinkamai įrengtas tualetas ir taip buvo ribojamas jo privatumas.

Byloje nustatyta, kad sanitarinis mazgas kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo atitvertas nuo likusios kameros ploto pertvara. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-561-261/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.) laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Taip pažeidžiamas asmens privatumas. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į kalinimą tinkamomis sąlygomis, užtikrinant jo privatumą visą ginčui aktualų laikotarpį, t. y. nuo 2014 m. gruodžio 15 d. iki 2016 m. birželio 3 d. Nurodytas pažeidimas truko visą laikymo laikotarpį, t. y. 525 paras (įskaitant ir 22 paras, kuriomis pareiškėjas buvo laikomas pažeidus ploto reikalavimą). Lukiškių TI-K pranešimas surašytas 2017 m. liepos 26 d. (b. l. 59–60), t. y. jau po ginčui aktualaus laikotarpio pabaigos, o konkrečių duomenų, kada, kokioje kameroje buvo įrengtos užuolaidos ar kabinos, Lukiškių TI-K nepateikė. Taigi, atsakovas pareiškėjo nurodyto pažeidimo nepaneigė.

Lukiškių TI-K nurodė, kad kameroje esantis sanitarinis mazgas užėmė 0,56 kv. m plotą. Šis plotas turi būti išskaičiuojamas iš kameros bendro ploto. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturi būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimas Muršić prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 7334/13). Pažymėtina, kad, kaip anksčiau nustatyta, 22 paras buvo pažeistas ploto reikalavimas, o kitais laikotarpiais (išskaičiavus sanitarinio mazgo užimamą plotą) pareiškėjui teko daugiau nei 3 kv. m kameros ploto ir tai negali būti pripažįstama ploto reikalavimo pažeidimu.

Pažymėtina, kad nustačius pažeidimus, Lukiškių TI-K juos stengiasi pašalinti ir gerintai laikomų asmenų sąlygas. Teismas akcentuoja, kad EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01).

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, turi būti taikomi kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, iš jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ir Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-18 sprendime byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02), Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013-02-19 sprendime byloje Z. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 16262/05) konstatuota, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje.

Atsižvelgus į anksčiau nustatytas faktines aplinkybes, t. y. kad pareiškėjas 22 paras laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 15 d. iki 2015 m. gruodžio 13 d. buvo laikomas pažeidžiant nustatytą minimalų kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą, bei laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 15 d. iki 2016 m. birželio 3 d., t. y. ilgą laiką – iš viso 525 paras (įskaitant 22 paras dėl ploto pažeidimo), netinkamai įrengus sanitarinį mazgą, apribojus jo teisę į privatumą, darytina išvada, jog tokios kalinimo sąlygos jam neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, ir taip buvo pažeistos jo neturtinės teisės.

Teismas konstatuoja, kad egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi netinkamos kalinimo sąlygos pareiškėjui kėlė diskomfortą ir psichologinę kančią bei sumenkino jo žmogiškąjį orumą. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Lukiškių TI-K siekia, kad kameros atitiktų higienos reikalavimus, siekia kalinamiems asmenims užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų jam būtų pablogėjusi sveikata.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, t. y. kad pareiškėjas 22 paras buvo laikomas pažeidus ploto reikalavimą bei ilgą – 525 paras (įskaitant ir ploto pažeidimą) pažeidus pareiškėjo privatumą (netinkamai įrengus sanitarinius mazgus), daro išvadą, kad pareiškėjui priteistina 1 700 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 2 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra aiškiai per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų.

Lukiškių TI-K prašymas priteisti 2,40 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, netenkinamas. Kadangi Lukiškių TI-K turėjo parengti medžiagą, vykdydamas teismo nutartį (b. l. 6–7), vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 67 str. 3 d., dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl tokios išlaidos negali būti priteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktais, 132 straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškėjo K. J. (K. J.) skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti K. J. (K. J.) (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 700 (vieną tūkstantį septynis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Teisėja Jolanta Malijauskienė