Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Donato Šerno,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka nagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „LNTV“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. gegužės 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-252-109/2006 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Tradicija“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „LNTV“, V. P. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų.

Dėl įmonės sudarytų sandorių galiojimo sąlygų ir bankroto administratoriaus teisės šiuos sandorius ginčyti

Dėl ginčijamo susitarimo teisėtumo, prejudicinio ryšio tarp nagrinėjamos bylos ir civilinės bylos tarp tų pačių šalių dėl atsiskaitymo pagal rangos sutartį buvimo

Atsakovas ieškiniu ginčijamo susitarimo teisėtumą grindė jo ir rangos sutarties vykdymo ryšiu, kurį nustatė, remdamasis neva prejudicinę reikšmę turinčiomis aplinkybėmis, nustatytomis civilinėje byloje dėl atsiskaitymo pagal rangos sutartį (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Pažymėtina tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog prejudiciniais pripažįstami tie faktai, kurie ankstesnėje civilinėje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar jo dalis, be to, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo Z. A. pareiškimą, bylos Nr.3K- 3-627/2006; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje I. K. v. G. D. ; bylos Nr. 3K-3-191/2008). Civilinėje byloje dėl atsiskaitymo pagal rangos sutartį įrodinėjimo dalykas buvo rangos sutarties darbų kaina, atliktų darbų kiekis, sutarties galiojimo metu šalių viena kitai mokėtos pinigų sumos bei tų sumų santykis sutarties nutraukimo dieną. Taigi civilinėje byloje dėl atsiskaitymo pagal statybos rangos sutartį buvo nustatinėjamas būtent mokėjimo faktas, bet ne jo teisėtumas, byloje priimtuose procesiniuose sprendimuose teismų pažymėta, kad ginčas dėl 660 000 Lt sumokėjimo atsakovui dar neišnagrinėtas. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad šios sumos sumokėjimo teisėtumas ir pagrįstumas buvo už įrodinėjimo dalyko ribų, todėl negali būti vertinamas kaip prejudicinę reikšmę turinti aplinkybė nagrinėjamoje byloje. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad 660 000 Lt sumokėjimo pagal ginčijamą susitarimą ryšys su šalių rangos sutarties vykdymu, šalių neginčytas byloje dėl atsiskaitymo pagal statybos rangos sutartį, neturi teisinės reikšmės nagrinėjamoje byloje, nes ginčijamo susitarimo teisėtumas priklauso visų pirma nuo jo dalyko egzistavimo sudarymo dieną.

Vertinant ieškiniu ginčijamo susitarimo teisėtumą svarbu nustatyti, ar sudarymo dieną jis atitiko sandorio galiojimui privalomus reikalavimus. Byloje teismo nustatyta, kad susitarimo sudarymo dieną ieškovo skola atsakovui neegzistavo. Pagal CK 1.63 straipsnio 1 dalį sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. Nustačius, kad susitarimo sudarymo dieną ieškovo pareiga sumokėti atsakovui 660 000 Lt neegzistavo, šalys negalėjo susitarti dėl jos vykdymo, nes iš nieko niekas neatsiranda (ex nihilo nihil fit). Sandoris, neturintis dalyko, yra savaime negaliojantis (niekinis) kaip prieštaraujantis imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje gamybinė- prekybinė įmonė „MARTRAS import-eksport“ v. UAB „Okeano žuvis“, bylos Nr. 3K-3-445/2009). Teisėjų kolegija pažymi, kad šalys negali įvykdyti prievolės anksčiau, nei ši atsirado, taip pat negali susitarti dėl būsimos prievolės įskaitymo, nes įskaitomi gali būti tik galiojantys priešpriešiniai reikalavimai (CK 6.130 str. 1 d.). Dėl šios priežasties skolos neegzistavimo faktas susitarimo sudarymo metu yra reikšmingas vertinant jo teisėtumą, o tai, kad skola, kurios sumokėjimą šalys nurodė kaip susitarimo dalyką, faktiškai atsirado po susitarimo sudarymo, bet jos atsiradimas priklausė tik nuo vienos šalies (atsakovės) valios, negali pakeisti susitarimo kvalifikavimo. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad rangovo įsipareigojimas grąžinti užsakovui avanso dalį, viršijančią atliktų darbų kainą, anksčiau, nei užsakovas rangovui tą avansą sumoka, prieštarauja rangos sutarties esmei ir sandorio sampratai, todėl negali būti pripažintas teisėtu (CK 6.644 str. 1 d., 1.80 str. 1 d.). Taigi ieškiniu ginčijamo susitarimo susiejimas su rangos sutartimi vertintinas kaip papildomas argumentas (argumentam a fortiori) susitarimo neteisėtumui konstatuoti.

Dėl turinčių reikšmės bylai aplinkybių

CPK 178 straipsnyje nurodyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Atsakovo UAB „LNTV“ argumentus, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių skolos buvimą, paneigia pateikti į bylą rašytiniai įrodymai.

Šalys paaiškino, kad tarp šalių įmonių susiklostė rangos teisiniai santykiai pagal 2003 m. liepos 30 d. statybos rangos sutartį. Atsakovas V. P. A. P. , kuris surašė ieškiniu ginčijamo susitarimo tekstą, paaiškino tikruosius sutarties šalių ketinimus, o būtent, A. P. teigimu, ginčijamo susitarimo 2 punkto nuostata, jog 660 000 Lt mažinamas UAB „Tradicija“ įsiskolinimas UAB „LNTV“ reiškia, jog apmokėta už perkamus žemės sklypus suma bus išskaičiuojama iš užsakovo avansu apmokėtos sumos už numatomus atlikti statybos darbus. Tai nereiškia, jog ginčijamo susitarimo sudarymo dieną UAB „Tradicija“ buvo skolinga UAB „LNTV“, nes pagal bylos duomenis avansiniai mokėjimai buvo numatyti ir faktiškai vykdomi ir po šios sutarties sudarymo. Aplinkybę, kad 2004 m. sausio 12 d. UAB „Tradicija“ nebuvo skolinga UAB „LNTV“, patvirtina pateikti į bylą FNTT prie LR VRM specialisto išvados bei kiti rašytiniai įrodymai. Tai patvirtina, kad šalių atstovai V. P. ir A. M. piktavališkai susitarė sudarydami ginčijamą susitarimą, kuris yra nenaudingas ieškovui ir pažeidžia ieškovo turtinius interesus, nes ginčo 2004 m. sausio 12 d. susitarimas sudarytas dėl neegzistuojančių ieškovo skolų atsakovui. Dėl nurodytų argumentų susitarimo dalis, kurioje konstatuotas UAB „Tradicija“ įsiskolinimas UAB „LNTV“, bei susitarimo 2 punktas, kuriame nurodyta, kad UAB „Tradicija“ 660 000 Lt mažina įsiskolinimą LNTV, yra neteisėti, pripažintini negaliojančiais nuo sudarymo momento (CK 1.80, 1.91 str.). Pažymėtina, kad atsakovas V. P. pripažino, kad pagal ieškiniu ginčijamą šalių susitarimą atsakovas yra skolingas 660 000 Lt ieškovui ir jokie įskaitymai atsakovui pervedant pinigus ieškovui pagal rangos sutartį už atliktus rangos darbus nebuvo atliekami remiantis minėto susitarimo 2 punktu.

CK 6.193 straipsnyje yra įtvirtinti sutarčių aiškinimo principai, kuriais reikia vadovautis aiškinant sutarties sąlygas. Sisteminis sutarties aiškinimo principas reikalauja bet kurią sutarties sąlygą aiškinti atsižvelgiant į visą sutarties kontekstą. Be to, sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant ieškinio ginčijamą susitarimą ir vertinant surinktus byloje įrodymus konstatuotina, kad 2004 m. sausio 12 d. susitarimas neatitinka įtvirtintus CK 1.5 straipsnyje teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Pagal bylos duomenis neteisingas V. P. aiškinimas, kad sudarydamas ginčo susitarimą siekė sudaryti naudingą UAB „Tradicija“ statybos rangos sutartį su UAB „LNTV“ dėl prekybos centro statybos UAB „LNTV“ įsigytuose žemės sklypuose. Atsakovo V. P. teigimas, kad jis, būdamas UAB „Tradicija“ direktoriumi ir akcininku, siekė pelningo sandorio su UAB „LNTV“, neatitinka V. P. veiksmams, nes prielaidos dėl galimo susitarimo statybų darbams atlikti ateityje neturėjo realaus pagrindo, UAB „LNTV“ jokių veiksmų, kurie garantuotų UAB „Tradicija“ 660 000 Lt grąžinimą neatliko, todėl minėti teiginiai nepagrįsti.

Pagal pateiktus į bylą įrodymus nustatyta, kad UAB „LNTV“ nuo 2003 metų rugsėjo mėnesio iki 2004 metų liepos mėnesio avansu pervesdavo UAB „Tradicija“ dideles pinigų sumas, iš kurių tik dalis buvo skiriama apmokėjimui už atliktus statybos darbus, pagal šalių 2003 m. liepos 30 d. statybos rangos sutartį, nes UAB „Tradicija“ neturėjo galimybių atlikti statybos darbų tokiai sumai, kiek buvo avansu pervedama pinigų. Kita dalis avansu pervestų pinigų buvo grąžinama užsakovui arba jo nurodymu apmokama tretiesiems asmenims pagal užsakovo įsipareigojimus. Atsakovo V. P. teigimu, ginčijamo susitarimo nuostata, jog mažinamas UAB „Tradicija“ 660 000 Lt įsiskolinimas UAB „LNTV“, reiškia, jog apmokėta už perkamus žemės sklypus suma bus išskaičiuojama iš užsakovo avansu apmokėtos sumos už numatomus atlikti statybos darbus, ir nereiškia, jog ginčijamos sutarties sudarymo dieną UAB „Tradicija“ buvo skolinga UAB „LNTV“, nes avansiniai mokėjimai buvo numatyti ir faktiškai vykdomi ir po šios sutarties sudarymo.

Atsakovo V. P. teigimu, prievolė atsakovui sumokėti ieškovui už minėtus žemės sklypus, atsižvelgiant į tuo metu susiklosčiusius finansinius-ūkinius santykius (avansu pervedamas pinigų sumas už statybos rangos darbus) galėjo pasibaigti įskaitant vienarūšius reikalavimus (CK 6.130 str.), tačiau pagal bylos duomenis, nei viena šalis iki bankroto bylos iškėlimo ieškovui, t.y. iki 2004 m. rugpjūčio 31d., nepareiškė dėl vienarūšio reikalavimo įskaitymo, todėl UAB „LNTV“ prievolė sumokėti 660 000 Lt UAB tradicijai nepasibaigusi. Nepriklausomai nuo to, ar atsakovas turi ieškovui priešpriešinių vienarūšių reikalavimų, jis turi įvykdyti prievolę – sumokėti už žemės sklypus ginčo sumą, nes iškėlus bankroto bylą ieškovui reikalavimo įskaitymas negalimas.

Dėl teisės normų taikymo ginčo santykiams

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 1997 m. birželio 13 nutarimo Nr. 5 10 punkte nustatyta, jeigu ieškovas, ieškinyje išdėstęs ieškinio pagrindą, klaidingai nurodo materialines teisės normą, teismas pritaiko normą, atitinkančią išdėstytą ieškinio pagrindą.

CK 6.158 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekviena sutarties šalis turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Atsakovas UAB „LNTV“ šioje byloje painioja statybos rangos santykius pagal 2003 m. liepos 30 d. statybos rangos sutartį ir 2004 m. sausio 12 d. sutarimą. Atsakovai UAB „LNTV“ ir V. P., sudarydami 2004 m. sausio 12 d. susitarimą dėl UAB „Tradicija“ neegzistuojančių skolų, elgėsi nesąžiningai.

Ieškovas ginčijo 2004 m. sausio 12 d. susitarimą CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu. CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, taip pat dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį.

CK 1.91 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu sandoris pripažintas negaliojančiu dėl vienos iš šio straipsnio 1 dalyje nurodytų priežasčių, tai antroji šalis privalo grąžinti nukentėjusiajam visa, ką ji yra gavusi pagal sandorį, o kai to negalima grąžinti, – atlygina jo vertę pinigais.

Piktavališku susitarimu laikytinas tik tyčinis atstovo susitarimas su kita šalimi, dėl kurio sudaryto sandorio sąlygos nenaudingos atstovaujamajam, kai sudarant tokį sandorį yra ir atstovo, ir kitos sandorio šalies kaltė, pasireiškianti piktavališku susitarimu.

Byloje nustatyta, kad pagal 2003 m. rugpjūčio 12 d. kreditavimo sutartį Nr.1530311010456-5 AB Vilniaus bankas suteikė UAB „LNTV“ 5 100 000 Lt kreditą iki 2010 m. birželio 30 d. Kreditavimo sutarties 2.4 punktas patvirtina, kad kreditas buvo suteiktas UAB „LNTV“ pagal tikslinę paskirtį – prekybos centro, esančio Švitrigailos g. 40a, Vilniuje, statybai. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad atsakovas iš banko gauto kredito statybos rangos darbų apmokėjimui negalėjo panaudoti iš fizinių asmenų perkamų žemės sklypų apmokėjimui.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsižvelgiant į bendrovių susiklosčiusius verslo santykius, į tai, kad įstatymas nedraudžia tretiesiems asmenims sumokėti skolininko skolą kreditoriui, todėl nėra pagrindo pripažinti ginčijamo susitarimo 1 punktą negaliojančiu pagal CK 1.91 straipsnį. Pirmosios instancijos teismo išvados atitinka byloje nustatytas aplinkybes.

CK 6.50 straipsnio reglamentuojami atvejai, kai už skolininką prievolę gali įvykdyti kitas asmuo. Jis gali įvykdyti prievolę už skolininką dėl įvairių priežasčių, tiek šio prašymu, tiek savo iniciatyva. Tokia taisyklė nustatyta ir kreditoriaus, ir civilinės apyvartos interesais.

CK 6.50 straipsnio 3 dalyje nurodyti teisiniai padariniai įvykdžius prievolę trečiajam asmeniui. Tokiu atveju tretysis asmuo perima kreditoriaus teises ( CK 6.112 str.). Tai reiškia, kad tretysis asmuo turi teisę reikalauti iš skolininko įvykdyti prievolę, o skolininkas turi teisę pareikšti jo reikalavimui visus atsikirtimus, kuriuos jis būtų galėjęs panaudoti prieš pradinį kreditorių (CK 6.107 str.).

UAB „Tradicijai“ įvykdžius prievolę tretiesiems asmenims už skolininką pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku, todėl atsakovas turi prievolę ieškovui 660 000 Lt skolos (CK 6.50 str. 3 d.).

Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nėra pagrindas panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Kauno apygardos teismo 2006 m. gegužės 18 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas nepateikė į bylą įrodymų apie bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 79, 88, 92, 96 straipsniais sprendžia, kad priteistina iš atsakovo UAB „LNTV“ į valstybės biudžetą 46,30 Lt procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2006 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „LNTV“ į valstybės biudžetą 46,30 Lt (keturiasdešimt šešis litus trisdešimt centų) procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimo.