- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-23
- Bylos Nr.
- 2A-4/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Donatas Šernas, Virginija Čekanauskaitė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „LNTV“, V. P.
- Advokatai
- Darius Mockūnas
- Kategorijos
- 21.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Donato Šerno,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka nagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „LNTV“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. gegužės 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-252-109/2006 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Tradicija“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „LNTV“, V. P. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas BUAB „Tradicija“ 2005 m. gegužės 17 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams UAB „LNTV“, V. P., prašydamas pripažinti 2004 m. sausio 12 d. UAB „Tradicija“ ir UAB „LNTV“ sudarytą susitarimą negaliojančiu, įpareigoti atsakovą UAB „LNTV“ grąžinti ieškovui 660 000 Lt. Ieškovas nurodė, kad 2004 m. sausio 12 d. UAB „Tradicija“ su UAB „LNTV“ sudarė susitarimą, kuriuo susitarė, kad UAB „Tradicija“ skolinga UAB „LNTV“ 660 000 Lt ir kad UAB „Tradicija“ už UAB „LNTV“ perkamą nekilnojamą turtą pagal 2003 m. gruodžio 23 d. sutartį sumokės V. P. 200 000 Lt, J. K. 170 000 Lt, Č. K. 290 000 Lt, viso - 660 000 Lt. Pažymėjo, kad 2004 m. sausio 12 d. susitarimo 2 punkte susitarta, kad UAB „Tradicija“ mažina 660 000 Lt įsiskolinimą UAB „LNTV“. Nurodė, kad UAB „Tradicija“, vykdydama susitarimą, sumokėjo 660 000 Lt tretiesiems asmenims. Ieškovo nuomone, 2004 m. sausio 12 d. susitarimas yra neteisėtas, pažeidžiantis UAB „Tradicija“ turtinius interesus, kadangi bendrovė nebuvo skolinga UAB „LNTV“.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2006 m. gegužės 18 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies - 2004 m. sausio 12 d. susitarimo, sudaryto tarp UAB „Tradicija“ ir UAB „LNTV“, dalį, kuria susitarta, kad UAB „Tradicija“ yra skolinga UAB „LNTV“, bei susitarimo 2 punktą, kuriuo UAB „Tradicija“ 660 000 Lt mažina įsiskolinimą UAB „LNTV“, pripažino negaliojančiais, priteisė iš atsakovo UAB „LNTV“ ieškovui BUAB „Tradicija“ 660 000 Lt ir valstybei 10 649,70 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kitą ieškinio dalį atmetė.
Teismas nurodė, kad bylos duomenys patvirtina, jog pagal 2003 m. rugpjūčio 12 d. kreditavimo sutartį Nr.1530311010456-5 AB Vilniaus bankas paskolino UAB „LNTV“ 5 100 000 Lt kreditą iki 2010 m. birželio 30 d. Teismas, remdamasis minėtos sutarties 2.4 punktu, numatančiu, kad kreditas buvo suteiktas prekybos centro, esančio Švitrigailos g. 40 a, Vilniuje, statybai, konstatavo, kad atsakovas iš banko gauto kredito statybos rangos darbų apmokėjimui negalėjo panaudoti iš fizinių asmenų perkamų žemės sklypų apmokėjimui.
Teismas, atsižvelgdamas į bendrovių susiklosčiusius verslo santykius bei į tai, kad įstatymas nedraudžia tretiesiems asmenims sumokėti skolininko skolą kreditoriui, konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti ginčijamo susitarimo 1 punktą negaliojančiu pagal CK 1.91 straipsnį.
Teismas nurodė, kad, remiantis CK 6.50 straipsniu, UAB „Tradicija“, įvykdžius prievolę tretiesiems asmenims už skolininką, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku, todėl iš UAB „LNTV“ priteistina ieškovui 660 000 Lt skolos.
Teismas konstatavo, kad atsakovo UAB „LNTV“ motyvai, jog ieškovas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių skolos nebuvimą, prieštarauja surinktiems byloje rašytiniams įrodymams. Teismas nurodė, kad šalių atstovai aiškina, jog tarp UAB „Tradicija“ ir UAB LNTV“ atsirado rangos teisiniai santykiai pagal 2003 m. liepos 30 d. statybos rangos sutartį. Teismo nuomone, atsakovo V. P. paaiškinimas, kad ginčijamo susitarimo 2 punkto nuostata, jog mažinamas UAB „Tradicija“ įsiskolinimas UAB „LNTV“ reiškia, jog apmokėta už perkamus žemės sklypus suma bus išskaičiuojama iš užsakovo avansu apmokėtos sumos už numatomus atlikti statybos darbus, nereiškia, jog ginčijamo susitarimo sudarymo dieną UAB „Tradicija“ buvo skolinga UAB „LNTV“, nes avansiniai mokėjimai buvo numatyti ir faktiškai vykdomi ir po šio susitarimo sudarymo. Teismas nurodė, kad aplinkybę, jog 2004 m. sausio 12 d. ieškovas nebuvo skolingas UAB „LNTV“ patvirtina FNTT prie VRM specialisto išvados bei kiti ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai, iš kurių matyti, kad ieškovas UAB „Tradicija“ 2003 m. gruodžio 31 d. buvo skolingas atsakovui UAB „LNTV“ 193 248 Lt, o 2004 m. sausio 2 d. - 2004 m. sausio 12 d. atsakovui UAB „LNTV“ buvo grąžinta 70 000 Lt. Teismas taip pat nurodė, kad pagal statybos darbų finansavimo ir vykdymo grafiką (priedo Nr.5 priedėlis prie 2003 m. liepos 30 d. statybos rangos sutarties), sudarytą 2003 m. rugsėjo 25 d., UAB „LNTV“ turėjo iki 2004 m. sausio 10 d. sumokėti ieškovui UAB „Tradicija“ 200 000 Lt avansą, tačiau jo nesumokėjo, todėl ginčijamo susitarimo sudarymo 2004 m. sausio 12 d. momentu UAB „LNTV“ buvo skolinga UAB „Tradicija“ 76 752 Lt, o ne priešingai. Dėl nurodytų aplinkybių teismas sutiko su ieškovo motyvais, kad šalių atstovai piktavališkai susitarė sudarydami ginčijamą susitarimą, kuris yra nenaudingas ieškovui ir pažeidžia ieškovo turtinius interesus, nes ginčijamas 2004 m. sausio 12 d. susitarimas sudarytas dėl neegzistuojančių ieškovo skolų atsakovui, ir todėl susitarimo dalis, kurioje konstatuotas UAB „Tradicija“ įsiskolinimas UAB „LNTV“ bei susitarimo 2 punktas kuriame nurodyta, kad UAB „Tradicija“ 660 000 Lt mažina įsiskolinimą UAB „LNTV“, yra neteisėti ir pripažintini negaliojančiais nuo sudarymo momento (CK 1.78 str. 2 d., 1.91 str.). Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovas V. P. pats pripažino, jog pagal ieškovo skundžiamą šalių susitarimą atsakovas yra skolingas 660 000 Lt ir jokie įskaitymai atsakovui pervedant pinigus ieškovui pagal rangos sutartį už atliktus rangos darbus nebuvo atliekami remiantis minėto susitarimo 2 punktu.
Teismas, aiškindamas ginčijamą susitarimą ir vertindamas surinktus byloje įrodymus, sutiko su ieškovo motyvais, kad 2004 m. sausio 12 d. susitarimas neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, todėl teismas nepripažino pagrįstais atsakovo V. P.argumentų, jog sudarydamas ginčo susitarimą siekė sudaryti ieškovui naudingą statybos rangos sutartį su atsakovu dėl prekybos centro statybos atsakovo UAB „LNTV“ įsigytuose žemės sklypuose. Teismas nurodė, kad atsakovo V. P. motyvai, jog jis, būdamas UAB „Tradicija“ direktoriumi ir akcininku, siekė pelningo sandorio su UAB „LNTV“, prieštarauja atsakovo V. P. veiksmams, todėl atmestini, nes prielaidos dėl galimo susitarimo statybų darbams atlikti ateityje neturėjo realaus pagrindo, atsakovas jokių veiksmų, kurie garantuotų ieškovui 660 000 Lt grąžinimą, neatliko.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „LNTV“ prašo apeliacinės instancijos teismą panaikinti Kauno apygardos teismo 2006 m. gegužės 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, vertindamas 2004 m. sausio 12 d. susitarimą, padarė klaidingą išvadą, jog UAB „Tradicija“ neturėjo įsiskolinimų UAB „LNTV“, o UAB „LNTV“ įsiskolinimas UAB „Tradicija“ sudarė 76 752 Lt. FNTT prie VRM specialisto išvada patvirtina, kad įvertinus atliktus darbus, 2004 m. sausio 12 d. UAB „Tradicija“ buvo skolinga UAB „LNTV“ 193 248 Lt, o ne priešingai. Teismas apsiribojo tik šalių santykių, buvusių iki 2004 m. sausio 12 d. nagrinėjimu, tačiau piniginių srautų lentelė patvirtina, jog 2004 m. sausio 13 d. atsakovas pervedė į ieškovo sąskaitą 710 000 Lt ir tik po to ieškovas, vykdydamas susitarimą, pervedė tretiesiems asmenims 660 000 Lt. Pervedus minėtą sumą, UAB „Tradicija“ 2004 m. sausio 13 d. liko skolinga UAB „LNTV“ 173 248 Lt.Teismas nevertino aplinkybių, kad, padarius tarpusavio užskaitas, ieškovui buvo permokėta 1 069 072 Lt, nors atsakovas teismo posėdyje tai nurodė. Dėl to teismas, pripažindamas 2004 m. sausio 12 d. susitarimo dalį negaliojančia, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, pagal kurias privalėjo ne tik nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos išvados, bet ir argumentus, dėl kurių teismas vienais įrodymais remiasi, o kitus atmeta. Teismas nevertino atsakovo paaiškinimų bei pateiktų paskaičiavimų, kad atsakovas yra pilnai atsiskaitęs su ieškovu už atliktus darbus ir už juos netgi permokėjęs.Teismas, aiškindamas 2004 m. sausio 12 d. susitarimą, nepagrįstai jį aiškino nesiedamas jo su statybos rangos sutartimi, o aiškindamas statybos rangos sutartį, priskyrė ją tik statybos rangos santykiams. Tiek pateikti įrodymai, tiek sutarties šalių elgesys po sutarties sudarymo patvirtina, kad šalys, vykdydamos statybos rangos sutartį ir atlikdamos apmokėjimus už kitos šalies įsipareigojimus tretiesiems asmenims, taip pat vykdė ir su tarpusavio atsiskaitymais susijusius santykius, kaip skolų įskaitymas ir pan.Nei ieškovas ieškinyje, nei teismas sprendime nenurodė kuo pasireiškė atsakovų piktavališkas susitarimas ginčijamo susitarimo 2 punkte.Teismo argumentas, kad susitarimas neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, yra nepagrįstas. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas, įvykdęs prievolę už atsakovą tretiesiems asmenims, perima kreditoriaus teises, kadangi tokia teismo išvada nėra pagrįsta faktinėmis aplinkybėmis.
Atsiliepimas
Atsiliepimuose į apeliacinį skundą ieškovas BUAB „Tradicija“ ir atsakovas V. P. nurodo, kad atsakovo UAB „LNTV“ apeliacinis skundas yra nepagrįstas, ir prašo Kauno apygardos teismo 2006 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Byloje nustatytos aplinkybės
Byloje nustatyta, kad 2004 m. sausio 12 d. ieškovo UAB „Tradicija“ atstovas direktorius V. P. su atsakovo UAB „LNTV“ atstovu direktoriumi A. M. sudarė susitarimą, kuriuo susitarė, kad UAB „Tradicija“ skolinga UAB „LNTV“. Sutarties 1 punktu susitarė, kad UAB „Tradicija“ už UAB „LNTV“ perkamą nekilnojamą turtą pagal 2003 m. gruodžio 23 d. sutartį perveda: V. P. 200 000 Lt, J. K. 170 000 Lt, Č. K. 290 000 Lt, iš viso 660 000 Lt, o 2 punktu susitarė, kad UAB „Tradicija“ mažina 660 000 Lt įsiskolinimą UAB „LNTV“. UAB „Tradicija“, vykdydama sutartinius įsipareigojimus, 2004 m. sausio 13 d. mokėjimo pavedimais Nr. 854, 855, 856, 857 pervedė 660 000 Lt nurodytiems fiziniams asmenims.
Tai patvirtina pateikti į bylą rašytiniai įrodymai - 2003 m. gruodžio 23 d. pirkimo - pardavimo sutartis, turto perdavimo - priėmimo aktas, mokėjimo pavedimai.
Kauno apygardos teismo 2004 m. spalio 19 d. nutartimi iškelta bankroto byla UAB „Tradicija“.
Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų.
Dėl įmonės sudarytų sandorių galiojimo sąlygų ir bankroto administratoriaus teisės šiuos sandorius ginčyti
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Konstituciškai pagrįstas asmenų laisvės sudaryti sandorius ribojimas siekiant apsaugoti kito asmens teises, laisves ar interesus, visuomenės ar valstybės interesus įgyvendinamas taikant konkrečius reikalavimus sandorių šalims, turiniui, objektui, tikslui ir atskirais atvejais sandorių formai, jų registracijai.
Sandoris galioja, jei atitinka jo galiojimui privalomus teisės reikalavimus, tačiau yra neteisėtas ir negalioja, kai nėra privalomų jo galiojimui elementų, pvz., neteisėtas jo objektas, ydinga išreikšta sandorio šalių valia ir kt. Sudarydamos sandorius, šalys privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo bei sąžiningos dalykinės praktikos reikalavimais (CK 1.5, 6.158 straipsniai). Šis reikalavimas reiškia pareigą įmonei, kaip verslo subjektui, nesudaryti sandorių, kuriais būtų pažeistos trečiųjų asmenų teisės ir teisėti interesai, pvz., esant finansiniams sunkumams nesuteikti nepagrįsto pranašumo vienam iš kreditorių kitų kreditorių teisių ir teisėtų interesų sąskaita. Bankroto teisėje neribojama bankrutuojančios įmonės administratoriaus teisė ginčyti tiek bankrutuojančios įmonės vienašalius, tiek dvišalius ar daugiašalius sandorius. Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8 punktas apibrėžia tik bankrutuojančios įmonės administratoriaus pareigą patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius ir pareikšti ieškinius dėl tam tikru sandorių ginčijimo. Įmonių bankroto įstatymas nereglamentuoja savarankiškų sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų, o tik akcentuoja ginčytinų sandorių požymius - priešingumą įmonės veiklos tikslams ir (arba) galimą įtaką įmonės mokumui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje šios teisės normos aiškinimo praktikoje pripažįstama bankrutuojančios įmonės administratoriaus teisė ginčyti anksčiau sudarytus šios įmonės sandorius visais Civiliniame kodekse nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Aukštaitijos statyba“ v. AB bankas „Hansa-LTB“, Panevėžio apskrities VMI v. BUAB „Aukštaitijos statyba“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-917/2003; 2004 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Pamario langai“ v. UAB „Palangos statyba“ ir kt., bylos Nr. 3-636/2004). Požymiai, kuriems esant administratorius turėtų reikšti ieškinį dėl bankrutuojančios įmonės sudarytų sandorių ginčijimo (priešingumas įmonės tikslams ir sandorio įtaka negalėjimui atsiskaityti su kreditoriais) dažnai egzistuoja kartu: negalėjimas atsiskaityti su kreditoriais yra tokio sandorio padariniai: sumažėja skolininko turto vertė, išauga jo įsipareigojimai, apsunkinamas jų vykdymas; tokie nuostolingi sandoriai paprastai būna priešingi ir pagrindiniam įmonės tikslui siekti pelno. Tarp sandorio ir negalėjimo atsiskaityti turi būti priežastinis ryšys, t. y. kad nesudarius sandorio skolininkas turėtų daugiau galimybių atsiskaityti su kreditoriais, nei sudarius sandorį. Vertinant tokio sandorio sudarymo įtaką negalėjimui atsiskaityti su kreditoriais reikėtų atsižvelgti į sandorio poveikį kreditorių visumai, o ne konkrečiam kreditoriui ar kreditorių grupei.
Nagrinėjamoje byloje administratorius prašė pripažinti negaliojančiu UAB „Tradicija“ valdymo organo (direktoriaus) ir dalyvio (akcininko) pasirašytą susitarimą, kuriuo buvo pripažinta susitarimo momentu neegzistuojanti įmonės skola atsakovui ir įsipareigota šią skolą grąžinti apmokant atsakovo kreditoriams. Pagal Kauno apygardos teismo 2004 m. rugpjūčio 31 d. nutarties iškelti UAB „Tradicija“ bankroto bylą duomenis byloje nustatyta, kad susitarimo pasirašymo metu įmonė turėjo finansinių sunkumų (įmonės 2003 m. gruodžio 31d. balansas patvirtina, kad įmonės turto buvo beveik tiek pat, kiek skolų), todėl 2004 m. sausio 12 d. susitarimas reiškė vieno kreditoriaus išskyrimą, taip sumažinant kitų kreditorių galimybes gauti jų reikalavimų patenkinimą. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis įmonės finansiniais dokumentais, teisingai bei pagrįstai nustatė, kad ieškiniu ginčijamo susitarimo sudarymo momentu ieškovas nebuvo skolingas atsakovui, ir pripažino dalį ginčijamo susitarimo negaliojančiu. Pažymėtina, kad ginčijamos bankrutuojančios įmonės sudarytos sutartys turi būti aiškinamos, vadovaujantis bendrosiomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, t. y. sąžiningo sutarčių aiškinimo, tikrųjų sutarties šalių ketinimo nustatymo, sutarties sąlygų tarpusavio ryšio, sutarties esmės, tikslo bei sudarymo aplinkybių (CK 6.193 straipsnis).
Dėl ginčijamo susitarimo teisėtumo, prejudicinio ryšio tarp nagrinėjamos bylos ir civilinės bylos tarp tų pačių šalių dėl atsiskaitymo pagal rangos sutartį buvimo
Žemesnės instancijos teismas
Šalims palaikant tęstinius, o ne vienkartinius verslo santykius, jos gali sudaryti tiek vieną, tiek kelis susitarimus. Iš keleto susitarimų atsiradusių teisių ir pareigų vykdymas gali būti susietas pačių šalių valia, tą valią išreiškiant susitarimų tekstuose, prieduose, susirašinėjime ir pan., be to, tokia šalių valia gali susiformuoti sutarčių vykdymo praktikoje. Visais atvejais ši praktika turi būti sąžininga, o jai aiškinti teismas taiko bendruosius sutarčių aiškinimo principus.
Atsakovas siejo ieškiniu ginčijamą susitarimą su 2003 m. liepos 30 d. šalių statybos rangos sutartimi, tačiau nei toks ryšys, nei susitarimu pripažintos skolos prigimtis jame nenurodyti. Rangos sutartimi ieškovas neprisiėmė įsipareigojimų atsiskaityti su atsakovo kreditoriais, apmokėjimas už atsakovo įgytus žemės sklypus niekaip nesusijęs su rangos sutarties objektu ir statybos darbais, kuriuos turėjo atlikti ieškovas. Taigi, aiškinant vien susitarimo ir rangos sutarties tekstus, negalima daryti išvados apie jų ryšio egzistavimą.
Atsakovas ieškiniu ginčijamo susitarimo teisėtumą grindė jo ir rangos sutarties vykdymo ryšiu, kurį nustatė, remdamasis neva prejudicinę reikšmę turinčiomis aplinkybėmis, nustatytomis civilinėje byloje dėl atsiskaitymo pagal rangos sutartį (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Pažymėtina tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog prejudiciniais pripažįstami tie faktai, kurie ankstesnėje civilinėje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar jo dalis, be to, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo Z. A. pareiškimą, bylos Nr.3K- 3-627/2006; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje I. K. v. G. D. ; bylos Nr. 3K-3-191/2008). Civilinėje byloje dėl atsiskaitymo pagal rangos sutartį įrodinėjimo dalykas buvo rangos sutarties darbų kaina, atliktų darbų kiekis, sutarties galiojimo metu šalių viena kitai mokėtos pinigų sumos bei tų sumų santykis sutarties nutraukimo dieną. Taigi civilinėje byloje dėl atsiskaitymo pagal statybos rangos sutartį buvo nustatinėjamas būtent mokėjimo faktas, bet ne jo teisėtumas, byloje priimtuose procesiniuose sprendimuose teismų pažymėta, kad ginčas dėl 660 000 Lt sumokėjimo atsakovui dar neišnagrinėtas. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad šios sumos sumokėjimo teisėtumas ir pagrįstumas buvo už įrodinėjimo dalyko ribų, todėl negali būti vertinamas kaip prejudicinę reikšmę turinti aplinkybė nagrinėjamoje byloje. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad 660 000 Lt sumokėjimo pagal ginčijamą susitarimą ryšys su šalių rangos sutarties vykdymu, šalių neginčytas byloje dėl atsiskaitymo pagal statybos rangos sutartį, neturi teisinės reikšmės nagrinėjamoje byloje, nes ginčijamo susitarimo teisėtumas priklauso visų pirma nuo jo dalyko egzistavimo sudarymo dieną.
Vertinant ieškiniu ginčijamo susitarimo teisėtumą svarbu nustatyti, ar sudarymo dieną jis atitiko sandorio galiojimui privalomus reikalavimus. Byloje teismo nustatyta, kad susitarimo sudarymo dieną ieškovo skola atsakovui neegzistavo. Pagal CK 1.63 straipsnio 1 dalį sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. Nustačius, kad susitarimo sudarymo dieną ieškovo pareiga sumokėti atsakovui 660 000 Lt neegzistavo, šalys negalėjo susitarti dėl jos vykdymo, nes iš nieko niekas neatsiranda (ex nihilo nihil fit). Sandoris, neturintis dalyko, yra savaime negaliojantis (niekinis) kaip prieštaraujantis imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje gamybinė- prekybinė įmonė „MARTRAS import-eksport“ v. UAB „Okeano žuvis“, bylos Nr. 3K-3-445/2009). Teisėjų kolegija pažymi, kad šalys negali įvykdyti prievolės anksčiau, nei ši atsirado, taip pat negali susitarti dėl būsimos prievolės įskaitymo, nes įskaitomi gali būti tik galiojantys priešpriešiniai reikalavimai (CK 6.130 str. 1 d.). Dėl šios priežasties skolos neegzistavimo faktas susitarimo sudarymo metu yra reikšmingas vertinant jo teisėtumą, o tai, kad skola, kurios sumokėjimą šalys nurodė kaip susitarimo dalyką, faktiškai atsirado po susitarimo sudarymo, bet jos atsiradimas priklausė tik nuo vienos šalies (atsakovės) valios, negali pakeisti susitarimo kvalifikavimo. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad rangovo įsipareigojimas grąžinti užsakovui avanso dalį, viršijančią atliktų darbų kainą, anksčiau, nei užsakovas rangovui tą avansą sumoka, prieštarauja rangos sutarties esmei ir sandorio sampratai, todėl negali būti pripažintas teisėtu (CK 6.644 str. 1 d., 1.80 str. 1 d.). Taigi ieškiniu ginčijamo susitarimo susiejimas su rangos sutartimi vertintinas kaip papildomas argumentas (argumentam a fortiori) susitarimo neteisėtumui konstatuoti.
Dėl turinčių reikšmės bylai aplinkybių
CPK 178 straipsnyje nurodyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Atsakovo UAB „LNTV“ argumentus, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių skolos buvimą, paneigia pateikti į bylą rašytiniai įrodymai.
Šalys paaiškino, kad tarp šalių įmonių susiklostė rangos teisiniai santykiai pagal 2003 m. liepos 30 d. statybos rangos sutartį. Atsakovas V. P. A. P. , kuris surašė ieškiniu ginčijamo susitarimo tekstą, paaiškino tikruosius sutarties šalių ketinimus, o būtent, A. P. teigimu, ginčijamo susitarimo 2 punkto nuostata, jog 660 000 Lt mažinamas UAB „Tradicija“ įsiskolinimas UAB „LNTV“ reiškia, jog apmokėta už perkamus žemės sklypus suma bus išskaičiuojama iš užsakovo avansu apmokėtos sumos už numatomus atlikti statybos darbus. Tai nereiškia, jog ginčijamo susitarimo sudarymo dieną UAB „Tradicija“ buvo skolinga UAB „LNTV“, nes pagal bylos duomenis avansiniai mokėjimai buvo numatyti ir faktiškai vykdomi ir po šios sutarties sudarymo. Aplinkybę, kad 2004 m. sausio 12 d. UAB „Tradicija“ nebuvo skolinga UAB „LNTV“, patvirtina pateikti į bylą FNTT prie LR VRM specialisto išvados bei kiti rašytiniai įrodymai. Tai patvirtina, kad šalių atstovai V. P. ir A. M. piktavališkai susitarė sudarydami ginčijamą susitarimą, kuris yra nenaudingas ieškovui ir pažeidžia ieškovo turtinius interesus, nes ginčo 2004 m. sausio 12 d. susitarimas sudarytas dėl neegzistuojančių ieškovo skolų atsakovui. Dėl nurodytų argumentų susitarimo dalis, kurioje konstatuotas UAB „Tradicija“ įsiskolinimas UAB „LNTV“, bei susitarimo 2 punktas, kuriame nurodyta, kad UAB „Tradicija“ 660 000 Lt mažina įsiskolinimą LNTV, yra neteisėti, pripažintini negaliojančiais nuo sudarymo momento (CK 1.80, 1.91 str.). Pažymėtina, kad atsakovas V. P. pripažino, kad pagal ieškiniu ginčijamą šalių susitarimą atsakovas yra skolingas 660 000 Lt ieškovui ir jokie įskaitymai atsakovui pervedant pinigus ieškovui pagal rangos sutartį už atliktus rangos darbus nebuvo atliekami remiantis minėto susitarimo 2 punktu.
CK 6.193 straipsnyje yra įtvirtinti sutarčių aiškinimo principai, kuriais reikia vadovautis aiškinant sutarties sąlygas. Sisteminis sutarties aiškinimo principas reikalauja bet kurią sutarties sąlygą aiškinti atsižvelgiant į visą sutarties kontekstą. Be to, sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant ieškinio ginčijamą susitarimą ir vertinant surinktus byloje įrodymus konstatuotina, kad 2004 m. sausio 12 d. susitarimas neatitinka įtvirtintus CK 1.5 straipsnyje teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Pagal bylos duomenis neteisingas V. P. aiškinimas, kad sudarydamas ginčo susitarimą siekė sudaryti naudingą UAB „Tradicija“ statybos rangos sutartį su UAB „LNTV“ dėl prekybos centro statybos UAB „LNTV“ įsigytuose žemės sklypuose. Atsakovo V. P. teigimas, kad jis, būdamas UAB „Tradicija“ direktoriumi ir akcininku, siekė pelningo sandorio su UAB „LNTV“, neatitinka V. P. veiksmams, nes prielaidos dėl galimo susitarimo statybų darbams atlikti ateityje neturėjo realaus pagrindo, UAB „LNTV“ jokių veiksmų, kurie garantuotų UAB „Tradicija“ 660 000 Lt grąžinimą neatliko, todėl minėti teiginiai nepagrįsti.
Pagal pateiktus į bylą įrodymus nustatyta, kad UAB „LNTV“ nuo 2003 metų rugsėjo mėnesio iki 2004 metų liepos mėnesio avansu pervesdavo UAB „Tradicija“ dideles pinigų sumas, iš kurių tik dalis buvo skiriama apmokėjimui už atliktus statybos darbus, pagal šalių 2003 m. liepos 30 d. statybos rangos sutartį, nes UAB „Tradicija“ neturėjo galimybių atlikti statybos darbų tokiai sumai, kiek buvo avansu pervedama pinigų. Kita dalis avansu pervestų pinigų buvo grąžinama užsakovui arba jo nurodymu apmokama tretiesiems asmenims pagal užsakovo įsipareigojimus. Atsakovo V. P. teigimu, ginčijamo susitarimo nuostata, jog mažinamas UAB „Tradicija“ 660 000 Lt įsiskolinimas UAB „LNTV“, reiškia, jog apmokėta už perkamus žemės sklypus suma bus išskaičiuojama iš užsakovo avansu apmokėtos sumos už numatomus atlikti statybos darbus, ir nereiškia, jog ginčijamos sutarties sudarymo dieną UAB „Tradicija“ buvo skolinga UAB „LNTV“, nes avansiniai mokėjimai buvo numatyti ir faktiškai vykdomi ir po šios sutarties sudarymo.
Atsakovo V. P. teigimu, prievolė atsakovui sumokėti ieškovui už minėtus žemės sklypus, atsižvelgiant į tuo metu susiklosčiusius finansinius-ūkinius santykius (avansu pervedamas pinigų sumas už statybos rangos darbus) galėjo pasibaigti įskaitant vienarūšius reikalavimus (CK 6.130 str.), tačiau pagal bylos duomenis, nei viena šalis iki bankroto bylos iškėlimo ieškovui, t.y. iki 2004 m. rugpjūčio 31d., nepareiškė dėl vienarūšio reikalavimo įskaitymo, todėl UAB „LNTV“ prievolė sumokėti 660 000 Lt UAB tradicijai nepasibaigusi. Nepriklausomai nuo to, ar atsakovas turi ieškovui priešpriešinių vienarūšių reikalavimų, jis turi įvykdyti prievolę – sumokėti už žemės sklypus ginčo sumą, nes iškėlus bankroto bylą ieškovui reikalavimo įskaitymas negalimas.
Dėl teisės normų taikymo ginčo santykiams
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 1997 m. birželio 13 nutarimo Nr. 5 10 punkte nustatyta, jeigu ieškovas, ieškinyje išdėstęs ieškinio pagrindą, klaidingai nurodo materialines teisės normą, teismas pritaiko normą, atitinkančią išdėstytą ieškinio pagrindą.
CK 6.158 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekviena sutarties šalis turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Atsakovas UAB „LNTV“ šioje byloje painioja statybos rangos santykius pagal 2003 m. liepos 30 d. statybos rangos sutartį ir 2004 m. sausio 12 d. sutarimą. Atsakovai UAB „LNTV“ ir V. P., sudarydami 2004 m. sausio 12 d. susitarimą dėl UAB „Tradicija“ neegzistuojančių skolų, elgėsi nesąžiningai.
Ieškovas ginčijo 2004 m. sausio 12 d. susitarimą CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu. CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, taip pat dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį.
CK 1.91 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu sandoris pripažintas negaliojančiu dėl vienos iš šio straipsnio 1 dalyje nurodytų priežasčių, tai antroji šalis privalo grąžinti nukentėjusiajam visa, ką ji yra gavusi pagal sandorį, o kai to negalima grąžinti, – atlygina jo vertę pinigais.
Piktavališku susitarimu laikytinas tik tyčinis atstovo susitarimas su kita šalimi, dėl kurio sudaryto sandorio sąlygos nenaudingos atstovaujamajam, kai sudarant tokį sandorį yra ir atstovo, ir kitos sandorio šalies kaltė, pasireiškianti piktavališku susitarimu.
Byloje nustatyta, kad pagal 2003 m. rugpjūčio 12 d. kreditavimo sutartį Nr.1530311010456-5 AB Vilniaus bankas suteikė UAB „LNTV“ 5 100 000 Lt kreditą iki 2010 m. birželio 30 d. Kreditavimo sutarties 2.4 punktas patvirtina, kad kreditas buvo suteiktas UAB „LNTV“ pagal tikslinę paskirtį – prekybos centro, esančio Švitrigailos g. 40a, Vilniuje, statybai. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad atsakovas iš banko gauto kredito statybos rangos darbų apmokėjimui negalėjo panaudoti iš fizinių asmenų perkamų žemės sklypų apmokėjimui.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsižvelgiant į bendrovių susiklosčiusius verslo santykius, į tai, kad įstatymas nedraudžia tretiesiems asmenims sumokėti skolininko skolą kreditoriui, todėl nėra pagrindo pripažinti ginčijamo susitarimo 1 punktą negaliojančiu pagal CK 1.91 straipsnį. Pirmosios instancijos teismo išvados atitinka byloje nustatytas aplinkybes.
CK 6.50 straipsnio reglamentuojami atvejai, kai už skolininką prievolę gali įvykdyti kitas asmuo. Jis gali įvykdyti prievolę už skolininką dėl įvairių priežasčių, tiek šio prašymu, tiek savo iniciatyva. Tokia taisyklė nustatyta ir kreditoriaus, ir civilinės apyvartos interesais.
CK 6.50 straipsnio 3 dalyje nurodyti teisiniai padariniai įvykdžius prievolę trečiajam asmeniui. Tokiu atveju tretysis asmuo perima kreditoriaus teises ( CK 6.112 str.). Tai reiškia, kad tretysis asmuo turi teisę reikalauti iš skolininko įvykdyti prievolę, o skolininkas turi teisę pareikšti jo reikalavimui visus atsikirtimus, kuriuos jis būtų galėjęs panaudoti prieš pradinį kreditorių (CK 6.107 str.).
UAB „Tradicijai“ įvykdžius prievolę tretiesiems asmenims už skolininką pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku, todėl atsakovas turi prievolę ieškovui 660 000 Lt skolos (CK 6.50 str. 3 d.).
Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nėra pagrindas panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Kauno apygardos teismo 2006 m. gegužės 18 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas nepateikė į bylą įrodymų apie bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 79, 88, 92, 96 straipsniais sprendžia, kad priteistina iš atsakovo UAB „LNTV“ į valstybės biudžetą 46,30 Lt procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2006 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „LNTV“ į valstybės biudžetą 46,30 Lt (keturiasdešimt šešis litus trisdešimt centų) procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimo.