- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-04-10
- Bylos Nr.
- A-525-1389-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01232-2011-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Anatolijus Baranovas
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Mitela“
- Atsakovas
- Valstybinei visuomenės sveikatos priežiūros tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Valstybinei vaistų kontrolės tarnybai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos
- Kategorijos
- 15.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Anatolijaus Baranovo,
dalyvaujant pareiškėjo atstovams Ilonai Gedmantienei, Josifui Mejerzon (Josif Mejerzon), Andrejui Rudanovui (Andrej Rudanov),
Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos atstovui Erikui Mačiūnui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mitela“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mitela“ skundą atsakovams Valstybinei visuomenės sveikatos priežiūros tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, dalyvaujant tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinei vaistų kontrolės tarnybai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos ir Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir materialinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir VVSPT, Tarnyba) 2011 m. gegužės 10 d. sprendimu Nr. S-1089 (t. I, b.l. 14-15) ir Probleminių produktų priskyrimo atitinkamai produktų grupei tarpžinybinė komisija (toliau – ir Komisija) 2011 m. gegužės 2 d. sprendimu (t. I, b. l. 16-20), vykdydami Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-173/2011 pagal pareiškėjo skundą atsakovams VVSPT, Komisijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai VVSPT ir Komisijos, atsisakė produktą „Gastrovitas“ priskirti maisto papildų grupei.
Šalies argumentai
Pareiškėjas, nesutikdamas su priimtais sprendimais, skundu (t. I, b.l. 1-13) kreipėsi į teismą, prašydamas:
1) panaikinti VVSPT 2011 m. gegužės 10 d. sprendimą Nr. S-1089;
2) panaikinti Probleminių produktų priskyrimo atitinkamai produktų grupei tarpžinybinės komisijos 2011 m. gegužės 2 d. sprendimą;
3) įpareigoti VVSPT įtraukti maisto papildą „Gastrovitas“ į Notifikuotų maisto papildų sąrašą;
4) priteisti iš atsakovų padarytą žalą – 175 033 Lt.
Pareiškėjas nurodė, kad teikdamas maisto papildo „Gastrovitas“ notifikavimo pranešimą, įvykdė visus notifikavimo pranešimo pateikimo metu galiojančius Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus bei atsakovų pavedimus, tačiau atsakovai nesilaikė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), Maisto papildų normos bei notifikavimo pranešimo metu galiojusio Pranešimo (notifikavimo) apie Lietuvos Respublikos rinkai tiekiamus maisto papildus tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. rugpjūčio 6 d. įsakymu Nr. V-651 (toliau – ir Notifikavimo tvarka), reikalavimų. Pareiškėjas pateikė VVSPT maisto papildo „Gastrovitas“ notifikavimo paraišką, o VVSPT, nesilaikydama Notifikavimo tvarkos 7 punkte numatytos tvarkos ir terminų, perdavė notifikavimo klausimą nagrinėti Komisijai, nors tokia galimybė nei Notifikavimo tvarkoje, nei Lietuvos Respublikoje iki 2010 m. gegužės 21 d. galiojusioje Lietuvos higienos normoje HN 17:2003 „Maisto papildai“, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. V-772, nebuvo numatyta. Pareiškėjas akcentavo, kad VVSPT privalėjo vykdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime nurodytus pavedimus, o ne perduoti nagrinėti klausimą Komisijai. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Komisija, priimdama sprendimą, jog „Gastrovitas“ laikytinas vaistiniu preparatu, kadangi jo sudėtyje yra jaučio tulžies, privalėjo nurodyti, koks Europos Sąjungos ar Lietuvos Respublikos teisės aktas draudžia papildų gamyboje naudoti jaučio tulžį. Tokiu atveju Komisija privalėjo atlikti laboratorinius tyrimus, pasitelkti ekspertų išvadas, kurių pagrindu būtų nustatyta, kad maisto papildas „Gastrovitas“ turi gydomųjų savybių ir laikytinas vaistiniu preparatu. Atkreipė dėmesį, kad VVSPT atstovai posėdžio Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme metu pripažino, kad tuo atveju, jeigu maisto papildas „Gastrovitas“ būtų tiekiamas į Lietuvos Respublikos rinką po 2010 m. vasario 28 d. (buvo panaikinta Notifikavimo tvarka), jis būtų tiekiamas į rinką be jokių apribojimų, kaip maisto papildas, kuris buvo pagamintas ir platinamas Europos Sąjungoje tokiu teisiniu statusu. Kadangi Komisija, priimdama sprendimą, netinkamai įvertino teisinio santykio susidarymo momentu buvusį reglamentavimą ir priėmė sprendimą, atsakovų priimti sprendimai neatitinka VAĮ nuostatų ir yra priimti, pažeidžiant viešojo administravimo principus. Pareiškėjas nurodė, kad sprendimas dėl „Gastrovitas“ notifikavimo buvo vilkinamas 9 mėnesius, todėl toks delsimas pažeidė laisvo prekių judėjimo principą ir apribojo galimybes pagrįstai ir teisėtai platinti „Gastrovitas“ rinkoje. Be to, buvo pažeistas ir teisėtų lūkesčių principas, kadangi pareiškėjas buvo pateikęs visus reikalautus ir tinkamai užpildytus dokumentus maisto papildo „Gastrovitas“ notifikavimui, todėl pagrįstai tikėjosi, kad šis maisto papildas bus notifikuotas ir įrašytas į Notifikuotų maisto papildų sąrašą. Pareiškėjas akcentavo, jog atsakovams atlikus neteisėtus veiksmus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.245 straipsnio 1 dalimi, 6.246 straipsniu, 6.249 straipsniu bei 6.271 straipsniu, atsirado pareiga atlyginti nuostolius – 175 033 Lt, kuriuos sudaro pareiškėjo tiesioginės išlaidos „Gastrovitas“ prekės ženklo žinomumui ir pardavimo skatinimui bei negautos pajamos, kurias būtų gavęs, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Pažymėjo, kad dėl atsakovų veiksmų, vilkinant priimti sprendimą, bei teismo procesų pasibaigė „Gastrovitas“ tinkamumo vartoti (galiojimo) terminas.
Atsakovas Valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad faktą, jog produktas „Gastrovitas“ daugelį metų Lietuvos Respublikos rinkoje buvo platinamas kaip vaistas ir medicininės paskirties produktas, įrodo Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir VVKT) viršininko 2001 m. lapkričio 12 d. įsakymas Nr. 132 „Dėl bereceptinių vaistų sąrašo“, kuriuo produktas „Gastrovitas“ priskiriamas augalinės, gyvūninės ir mineralinės kilmės vaistų sąrašui. Sprendimas neįtraukti preparato „Gastrovitas“ į notifikuotų maisto papildų duomenų bazę buvo priimtas, remiantis tuo, kad Direktyva 2002/46/EB reglamentuoja tik vitaminų ir mineralinių medžiagų naudojimo maisto papildų gamyboje galimybes, o preparate „Gastrovitas“ yra vaistinių medžiagų, todėl Komisijai priėmus sprendimą produktą „Gastrovitas“ priskirti vaistiniams preparatams, nustatyta, kad šis produktas neatitinka Direktyvos 2002/46/EB reikalavimų. Taip pat pažymėjo, jog VVSPT priimtas sprendimas nepažeidžia teisėtumo principo, atitinka VAĮ individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus bei yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Teigė, jog skundo dalyje dėl materialinės žalos atlyginimo yra netinkama šalis, kadangi Komisijos sprendimai VVSPT yra privalomi, o ne rekomendaciniai. Teisės aktai VVSPT nesuteikia teisės vertinti Komisijos sprendimų pagrįstumo. Be to, pareiškėjo paskaičiavimai apie atsiradusią žalą nepatvirtinti įrodymais, todėl šis reikalavimas nepagrįstas.
Atsakovas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Pažymėjo, kad Komisija sprendimą dėl „Gastrovitas“ priskyrimo vaistiniams preparatams grindė tuo, kad VVKT viršininkas 2009 m. rugsėjo 19 d. įsakymu Nr. 1A-61 nuo 2009 m. liepos 1 d. panaikino visų VVKT išduotų medicininės paskirties produktų registracijos pažymėjimų galiojimą ir išbraukė medicininės paskirties produktus, įskaitant ir produktą „Gastrovitas“, iš Medicininės paskirties produktų sąrašo, suteikdamas 5 mėnesių laikotarpį likučių išpardavimui bei nenumatė galimybės medicininės paskirties produktus tiesiogiai priskirti maisto papildų kategorijai. Be to, „Gastrovitas“ sudėtyje yra jaučio tulžies, kuri vartojama atkurti ir koreguoti žmogaus fiziologines funkcijas, t. y. virškinimą, bei pasižymi savybėmis, dėl kurių tinka žmogaus ligoms gydyti, todėl remiantis Lietuvos Respublikos farmacijos įstatymo 2 straipsnio 50 dalimi, „Gastrovitas“ atitinka vaisto apibrėžimą. Nesutiko su pareiškėjo reikalavimu atlyginti materialinę žalą bei pažymėjo, kad nuostolių apskaičiavimas turėjo būti pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais, o ne vien tik sąnaudomis, kurios buvo patirtos dėl produkto pirkimų skatinimo, pardavimų atstovų išlaikymo, ar negautomis pajamomis. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad minėtiems medicininės paskirties produktams buvo taikomas lengvatinis 5 procentų PVM tarifas, todėl pareiškėjo pateikta nuostolių (žalos) apskaičiavimo formulė iš esmės yra klaidinanti.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – Akreditavimo tarnyba) atsiliepime (t. I, b.l. 147-148) nurodė, jog į Komisijos sudėtį buvo įtraukti du Akreditavimo tarnybos atstovai, kurie vertino tik produkto „Gastrovitas“ priskyrimą vienai ar kitai gaminių grupei, o ne procedūrinius produkto notifikavimo pažeidimo klausimus. Pažymėjo, jog kadangi produkto „Gastrovitas“ sudėtyje yra vaistinė medžiaga (jaučio tulžies milteliai), produktas „Gastrovitas“ neatitinka Lietuvos higienos normos HN 17:2003 „Maisto papildai“ 4 punkte nurodyto maisto papildo apibrėžimo. Tuo remiantis produktas „Gastrovitas“ nėra laikomas maisto papildu ir jam netaikomi maisto papildų teikimą į Lietuvos rinką reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai. Taip pat pažymėjo, jog Akreditavimo tarnyba nėra įgaliota priskirti gaminių vaistinėms medžiagoms, todėl darydami išvadas dėl gaminio „Gastrovitas“ priskyrimo, Akreditavimo tarnybos atstovai rėmėsi VVKT atstovų išvadomis.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 20 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Mitela“ skundą atmetė.
Teismas nurodė, kad ginčas kilo dėl produkto „Gastrovitas“ notifikavimo kaip maisto papildo. Teismas konstatavo, kad atsakovai, pakartotinai išnagrinėję produkto „Gastrovitas“ notifikavimo kaip maisto produkto klausimą, nepažeidė notifikavimo tvarkos, o pareiškėjo argumentas, jog VVSPT, Komisija sprendžiant klausimą turėjo įstatyminę pareigą atlikti preparato laboratorinius ar ekspertinius tyrimus, nedetalizuotas, todėl tokio tyrimo reikalingumas negali būti patvirtintas. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras įsakymu Nr. V-308 „Dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A556-173/2011 vykdymo“ (toliau – ir Įsakymas) sudarė naujos sudėties Probleminių produktų priskyrimo atitinkamai produktų grupei tarpžinybinę komisiją, kuri nusprendė, jog produktas „Gastrovitas“ atitinka Lietuvos Respublikos farmacijos įstatymo 9 straipsnio 6 dalies, 2 straipsnio 50 dalies reikalavimus, todėl priskirtinas vaistinių preparatų grupei. Komisija taip pat nurodė, kad produktas „Gastrovitas“ neatitinka Lietuvos higienos normos HN 17:2003 „Maisto papildai“ 4, 6, 11 punktų reikalavimų, todėl jam taikoma Lietuvos Respublikos farmacijos įstatymo 9 straipsnio 6 dalis, nustatanti, kad jei produktas, atsižvelgiant į visas jo charakteristikas, gali būti laikomas vaistiniu preparatu ir produktu, kuriam reikalavimus nustato kiti Lietuvos Respublikos teisės aktai, jam taikomi vaistinio preparato reikalavimai. Taip pat teismas nustatė, kad bylos medžiaga patvirtina, jog VVSPT priimtas sprendimas nepažeidžia teisėtumo principo. Priimtas sprendimas atitinka VAĮ individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus ir yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), teisės aktų normomis, aiškiai suformuluotas, nurodyta apskundimo tvarka bei pasirašytas jį priėmusio viešojo administravimo subjekto vadovo. Aptariamas individualus administracinis aktas yra toks, kad iš jo galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, o visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas yra aiškus. Pareiškėjo argumentai dėl teisėtų lūkesčių principo pažeidimo, įvertinant bylos medžiagą, nėra pagrįsti. Sprendžiant ginčą nebuvo nustatyta, jog atsakovai nesilaikė jiems teisės aktų nustatytų pareigų ar neįvykdė įsipareigojimų, todėl negalima patvirtinti teisėtų lūkesčių principo pažeidimo. Taip pat nėra duomenų, jog institucijos, spręsdamos aptariamą ginčo klausimą, sukėlė pareiškėjui teisėtų ir pagrįstų vilčių dėl garantijų įtraukiant produktą „Gastrovitas“ į Notifikuotų maisto papildų sąrašą. Kadangi skundžiami sprendimai pripažinti teisėtais ir pagrįstais, o pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos, įstatymo nustatyta tvarka atsakomybės našta dėl žalos atlyginimo netaikytina. Be to, nuostolių apskaičiavimas nepagrįstas faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais, o tik motyvuotas sąnaudomis, kurios buvo patirtos dėl produkto pirkimų skatinimo, pardavimų atstovų išlaikymo, ar negautomis pajamomis. Įrodymų, patvirtinančių negautų pajamų dydį, nepateikta.
III.
Pareiškėjas UAB „Mitela“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip skundas pirmosios instancijos teisme, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:
1. Pažymi, kad „Gastrovitas“ ženklinimo etiketė buvo suderinta su Valstybiniu aplinkos sveikatos centru, kuris 2009 m. vasario 19 d. rašte nurodė, kad ženklinimo etiketė atitinka Maisto papildų normą. Vadinasi, Valstybinis aplinkos sveikatos centras, būdamas kompetentinga institucija, išnagrinėjęs pateiktą aprašymą, patvirtino, kad „Gastrovitas“ yra maisto papildų reikalavimus atitinkantis gaminys.
2. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į vieningą maisto papildų registravimo ir notifikavimo tvarkos sukūrimą Europos Sąjungoje bei nepasisakė dėl nacionalinių institucijų teisių ir pareigų maisto papildų notifikavimo procese.
3. Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-596, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teigė, kad atsakovai galėjo priimti sprendimą, neturėdami laboratorinių bei eksperimentinių tyrimų.
4. Pareiškėjas taip pat nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo atstovo dalyvavimas posėdyje reiškia sutikimą su priimtu sprendimu. Taip pat pažymi, kad pareiškėjo atstovui nebuvo suteikta informacija apie galimybę pateikti pastabas dėl posėdžio protokolo, o paties posėdžio metu pareiškėjo atstovui buvo uždrausta pateikti su nagrinėjamu klausimu susijusias pastabas.
5. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netyrė ir nenagrinėjo atsakovų veiksmų, priimamų sprendimų vilkinimo bei naujų nepagrįstų reikalavimų pateikimo pareiškėjui. Atkreipia dėmesį į tai, kad nors pareiškėjas surinko visą reikalaujamą informaciją bei tinkama forma ją pateikė, atsakovai šios informacijos nevertino, neanalizavo, o priimti sprendimai vilkino „Gastrovitas“ notifikavimo procesą.
Žemesnės instancijos teismas
6. Taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad ginčo santykiams taikomas Lietuvos Respublikos farmacijos įstatymas, nes išvadą, kad produktas laikomas vaistiniu preparatu, pagal minėtąjį įstatymą turi teisę suteikti tik VVKT, tačiau į šią instituciją, vertinant atsakovų veiksmus, kreiptasi nebuvo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Valstybinė visuomeninės sveikatos priežiūros tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos su apeliaciniu skundu nesutinka. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas pirmosios instancijos teismui, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:
1. Nurodo, kad Valstybinis aplinkos sveikatos centas (toliau – ir VASC) Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. V-951 „Dėl kompetentingos institucijos paskyrimo“ paskirtas atsakingu už 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento Tarybos reglamento Nr. 1924/2006 dėl teiginių apie maisto produktų maistingumą ir sveikatingumą taikymą Lietuvos Respublikoje, t. y. VASC yra kompetentinga institucija, vertinanti maisto produktų ženklinime naudojamus sveikatingumo teiginius, tačiau ji nėra įgaliota vertinti gaminio atitikimą teisės aktų reikalavimams ir neteikia patvirtinimo, kaip teigia pareiškėjas, kad gaminys atitinka maisto papildams keliamus reikalavimus.
Šalies argumentai
2. Pažymi, kad Europos bendrijos teisės aktai konkrečiai nenusako, kaip turėtų būti vykdoma notifikavimo procedūra. Be to, Europos Bendrijoje nėra vieningos, kaip apeliaciniame skunde nurodo pareiškėjas, maisto papildų notifikavimo procedūros ir nėra nusistovėjusios maisto papildų notifikavimo praktikos. Tai įrodo ir Nyderlandų kompetentingos institucijos raštas, patvirtinantis, kad Direktyvos 2002/46/EB nuostata dėl maisto papildų notifikavimo nėra taikoma šioje šalyje.
3. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras 2010 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. V-161 panaikino į Lietuvos Respublikos rinką patiekiamų maisto papildų iš Europos ekonominei bendrijai priklausančių šalių notifikavimą, todėl VVSPT būtų neįmanoma realizuoti pareiškėjo reikalavimą įtraukti informaciją apie produktą „Gastrovitas“ į maisto papildų duomenų bazę.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija su apeliaciniu skundu nesutinka. Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. IV, b.l. 120–123) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas iš esmės pagrįstais tokiais pačiais argumentais kaip ir atsakovo atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti VVSPT 2011 m. gegužės 10 d. sprendimą Nr. S-1089 ir Komisijos 2011 m. gegužės 2 d. sprendimą, taip pat jis prašė įpareigoti VVSPT įtraukti maisto papildą „Gastrovitas“ į Notifikuotų maisto papildų sąrašą. Be to, skunde keliamas reikalavimas priteisti iš atsakovų padarytą žalą – 175 033 Lt.
Pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, įvertino visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, papildomai dėl visų pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui nurodytų aplinkybių iš naujo nepasisakys.
Dėl įpareigojimo įtraukti maisto papildą „Gastrovitas“ į Notifikuotų maisto papildų sąrašą
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. V-161 „Dėl pranešimo (notifikavimo) apie į Lietuvos Respublikos rinką pateikiamus maisto papildus tvarkos aprašo patvirtinimo“ buvo pripažintas netekusiu galios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. rugpjūčio 6 d. įsakymas Nr. V-651 „Dėl Pranešimo (notifikavimo) apie Lietuvos Respublikos rinkai tiekiamus maisto papildus tvarkos aprašo bei Maisto papildų registravimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Tuo tarpu naujai patvirtintame Pranešimo (notifikavimo) apie į Lietuvos Respublikos rinką pateikiamus maisto papildus tvarkos apraše nebeliko į Lietuvos Respublikos rinką pateikiamų maisto papildų iš Europos Sąjungai priklausančių šalių notifikavimo procedūros. Taigi pareiškėjo reikalavimas įpareigoti VVSPT įtraukti maisto papildą „Gastrovitas“ (gaminamą Europos Sąjungoje) į Notifikuotų maisto papildų sąrašą nebegali būti įvykdytas, todėl šis skundo reikalavimas atitinkamai negali būti tenkinamas.
Dėl sprendimų panaikinimo
Probleminių produktų priskyrimo atitinkamai produkto grupei tarpžinybinė komisija Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 15 d. sprendimui administracinėje byloje Nr. A556-173/2011 įvykdyti 2011 m. gegužės 2 d. posėdžio protokole įformintu sprendimu nutarė, jog produktas „Gastrovitas“ atitinka Farmacijos įstatymo 9 straipsnio 6 dalies, 2 straipsnio 50 dalies reikalavimus, todėl priskirtinas vaistinių preparatų grupei. Taip pat nutarta, jog produktas „Gastrovitas“ neatitinka Lietuvos higienos normos HN 17:2003 „Maisto papildai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. V-772 (toliau – ir Higienos norma) (Europos Parlamento ir Tarybos 2002-01-28 reglamento Nr. 178/2002), 4, 6, 11 punktų reikalavimų, todėl nepriskirtinas maisto papildų grupei.
VVSPT 2011 m. gegužės 10 d. sprendimu Nr. S-1089 „Dėl produkto „Gastrovitas“, atsižvelgdamas į tai, kad Komisija priėmė sprendimą nepriskirti produkto „Gastrovitas“ maisto papildų grupei, o Komisijos sprendimas yra privalomas VVSPT, informavo pareiškėją, kad informacija apie produktą „Gastrovitas“ nėra įtraukiama į notifikuotų maisto papildų duomenų bazę.
Byloje nustatyta, jog Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras įsakymu Nr. V-308 „Dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A556-173/2011 vykdymo“ sudarė Komisiją, patvirtino Komisijos nuostatus, pavedė Komisijai pagal VVSPT 2009 m. spalio 2 d. prašymą Nr. S-2222 išnagrinėti produkto „Gastrovitas“ priskyrimo atitinkamai produktų grupei klausimą pagal panaikintų sprendimų priėmimo metu galiojusius teisės aktus. Taip pat nurodyta, jog Komisijos sprendimas privalomas VVSPT. Taigi, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras nurodytu įsakymu įtvirtino specifinę šio konkretaus klausimo sprendimo tvarką, kuria taip pat turėjo būti vadovaujamasi, sprendžiant dėl pareiškėjo pateikto pranešimo.
Ginčo išsprendimui taikytinos Higienos normos redakcijos 4 punktas maisto papildą apibrėžė kaip maisto produktą, skirtą papildyti įprastą maisto racioną ir kuris vienas arba derinyje su kitomis medžiagomis yra koncentruotas maistinių ar kitų medžiagų, turinčių mitybinį arba fiziologinį poveikį, šaltinis. Tuo tarpu Notifikavimo tvarkos redakcijos 1 punktas nustatė, kad pranešimo (notifikavimo) apie Lietuvos Respublikos rinkai tiekiamus maisto papildus tvarkos aprašas reglamentuoja duomenų apie maisto papildus teikimą.
Darytina išvada, jog tam, kad būtų taikoma Notifikavimo tvarka, pirmiausia, turi būti nustatyta, ar atitinkamas preparatas yra maisto papildas. Tuo atveju, jeigu nustatyta, kad konkretus preparatas neatitinka maisto papildo kriterijų, Notifikavimo tvarka jo atžvilgiu negali būti taikoma ir atitinkamai šio preparato duomenys nėra įtraukiami į notifikuotų maisto papildų duomenų bazę.
Kaip jau minėta, būtent siekiant priskirti pareiškėjo tiekiamą produktą „Gastrovitas“ produktų grupei, buvo sudaryta Komisija, kuri skundžiamu sprendimu konstatavo, kad „Gastrovitas“ neatitinka maisto papildo kriterijų, jis priskirtinas vaistams.
Sprendžiant kilusį ginčą taikytinos Farmacijos įstatymo redakcijos 2 straipsnio 50 dalis vaistą apibrėžė kaip vaistinę medžiagą arba jų derinį, pagamintus ir teikiamus vartoti, kadangi atitinka bent vieną šių kriterijų: 1) pasižymi savybėmis, dėl kurių tinka žmogaus ligoms gydyti arba jų profilaktikai; 2) dėl farmakologinio, imuninio ar metabolinio poveikio gali būti vartojamas ar skiriamas atkurti, koreguoti ar modifikuoti žmogaus fiziologines funkcijas arba diagnozuoti žmogaus ligas.
Byloje neginčijamai nustatyta, jog į produkto „Gastrovitas“ sudėtį įeina jaučio tulžis. Ši informacija buvo nurodyta ir pareiškėjo 2009 m. vasario 12 d. pranešime Nr. 14-2 VVSPT. Taip pat byloje nėra ginčo ir dėl to, kad jaučio tulžis vartojama atkurti ir koreguoti žmogaus fiziologines funkcijas bei pasižymi savybėmis, dėl kurių tinka žmogaus ligoms gydyti. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad, pagal Farmacijos įstatymo 9 straipsnio 6 dalį, tuo atveju, jeigu produktas, atsižvelgiant į visas jo charakteristikas, gali būti laikomas vaistiniu preparatu ir produktu, kuriam reikalavimus nustato kiti Lietuvos Respublikos teisės aktai, jam taikomi vaistinio preparato reikalavimai, konstatuotina, jog skundžiamame sprendime Komisija, tinkamai nustačiusi visas preparato „Gastrovitas“ priskyrimui atitinkamai produktų grupei aplinkybes, pagrįstai nustatė, jog šis produktas negali būti priskirtas maisto papildams. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, atsižvelgdama į nurodytas teisės aktų nuostatas, sutinka su Komisijos pozicija, jog produktas „Gastrovitas“ negali būti vertinamas kaip atitinkantis Higienos normos reikalavimus, keliamus maisto papildams.
Kadangi produktas „Gastrovitas“ neatitinka Higienos normos reikalavimų ir pagrįstai nepriskirtas maisto papildams, atitinkamai jis, remiantis Notifikavimo tvarka, negalėjo būti įtrauktas į notifikuotų maisto papildų duomenų bazę. Kaip jau minėta, Komisijos sprendimas, remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras įsakymu Nr. V-308 „Dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A556-173/2011 vykdymo“, buvo privalomas VVSPT. Todėl skundžiamu sprendimu VVSPT privalėjo atsisakyti įtraukti produktą „Gastrovitas“ į notifikuotų maisto papildų duomenų bazę, toks jo sprendimas vertintinas kaip teisėtas ir pagrįstas.
Pareiškėjas, be kita ko, teigia, kad šiuo atveju pažeidžiamas laisvo prekių judėjimo principas, tačiau su tokia jo pozicija negalima sutikti. Teisėjų kolegijos vertinimu, situacija, kai atitinkamas produktas nėra priskiriamas maisto papildams, o konstatuojama, kad jis priskirtinas vaistinių preparatų grupei, negali būti vertinama kaip savaime apribojanti laisvą prekių judėjimą tuo požiūriu, kad ribojama galimybė prekiauti šiuo produktu. Priešingai, nurodyta galimybė nėra paneigiama, o vien ta aplinkybė, kad konkretus produktas yra priskiriamas kitai produktų grupei nei pageidaujama, nereiškia, kad prekyba juo apskritai negalima.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Komisijos ir VVSPT sprendimais, taip pat nurodo eilę, jo nuomone, padaryt procedūrinio pobūdžio pažeidimų. Pažymėtina, jog nors Notifikavimo tvarka tiesiogiai ir nereglamentuoja Komisijos dalyvavimo notifikavimo procedūroje, tačiau šiuo atveju Komisija ir nesprendė klausimų, susijusių su produkto „Gastrovitas“ notifikavimu, o tik vertino, kuriai produktų grupei priskirtas produktas „Gastrovitas“. Be to, nurodytu Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-308 buvo, kaip jau minėta, nustatyta specifinė nagrinėjamo klausimo sprendimo tvarka, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-173/2011, kurios šiuo atveju ir buvo laikomasi.
Taip pat pareiškėjas teigia, jog ginčijami sprendimai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamų sprendimų turinį, nesutinka su tokiu pareiškėjo teiginiu. Komisijos sprendime aiškiai ir konkrečiai įvardintos faktinės aplinkybės, lėmusios Komisijos sprendimo priėmimą, nurodytos teisės aktų nuostatos, pateikti argumentai, lėmę padarytas išvadas. Komisijos sprendimas atitinka ir jam keliamus formos reikalavimus. Analogiškos išvados darytinos ir įvertinus skundžiamo VVSPT sprendimo turinį.
Nesutiktina ir su pareiškėjo argumentais dėl jo teisėtų lūkesčių pažeidimo, nes, kaip jau minėta, prekyba produktu „Gastrovitas“ nėra savaime uždrausta, vien jį priskyrus vaistiniams preparatams, o byloje nenustatytas pagrindas, remiantis kuriuo pareiškėjas būtų galėjęs pagrįstai tikėtis, kad produktas „Gastrovitas“ bus priskirtas būtent maisto papildams ir atitinkamai įtrauktas į notifikuotų maisto papildų duomenų bazę.
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nustatytas faktines aplinkybes, taikytinas teisės aktų nuostatas, sprendžia, jog Komisijos ir VVSPT sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra pagrindo jų naikinti.
Dėl žalos atlyginimo priteisimo
Bendrai valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Kadangi nagrinėjamu atveju nenustatyti neteisėti atsakovų veiksmai, t. y. viena iš būtinų viešosios atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl 175 033 Lt dydžio žalos priteisimo negali būti tenkinamas.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mitela“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.