Panevėžio apygardos teismo nutartis

neviešame teismo posėdyje išnagrinėjo M. K., kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2021 m. balandžio 22 d. nutarties, kuria patenkintas viešosios įstaigos (toliau – VšĮ) Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas ir M. K. pratęstas priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo ir gydymo bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, taikymas.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

1. Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2019 m. spalio 21 d. nutartimi M. K., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalyje, 154 straipsnio 2 dalyje, 285 straipsnio 2 dalyje (2 veikos), nepakaltinamumo būsenoje, buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, kur jis gydomas nuo 2019 m. gegužės 24 d.

2. Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2021 m. balandžio 22 d. nutartimi (toliau – skundžiama nutartis) buvo tenkintas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas ir M. K. priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo ir gydymo bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje tomis pačiomis sąlygomis, taikymas pratęstas.

4. Teismo posėdyje M. K., kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, prašė skundą tenkinti, jo gynėja advokatė – paliko klausimą spręsti teismui, o prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

5. Aukštesnysis teismas, išnagrinėjęs M. K. skundo argumentus, teismui pateiktą medžiagą bei skundžiamą nutartį, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimą bei pratęsė M. K. taikomos priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose, terminą. Šiuo metu egzistuojančios aplinkybės, priešingai skunde dėstomiems teiginiams, dar neleidžia daryti išvados, jog M. K. psichikos būklė yra pakankamai stabili ar jo socialinis pavojingumas yra ženkliai sumažėjęs ar išnykęs, jog būtų galima keisti jam šiuo metu taikomą priverčiamąją medicinos priemonę švelnesne.

6. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingų veikų, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. Tiek BK 98 straipsnio 6 dalyje, tiek Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 405 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Šių priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris, parinkdamas medicinos priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas (BK 98 straipsnis), bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, kuri yra rekomendacinio pobūdžio. Taigi, yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: 1) asmens psichinė sveikata, 2) su ja susijęs asmens socialinis pavojingumas. Dėl to, skunde nurodoma analogija dėl bausmės trukmės už M. K. padarytas baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas yra visiškai netinkama, vertinant šioje byloje sprendžiamą klausimą.

7. Iš teismui kartu su teikimu pateiktos Komisijos 2021 m. kovo 18 d. medicininės apžiūros išvados Nr. 124 (toliau – Išvada) matyti, kad Komisija, rekomenduodama pratęsti priverstinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis M. K., nurodė, jog jo psichinė būsena stebimuoju laikotarpiu buvo nepakankamai stabili, t. y. dėl išsakytų klausos haliucinacijų koreguotas gydymas, gydymo įstaigoje išlieka įtarumas, gynybiškumas vidinių išgyvenimų atžvilgiu, mąstymo formos pakitimai (nenuoseklus, nelogiškas), ambivalencija. Komisijos metu M. K. buvo įsitempęs, gynybiškas, nors spalio-lapkričio mėnesiais turėjo suicidinių minčių, tačiau šiuo metu jas neigia, kaip ir suvokimo sutrikimus, jo emocijos neadekvačios, afektas blankus ir monotoniškas. Taip pat jis manieringas, ambivalentiškas, ambitendentiškas, jo mąstymas stokoja logiškos ir nuoseklumo, o kritika ligos ir gydymo atžvilgiu yra formali.

8. Aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, atsižvelgęs į Išvadą bei joje pateiktus paaiškinimus, tinkamai įvertino M. K. psichinę sveikatą ir su ja susijusį socialinį pavojingumą. Pažymėtina, jog asmens psichikos būklės vertinimas bei jos nustatymas yra specialių žinių reikalaujantis klausimas, todėl pakankamai svarbią reikšmę turi M. K. gydančių gydytojų išvados ir rekomendacijos. Iš bylos duomenų visumos matyti, jog M. K. pas psichiatrus lankosi nuo 2013 metų, pradžioje pacientui buvo diagnozuota depresija (išsakė suicidines mintis, rašydavo atsisveikinimo laiškus), vėliau diagnozuotas šizotipinis sutrikimas, ambulatoriškai vaistų nevartojo, kol nepakaltinamumo būsenoje padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas. Iš Išvadoje išdėstytų aplinkybių, aptartų prieš tai, taip pat matyti, jog M. K. psichinė būsena vis dar lieka nepakankamai stabili. Taigi, pirmiau nurodytos aplinkybės neleidžia daryti išvados, jog M. K. psichikos būklė pagerėjo tiek, kad išnyko jo pavojingumas ir dėl padarytų veikų pavojingumo bei jo psichikos sutrikimo M. K. nebereikia stebėti ir gydyti stacionare bei jo tinkamą gydymą galima užtikrinti ambulatorinio stebėjimo sąlygomis. Skundą nagrinėjantis aukštesnysis teismas, kaip ir pirmos instancijos teismas, neturi pagrindo abejoti Išvadą pateikusių gydytojų kompetencija ir jų turimomis specialiomis žiniomis. Duomenys, paneigiantys ar sukeliantys abejonių dėl Išvados pagrįstumo, nėra pateikti, todėl šiais bylos duomenimis nėra pagrindo netikėti. Remiantis tuo, atmestini kaip nepagrįsti skundo samprotavimai apie galimą Komisijos piktnaudžiavimą, priimant Išvadą M. K. atžvilgiu. Taip pat atsižvelgus į tai, kad M. K. nuo nediferencijuotos šizofrenijos dar nėra pasveikęs, jo psichikos būklė dar nėra stabili ir pakankamai pagerėjusi, todėl atitinkamai ir jo socialinis pavojingumas nėra iš esmės pasikeitęs ar net išnykęs, todėl nėra pagrindo įvertinti jo smurtinio elgesio riziką pagal HCR-20 metodiką, kaip yra nurodyta skunde. Tuo tarpu skunde deklaruojamas M. K. siekis mokytis, dirbti bei gyventi savarankiškai, aukštesniojo teismo vertinimu, ateities perspektyvoje vertintinas teigiamai, tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo pakeisti M. K. taikomos priverčiamosios medicinos priemonės rūšį.

9. Visuma pirmiau aptartų aplinkybių pagrindžia būtinumą M. K. ir toliau taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą ir gydymą bendro stebėjimo sąlygomis, o skunde išdėstyti argumentai nesudaro pakankamo pagrindo spręsti, jog priverstinis gydymas ambulatorinio stebėjimo sąlygomis šiuo metu būtų pakankama priemonė priverčiamųjų medicinos priemonių tikslui pasiekti. Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta bei pagrįsta ir ją keisti ar naikinti skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

M. K., kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2021 m. balandžio 22 d. nutartį.

Nutartis neskundžiama.