Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2014-05-07 · Administracinė byla Nr. I-1727-422/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2014-05-07Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2015-01-13Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-05-07
Bylos Nr.
I-1727-422/2014
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00090-2014-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Daina Kukalienė, Rimantas Giedraitis, Janina Vitunskienė
Pareiškėjas
A. K.
Atsakovas
Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos
Trečiasis asmuo
Kauno miesto savivaldybės administracijos, H. B.
Administracinė byla Nr. I-1727-422/2014Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00090-2014-0
Proc. sprendimo kategorija: 14.1.;14.5; 17.2; 74.(S)KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. gegužės 7 d.Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Vitunskienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Rimanto Giedraičio ir Dainos Kukalienės,

sekretoriaujant Anželikai Kuicaitei,dalyvaujant pareiškėjui A. K.,

atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos įgaliotai atstovei Vilmai Balandytei,

trečiojo suinteresuoto asmens Kauno miesto savivaldybės administracijos atstovei Vladai Banevičienei,

nedalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui H. B.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kauno miesto savivaldybės administracijai, H. B. dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, norminio akto ištyrimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas patikslintu skundu prašo: 1) panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. (15.2)-2D-20581 ir 2014m. kovo 6 d. sprendimą Nr. (15.2)-2D-3677, 2) įpareigoti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrių iš esmės išnagrinėti pareiškėjo pateiktą 2013-11-09 skundą ( b.l. 60-71).

Taip pat pareiškėjas pateikė prašymą – ištirti, ar Kauno miesto savivaldybės bendrasis planas, patvirtintas Kauno miesto tarybos 2003 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. T-242, dėl dalies, apimančios žemės sklypus (duomenys neskelbtini) , atitinka Konstitucinius teisinės valstybės, teisingumo, teisinės valstybės, teisinio aiškumo, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principus, Konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais nuostatas, Lietuvos Respublikos Teritorijų planavimo įstatymo septintą skirsnį (Teritorijų planavimo viešumas, 30-33 straipsniai), Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1079 patvirtintus Visuomenės dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatus, LR Viešojo administravimo įstatymo 1 straipsnį ir šio įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintus viešojo administravimo principus, Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnį, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą Nr. 1-733, Europos kraštovaizdžio konvenciją, Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvenciją ( b.l. 63-71).

Šalies argumentai

Pareiškėjas patikslintame skunde ir teismo posėdžio metu nurodė, jog 2013 m. lapkričio 11 d. Teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui pateikė skundą dėl rengiamo 2013-2023 m. m. Kauno miesto savivaldybės bendrojo plano. Skunde nurodė, kad rengiant 2013-2023 m. Kauno m. bendrąjį planą, yra vadovaujamasi galimai neteisėtomis norminio administracinio akto -Kauno miesto savivaldybės bendrojo plano 2003-2013 m. teisinėmis normomis, kurios patvirtintos Kauno miesto tarybos 2003 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. T-242, todėl prašė sustabdyti 2013-2023 m. Kauno m. bendrojo plano rengimą dėl dalies, apimančios žemės sklypus (duomenys neskelbtini) , ir kreiptis į administracinį teismą, siekiant ištirti, ar šio plano sudarymui naudojamos Kauno miesto savivaldybės 2003-2013 m. bendrojo plano teisinės normos minėta apimtimi atitinka įstatymus bei užkirsti kelią tęstinai daromiems neteisėtiems veiksmams, parengiant Kauno miesto bendrąjį planą. Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimu Nr. (15.2)-2D-20581 nepagrįstai atsisakė nagrinėti jo skundą. Atsisakymą nagrinėti grindė netinkama teisine norma, nes į atsakovą jis kreipėsi dėl rengiamo 2013-2023 m. Kauno miesto savivaldybės bendrojo plano, o ne dėl 2003-2013 m. bendrojo plano. Atsakovas neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti atlikti jam įstatymu priskirtas funkcijas, t.y. atsisakyti nagrinėti 2013-11-011 jo pateiktą skundą. 2014-03-07 Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius (toliau – ir Kauno skyrius, Inspekcija) registruotu laišku jam atsiuntė Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2014 m. kovo 06 d. sprendimą Nr. (15.2)-2D-3677, kuris yra formalus ir nemotyvuotas, pateiktas siekiant pateisinti atsisakymą vykdyti Inspekcijai pavestas viešojo administravimo funkcijas. Priimant minėtą sprendimą, buvo pažeistos Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalies, 35 straipsnio nuostatos, nes administracinė procedūra nebuvo sustabdyta, nors buvo pradėtas ginčas teisme, be to, teismui nepateikta duomenų apie tai, kad valstybės tarnautojas, atlikęs administracinę procedūrą būtų surašęs teikimą priimti administracinės procedūros sprendimą bei perduoti jį viešojo administravimo subjekto vadovui. Pareiškėjo nuomone, įstatymas nenumato galimybės, atsisakius nagrinėti skundą vienu sprendimu, jį išnagrinėti, priimant kitą sprendimą, gali būti tik ištaisomos klaidos, kurių konkrečiu atveju nebuvo. Atsakovas pažeidė Viešojo administravimo įstatyme numatytą procedūrą.

Pareiškėjas nurodė, jog nuo 1963 m. gyvena šalia (duomenys neskelbtini) gatvės skvero, adresu (duomenys neskelbtini) ir daline nuosavybės teise valdo žemės sklypą (duomenys neskelbtini) , kuris ribojasi su žemės sklypais (duomenys neskelbtini) . Jo tėvams (duomenys neskelbtini) gatvėje sklypą įsigyjant namo statybai, turėjo reikšmės tai, kad šalia (pagal gatvės planavimo schemą) buvo numatytas skverelis. Kvartalo planavimo schemoje numatytas (duomenys neskelbtini) gatvės skveras per tam tikrą laiką buvo apželdintas ir įrengtas, jame pastatytas atminimo kryžius. Per eilę metų susiformavo skvero naudojimo tradicijos bei naudojimo tvarka. Skvere aplinkiniai gyventojai susirinkdavo švęsti įvairių švenčių, žaisdavo vaikai. Todėl rengiant 2003-2013 m. Kauno miesto bendrąjį planą, pareiškėjas aktyviai dalyvavo ir teikė pasiūlymus (Bendrojo plano svarstymo su visuomene ataskaitoje užregistruoti pasiūlymai Nr. 15, 23), kuriais siūlė (duomenys neskelbtini) gatvėje tarp namų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) (daugiaaukščio) esantį želdyną bendrajame plane pažymėti kaip bendrojo naudojimo teritoriją. Kaip atsakymą į pateiktus pasiūlymus gavo Kauno miesto savivaldybės administracijos 2003 m. kovo 07 d. raštą, kuriuo buvo dėkojama, kad jis domisi rengiamu bendruoju planu, rašte nurodoma, kad jo pretenzija bus įtraukta į viešo svarstymo su visuomene ataskaitos dokumentų sąrašą su rengėjų ir specialistų įvertinimu. Taip pat rašte nurodoma, kad viešo svarstymo ataskaitos dokumentai bus pateikti derinančioms institucijoms ir miesto Tarybos komitetams, o apie rezultatus bus papildomai pranešta bendrąjį planą patvirtinus miesto Tarybai. Tačiau jokio papildomo pranešimo, kaip nurodoma Kauno miesto savivaldybės administracijos 2003 m. kovo 07 d. rašte apie Kauno miesto 2003-2013 m. bendrojo plano patvirtinimo rezultatus, negavo. Susipažinus su jau patvirtinto norminio akto (Kauno m. bendrojo plano) svarstymo su visuomene ataskaita nustebo, kad svarstymo su visuomene ataskaitos lentelėje šalia jo pateiktų pasiūlymų dėl (duomenys neskelbtini) . skvero nebuvo pateikta nei politikų, nei specialistų išvadų. Priešingai, Kauno miesto savivaldybė svarstymo su visuomene ataskaitoje nepateikė LR Aplinkos ministerijos 1999 m. vasario 24 d. rašte Nr. 02-05-693 „Dėl pavedimų vykdymo", kuris adresuotas Kauno miesto merui, specialistų suformuluoto pavedimo su išvada – „(duomenys neskelbtini) . žaliąją erdvę su medžiais įrašyti į visuomenės reikmėms naudojamų teritorijų sąrašą, siekiant užtikrinti visuomenės teises į sveiką ir sutvarkytą gyvenamąją aplinką." Pareiškėjo nuomone, Kauno miesto taryba 2003 m. gegužės 29 d. sprendime Nr. T-242 neatsižvelgė į Aplinkos ministerijos specialistų pavedimą, kuriuo buvo nurodyta (duomenys neskelbtini) . žaliąją erdvę su medžiais įrašyti į visuomenės reikmėms naudojamų teritorijų sąrašą, nes šis pavedimas nebuvo vertinamas, tvirtinant sprendimą, kuriuo (duomenys neskelbtini) . skveras nebuvo priskirtas bendrojo naudojimo teritorijoms. Jo pateikti pasiūlymai nebuvo iš esmės svarstomi, o buvo apsiribota tik formaliu, neišsamiu viešo svarstymo su visuomene ataskaitos pasiūlymų lentelės sudarymu, iš kurios turinio Kauno miesto Taryba, tvirtindama Kauno miesto bendrąjį planą, išvadų padaryti ir priimti teisingą sprendimą dėl (duomenys neskelbtini) . skvero neturėjo galimybės. 2007 m. lapkričio 8 d., pažeidžiant visuomenės teises į sveiką ir sutvarkytą gyvenamąją aplinką bei vadovaujantis Kauno miesto bendrojo plano sprendiniais, buvo dalinai suniokotas (duomenys neskelbtini) . skveras- iškirsta dalis vertingų medžių, vėliau iškastas ir nežinia kur išvežtas skvere stovėjęs atminimo kryžius. Pareiškėjo nuomone, skvero tęstinis niokojimas, vadovaujantis neteisėtai sudarytais Bendrojo plano sprendiniais, pažeidžia viešąjį ir jo interesą gyventi sveikoje ir sutvarkytoje (duomenys neskelbtini) gatvės aplinkoje. Konkrečiu atveju pareiškėjo nurodyti teisės ar įstatymų saugomų interesų pažeidimai sutampa su viešuoju interesu, todėl jo teisės turi būti ginamos, tokią išvadą, jo teigimu, leidžia daryti teisminė praktika bei teisės doktrina.

Pareiškėjas prašymą ištirti norminį aktą grindė žemiau nurodytais argumentais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A10-1020/2004 konstatavo, kad sprendimas, kuriuo patvirtintas Kauno miesto bendrasis planas, laikytinas norminiu aktu Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 13 dalies ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 17 dalies prasme (LVAT 2004 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A10-1020/2004). Konstitucinio Teismo išspręstose konstitucinės justicijos bylose išaiškinta, kad „konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams: teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų; teisės aktuose nustatyti reikalavimai turi būti grindžiami bendro pobūdžio nuostatomis (teisės normomis ir principais), kurias įmanoma taikyti visiems numatytiems atitinkamų teisinių santykių subjektams; diferencijuotas teisinis reguliavimas turi būti grindžiamas tik atitinkamais teisės aktais reguliuojamų visuomeninių santykių subjektų padėties objektyviais skirtumais; kad teisinių santykių subjektai galėtų žinoti, ko iš jų reikalauja teisė, teisės normos turi būti nustatomos iš anksto, teisės aktai turi būti oficialiai skelbiami, jie turi būti vieši ir prieinami; įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius; kad teisinių santykių subjektai galėtų savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus, teisinis reguliavimas turi būti santykinai stabilus; <...> teisiškai reguliuojant visuomeninius santykius privalu paisyti prigimtinio teisingumo reikalavimų, apimančių inter alia būtinumą užtikrinti asmenų lygybę įstatymui, teismui ir valstybės institucijoms ar pareigūnams; leidžiant teisės aktus turi būti paisoma teisėkūros procedūrinių reikalavimų, taip pat ir tų, kuriuos yra nusistatęs pats teisėkūros subjektas; ir kt." Atsižvelgiant į konstitucinės jurisprudencijos suformuotą teisinės valstybės sampratą, susidedančią iš visumos konstitucinių imperatyvų, tiriant žemesnės galios norminių teisės aktų atitiktį šiam principui, turi būti vertinama tų aktų atitiktis atitinkamiems teisinės valstybės principo elementams. Abejonės dėl Kauno miesto savivaldybės bendrojo plano, patvirtinto Kauno miesto tarybos 2003 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. T-242, dalies, apimančios žemės sklypus (duomenys neskelbtini) , atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui yra siejamos su minėto norminio akto atitiktimi šiems konstitucinį teisinės valstybės principą sudarantiems konstituciniams imperatyvams: teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, proporcingumo principams, asmens teisių apsaugos, lygiateisiškumo užtikrinimo reikalavimui, taip pat LR įstatymams, ypač tiems, kurie įstatymiškai įtvirtina šiuos principus.

Žemesnės instancijos teismas

LR Viešojo administravimo įstatymo 1 straipsnyje nustatyta, kad šis įstatymas sudaro prielaidas įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms; nustato viešojo administravimo principus, viešojo administravimo sritis, viešojo administravimo subjektų sistemą ir administracinės procedūros organizavimo pagrindus; garantuoja asmenų teisę apskųsti viešojo administravimo subjektų veiksmus, neveikimą ar administracinius sprendimus, taip pat teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų, skundų ir pranešimų nagrinėjimą; įtvirtina kitas asmenų ir viešojo administravimo subjektų teises ir pareigas viešojo administravimo srityje. Šio įstatymo 3 straipsnyje yra įtvirtinti viešojo administravimo principai: įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia. Kauno miesto bendrąjį planą tvirtinant Kauno miesto taryboje jo pateikti pasiūlymai dėl (duomenys neskelbtini) , teritorijos įstatymų nustatyta tvarka nebuvo vertinami. Kauno miesto savivaldybės administracija 2003 m. kovo 07 d. rašte nurodė, kad apie tvirtinimo rezultatus informuos papildomai, bendrąjį planą patvirtinus miesto Tarybai. Lietuvos Respublikos Teritorijų planavimo įstatymo septintame skirsnyje (Teritorijų planavimo viešumas, 30-33 straipsniai) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1079 patvirtintuose Visuomenės dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatuose nėra nustatyta procedūrų, kokia tvarka informuojami pasiūlymus dėl teritorijų planavimo dokumentų pateikę asmenys, kai bendrąjį planą patvirtina miesto Taryba. Įstatymais nereglamentuota pasiūlymų nagrinėjimo procedūrinė tvarka sudarė sąlygas Kauno miesto savivaldybei piktnaudžiauti valdžia, nevertinti pareiškėjo pateiktų pasiūlymų dėl žemės sklypų (duomenys neskelbtini) , į juos neatsižvelgti, nuslėpti Aplinkos ministerijos pateiktus šiuo klausimu Kauno miesto merui pavedimus, suformuluotus LR Aplinkos ministerijos 1999 m. vasario 24 d. rašte Nr. 02-05-693 „Dėl pavedimų vykdymo".

Pareiškėjo nuomone, jo pasiūlymų dėl (duomenys neskelbtini) , teritorijos ir Aplinkos ministerijos pavedimų, pateiktų dėl žemės sklypų (duomenys neskelbtini) , savivaldybės nustatyta nagrinėjimo tvarka iš esmės prieštarauja pasiūlymų, kurie pateikiami dėl teritorijų planavimo dokumentų, nagrinėjimo procedūrinei tvarkai, nustatytai Lietuvos Respublikos Teritorijų planavimo įstatymo septintame skirsnyje (Teritorijų planavimo viešumas, 30-33 straipsniai) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1079 patvirtintuose Visuomenės dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatuose. Kauno miesto savivaldybės Taryba, nesilaikydama procedūrinės nagrinėjimo tvarkos dėl jo pasiūlymų, pateiktų (duomenys neskelbtini) klausimu, ir tokią pasiūlymų nagrinėjimo tvarką patvirtindama norminiu aktu, Kauno miesto savivaldybės bendruoju planu (Kauno miesto tarybos 2003 m. gegužės 29 d. sprendimas Nr. T-242) iš esmės pažeidė viešojo administravimo principus (įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia), kurie įtvirtinti LR Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje, pažeidė LR Viešojo administravimo įstatymo 1 straipsnyje nustatytas konstitucines nuostatas. Įstatymo viršenybės principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Kauno miesto tarybos 2003 m. gegužės 29 d. sprendimas Nr. T-242 dalyje, kuri šiame norminiame akte apima pasiūlymų, pateiktų dėl (duomenys neskelbtini) procedūrinę nagrinėjimo tvarką, nėra įtvirtinti Lietuvos Respublikos Teritorijų planavimo įstatymo septintame skirsnyje (Teritorijų planavimo viešumas, 30-33 straipsniai) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1079 patvirtintuose Visuomenės dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatuose numatyti reikalavimai, todėl sprendimas Nr. T-242 apimtimi, kuria nustatyta jo pasiūlymų, pateiktų dėl (duomenys neskelbtini) teritorijos, procedūrinė nagrinėjimo tvarka prieštarauja šią procedūrą reglamentuojantiems LR įstatymams -Lietuvos Respublikos Teritorijų planavimo įstatymo septinto skirsnio (Teritorijų planavimo viešumas) 30-33 straipsniams, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1079 patvirtintuose Visuomenės dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatuose nustatytai pasiūlymų nagrinėjimo procedūrinei tvarkai.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta nuostata, kad tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Seimas ratifikavo Konvenciją dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais (priimta 1998 m. birželio 25 d. Danijos mieste Orhuse, vadinama Orhuso konvencija). Išsamaus Orhuso konvencijos komentaro „Orhuso konvencija: taikymo vadovas" (Jungtinių Tautų Organizacijos Europos Ekonominės komisijos leidinys Orhuso konvencija: taikymo vadovas (The Aarhus Convention: an Implementation Guide), United Nations, New York and Geneva, 2000; 1 p., toliau tekste - Taikymo vadovas) įžangoje nurodoma, jog tai naujo tipo sutartis dėl aplinkos, kuri susieja teises į aplinką ir žmogaus teises. Joje pripažįstama, jog turime pareigų ateitiems kartoms, pabrėžiama, kad tvarus vystymasis galėtų būti įgyvendintas tik dalyvaujant visiems suinteresuotiems asmenims. Konvencijoje aplinkos apsauga siejama su valdžios atskaitomybe. Daugiausiai dėmesio skiriama visuomenės ir valdžios sąveikoms demokratijos kontekste, skatinamas naujas visuomenės dalyvavimo procesas priimant sprendimus. Šios konvencijos pagrindas - žmonių ir valdžios santykiai. Ji skirta ne vien aplinkai saugoti, bet ir valdžios atskaitomybei, skaidrumui, atsakomybei užtikrinti. Dauguma aplinkai skirtų tarptautinių sutarčių nustato šalių pareigas viena kitos atžvilgiu, o Orhuso konvencija - nustatomos šalių pareigas visuomenei (Taikymo vadovas, 1 p.). Orhuso konvencijos pagrindinis tikslas - saugoti ne „aplinką pačią savaime", o užtikrinti kiekvieno šios ir būsimų kartų žmogaus teisę gyventi palankioje jo sveikatai ir gerovei aplinkoje (1 str.), nes tinkama aplinkos apsauga būtina žmonių gerovei ir pagrindinėms žmogaus teisėms užtikrinti, įskaitant ir teisę gyventi (preambulė). Todėl Konvencijoje pabrėžiamas neatsiejamumas nuo pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių, kurias nustato kitos žmogaus teisių srities tarptautinės sutartys (preambulė). Ginant pamatines žmogaus vertybes, Konvencijoje pripažįstama žmonių teisė dalyvauti priimant pagrindinius jų gyvenimą veikiančius sprendimus. Todėl visai visuomenei suteikiama ne tik teisė spręsti dėl žmogaus gyvenimo aplinkos, bet ir prievolė kiekvienam asmeniškai ir kartu su kitais, saugoti šią aplinką ir gerinti jos būklę dėl šios ir būsimų kartų gerovės. Orhuso Konvencijos vienas iš tikslų užtikrinti teisę dalyvauti priimant sprendimus dėl aplinkos. Valstybės institucijos turi užtikrinti visuomenės galimybę komentuoti aplinką veiksiančius projektus, su aplinka susijusius planus ir programas bei teikti dėl jų siūlymus, į kuriuos valstybės institucijos privalo deramai atsižvelgti ir motyvuotai įvertinti priimdamos sprendimus. Orhuso konvencijos sąvoka „sprendimas" (decision) reiškia „valstybės institucijos sprendimą" („Dabartinės lietuvių kalbos žodyne" nurodyta, kad „sprendimas" yra „vykdomosios valdžios ar teismo aktas"). Pagal Orhuso konvenciją ir ES direktyvą 2003/35/EB „suinteresuota visuomenė" yra visuomenė, kuriai daro įtaką arba tikėtinai gali daryti įtaką aplinkos srityje priimami sprendimai arba kuri yra suinteresuota šių sprendimų priėmimo procesu (Konvencija, 2 str. 5 d.). Reglamente (EB) Nr. 1367/2006 pabrėžiama, jog visuomenės dalyvavimo priimant valdžios sprendimus užtikrinimas yra vienas iš trijų pagrindinių Orhuso konvencijos „ramsčių", o Konvencija apibrėžia valdžios institucijas plačiąja prasme, remiantis pagrindine koncepcija, jog visur vykdant valdžios funkcijas turi būti užtikrintos fizinių asmenų ir jų organizacijų teisės (Preambulė, 7 d.). Konvencijos 7 str. nustato visuomenės teisę dalyvauti rengiant planus, programas bei formuojant politiką, susijusią su aplinka. Juos detaliau apibrėžia 2 str. 3 d. „b" punktas: administracinės priemonės, susitarimai aplinkos srityje, politika, įstatymų leidyba, planai ir programos, turintys arba tikėtinai galintys turėti poveikį „a" punkte išvardytiems aplinkos elementams, taip pat išlaidų ir rezultatų bei kita ekonominė analizė ir prielaidos, susiję su priimamais sprendimais aplinkos srityje. Konvencijos 2 str. 3 d. „a" punkte yra nustatyti aplinkos elementai, tokie kaip: oras ir atmosfera, vanduo, dirvožemis, žemė, kraštovaizdis ir gamtinės vietovės, įskaitant genetiškai modifikuotus organizmus bei šių elementų sąveiką. Be, kita ko, Taikymo vadove teigiama, jog konvencijoje sąvokos „dirvožemis, kraštovaizdis ir gamtinės vietovės" yra nurodytos kartu, kad būtų užtikrintas platus jų taikymas ir apimtis. Visas šių aprašomųjų sąvokų kompleksas naudotinas siejant su, pavyzdžiui, gamtiniais ištekliais, teritorija ir saugomomis vietomis. „Gamtinės vietovės" reiškia bet kokius gamtos objektus, turinčius ypatingos vertės, ir apima ne tik oficialiai nustatytas saugomas vietas, bet ir, pavyzdžiui, medžius arba parkus, turinčius vietinės reikšmės ir ypatingos gamtinės, istorinės arba kultūrinės vertės. Kraštovaizdžio ir gamtinių vietovių apsauga tapo svarbiais konservavimo elementais dėl daugelio priežasčių, tarp jų - estetinio grožio, unikalių istorinių arba kultūrinių vietų apsaugos arba tradicinės žemėnaudos" (Taikymo vadovas, 36 psl.). Konvencijoje nustatyta, kad būtina informuoti visuomenę apie siūlomą veiklą ankstyvame sprendimų priėmimo procedūros etape, kai sprendimai dar nėra priimti, o alternatyvos - įmanomos. Pirmiausia informuojama apie rengiamus arba galimus rengti projektus, t.y., apie dar nepriimtus sprendimus. Konvencijos 6 straipsnio 4 dalis nustato: „Kiekviena Šalis užtikrina visuomenės dalyvavimą jau pradiniame etape, kai yra visos galimybės svarstyti įvairius variantus ir kai galima užtikrinti veiksmingą visuomenės dalyvavimą", be to, 6 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad „kiekviena Šalis užtikrina, kad atitinkamame sprendime deramai atsispindėtų visuomenės dalyvavimo rezultatai". Pagal Orhuso konvenciją visuomenės informavimo ir dalyvavimo priimant sprendimus užtikrinimas yra išimtinai valstybės institucijų pareiga (Konvencija, preambulė, 2 str. 2 d., 3 str. 2 d., 4 str. 1, 3-6, 8 d., 5 str. 1-2, 5, 7 d., 6 str. 2 d., ypač c p. ir d p. iv-v papunkčiai, 6-10 d., 7 str.). Taikymo vadove pabrėžiama, jog visuomenės dalyvavimo užtikrinimas reiškia ne vien formalų procedūrų laikymąsi: valstybės institucijos privalo išgirsti, ką sako visuomenė, ir būti atviros visuomenės poveikio galimybei, o poveikis - būti matomas galutiniame sprendime, nes tik tuomet akivaizdu, kad valstybės institucijos atsižvelgė į visuomenės siūlymus. Deja, Kauno miesto savivaldybė neužtikrino Konvencijoje įtvirtintos visuomenės informavimo ir dalyvavimo tvarkos priimant sprendimą dėl Kauno miesto Bendrojo plano dalies, apimančios žemės sklypus Vokės g. 7, 7A, todėl yra pagrindo abejoti dėl patvirtinto Kauno miesto bendrojo plano šios dalies atitikties Orhuso Konvencijos nuostatoms.

Motyvuojamoji dalis

LR Konstitucijos 138 straipsnyje nustatyta, kad tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos teisinės sistemos dalis. Lietuvos įstatymai numato tarptautinių sutarčių, kurias ratifikavo Seimas, prioritetą ir tiesioginio taikymo galimybes, kai joms prieštarauja arba nėra nacionalinių įstatymų, reglamentuojančių tarptautiniais teisės aktais nustatytų privalomų procedūrų organizavimą, ar nacionaliniai teisės aktai turi spragų. Tuo labiau, tarptautinės teisės prioriteto nacionalinių įstatymų atžvilgiu principas reikalauja juos aiškinti sistemiškai, atsižvelgiant į Lietuvos ratifikuotas tarptautines sutartis, ES teisę ir net į Europos Teisingumo Teismo sprendimus. Lietuva ratifikuodama Orhuso Konvenciją įsipareigojo įgyvendinti ir pagrindinius šios tarptautinės sutarties tikslus - suinteresuotai visuomenei užtikrinti teisę dalyvauti priimant sprendimus. (duomenys neskelbtini) gatvės skveras Kaune (žemės sklypai (duomenys neskelbtini) ) yra miesto skveras, atitinkantis Bendrojo plano tvirtinimo metu galiojusį 2001 m. gegužės 24 d. Kauno miesto tarybos sprendimu Nr. 124 patvirtintų Kauno miesto parkų skverų ir žaliųjų jungčių nuostatų nustatytą skvero apibrėžimą, kuriame teigiama: "Skveras- želdynas, užimantis dalį aikštės ar apribotas gatvių bei pastatų ir skirtas artimiausiai aplinkai papuošti bei trumpalaikio miestiečių poilsio atvirame ore poreikiams tenkinti; tvarkomas kraštovaizdžio architektūros metodais". (duomenys neskelbtini) skvero viduryje stovėjo atminimo kryžius -LR Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymu, Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencijos ginama ir saugoma vertybė. Atminimo kryžius ir (duomenys neskelbtini) gatvės skveras yra gyvenamojo kvartalo aplinkos dalis, buvo aplinkinių gyventojų naudojamas ir galima tvirtinti, kad tai buvo vienas iš gražiausiai sutvarkytų kultūros ir gamtos paveldo paminklų Kauno mieste. Lietuvos Respublika 2001 m. pasiekė, kad kryždirbystė - unikali lietuvių liaudies meno šaka-būtų įrašyta į UNESCO Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Tradiciniai lietuviški kryžiai - tai saviti statiniai, jungiantys architektūros, skulptūros, kalvystės, kartais net primityviosios tapybos elementus. Kryžiai statomi kaip paminklai mirusiems, kaip dvasinės apsaugos ženklai tam tikrose vietose, norint išprašyti malonių ar už jas dėkojant. Kryžiai Lietuvoje buvo atkakliai statomi ir tais istorijos periodais, kai jų statybą draudė ar ribojo kraštą okupavusi Rusijos imperija (XIX a. II pusė) ir Sovietų sąjunga (XX a. V-VIII dešimtmečiai). Dėl šios priežasties jau XIX a. pabaigoje šie įvairių formų paminklai buvo viena iš tautinės tapatybės išraiškos formų ir greta religinės bei paprotinės reikšmės įgijo ir nacionalinio simbolio statusą.

Lietuvos Respublika 1992-03-31 prisijungė prie Pasaulio paveldo ir gamtos paveldo apsaugos konvencijos (įsigaliojo 1992-06-30), tuo pačiu prisiimdama Konvencijos įvadinėje dalyje suformuluotą pareigą: "Užtikrinti, kad jos teritorijoje esančios pasaulio paveldo vertybės būtų išsaugotos, ir įsipareigoja šiuo tikslu veikti, kiek leidžia jos pačios ištekliai". Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos Generalinė konferencija, 1972 m. spalio 17-lapkričio 21d. Paryžiuje susirinkusi į septynioliktąją sesiją, 1972 m. spalio 16 d. priėmė Pasaulio paveldo ir gamtos paveldo apsaugos konvenciją, pažymėdama, kad kultūros ir gamtos paveldui vis labiau gresia sunaikinimas ne tik dėl įprastinių irimo priežasčių, bet ir dėl kintančių socialinių ir ekonominių sąlygų, kurios apsunkina padėtį dar grėsmingesniais žalojimo ar naikinimo reiškiniais. Pasaulio paveldo ir gamtos paveldo apsaugos konvencijos 5 -ojo straipsnio d) dalyje Lietuvos Respublika yra įsipareigojusi: "Imtis teisinių, mokslinių, techninių, administracinių ir finansinių priemonių, reikalingų šiam paveldui nustatyti, apsaugoti, populiarinti ir atkurti". (duomenys neskelbtini) gatvės kryžius - kryždirbystės veiklos pasekmė ir de fakto tapęs žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevru arba tarptautiniu mastu saugotina ir pripažinta vertybe. (duomenys neskelbtini) g. atminimo kryžius pastatytas pasauliniu mastu įvertintai žydų gelbėjimo akcijai atminti, todėl teismas privalo imtis efektyvių priemonių dėl tarptautinių Lietuvos įsipareigojimų užtikrinimo, išsaugant (duomenys neskelbtini) g. atminimo kryžių, imtis efektyvių priemonių dėl atminimo kryžiaus gamtinės aplinkos atkūrimo. Šiuo metu atminimo kryžius yra iškastas ir nežinia kur išvežtas.

Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencijos 4 str. nustatyta, kad kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, pripažįsta, kad pareiga užtikrinti 1 ir 2 straipsniuose nurodyto ir jos teritorijoje esančio kultūros ir gamtos paveldo nustatymą, apsaugą, išsaugojimą, populiarinimą ir perdavimą ateities kartoms visų pirma priklauso tai valstybei. 1994-12-22 Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo Nr. 1-733 2 str. 18 p. nustatyta, kad kultūros paveldo vietovė - teritorija, kuri pasižymi istoriškai susiformavusiais ypatumais, visumos darna ir (ar) derme su gamtine aplinka ir kurioje yra kultūros paveldo objektų. Įstatymo 2 str. 21 p. yra nustatyta, kad nekilnojamoji kultūros vertybė - kultūros paveldo objekto ar vietovės reikšmingumą lemiančių vertingųjų savybių, visuomenei svarbių kaip jos kultūrinis turtas, visuma, neatsižvelgiant į tai, kam nuosavybės teise objektas ar vietovė priklauso. Šios nuostatos patvirtina, kad nekilnojamąja kultūros vertybe gali būti statiniai ar kiti nekilnojamieji daiktai, kurie yra atskiri daiktinės teisės objektai ar gali jais būti arba vietovė, kurioje yra toks objektas. Šios nuostatos nekilnojamąją kultūros vertybę visais atvejais sieja su daiktinės teisės objektu. Pagal Įstatymo 11 str. 1 d., kultūros paveldo objektas saugomas kartu su jo užimama ir jam nustatyta teritorija. Ši teritorija nuo kultūros paveldo objekto neatsiejama. Pagal Įstatymo 11 str. 2 d., kultūros paveldo objekto teritorijos ribos nustatomos taip, kad sutaptų su sklypų ar jų dalių, kurie yra daiktinės teisės objektai, ribomis. Konstitucinis teismas 1999 m. kovo 16 d. nutarime (3 p.), nagrinėdamas bylą dėl Muziejų įstatymo normų konstitucingumo, pažymėjo, kad kultūros vertybė yra ir nuosavybės teisės objektas, ir kartu - visuomeninė vertybė. Akivaizdu, jog reikalinga tam tikra apsauga, rūpinimasis, kad kultūros vertybė kuo ilgiau išliktų ir tenkintų visuomenės poreikius. Konstitucijos vientisumo principas suponuoja tai, kad Konstitucijos saugomų vertybių sandūroje turi būti rasti sprendimai, užtikrinantys, kad nė viena tokių vertybių nebus paneigta ar nepagrįstai apribota. Kauno miesto savivaldybei patvirtinant bendrąjį planą buvo pažeistas ir konstitucinis teisinio stabilumo principas, nes teisinis reglamentavimas turi būti nukreiptas į ateitį ir iš anksto visiems žinomas. Juolab esant įstatyminiam reikalavimui ir Lietuvos tarptautiniams įsipareigojimams užtikrinti visuomenės teisę gauti informaciją, visuomenės dalyvavimą priimant sprendimus, (duomenys neskelbtini) skvero gamtinės, kultūrinės, kraštovaizdžio aplinkos niokojimas, vadovaujantis Kauno miesto savivaldybei neteisėtais sprendimais, didina visuomenės nepasitikėjimą valdžios institucijomis, teisine valstybe. Kauno miesto tarybos 2003 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. T-242 patvirtintas Kauno miesto savivaldybės bendrasis planas dėl (duomenys neskelbtini) , teritorijos pagal suinteresuotos visuomenės dalyvavimo ir jos informavimo tvarką, pasiūlymų vertinimo procedūrinę tvarką, atminimo kryžiaus apsaugos ir išsaugojimo tvarką, gamtinės aplinkos niokojimo tvarką prieštarauja Konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo, Europos kraštovaizdžio konvencijos, Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencijos nuostatoms ir aukščiau tekste nurodytiems minėtų teisės aktų konkrečių straipsnių reikalavimams.

Nuosavybės teisės į K. N. (miręs 1938-12-08) žemę, kurioje yra žemės sklypai (duomenys neskelbtini) , atkurtos T. K. (žemės savininko žmonai) ir V. N. (sūnui) 1993 m. gegužės 11 d. Kauno miesto valdybos potvarkiu Nr. 546-v. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylų dėl nuosavybės teisių praktikos apibendrinime išsamiai išanalizuota nuosavybės atstatymo aplinkybės ir suformuluotos išvados, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti šias teises pateikti per nustatytus terminus, jeigu nuosavybės teisės į tą turtą neatkurtos kitiems Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems asmenims. Nuosavybės teisės į žemę, esančią žemės sklypuose (duomenys neskelbtini) "atkurtos" galimai „prisidengiant" K. N. turėta nuosavybe ir K. N. pavarde. V. N. ir T. K. 1993 m. gegužės 11 d. Kauno miesto valdybos potvarkiu Nr. 546-v nuosavybės teisė į turėtą žemę (tame tarpe apimančią (duomenys neskelbtini) žemės sklypus) atstatyta visa apimtimi. Nuosavybės teisių į K. N. (tėvas) žemę V. N. (žemės savininko sūnui) ir T. K. (žemės savininko žmonai) atstatymas anksčiau galiojusio įstatymo "Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų" nustatyta tvarka ir terminais užkerta kelią kitiems galimiems pretendentams pretenduoti į turėtą K. N. žemę (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnis). Manipuliuojant įstatymais nereglamentuota tvarka vykdytu pasiūlymų dėl žemės sklypų (duomenys neskelbtini) nagrinėjimu, buvo patvirtintas Kauno miesto tarybos 2003 m. gegužės 29 d. spendimu Nr. T-242 bendrasis planas, nurodant, kad teritorijoje (duomenys neskelbtini) yra suformuojami žemės sklypai nuosavybės teisėms atkurti į K. N. turėtą žemę, tačiau Kauno savivaldybė, rengdama Kauno miesto bendrąjį planą, nuslėpė, kad atkūrimo procesas yra pasibaigęs 1993 m. gegužės 11 d., o asmenų, turinčių reikalavimo teisę atkurti nuosavybę į šią žemę negali būti. Todėl Kauno miesto bendrasis planas, dėl dalies, apimančios žemės sklypus (duomenys neskelbtini) , prieštarauja Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsniui ta apimtimi, kuria remiantis šiuo norminiu aktu yra pakartotinai atkurtos nuosavybės teisės į K. N. (miręs 1938-12-08) žemę asmenims, neturintiems reikalavimo teisės, tuo pačiu bendrojo plano svarstymo su visuomene ataskaitoje nurodant, kad (duomenys neskelbtini) gatvės želdynas yra teisiškai įregistruoto sklypo dalis. Toks Kauno miesto žemės neteisėtas dalinimas galimas dėl to, kad Kauno miesto savivaldybė kaskart nepagrįstai, įstatymų nustatyta tvarka neįtraukia visuomenės į sprendimų priėmimo procesą. Prašė skundą tenkinti.

Atsakovas atsiliepimuose į skundą ( b.l. 44-48, 78-83) ir jo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, jog su pareiškėjo skundu nesutinka. Kauno skyrius 2013-11-11 gavo pareiškėjo A. K. 2013-11-09 skundą (toliau – ir Skundas), kuriame nurodyta, kad pareiškėjas nesutinka su skundžiamu Kauno miesto savivaldybės 2013-10-07 raštu Nr. 70-2-2823. Pareiškėjas prašė sustabdyti 2013-2023 m. Kauno miesto savivaldybės bendrojo plano rengimą ir tvirtinimą iki bus iš esmės išspręstas klausimas dėl (duomenys neskelbtini) g. minėtos teritorijos faktinio kvalifikavimo rengiamame 2013-2023 m. Kauno miesto savivaldybės bendrajame plane bei prašė kreiptis į administracinį teismą dėl Kauno miesto savivaldybės bendrojo plano, patvirtinto Kauno miesto tarybos 2003-05-29 sprendimu Nr. T-242 (toliau - ir 2003 m. Bendrasis planas) dalies, apimančios žemės sklypus (duomenys neskelbtini) , teisėtumo ištyrimo. Inspekcija į pareiškėjo Skundą atsakė 2013 m. gruodžio 16 d. raštu Nr. (15.2)-2D-20581 ( toliau- ir Skundžiamas raštas Nr. 1).

Atsakovo atstovė nurodė, jog Inspekcijos Kauno skyriaus specialistai, pastebėję Skundžiamame rašte Nr. 1 netikslumų, pakartotinai atliko tyrimą pagal pareiškėjo skundą ir pareiškėjui atsakė į skundą 2014m. kovo 6 d. raštu Nr. (15.2)-2D-3677 ( toliau –ir Skundžiamas raštas Nr. 2), kuriuo patikrino ir įvertino, ar planavimo organizatorius pagrįstai ir motyvuotai atsakė pareiškėjui, todėl Skundžiamo rašto Nr. 1 panaikinimas pareiškėjui teisinių pasekmių nesukels. Inspekcija Skundžiamame rašte Nr. 2 nurodė, kad 2013-2023 m. Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano planavimo organizatorius pagrįstai atmetė pareiškėjo pasiūlymą, kadangi Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis, žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) ), (duomenys neskelbtini) , Kaune ir žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) ) (duomenys neskelbtini) , Kaune, įregistruoti kaip gyvenamosios teritorijos / mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos bei yra privati nuosavybė. Skundžiamame rašte Nr. 2 buvo aiškiai išdėstytos priežastys, dėl kurių Inspekcija negali stabdyti 2013-2023 m. Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano rengimo ir tvirtinimo bei kodėl Inspekcija nesikreips į teismą dėl 2003 m. Bendrojo plano teisėtumo. Inspekcijos nuomone, Skundžiamas raštas Nr. 2 yra motyvuotas ir pagrįstas, rašytas tam įgaliojimus turinčio pareigūno, atitinkantis Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsnio nuostatas, todėl nėra teisinio pagrindo skundo tenkinimui. Atsakovo nuomone, atsižvelgiant į šioje byloje pareikštus reikalavimus, į tai, kad skundžiami raštai yra 2013-2023 m. Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano planavimo proceso baigiamojo etapo dalis ir yra nesusiję su prašomu ištirti 2003m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. T-242, prašymas ištirti jo teisėtumą netenkintinas, nes nėra susijęs su teisme nagrinėjama konkrečia byla.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybė su pareiškėjo patikslintu skundu nesutinka. Minėtos institucijos įgaliota atstovė nurodė, kad ginčas kilęs dėl teritorijų planavimo dokumento – Bendrojo plano svarstymo su visuomene. Pareiškėjas kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją su pasiūlymu žemės sklypuose (duomenys neskelbtini) , Kaunas ir (duomenys neskelbtini) , Kaune, kaip visuomeninės paskirties teritorijoje, numatyti skverą. Kauno miesto savivaldybės administracija 2013 m. spalio 7 d. atsakyme pareiškėjui nurodė, jog į jo pateiktą pasiūlymą atsižvelgti nėra galimybių, nes tai yra privati žemė, o privačioje teritorijoje skverų steigti pagal jų steigimą reglamentuojančius teisės aktus nėra galimybės. Pažymėjo, jog skveras šioje teritorijoje nebuvo suplanuotas jokiuose teritorijų planavimo dokumentuose. Į ginčo teritoriją buvo atkurtos nuosavybės teisės, su nuosavybės teisių atkūrimu susijusių sprendimų pareiškėjas neginčija. Pareiškėjas neįrodė savo teisių pažeidimo ginčijamais sprendimais – tai privati, pareiškėjui nepriklausanti teritorija. Byloje ginčijamas naujojo bendrojo plano svarstymas su visuomene, tačiau prašoma tirti ankstesnį 2003 m. bendrąjį planą, todėl pareiškėjo prašymas dėl norminio akto tyrimo nėra susijęs su individualiu ginču, neatitinka ABTĮ 111 str. 2 d. 1 p. numatyto reikalavimo, todėl negali būti tenkinamas. Prašė skundą atmesti.

Skundas netenkinamas.

Administracinės bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas 2013-11-09 skundu ( Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriuje reg. 2013-11-11) kreipėsi, prašydamas sustabdyti 2013-2023 m. Kauno miesto savivaldybės bendrojo plano rengimą ir tvirtinimą, iki bus iš esmės išspręstas klausimas dėl (duomenys neskelbtini) teritorijos faktinio kvalifikavimo rengiame 2013-2023 m. Kauno miesto savivaldybės bendrajame plane; kreiptis į administracinį teismą siekiant ištirti, ar Kauno miesto savivaldybės bendrasis planas, patvirtintas Kauno miesto tarybos 2003 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. T-242, dėl dalies, apimančios žemės sklypus (duomenys neskelbtini) , atitinka Konstitucinius teisinės valstybės, teisingumo, teisinės valstybės, teisinio aiškumo, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principus, Konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais nuostatas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1079 patvirtintus Visuomenės dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatus, LR Viešojo administravimo įstatymo 1 straipsnį ir šio įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintus viešojo administravimo principus, Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnį, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą Nr. 1-733, Europos kraštovaizdžio konvenciją, Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvenciją ( b.l. 10-16).

Nors pareiškėjas reiškė šio pobūdžio reikalavimus, tačiau skundu iš esmės buvo siekiama pasinaudoti tuo metu galiojusio Teritorijų planavimo įstatymo 32 str. 2 dalies nuostatomis, suteikiančiomis teisę apskųsti teritorijų valstybinę priežiūrą atliekančiai institucijai planavimo organizatoriaus atsisakymą pritarti visuomenės pasiūlymams dėl teritorijų planavimo dokumentų, konkrečiu atveju, dėl 2013-2023 metų rengiamo Kauno miesto savivaldybės bendrojo plano (toliau – ir 2013-2023m. Bendrasis planas, Bendrasis planas). Iš skundo turinio ir teismui pateiktų dokumentų matyti, jog 2013-07-10 pareiškėjas kreipėsi į Bendrojo plano organizatorių – Kauno miesto savivaldybės direktorių Bendrojo plano svarstymo su visuomene stadijoje, pateikdamas pasiūlymą- teritoriją, apimančią žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) ir kitoje (duomenys neskelbtini) gatvės pusėje esančią žaliąją teritoriją įtraukti į visuomeninės paskirties teritorijų sąrašą, įsteigiant joje skverą. Taip pat pareiškėjas siūlė sustabdyti 2013-2023 m. Kauno miesto savivaldybės bendrojo plano rengimą ir tvirtinimą, iki bus iš esmės išspręstas klausimas dėl (duomenys neskelbtini) g. minėtos teritorijos faktinio kvalifikavimo rengiame 2013-2023 m. Kauno miesto savivaldybės bendrajame plane ( b.l. 126). Pasiūlyme buvo teigiama, jog 2003-2013m. Kauno miesto bendrasis planas, patvirtintas Kauno miesto tarybos 2003 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. T-242 dėl šios teritorijos dalies yra neteisėtas, nes jį rengiant, neatsižvelgta į pareiškėjo pasiūlymus ir ginčo teritorija nebuvo įtraukta į visuomeninės paskirties teritorijų sąrašą, joje neįsteigtas žaliasis skveras.

Kauno miesto savivaldybės administracija 2013-10-07 raštu Nr. 70-2-2823 atmetė pareiškėjo pasiūlymus dėl 2013-2023m. Bendrojo plano, motyvuotai atsisakydama ginčo teritorijoje įrengti skverą, nurodydama, jog minėti žemės sklypai yra privati nuosavybė, Savivaldybės taryba, kuri tvirtina numatomų skverų ir parkų sąrašą, sprendimo dėl to nėra priėmusi. Taip pat buvo rašte nurodyta, jog stabdyti bendrojo plano rengimą nėra teisinio pagrindo ( b.l. 125). Pareiškėjas minėtą raštą apskundė Inspekcijai.

Teritorijų planavimo įstatymo 32 str. 2 d. (pasiūlymų metu galiojusi įstatymo redakcija) numato, jog Planavimo organizatorius, pasiūlymus pateikusiems asmenims motyvuotai atsako raštu. Atsakymas gali būti apskųstas valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančiai institucijai per vieną mėnesį nuo jo gavimo dienos. Valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekanti institucija per 20 darbo dienų nuo skundo gavimo dienos pateikia motyvuotą atsakymą, kuris įstatymų nustatyta tvarka gali būti apskųstas teismui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. vasario 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-169/2012 išaiškino, kad įstatymų leidėjas, reglamentuodamas teritorijų planavimo dokumentų rengimą, numatė galimybę pasiūlymus dėl teritorijų planavimo dokumentų planavimo organizatoriui teikti raštu per visą teritorijų planavimo dokumentų rengimo laikotarpį iki viešojo susirinkimo ir jo metu, taip pat konsultavimosi metu (Teritorijų planavimo įstatymo 32 str. 1 d.). Antroje straipsnio dalyje pasiūlymus pateikusių asmenų atžvilgiu planavimo organizatoriui numatyta tik pareiga motyvuotai atsakyti raštu. Tokį atsakymą apskundus valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančiai institucijai, pastaroji privalo taip pat pateikti motyvuotą atsakymą, patikrinusi ir įvertinusi, ar planavimo organizatorius motyvuotu raštu atsakė pasiūlymus pateikusiam asmeniui. Aptartas reguliavimas apsprendžia nagrinėjamo ginčo ribas. Teisės aktai neįtvirtina planavimo organizatoriui įpareigojimo be išlygų priimti visus visuomenės teikiamus pasiūlymus dėl detaliojo plano sprendinių. Jei detaliojo plano sprendiniai neprieštarauja teisės aktų nuostatoms, planavimo organizatorius neprivalo atsižvelgti į kiekvieną visuomenės pageidavimą, bet turi jai paaiškinti savo nepritarimo motyvus. Pateikti visuomenės pasiūlymai ir jų priėmimo ar atmetimo motyvai vertinami atitikimo teisės aktų reikalavimams požiūriu ne skundų dėl planavimo organizatoriaus atsakymų į pateiktus pasiūlymus nagrinėjimo metu, o teritorijų planavimo dokumento tvirtinimo stadijoje Priežiūros aprašo ir Tikrinimo aprašo nustatyta tvarka. Taigi tik tikrindama teritorijų planavimo dokumentą Priežiūros institucija sprendžia, ar planavimo organizatoriaus atsakymai į visuomenės pateiktus pasiūlymus pagrįsti Teritorijų planavimo įstatymo ir kitų teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimais, ar dokumento sprendiniai pataisyti pagal planavimo organizatoriaus priimtus visuomenės pasiūlymus ir kt. Teritorijų planavimo įstatymo 34 straipsnio 5 dalis numato, kad teritorijų planavimo dokumentas teikiamas tikrinti valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančiai institucijai pasibaigus šio Įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje nustatytam teritorijų planavimo dokumento sprendinių apskundimo terminui.

Taigi šioje byloje yra tikrinamas Inspekcijos atsakymo dėl detaliojo plano organizatoriui pareiškėjo pateiktų pasiūlymų atmetimo teisėtumas ir pagrįstumas, todėl, teismo nuomone, vadovaujantis jau nurodytais teisės aktais turi būti vertinama, ar Inspekcija pateikė motyvuotą atsakymą, patikrinusi ir įvertinusi, ar planavimo organizatorius motyvuotu raštu atsakė pasiūlymus pateikusiam asmeniui. Tokios nuostatos laikomasi Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, nagrinėjant šio pobūdžio ginčus ( žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-169/2012, 2013 m. rugsėjo 11 d. nutartį Nr. A520-1206/2013).

Inspekcija į pareiškėjo Skundą atsakė šioje byloje ginčijamu 2013 m. gruodžio 16 d. raštu Nr. (15.2)-2D-20581 (toliau- ir Skundžiamas raštas Nr. 1), kuriuo atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą LR Teritorijų planavimo įstatymo 35 str. 4p., Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos nuostatų, patvirtintų LR aplinkos ministro 2003-07-09 įsakymu Nr. 349 11.1.5 punkto pagrindu, nurodydama, jog pareiškėjas reiškia pasiūlymus dėl 2003-2007 m. Kauno miesto savivaldybės administracijos priimtų sprendimų, kurių apskundimui yra pasibaigęs vienerių metų terminas ( b.l. 7-8).

Teismas, įvertinęs šio rašto turinį, atsisakymo nagrinėti pareiškėjo skundą argumentus, iš esmės pritaria skunde ir teismo posėdžio metu pareiškėjo išdėstytai pozicijai, jog atsakovas nepagrįstai Sprendimu Nr. 1 atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą, nurodydamas netinkamą faktinį ir teisinį atsisakymo pagrindą, nes buvo reiškiami pasiūlymai ne dėl 2003-2007m. savivaldybės administracijos priimtų sprendimų, o dėl 2013-2023 m. Bendrojo plano. Dėl to ginčo byloje nėra. Šias aplinkybes iš esmės pripažįsta ir atsakovas. Atsakovo atstovė nurodė, jog, nustačius, kad pareiškėjo skundą išnagrinėjusi specialistė tinkamai nesuprato skundo esmės, pareiškėjo skundas buvo pakartotinai Inspekcijoje išnagrinėtas ir priimtas motyvuotas, teisės aktais pagrįstas atsakymas. Šias aplinkybes patvirtina Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2014m. kovo 6 d. rašto Nr. (15.2)-2D-3677 (toliau- ir Skundžiamas raštas Nr. 2) turinys ( b.l. 57-58) bei atsakovo atsiliepime į patikslintą skundą išdėstytos aplinkybės ( b.l. 78-83).

Tiek planavimo organizatoriaus sprendimas ( b.l. 125), tiek atsakovo 2014m. kovo 6 d. atsakymas Nr. (15.2)-2D-3677, teisėjų kolegijos vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, yra motyvuoti, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad planavimo organizatorius ir atsakovas pažeidė Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimus.

Administracinėje byloje nustatyta, jog ginčo teritorijoje yra trečiajam suinteresuotam asmeniui H. B. nuosavybės teise priklausantys 0,0246 ha ir 0,0600 ha žemės sklypai, kurių naudojimo būdas –gyvenamosios teritorijos, naudojimo pobūdis- mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos, įgyti 2005 m. pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu. Tai patvirtina 2014-04-10 Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai (b.l.119-121). Administracinėje byloje nustatyta, jog minėti žemės sklypai buvo suformuoti atkuriant nuosavybės teises į buvusio savininko žemę. Nekilnojamojo turto registre žemės sklypai įregistruoti Apskrities viršininko įsakymų 2000-02-18 Nr. 02-01-1369 bei 2004-12-21 Nr. 02-01-11934 pagrindu ( b.l. 119-122). Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad minėti administraciniai aktai dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei šio nekilnojamojo turto perleidimo sandoriai būtų nuginčyti, šią aplinkybę patvirtino ir pareiškėjas, todėl tvirtinti apie jų neteisėtumą nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjo argumentai, jog rengiant 2003-05-29 sprendimu Nr. T-242 patvirtintą Bendrąjį planą, į dalį ginčo teritorijos dar nebuvo atkurtos nuosavybės teisės, kad tuomet nebuvo tinkamai išnagrinėti jo pasiūlymai, esant nenuginčytiems sprendimams dėl ginčo teritorijos nuosavybės teisių atkūrimo, žemės sklypų sandoriams, neturi teisinės reikšmės, sprendžiant Inspekcijos veiksmų dėl visuomenės pasiūlymų nagrinėjimo, klausimą. Teismo nuomone, pareiškėjas turėjo galimybę teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl jo pasiūlymų, rengiant 2003 m. Bendrąjį planą (b.l. 32-33), manydamas, jog jie nebuvo tinkamai išnagrinėti (ABTĮ 5 str.).

Skverų steigimas Kauno mieste reglamentuotas Kauno miesto savivaldybės tarybos 2001-05-24 sprendimu Nr. 124 patvirtintuose Kauno miesto parkų, skverų ir žaliųjų jungčių nuostatuose. Nuostatų 5 p. numatyta, kad skverus steigia Kauno miesto savivaldybė, vadovaudamasi bendruoju ir detaliaisiais planais ( b.l. 114). Administracinėje byloje nėra duomenų apie tai, kad Taryba būtų priėmusi sprendimą dėl tokio skvero steigimo ginčo teritorijoje. Privačioje teritorijoje skverų steigti pagal Nuostatus nėra galimybės. Nuostatų 22 punktas numato, jog miesto parkų, skverų ir žaliųjų jungčių žemė yra valstybės nuosavybė ( b.l. 116). Byloje nėra jokių duomenų, kad Kauno miesto savivaldybė būtų numačiusi ginčo žemę paimti visuomenės poreikiams. Valstybinės priežiūros institucijos funkcijas reglamentuojantys teisės aktai (Teritorijų planavimo įstatymas, Sprendimo Nr. 2 priėmimo metu galiojęs LR Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymas, LR aplinkos ministro ir LR žemės ūkio ministro 2012-11-05 įsakymu Nr. D1-904/3D-844 patvirtintas Teritorijų planavimo dokumentų tikrinimo tvarkos aprašas) nenumato Inspekcijai pareigos dėl planavimo organizatoriaus atsakymų į pateiktus pasiūlymus nagrinėjimo metu stabdyti teritorijų planavimo dokumento rengimo, taip pat nenumato Inspekcijai galimybės kreiptis į teismą dėl Bendrojo plano, kaip norminio administracinio akto, teisėtumo ištyrimo. Ši teisė suteikta tik ABTĮ 110 straipsnio 1 dalyje bei 2 dalyje nurodytiems subjektams, prie kurių nepriskiriama Inspekcija, todėl pagrįstai ir teisėtai atsakovas atsisakė sustabdyti Bendrojo plano rengimą bei kreiptis į Administracinį teismą dėl Bendrojo plano teisėtumo ištyrimo, nes priešingu atveju būtų pažeistos atsakovo kompetencijos ribos. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, jog 2013-2023m. Bendrojo plano organizatorius pagrįstai atmetė pareiškėjo pasiūlymą dėl ginčo teritorijos priskyrimo visuomeninės paskirties teritorijai ir skvero įrengimo, o atsakovas, kaip teritorijos valstybinę priežiūrą vykdanti institucija pagal teisės aktuose nustatytą kompetenciją (galiojusi Teritorijų planavimo įstatymo 32 str. 2 d. redakcija, šiuo metu galiojanti Teritorijų planavimo įstatymo 37 str. 2 d. redakcija) motyvuotai raštu Nr. (15.2)-2D-3677 išnagrinėjo pareiškėjo skundą, todėl jo naikinimui nėra teisinio pagrindo.

Inspekcija yra viešojo administravimo subjektas, kuriam taikomi Viešojo administravimo įstatymo nustatyti reikalavimai. Skundų (prašymų) nagrinėjimo tvarką Valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos inspekcijoje prie Aplinkos ministerijos ginčo laikotarpiu reglamentavo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos viršininko 2010 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. IV-84 patvirtintos Asmenų prašymų, skundų (pranešimų) nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo Valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos inspekcijoje prie Aplinkos ministerijos taisyklės (toliau – Taisyklės, aktuali akto redakcija, galiojusi iki 2014-02-12). Minėtų Taisyklių 51 punktas nustato, jog Viešojo administravimo įstatymo trečiojo skirsnio, reglamentuojančio administracinę procedūrą, nuostatos Inspekcijai ir joje viešojo administravimo funkcijas pagal atskiruose įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytą tvarką vykdantiems asmenims taikomos tiek, kiek jų veiklos priimant sprendimus dėl prašymų ar skundų nenustato šios Taisyklės. Minėtose Taisyklėse nėra įtvirtintos normos dėl valstybės tarnautojo pareigos, atlikus administracinę procedūrą surašyti teikimą priimti administracinės procedūros sprendimą bei perduoti jį viešojo administravimo subjekto vadovui. Pagal Taisyklių 43.3 punktą Inspekcijos viršininko nustatyta tvarka užregistruoti prašymai, skundai (pranešimai) perduodami nagrinėti paskirtiems Inspekcijos darbuotojams. Byloje nėra duomenų apie tai, kad ši tvarka buvo pažeista, todėl pareiškėjo argumentai dėl Viešojo administravimo įstatymo 33 str. nuostatų pažeidimo nepagrįsti.

Tačiau byloje nustatyta, jog Inspekcija, nagrinėdama pareiškėjo skundą, nesilaikė Taisyklių 38 punkte įtvirtinto reikalavimo, kuris numato, jog paaiškėjus, kad skundą (pranešimą) tuo pačiu klausimu pradėjo nagrinėti ir teismas, skundo (pranešimo) nagrinėjimas sustabdomas, kol teismas jį išnagrinės, ir apie tai pranešama asmeniui. Nepanaikinus Sprendimo Nr. 1, jau ginčą pradėjus nagrinėti teisme, buvo priimtas Sprendimas Nr.2. Priimant Sprendimą Nr. 2, buvo pažeistas administracinės procedūros sprendimo priėmimo terminas, įtvirtintas Viešojo administravimo įstatymo 31 str. Taigi, nagrinėjant bylą yra nustatyta, kad atsakovas nesilaikė tam tikrų teisės aktuose nustatytų procedūrų. Tačiau įvertinus procedūrinių pažeidimų pobūdį, atsižvelgiant į tai, kad minėti procedūriniai pažeidimai objektyviai pareiškėjo teisių gynimui įtakos neturėjo, nesukliudė pareiškėjui pasinaudoti teise kreiptis į teismą, jie pripažintini neesminiais, nesudarančiais pakankamo pagrindo ginčijamo 2014m. kovo 6 d. sprendimo Nr. (15.2)-2D-3677 panaikinimui.

Kaip jau minėta, teismas pritaria pareiškėjo pozicijai, jog atsakovas be pagrindo 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimu Nr.(15.2)-2D-20581 atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą, tačiau, minėto rašto panaikinimas teismine tvarka, galiojant pakartotinai išnagrinėjus pareiškėjo skundą vėliau priimtam sprendimui (2014m. kovo 6 d. raštui Nr. (15.2)-2D-3677), kurio naikinti aukščiau nurodytais motyvais teismui nėra pagrindo, pagal pareikštus skundo reikalavimus pareiškėjui teisinių pasekmių nebesukurs. Susiklosčius tokiai situacijai, konkrečiu atveju minėto rašto panaikinimas tapo nebeaktualus. Administracinės bylos nagrinėjimo dalyku gali būti tik toks reikalavimas, kuriuo siekiama išspręsti administracinį ginčą, ir kurio patenkinimas reikštų pažeistų teisių ar interesų apsaugą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A7-121/2004; nutartis administracinėje byloje Nr. A11-443/2005; Administracinių teismų praktika Nr. 7, p. 124-131, išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A502-890/2009, nutartys administracinėse bylose Nr. A552-1828/2012, A492-704/2013). Priešingu atveju nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas negalėtų apginti asmens teisių, nes skundo patenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis realiai nepakistų, o tai reikštų, kad nebuvo pasiekti teisminio proceso tikslai, bylinėjimasis taptų beprasmis. Remiantis išdėstytais argumentais, administracinė byla dėl skundo reikalavimo panaikinti Valstybinės statybos inspekcijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2013 m. gruodžio 16 d. raštą Nr. (15.2)-2D-20581 nutrauktina ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

Dėl kitos reikalavimų dalies – 2014m. kovo 6 d. rašto Nr. (15.2)-2D-3677 panaikinimo ir išvestinio reikalavimo įpareigoti atsakovą iš esmės išnagrinėti pareiškėjo pateiktą 2013-11-09 skundą skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas šioje administracinėje byloje pateikė prašymą ištirti Kauno miesto savivaldybės bendrojo plano, patvirtinto Kauno miesto tarybos 2003 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. T-242, ginčo teritorijos (dalies, apimančios žemės sklypus (duomenys neskelbtini) ) atitikimą jo skunde nurodytiems teisės aktams, konstituciniams teisinės valstybės principams.

Prašyti administracinio teismo ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, turi teisę ABTĮ 22 str. 1 d. nurodyti subjektai, kai teisme nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo (ABTĮ 111 str. 1 d.). Teismas atmeta prašymą dėl norminio akto ištyrimo, jeigu prašymas nėra susijęs su teisme nagrinėjama konkrečia byla ( ABTĮ 111 str. 2 d. 1p.).

Pažymėtina, kad tais atvejais, kai asmuo kelia ginčą dėl konkrečių bendrojo plano sprendinių, Vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog asmuo turi teisę prašyti ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, jeigu teisme nagrinėjama konkreti byla dėl jo teisių pažeidimo (2010 m. kovo 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-1285/2010; 2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS17-301/2007; taip pat žr. 2007 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS5-324/07).

Iš skundo spręstina, jog pareiškėjas siekia, kad būtų panaikinta bendrojo plano dalis dėl žemės sklypų (duomenys neskelbtini) priskyrimo privačiai namų valdai ir kad ši teritorija būtų priskirta prie visuomeninės paskirties teritorijos skvero įrengimui. Tačiau, teismo nuomone, pareiškėjas skunde neišdėstė, kuo konkrečiai pasireiškia jo kaip privataus asmens subjektyvių teisių ir interesų pažeidimai. Abstraktaus, bendro pobūdžio tvirtinimai apie teisių ir skunde nurodytų teisės aktų pažeidimus nesudaro pagrindo konkretiems pareiškėjo pažeidimams konstatuoti. Duomenų, kad jis turi teisę ginti viešąjį interesą (ABTĮ 56 str.) teismui taip pat nepateikta.

Konkrečiu atveju nagrinėjamoje byloje pareiškėjas teismo prašė panaikinti Inspekcijos raštus, kuriais išnagrinėtas planavimo organizatoriaus (Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus) motyvuotas atsakymas į pareiškėjo viešojo svarstymo metu pateiktus pasiūlymus dėl rengiamo 2013-2023 m. Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano. Kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas kreipėsi Į Inspekciją, nesutikdamas su Kauno miesto savivaldybės administracijos 2013-10-07 raštu Nr. 70-2-2823 „Dėl Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano 2013-2023 m.“ Taigi byloje nagrinėjamas ginčas dėl 2013-2023 m. Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano, konkrečiai – dėl pareiškėjo pasiūlymų, pateiktų minėto Bendrojo plano organizatoriui šio plano svarstymo su visuomene stadijos metu. Tuo tarpu pareiškėjas teismo prašo ištirti 2003 m. gegužės 29 d. Kauno miesto savivaldybės Tarybos sprendimu Nr. T-242 patvirtinto Kauno miesto savivaldybės bendrojo plano dalies teisėtumą. Atsižvelgiant į šioje byloje pareikštus reikalavimus, į tai, kad skundžiami raštai yra 2013-2023 m. Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano planavimo proceso baigiamojo etapo dalis ir yra nesusiję su prašomu ištirti norminiu aktu, o 2003 m. Bendrojo plano sprendiniai šioje byloje nėra ginčijami (reikalavimai dėl jų nėra suformuluoti), darytina išvada, kad prašymas ištirti minėto norminio akto teisėtumą nėra susijęs su teisme nagrinėjama konkrečia byla, neatitinka norminio akto tyrimo sąlygų, numatytų ABTĮ 111 str. 2 d. 1p. ir nėra teisinio pagrindo minėto norminio akto tyrimui, todėl prašymas dėl norminio akto tyrimo netenkinamas ( ABTĮ 111 str. 2d.1p.).

Be to, nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog 2014m. balandžio 10 d. Kauno miesto savivaldybės sprendimu Nr. T-209 buvo patvirtintas Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrasis planas (b.l.94), todėl 2003 m. gegužės 29 d. Kauno miesto savivaldybės Tarybos sprendimu Nr. T-242 patvirtinto Kauno miesto savivaldybės bendrojo plano galiojimas pasibaigęs (Teritorijų planavimo įstatymo 14 str. 4d.) ir norminio akto tyrimas konkrečiu atveju nebesukeltų teisinių pasekmių.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 101 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Administracinę bylą dėl skundo reikalavimo panaikinti Valstybinės statybos inspekcijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2013 m. gruodžio 16 d. raštą Nr. (15.2)-2D-20581 nutraukti.

Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Rimantas GiedraitisDaina KukalienėJanina Vitunskienė