- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-02-17
- Bylos Nr.
- A-442-2576-11
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Stasys Gagys, Dainius Raižys (pran.)
- Pareiškėjas
- Algirdui Petrikui, Vyriausybės atstovo Utenos apskrityje ir atsakovo Utenos rajono savivaldybės tarybos, Vyriausybės atstovo Utenos apskrityje
- Atsakovas
- Utenos rajono savivaldybės tarybos
- Kategorijos
- 17.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Utenos apskrityje ir atsakovo Utenos rajono savivaldybės tarybos apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Utenos apskrityje pareiškimą atsakovui Utenos rajono savivaldybės tarybai dėl norminio akto teisėtumo ištyrimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą ir prašė ištirti:
Žemesnės instancijos teismas
1) ar Utenos rajono savivaldybės tarybos 2009 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. TS-3 (2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. TS-236 redakcija) patvirtinto Utenos rajono savivaldybės tarybos (toliau - ir Taryba) veiklos reglamento (toliau - ir Reglamentas) 156 punkto nuostata „Tarybos nariams, dėl jų funkcijų ypatybių turintiems padidintą atstovavimo ir bendravimo su rinkėjais krūvį“ neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnio 1 daliai, 23 straipsnio 5 punktui, 26 straipsnio 2 daliai (2008 m. rugsėjo 15 d. įstatymo Nr. X-1722 redakcija);
2) ar Reglamento 155 ir 156 punktai, kurie nustato išmokų Tarybos nariams mokėjimą, tačiau nereglamentuoja, kaip tvirtinamas tokių išmokų dydis, neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 daliai (2008 m. rugsėjo 15 d. įstatymo Nr. X-1722 redakcija);
3) ar Reglamento 155 ir 156 punktai, kuriuose nėra nustatyta, kad išmokos Tarybos nariams skiriamos atsiskaitytinai, neprieštarauja Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 daliai (2001 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. IX-574 redakcija).
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė, kad Reglamento 156 punkte nustatyta, jog Tarybos nariams, dėl jų funkcijų ypatybių turintiems padidintą atstovavimo ir bendravimo su rinkėjais krūvį, su jų, kaip tarybos narių, veikla susijusioms kanceliarijos, pašto, telefono, interneto ryšio, transporto paslaugų išlaidoms padengti mokama iki 2,5 minimalios mėnesinės algos (toliau - ir MMA) dydžio išmoka kas mėnesį; apmokėjimas vykdomas Reglamento 155 punkte nustatyta tvarka, pagal Tarybos patvirtintą sąrašą. 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. TS-237 „Dėl savivaldybės tarybos nariams mokamų išmokų dydžio sąrašo patvirtinimo“ 1 punktu Taryba patvirtino Tarybos nariams mokamų išmokų dydžių sąrašą, kuriame numatytas individualus išmokos dydis kiekvienam Tarybos nariui: merui, mero pavaduotojui bei Tarybos komitetų pirmininkams - didesnis, o eiliniams Tarybos nariams - mažesnis. Pareiškėjas nurodė, kad Reglamento 156 punkto nuostata, kuria numatyta Tarybos nariams, dėl jų funkcijų ypatybių turintiems padidintą atstovavimo ir bendravimo su rinkėjais krūvį, skirti skirtingo dydžio išmokas nei likusiems Tarybos nariams, kelia abejonių dėl jos teisėtumo. Pirma, Vietos savivaldos įstatymo 23 straipsnio 5 punktas įtvirtina vieną iš savivaldybės tarybos nario pareigų - nuolat bendrauti su rinkėjais, tačiau įstatyme nėra numatyta galimybė vieniems savivaldybės tarybos nariams daugiau, o kitiems mažiau atstovauti rinkėjus ir dėl to gauti diferencijuotas išmokas. Antra, Vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad savivaldybės tarybos komitetai sudaromi savivaldybės tarybai teikiamiems klausimams preliminariai nagrinėti ir išvadoms bei pasiūlymams teikti, kontroliuoti, kaip laikomasi įstatymų bei kaip vykdomi savivaldybės teisės aktai. Didesnių išmokų nustatymas Tarybos komitetų pirmininkams yra visiškai nepagrįstas, nes įstatyme nustatyta komiteto veiklos sritis nėra susijusi su funkcijomis, kurias vykdant būtų padidintas atstovavimo ar bendravimo su rinkėjais krūvis. Trečia, Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad savivaldybės tarybos nariui su jo, kaip tarybos nario, veikla susijusioms kanceliarijos, pašto, telefono, interneto ryšio, transporto paslaugoms, kiek jų nesuteikia ar neapmoka tiesiogiai savivaldybės administracija, apmokėti kas mėnesį gali būti mokama išmoka; šios išmokos dydis tvirtinamas savivaldybės tarybos veiklos reglamento nustatyta tvarka. Tačiau šiuo atveju Reglamente nėra nustatyta, kaip tvirtinamas minėtos išmokos dydis. Reglamento 155 punktas, kuriame numatyta, kad išmoka pervedama į asmeninę Tarybos nario sąskaita banke, ir 156 punktas, kuriame numatyta, kad apmokėjimas vykdomas 155 punkte nustatyta tvarka pagal Tarybos patvirtintą sąrašą, nėra Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje nurodyta tvarka. Ketvirta, Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Reglamento 155 ir 156 punktuose nenustatyta, kad lėšos Tarybos nariams skiriamos atsiskaitytinai. Tai reiškia, kad Tarybos narių išlaidų kanceliarijos, pašto, telefono, interneto ryšio, transporto paslaugoms neturi būti pagrįstos apskaitos dokumentais.
Atsiliepimas
Atsakovas su pareiškėjo pareiškimu nesutiko.
Atsakovas nurodė, kad Reglamento 155 ir 156 punktai neprieštarauja Vietos savivaldos bei Buhalterinės apskaitos įstatymų nuostatoms, o pareiškime išdėstyti motyvai yra teisiškai nepagrįsti. Vietos savivaldos įstatymas įpareigoja savivaldybės tarybos narius nuolat bendrauti su rinkėjais. Įstatymas nedraudžia atskiriems savivaldybės tarybos nariams turėti skirtingą bendravimo su rinkėjais intensyvumą. Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad savivaldybės tarybos nariui su jo, kaip tarybos nario, veikla susijusioms atitinkamoms išlaidoms apmokėti kas mėnesį gali būti mokama išmoka, kurios dydis priklauso nuo to, kiek tokių išlaidų neapmoka savivaldybės administracija. Kitų apribojimų įstatymas nenumato. Todėl nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad įstatymas nenumato galimybės mokėti diferencijuotas išmokas savivaldybės tarybos nariams. Atsakovas nurodė, kad Reglamentu patvirtintos išmokos Tarybos nariams nesiejamos su kai kurių narių užimamomis mero ir mero pavaduotojo pareigomis, o nevienodą išmokų dydžio nustatymą sąlygoja veiklos užtikrinant efektyvų bendravimą su rinkėjais ypatybės. Eiliniai Tarybos nariai bendrauja su rinkėjais mažiau nei meras ar jo pavaduotojas. Atsakovas nurodė, kad išmokos yra pervedamos į Tarybos narių asmenines sąskaitas banke. Toks lėšų pervedimas apskaitomas teisės aktų nustatyta tvarka, todėl Reglamento 155 ir 156 punktai neprieštarauja Buhalterinės apskaitos įstatymui.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2009 m. gruodžio 11 d. sprendimu:
1) pripažino, kad Utenos rajono savivaldybės tarybos 2009 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. TS-3 (2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. TS-236 redakcija) patvirtinto Utenos rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamento 156 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad išmokos skiriamos „Tarybos nariams, dėl jų funkcijų ypatybių turintiems padidintą atstovavimo ir bendravimo su rinkėjais krūvį“, prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 daliai;
2) pripažino, kad Utenos rajono savivaldybės tarybos 2009 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. TS-3 (2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. TS-236 redakcija) patvirtinto Utenos rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamento 155 punktas neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 daliai;
3) pripažino, kad Utenos rajono savivaldybės tarybos 2009 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. TS-3 (2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. TS-236 redakcija) patvirtinto Utenos rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamento 155 ir 156 punktai neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnio 1 daliai, 23 straipsnio 5 punktui ir Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 daliai.
Teismas nurodė, kad Utenos rajono savivaldybės tarybos 2009 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. TS-3 buvo patvirtintas Utenos rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamentas, kurio XIII skirsnyje buvo numatytas Tarybos narių veiklos apmokėjimas. Reglamento 154 punktas numatė, kad Tarybos nariui su jo veikla susijusioms kanceliarijos, pašto, telefono, interneto ryšio, transporto išlaidoms apmokėti mokama 0,4 MMA dydžio išmoka kas mėnesį. Komitetų pirmininkams ši išmoka yra 0,6 MMA dydžio. Išmoka mokama mėnesiui pasibaigus, iki kito mėnesio 10 dienos. Reglamento 155 punkte buvo įtvirtinta nuostata, kad savivaldybės administracijos Buhalterinės apskaitos skyrius perveda minėtą išmoką į asmeninę Tarybos nario sąskaitą banke. Reglamento 156 punktas numatė, kad merui, mero pavaduotojui, mero patarėjui - tarybos nariui su jų, kaip tarybos narių, veikla susijusioms telefono bei transporto išlaidoms bei paslaugoms poilsio, švenčių dienomis bei kitu ne darbo metu apmokėti mokama: merui - 2,5 MMA dydžio, mero pavaduotojui - 1,5 MMA dydžio, mero patarėjui - 0,5 MMA dydžio išmoka kas mėnesį 155 punkte nustatyta tvarka. Teismas nurodė, kad 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu Nr. TS-236 Utenos rajono savivaldybės taryba pakeitė Reglamento 156 punktą ir išdėstė jį taip: „Tarybos nariams, dėl jų funkcijų ypatybių turintiems padidintą atstovavimo ir bendravimo su rinkėjais krūvį, su jų, kaip tarybos narių, veikla susijusioms kanceliarijos, pašto, telefono, interneto ryšio, transporto paslaugų išlaidoms padengti mokama iki 2,5 MMA dydžio išmoka kas mėnesį. Išmoka mokama mėnesiui pasibaigus, iki kito mėnesio 10 dienos. Apmokėjimas vykdomas 155 punkte nustatyta tvarka, pagal Utenos rajono savivaldybės tarybos patvirtintą sąrašą“. Tuo pačiu sprendimu Reglamento 154 punktas buvo pripažintas netekusiu galios. 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu Nr. TS-237 Utenos rajono savivaldybės taryba patvirtino Tarybos nariams mokamų išmokų dydžių sąrašą, pagal kurį išmokos buvo diferencijuotos, kai kuriems Tarybos nariams nustatant nuo 0,5 iki 2,2 MMA dydžio išmokas, o kitiems Tarybos nariams nustatant 0,4 MMA dydžio išmokas. Taigi nuo 2009 m. rugpjūčio 27 d. Utenos rajono savivaldybės taryboje susiklostė tokia padėtis, kad išmokų Tarybos nariams gavimo galimybę ir jų maksimalų dydį apibrėžia Reglamento 156 punktas, o išmokų mokėjimo tvarką numato Reglamento 155 punktas. Konkretus Tarybos nariui skiriamos išmokos dydis nustatomas pagal individualų teisės aktą - Tarybos patvirtintą sąrašą. Teismas nurodė, kad iš pareiškėjo nagrinėjamu atveju paduoto pareiškimo turinio matyti, jog pareiškėjas supranta Reglamento 156 punktą, kaip suteikiantį teisę išskirti kai kuriuos tarybos narius pagal jų atstovavimo ir bendravimo su rinkėjais krūvį bei dėl to jiems skirti didesnes išmokas išlaidoms padengti.
Teismas nurodė, kad Vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad savivaldybės tarybos komitetai sudaromi savivaldybės tarybai teikiamiems klausimams preliminariai nagrinėti ir išvadoms bei pasiūlymams teikti, kontroliuoti, kaip laikomasi įstatymų ir vykdomi savivaldybės tarybos, mero sprendimai. Vietos savivaldos įstatymo 23 straipsnyje yra įtvirtintos savivaldybės tarybos narių pareigos, o šio straipsnio 5 punkte - pareiga nuolat bendrauti su rinkėjais ir ne rečiau kaip vieną kartą per metus atsiskaityti rinkėjams savivaldybės tarybos veiklos reglamento nustatyta tvarka. Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnyje reglamentuotas savivaldybės tarybos narių veiklos apmokėjimas, o šio straipsnio 2 dalis numato, kad savivaldybės tarybos nariui su jo, kaip tarybos nario, veikla susijusioms kanceliarijos, pašto, telefono, interneto ryšio, transporto paslaugoms, kiek jų nesuteikia ar neapmoka tiesiogiai savivaldybės administracija, apmokėti kas mėnesį gali būti mokama išmoka; šios išmokos dydis tvirtinamas savivaldybės tarybos veiklos reglamento nustatyta tvarka. Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalis nustato, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti dokumentais. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus.
Teismas nurodė, kad tiriamieji Reglamento 155 ir 156 punktai skirti reguliuoti teisinius Tarybos narių patirtų išlaidų, vykdant Tarybos nario funkcijas, atlyginimo santykius. Be to, Reglamento 155 punktas dar reglamentuoja ir teisinius atsiskaitymo tarp savivaldybės administracijos ir Tarybos nario santykius. Tuo tarpu Vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnio 1 dalis reglamentuoja savivaldybės tarybos komitetų sudarymo tvarką bei jų veiklos sritis. Ši teisės norma nėra skirta savivaldybės tarybos narių, kurie kartu yra ir komitetų nariai ar jų pirmininkai, pirmininkų pavaduotojai, veiklos išlaidų nustatymui ar išmokų paskirstymui. Nei Reglamento 155 punkte, nei 156 punkte nėra tiesiogiai kalbama apie tai, kad Tarybos nariams išmokos yra diferencijuojamos atsižvelgiant į jų darbą komitetuose ar pagal komitetuose užimamas pareigas. Teismas nurodė, kad Vietos savivaldos įstatymo 23 straipsnio 5 punktas numato savivaldybės tarybos nario pareigą bendrauti su rinkėjais ir jiems atsiskaityti ne rečiau kaip kartą per metus, tačiau neapibrėžia, kad ši pareiga turi būti atlygintina, nenustato atstovavimo rinkėjams būdų ir formų, bendravimo su rinkėjais intensyvumo ir pan.. Teismas nurodė, kad darytina išvada, jog minėtos teisės normos reguliuoja skirtingus teisinius santykius, todėl tarp Vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies, 23 straipsnio 5 punkto ir Reglamento 156 punkto negali būti prieštaravimo. Teismas nurodė, kad Reglamento 155 punktas nustato, jog savivaldybės administracijos Buhalterinės apskaitos skyrius perveda išmoką į asmeninę Tarybos nario sąskaitą banke, o tai reiškia, kad ši savivaldybės administracijos atlikta ūkinė operacija yra pagrindžiama popieriniu ar elektroniniu liudijimu, kuris surašomas lėšų pervedimo metu. Todėl darytina išvada, kad Reglamento 155 punktas neprieštarauja Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 daliai. Tai, kad Tarybos nariai nėra įpareigoti atsiskaitytinai naudoti skiriamas išmokas, nėra susiję su Buhalterinės apskaitos įstatymo reguliavimo sritimi, nes Tarybos nariai nėra ūkio subjektai ir jų atliekamos finansinių operacijų apskaitos Buhalterinės apskaitos įstatymas nereglamentuoja. Reglamento 156 punktas, jį aiškinant sistemiškai su Reglamento 155 punktu, nėra skirtas tam, kad nustatytų Tarybos narių gaunamų išmokų mokėjimo tvarką ar atsiskaitymą už jas, todėl taip pat neprieštarauja Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 daliai.
Teismas nurodė, kad, aiškinant Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalį, pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas, kad visi savivaldybės tarybos nariai, nepriklausomai nuo to, kokias dar pareigas jie užima ar kokį darbą dirba, turi teisę į išmokas, susijusias su atitinkamomis išlaidomis, siekė užtikrinti savivaldybės tarybos narių tinkamą materialinį aprūpinimą įstatyme numatytoms funkcijoms atlikti. Išmokos, susijusios su kanceliarijos, pašto, telefono, interneto, transporto išlaidomis, yra tikslinės, kuriomis siekiama atlyginti tas išlaidas, kurias patiria visi savivaldybės tarybos nariai, vykdydami savo veiklą, ir kurių nepadengia savivaldybės administracija. Teismas nurodė, kad tiriamo Reglamento 156 punkto formuluotė tiesiogiai neišskiria konkrečių Tarybos narių ir nesieja jiems skiriamų išmokų dydžio su jų užimamomis pareigomis. Tačiau frazė „Tarybos nariams, dėl jų funkcijų ypatybių turintiems padidintą atstovavimo ir bendravimo su rinkėjais krūvį“, aiškinant ją gramatiškai, leidžia skirti išmokas tik tiems Tarybos nariams, kurie turi padidintą atstovavimo ir bendravimo su rinkėjais krūvį. Tarybos nariai, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių turi normalų ar sumažintą atstovavimo ir bendravimo su rinkėjais krūvį, esant tokiai Reglamento 156 punkto redakcijai, negalėtų iš viso gauti išmokos. Kitoks šios formuluotės aiškinimas (loginis ar sisteminis) taip pat neleidžia suprasti Reglamento 156 punkto, kaip nustatančio vienodas sąlygas visiems Tarybos nariams. Toks teisinis reguliavimas diskriminuoja kai kuriuos Tarybos narius ir prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 daliai. Teismas nurodė, kad viešojoje teisėje yra vadovaujamasi principu „draudžiama viskas, kas nėra leista“. Remiantis šiuo principu, savivaldybės tarybos teisė numatyti išmokas dėl patirtų išlaidų savivaldybės tarybos nariams negali būti aiškinama plečiamai, kaip suteikianti įgaliojimus numatyti išmokas ne tik savivaldybės tarybos nariams, bet ir papildomas išmokas savivaldybės pareigūnams. Todėl Reglamento 156 punktas negali būti suprantamas kaip leidžiantis susieti Tarybos nariams skiriamų išmokų dydį su jų einamomis savivaldybės pareigūnų (mero, mero pavaduotojų, mero patarėjų ar komitetų ir komisijų pirmininkų) pareigomis. Savivaldybės tarybos narių veiklos funkcinės ypatybės yra vienodos visiems savivaldybės tarybos nariams: jie turi dalyvauti savivaldybės tarybos posėdžiuose, komitetų ir komisijų darbe, bendrauti su rinkėjais, juos atstovauti ir jiems atsiskaityti. Turint omenyje savivaldybės tarybos narių lygiateisiškumą, tai, kad juos išrenka visi savivaldybės nuolatiniai gyventojai, kad kiekvienas savivaldybės tarybos narys yra visos savivaldybės bendruomenės atstovas, objektyviai negalimas vienų savivaldybės tarybos narių padidintas atstovavimo ir bendravimo su rinkėjais krūvis, lyginant su kitais savivaldybės tarybos nariais. Vietos savivaldos įstatyme numatytoms savivaldybės pareigūnų funkcijoms atlikti įstatymas numato galimybę steigti pagalbinį aparatą, kurio funkcija yra ne tik pagalba merui, rengiantis savivaldybės tarybos posėdžiams bei vykdant kitą veiklą, bet kartu ir mero bei jo pavaduotojų finansinis bei ūkinis aprūpinimas. Vietos savivaldos įstatyme (pvz., šio įstatymo19 straipsnio 14 dalyje) yra numatyti specialūs instrumentai ir savivaldybės administracijos pareigos, susijusios su savivaldybės mero ir kitų pareigūnų finansiniu, ūkiniu bei materialiniu aptarnavimu. Šių instrumentų tikslas ir yra kompensuoti galimas papildomas išlaidas, kurias patiria savivaldybės pareigūnai, vykdydami savo funkcijas savivaldybės taryboje.
Teismas nurodė, kad Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalis nedetalizuoja, kiek išsamiai savivaldybės tarybos veiklos reglamente turėtų būti aprašyta išmokų savivaldybės tarybos nariams skyrimo ir jų dydžio nustatymo tvarka, todėl Reglamento 155 ir 156 punktai neprieštarauja šiai įstatymo normai ta apimtimi, kad juose nėra reglamentuota, kaip tvirtinamas išmokos dydis.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo iš dalies pakeisti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 11 d. sprendimą ir pripažinti, kad Reglamento 155 ir 156 punktai, kurie nustato išmokų Tarybos nariams mokėjimą, tačiau nereglamentuoja, kaip tvirtinamas tokių išmokų dydis, prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 daliai (2008 m. rugsėjo 15 d. įstatymo Nr. X-1722 redakcija); kad Reglamento 155 ir 156 punktai, kuriuose nėra nustatyta, kad išmokos Tarybos nariams skiriamos atsiskaitytinai, prieštarauja Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 daliai (2001 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. IX-574 redakcija). Kitą Panevėžio apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 11 d. sprendimo dalį pareiškėjas prašo palikti nepakeistą.
Pareiškėjas nurodo, kad, pagal Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalį, turi būti žinomos su savivaldybės tarybos nario veikla susijusios kanceliarijos, pašto, telefono, interneto ryšio, transporto išlaidos; turi būti žinoma, kiek paslaugų suteikia ar už jas apmoka tiesiogiai savivaldybės administracija; išmokos dydis, atsiradęs kaip skirtumas tarp išlaidų ir šių išlaidų kompensavimo, kurį atlieka savivaldybės administracija, turi būti tvirtinamas savivaldybės tarybos veiklos reglamente nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju Reglamente tokia tvarka nėra nustatyta. Tai, kad įstatyme nėra detalizuota, kiek išsamiai savavaldybės tarybos veiklos reglamente turėtų būti aprašyta išmokų savivaldybės tarybos nariams skyrimo ir jų dydžio nustatymo tvarka, nereiškia, kad tos tvarkos visai neturi būti. Šiuo atveju išmokos Tarybos nariams mokamos neatsižvelgiant į tai, kiek paslaugų nesuteikia ar už jas neapmoka tiesiogiai savivaldybės administracija, ir tai pažeidžia Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalį. Pareiškėjas nurodo, kad, pagal Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, savivaldybė yra viešasis juridinis asmuo. Analizuojant Buhalterinės apskaitos įstatymą, nekyla abejonių, kad savivaldybės ir jos institucijų buhalterinė veikla, jos apskaita ir organizavimas turi būti vykdomi laikantis šio įstatymo nuostatų. Nagrinėjamu atveju Taryba, tvirtindama Reglamentą ir numatydama jame išmokų Tarybos nariams mokėjimo galimybę, turėjo nustatyti, kad savivaldybės administracija, pervesdama išmokas į asmenines Tarybos narių sąskaitas, vadovautųsi Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies nuostatomis, reikalaujančiomis išlaidas pagrįsti jas patvirtinančiais dokumentais. Pareiškėjas nurodo, kad lėšos, kuriomis disponuoja savivaldybės administracija, yra savivaldybės biudžeto lėšos. Tiek visuomenė, tiek institucijos, prižiūrinčios, ar teisėtai, efektyviai ir ekonomiškai naudojamos savivaldybės biudžeto lėšos, turi teisę žinoti, kur ir kaip jos naudojamos. Išmokos savivaldybės tarybos nariams nėra darbo užmokestis, o tai yra tikslinės lėšos. Pervedus konkrečią sumą į savivaldybės tarybos nario sąskaitą, nereiškia, kad visos šios lėšos bus panaudojamos realiai patirtoms išlaidoms kompensuoti. Savivaldybės tarybos narys tokiu atveju gauna papildomų, teisės aktuose nenustatytų pajamų, todėl ir yra būtina nustatyti, kad už šių lėšų panaudojimą būtų atsiskaitoma. Pareiškėjas nurodo, kad nagrinėjamu atveju Reglamento 155 ir 156 punktuose nėra reikalavimo atsiskaityti dėl išmokų mokėjimo ir naudojimo. Tai kelia abejonių dėl šių punktų atitikimo Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 daliai. Pareiškėjas nurodo, kad Seimo nariams su jų parlamentine veikla susijusioms išlaidoms taip pat yra skiriamos lėšos, tačiau, kaip nurodyta Seimo statuto 15-3 straipsnio 3 dalyje, kiekvieną mėnesį tam tikro dydžio lėšų suma yra skiriama atsiskaitytinai. Reglamentuojant išmokų savivaldybės tarybos nariams skyrimą, turi būti vadovaujamasi panašius santykius reglamentuojančia minėta Seimo statuto nuostata.
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 11 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta pripažinti, kad Utenos rajono savivaldybės tarybos 2009 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. TS-3 (2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. TS-236 redakcija) patvirtinto Utenos rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamento 156 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad išmokos skiriamos „Tarybos nariams, dėl jų funkcijų ypatybių turintiems padidintą atstovavimo ir bendravimo su rinkėjais krūvį“, prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 daliai.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, kad Reglamento 156 punktas neprieštarauja norminiams aktams, taip pat ir Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 daliai. Atsakovas nurodo, kad Vietos savivaldos įstatymo 23 straipsnio 5 punkte nustatyta savivaldybės tarybos nario pareiga nuolat bendrauti su rinkėjais ir ne rečiau kaip vieną kartą per metus atsiskaityti rinkėjams savivaldybės tarybos veiklos reglamento nustatyta tvarka. Įstatymas neapibrėžia bendravimo su rinkėjais nuolatinumo sąvokos bei nenustato bendravimo intensyvumo. Įstatymas nedraudžia atskiriems savivaldybės tarybos nariams, laikantis įstatyme nustatyto bendravimo nuolatinumo principo, turėti skirtingą bendravimo su rinkėjais intensyvumą. Tai atitinka realias savivaldybės tarybos narių atstovavimo rinkėjams sąlygas, sąlygojamas skirtingų rinkėjų grupių poreikių bei savivaldybės teritorijoje vykdomų projektų bei renginių ypatumų. Atsakovas nurodo, kad Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalis nedraudžia mokėti diferencijuotas išmokas savivaldybės tarybos nariams. Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad savivaldybės tarybos nariui su jo, kaip tarybos nario, veikla susijusioms kanceliarijos, pašto, telefono, interneto ryšio, transporto paslaugoms apmokėti kas mėnesį gali būti mokama išmoka. Išmokos dydis priklauso nuo to, kiek minėtų paslaugų nesuteikia ir neapmoka tiesiogiai savivaldybės administracija. Kitų apribojimų įstatymas nenumato. Taip pat Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išmokos dydis tvirtinamas savivaldybės tarybos veiklos reglamento nustatyta tvarka. Tvirtinimo tvarkos įstatymas nedetalizuoja. Nagrinėjamu atveju Reglamentu patvirtintas išmokų dydis ir jų mokėjimo tvarka atitinka Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalį. Atsakovas nurodo, kad Reglamentu nustatytas teisinis reguliavimas ne tik užtikrina racionalų turimų lėšų panaudojimą, bet ir atitinka savivaldybėje susiklosčiusią darbo tvarką. Sprendimas nustatyti būtent tokią Reglamento 156 punkto redakciją buvo priimtas bendru Tarybos narių sutarimu, atsižvelgiant į ne vienerių metų Tarybos darbo praktiką. Reglamento 156 punkto redakciją neatima galimybės nei vienam Tarybos nariui gauti išmokas, numatytas Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje. Atsakovas nurodo, kad Reglamentu nustatytas diferencijuotas išmokų dydis neprieštarauja ir teismų praktikai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr. A438 - 560/2009).
Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą pareiškėjas prašo šį apeliacinį skundą atmesti.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad nei meras, nei jo pavaduotojas negali gauti papildomų išmokų su jų, kaip savivaldybės tarybos narių, veikla susijusioms kanceliarijos, pašto, telefono, interneto ryšio, transporto išlaidoms padengti. Visiems savivaldybės tarybos nariams turi būti nustatytas vienodas išmokų dydis su jų, kaip savivaldybės tarybos narių, veikla susijusioms kanceliarijos, pašto, telefono, interneto ryšio, transporto išlaidoms padengti. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju atsakovas nustatė diferencijuotas išmokas Tarybos nariams ir būtent merui, jo pavaduotojui bei komitetų pirmininkams, kaip Tarybos nariams, išmokos kanceliarijos, pašto, telefono, interneto ryšio, transporto išlaidoms padengti yra didesnės nei kitiems Tarybos nariams.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą atsakovas prašo šį apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Pareiškėjas kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su abstrakčiu prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą. Kadangi nagrinėjamoje byloje į apygardos administracinį teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo kreipėsi ne individualią bylą nagrinėjantis teismas, o Vyriausybės atstovas Utenos apskrityje, todėl norminio administracinio akto teisėtumo bylos išsprendimas tiesiogiai nėra susijęs su individualių asmenų teisių gynimu.
Pareiškėjas prašė ištirti, ar Utenos rajono savivaldybės tarybos 2009 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. TS-3 (2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. TS-236 redakcija) patvirtinto Utenos rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamento 156 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad išmokos skiriamos tarybos nariams, dėl jų funkcijų ypatybių turintiems padidintą atstovavimo ir bendravimo su rinkėjais krūvį, neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 daliai; taip pat prašė ištirti, ar Utenos rajono savivaldybės tarybos 2009 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. TS-3 (2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. TS-236 redakcija) patvirtinto Utenos rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamento 156 punktas neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnio 1 daliai, 23 straipsnio 5 punktui ir Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 daliai.
Po skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo Utenos rajono savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 23 d. sprendimu Nr. TS-233 buvo pakeistas Utenos rajono savivaldybės tarybos 2009 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. TS-3 (2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. TS-236 redakcija) patvirtinto Utenos rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamento 156 punktas (b. l. 74). Taigi Utenos rajono savivaldybės tarybos 2009 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. TS-3 (2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. TS-236 redakcija) patvirtinto Utenos rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamento 156 punkto, kurio teisėtumą buvo prašoma ištirti šioje administracinėje byloje, redakcija neteko galios.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad ginčijamo norminio administracinio akto panaikinimas iki sprendimo byloje priėmimo reiškia, jog tais atvejais, kai į administracinį teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo kreipiasi ne teismai, o kiti Administracinių bylų teisenos įstatymo 110 straipsnyje nurodyti subjektai, norminio administracinio akto teisėtumo byla praranda savo objektą. Ginčijamas norminis administracinis aktas yra panaikintas, o jo teisėtumo ar neteisėtumo konstatavimas administracinio teismo sprendimu nėra būtinas, siekiant administraciniam ar bendrosios kompetencijos teismui įvykdyti teisingumą individualioje byloje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I1-1/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I6-2/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis administracinėje byloje A756-1405/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1421/2010 ). Nors šiuo atveju ginčijamo norminio administracinio akto dalis neteko galios jau po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, tačiau pirmosios instancijos teismo sprendimas dar nėra įsiteisėjęs, nes buvo apskųstas apeliacine tvarka (Administracinių bylų teisenos įstatymo 96 straipsnio 2 dalis). Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, ir šioje byloje turi būti atsižvelgta į minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse suformuotą įstatymų aiškinimo ir taikymo praktiką. Dėl šių motyvų pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl Utenos rajono savivaldybės tarybos 2009 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. TS-3 (2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. TS-236 redakcija) patvirtinto Utenos rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamento 156 punkto teisėtumo tyrimo naikintinas ir byla šioje dalyje nutrauktina.
Pažymėtina, kad norminio administracinio akto teisėtumo bylos nutraukimas dėl šio norminio administracinio akto panaikinimo (pakeitimo), neužkerta kelio individualią bylą nagrinėjančiam administraciniam ar bendrosios kompetencijos teismui kreiptis į administracinį teismą prašant ištirti nebegaliojančio (pakeisto) norminio administracinio akto teisėtumą.
Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad Utenos rajono savivaldybės tarybos 2009 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. TS-3 (2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. TS-236 redakcija) patvirtinto Utenos rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamento 155 punktas neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 daliai (2008 m. rugsėjo 15 d. įstatymo Nr. X-1722 redakcija) bei Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 daliai (2001 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. IX-574 redakcija), teisingai aiškino minėtų įstatymų nuostatas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl Utenos rajono savivaldybės tarybos 2009 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. TS-3 (2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. TS-236 redakcija) patvirtinto Utenos rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamento 155 punkto atitikties Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 daliai (2008 m. rugsėjo 15 d. įstatymo Nr. X-1722 redakcija) bei Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 daliai (2001 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. IX-574 redakcija). Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nėra išdėstęs naujų aplinkybių, į kurias nebūtų atsižvelgęs pirmosios instancijos teismas, todėl teisėjų kolegija nekartoja pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytų argumentų dėl Utenos rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamento 155 punkto teisėtumo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl Utenos rajono savivaldybės tarybos 2009 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. TS-3 (2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. TS-236 redakcija) patvirtinto Utenos rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamento 155 punkto atitikties Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 daliai (2008 m. rugsėjo 15 d. įstatymo Nr. X-1722 redakcija) bei Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 daliai (2001 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. IX-574 redakcija) paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktu, 140 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktais, teisėjų kolegija
nutaria:
Apeliacinius skundus patenkinti iš dalies.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 11 d. sprendimo dalį, kuria pripažinta, kad Utenos rajono savivaldybės tarybos 2009 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. TS-3 (2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. TS-236 redakcija) patvirtinto Utenos rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamento 156 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad išmokos skiriamos „Tarybos nariams, dėl jų funkcijų ypatybių turintiems padidintą atstovavimo ir bendravimo su rinkėjais krūvį“, prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 daliai bei sprendimo dalį, kuria pripažinta, kad Utenos rajono savivaldybės tarybos 2009 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. TS-3 (2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. TS-236 redakcija) patvirtinto Utenos rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamento 156 punktas neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnio 1 daliai, 23 straipsnio 5 punktui ir Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 daliai, panaikinti ir bylą šioje dalyje nutraukti.
Kitą Panevėžio apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 11 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.