Vilniaus apygardos teismo nutartis

2008-03-17 · Civilinė byla Nr. 2A-278-467/2008

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-03-17
Bylos Nr.
2A-278-467/2008
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Alma Urbanavičienė (pran.), Dalia Višinskienė, Petras Jaržemskis
Atsakovas
O. R.
Ieškovas
Č. J. K.
Trečiasis asmuo
Vilniaus apskrities viršininko administracija
Kategorijos
  • 42.11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr.2A37-278/08Procesinio sprendimo kategorijos 42.11.2.; 121.15.; 121.18.; 121.21.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2007 m. kovo 17 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės (pranešėja),

kolegijos teisėjų Dalios Višinskienės, Petro Jaržemskio,sekretoriaujant Agnei Bajarūnaitei,

dalyvaujant ieškovo atstovėms adv. Saulei Katauskaitei, adv. Eglei Katauskaitei Petronienei,

atsakovei O. R.,atsakovės atstovams adv. Anatolijui Vilkui, adv. Rimui Alijui Kalkiui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės O. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Č. J. K. ieškinį atsakovei O. R. dėl 1996-06-05 įsakymo ir 2002-10-14 sutarties pripažinimo negaliojančiais bei ieškovo pripažinimo žemės sklypo pirkėju, tretysis asmuo - Vilniaus apskrities viršininko administracija.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas Č.J. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir, jį patikslinęs, prašė: pripažinti negaliojančiu 1996-06-05 Vilniaus apskrities valdytojo įsakymo dėl faktiškai naudojamos namų valdos 2531 kv.m žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pardavimo dalį, kurioje žemės sklypo naudotoja/pirkėja įrašyta O. R., žemės sklypo naudotoju/pirkėju pripažinti Č.J. K.; pripažinti negaliojančia 2002-10-14 Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties dėl 2531 kv.m žemės sklypo (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo dalį, kurioje pirkėja įrašyta O. R., žemės sklypo pirkėju pagal šią sutartį pripažinti Č.J. K.. Nurodė, kad jis (ieškovas) 1991-1992 metais turėjo galimybę gauti kelis žemės sklypus (duomenys neskelbtini). Tuo metu jis nesutarė su žmona, todėl susitarė su seserimi O. R., kad formaliai žemės sklypas bus įformintas jos vardu, o vėliau ji ieškovui neatlygintinai perleis šį žemės sklypą. 1992-04-10 buvo pasirašyta sutartis, kuria įtvirtintas ieškovo ir atsakovės žodinis susitarimas. 1992-04-23 O. R. pasirašė žemės sklypo naudojimo (nuomos) individualiai statybai sutartį, kurios pagrindu formaliai išsipirko žemės sklypą iš valstybės, nes už sklypą sumokėjo ieškovas. Beveik kasmet ieškovas savo lėšomis mokėjo ir žemės mokestį. Atsiradus galimybei nusipirkti šalia minėto sklypo esančią valstybinę žemę, ieškovas rūpinosi perkamo iš valstybės žemės sklypo formalumų sutvarkymu. Prašymas parduoti 1031 kv.m žemės sklypą formaliai buvo paduotas atsakovės vardu 1996-01-09, nors jį prašymą padavė ir jį pasirašė ieškovas. Ieškovo lėšomis buvo apmokėtas ir šio žemės sklypo dalies įsigijimas. Iki šiol atsakovė neneigė ieškovo teisių į žemės sklypą (duomenys neskelbtini), pripažino jį faktiniu sklypo savininku, tačiau paprašius įvykdyti 1992-04-10 susitarimą dėl sklypo perleidimo, atsisakė. Nuo 1992 metų pabaigos ieškovas naudojosi ginčo žemės sklypu (augino jame daržoves), o atsakovė tik neseniai susidomėjo sklypu, ilgą laiką net nežinojo, kur šis sklypas yra.

Atsiliepimas

Atsakovė O. R. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ji (atsakovė) ir jos broliai J. ir R. K. nustatyta tvarka kreipėsi į Trakų Vokės apylinkės tarybą, prašydami parduoti po 0,15 ha žemės individualių gyvenamųjų namų statybai. 1992-02-28 Trakų Vokės apylinkės tarybos I šaukimo 9 sesija priėmė sprendimą „Dėl žemės sklypų išskyrimo individualių namų statybai (duomenys neskelbtini)“. 1992-08-04 Vyriausybės įgaliotinis Vilniaus rajonui priėmė potvarkį Nr.1025 p „Dėl žemės sklypų privačių namų valdoms pardavimo“. Priedėlyje Nr.1 prie šio potvarkio namų valdų sklypų sąraše buvo išvardinti visi asmenys, kuriems buvo nuspręsta parduoti po 0,15 ha žemės individualių gyvenamųjų namų statybai. Atsakovė tame sąraše įrašyta 63 numeriu, o ieškovo sąraše nėra. Už pirktą žemę mokėjo ieškovė pati, visuose kvituose, kuriais remiasi ieškovas, mokėtoja nurodyta atsakovė, kvitai, kuriuose yra ieškovo parašai, tebuvo ieškovo paslauga atsakovei. Sudarydama sutartis su valstybės įgaliotais pareigūnais dėl žemės sklypo įsigijimo, ji minėtose sutartyse išreiškė savo tikrąją valią. Jokių apsimestinio arba kito sandorio priedangos elementų tose sutartyse iš atsakovės pusės nebuvo. Už nupirktą žemę atsakovė sumokėjo savo asmeniniais pinigais. Jokių apsimestinių susitarimų su ieškovu nebuvo.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2007 m. lapkričio 28 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai: pripažino negaliojančia 1996-06-05 Vilniaus apskrities valdytojo įsakymo Nr.621-41 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo Vilniaus rajone“ dalį, kurioje 2531 kv.m žemės sklypo (duomenys neskelbtini) naudotoja ir pirkėja įrašyta O. R., ir Č. J. K. pripažino šio žemės sklypo naudotoju ir pirkėju; pripažino negaliojančia 2002-10-14 Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties dėl 2531 kv.m žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalį, kurioje pirkėja įrašyta O. R., Č. J. K. pripažino 2531 kv.m žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pirkėju. Teismas nustatė, kad ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo metu vienos iš sandorio šalies, tai yra pirkėjos O. R., valia buvo su trūkumais, ką įrodo 1992-04-10 sutartis. 1992 metais, atsakovei įsigyjant žemės sklypą iš valstybės, tikroji jos valia buvo laikinai įgyti nuosavybės teises į žemės sklypą (duomenys neskelbtini), vėliau šias teises ketinant perduoti ieškovui. Rašytiniais įrodymais pagrįsti faktai rodo, kad abi 1992-04-10 sutarties šalys pripažino šią sutartį. Kad atsakovės, kaip ginčo žemės sklypo pirkėjos valia 1992 metais įsigyjant žemės sklypą iš valstybės, buvo su trūkumais, rodo ir tai, kad ne ji rūpinosi šio žemės sklypo gavimu, ir net nežinojo, kur gaunamas sklypas yra. Atsakovė, sutikdama su tuo, jog žemės sklypas laikinai teisiškai būtų įformintas jos vardu, siekė padėti savo broliui Č.J. K., kuris žemės sklypo privatizavimo metu turėjo problemų santuokoje. Ginčo žemės sklypas buvo gautas tik ieškovo pastangų bei asmeninių ryšių dėka. Žemės sklypai 1991-1992 metais Trakų Vokėje buvo skirstomi tik eksperimentinio Trakų Vokės žemės ūkio instituto darbuotojams arba su šiuo ūkiu susijusių įmonių darbuotojams, o ieškovas ilgą laiką dirbo vaisių-daržovių bazės direktoriumi, gerai pažinojo šio eksperimentinio ūkio vadovus. Ieškovas nuo pat pradžių naudojosi ginčo žemės sklypu, tuo tarpu atsakovė tik prieš kelis metus sužinojo, kur šis žemės sklypas yra. 1996-06-05 Vilniaus apskrities valdytojo įsakymo priėmimo metu ginčo žemės sklypo (duomenys neskelbtini) faktiniu naudotoju buvo ieškovas Č.J. K.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė O. R. prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Nurodo, kad teismas pažeidė procesines ir materialinės teisės normas, netinkamai jas pritaikė, netinkamai ir nevisapusiškai vertino byloje esančius įrodymus, kai kurių nevertino apskritai, pažeidė betarpiškumo principą. Netinkamai įtraukė į bylą trečiuoju asmeniu Vilniaus apskrities viršininko administraciją, nes ji, kaip ginčijamos sutarties šalis, privalėjo būti įtraukta bendraatsakoviu. Nors teismas pripažino negaliojančia 2002-10-14 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį, patvirtintą notarės D. Bieliūnaitės, tačiau notarės neįtraukė į bylą trečiuoju asmeniu, tuo pažeisdamas jos interesus. Teismas, priimdamas sprendimą, aprašomojoje dalyje, kurioje reikalaujama konstatuoti teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes, apsiribojo tik ieškovo reikalavimų ir paaiškinimų atkartojimu. Neaišku, kokius atsakovės valios trūkumus, nustatė teismas. Teismas netinkamai taikė ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kurioje suformuluota teisės aiškinimo ir taikymo taisyklė, pagal kurią teismas gali spręsti sandorio ar akto negaliojimo klausimą, tirti su tuo susijusius įrodymus, jeigu šis sandoris turi akivaizdžių niekinio sandorio požymių. Teismas akivaizdžių niekinio sandorio, sudaryto tarp ieškovo ir atsakovės, požymių nenustatė, tačiau nenurodė tokio sprendimo motyvų. Jokių pagrindų pripažinti atsakovės sandorį, sudarytą su valstybe, negaliojančiu, teismas nenustatė, bet šį sandorį pripažino negaliojančiu. Ieškovas neturėjo teisės reikšti atsakovei ieškinį, nes jis nebuvo sandorio, sudaryto tarp atsakovės ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos, šalimi ir nedalyvavo sudarant šį sandorį. Teismas nepagrįstai ir neteisėtai suformulavo sprendimo rezoliucinę dalį, nes tokia sprendimo formuluotė prieštarauja sandorių sudarymo principams, kadangi ieškovas teismo iniciatyva dirbtinai tapo sandorio šalimi, nors šio sandorio sudaryme nedalyvavo.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas Č.J. K. prašo apeliacinį skundą atmesti, sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas pasirėmęs 1992-04-10 sutartimi, laikė, jog ši sutartis, nepaisant jos formos trūkumų, išreiškė tikrąją ieškovo ir apeliantės valią – laikinai įforminti žemės sklypą (duomenys neskelbtini) apeliantės O. R. vardu. Byloje pakanka įrodymų, liudijančių tokio susitarimo tarp ieškovo ir atsakovės buvimą bei atskleidžiančių tokio susitarimo turinį.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovė ir jos atstovai apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti, ieškovo atstovės – prašė atmesti. Teismo posėdyje CPK 314 straipsnio tvarka buvo priimti ir ištirti nauji įrodymai: advokato užklausimas Lietuvos notarų rūmams ir atsakymas į jį, 1992-04-10 sutarties nuorašo originalas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovės O. R. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentus ir motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas skundžiamam teismo sprendimui panaikinti.

CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Taigi ieškovo, Č.J. K., teisė pareikšti ieškinį konkrečiam asmeniui yra neginčijama teisė. Tačiau ieškinys turi būti pareiškiamas tinkamam atsakovui. Šioje byloje ieškovas Č.J. K. tinkama atsakove laikė tik O. R., o pirmosios instancijos teismas Vilniaus apskrities viršininko administraciją atsakovės prašymu įtraukė į bylą trečiuoju asmeniu (b.l. 125). Ieškovas ir jo atstovė nepareiškė motyvuoto prašymo pakeisti trečiąjį asmenį bendraatsakovu (CPK 43 str.), nors, nagrinėjant bylą, nuo pat pradžių buvo akivaizdu, jog ieškinio reikalavimas nukreiptas ne tik prieš O. R., bet ir prieš Vilniaus apskrities viršininko administraciją, kadangi tiek O. R., tiek Vilniaus apskrities viršininko administracija yra ieškovo ginčijamo sandorio šalimis. Tretieji asmenys yra byloje dalyvaujantys asmenys (CPK 37 str. 2 d.). Jie gali būti pareiškiantys savarankiškus reikalavimus (CPK 46 str.) arba jų nepareiškiantys (CPK 47 str.). Asmens, kaip dalyvaujančio procese trečiuoju asmeniu, procesinę padėtį lemia jo suinteresuotumas byla. Tuo tarpu šalis (ieškovas) reiškia reikalavimą savo pažeistoms teisėms ar įstatymo saugomam interesui apginti. Reikalavimas reiškiamas kitai šaliai (atsakovui). Tik esant atsakovui, kaip materialiojo teisinio santykio subjektui, teismas galį priimti sprendimą, sukeliantį tam asmeniui teisines pasekmes. Kol asmuo nėra atsakovas, dėl tokio asmens teismas negali priimti jo teises ir pareigas nustatančio sprendimo. CPK 45 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta galimybė netinkamą šalį pakeisti tinkama šalimi. Netinkamos šalies pakeitimas tinkama šalimi taip pat reiškia, kad teismas ieškovo prašymu gali pakeisti toje byloje dalyvaujančio asmens procesinę padėtį. Šioje byloje aktualu tai, kad ieškovas neprašė ir net nenorėjo Vilniaus apskrities viršininko administracijos įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu (b.l. 125). Pirmosios instancijos teismas, įtraukdamas vieną iš ginčijamo sandorio šalių tik trečiuoju asmeniu ir tenkindamas ieškinį, netinkamai pritaikė CPK 45 straipsnio nuostatas, kadangi iš ginčojamo sandorio atsiranda jo šalių CPK 43 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas privalomas procesinis bendrininkavimas – Vilniaus apskrities viršininko administracija, atstovaudama valstybę, išreiškė savo valią dėl sandorio su atsakove O. R. sudarymo bei šio sandorio pasekmių. Jį lemia materialieji teisiniai santykiai, iš kurių kilo nagrinėjamas ginčas. Be to ir pirmasis ieškovo reikalavimas, kuriuo yra ginčijamas 1996-06-05 Vilniaus apskrities valdytojo įsakymas, yra susijęs su valstybės interesų atstovavimu. Taigi ir šiuo atveju turėjo būti ginamas viešasis interesas, todėl Vilniaus apskrities viršininko administracija byloje turėjo dalyvauti kaip atsakovas, o pirmosios instancijos teismas turėjo priimti sprendimą dėl šalies pakeitimo nepriklausomai nuo to, jog ieškovas, naudodamasis savo procesinėmis teisėmis, nepareiškė tokio prašymo. Teismas neturėjo apsiriboti vien gramatiniu CPK 45 straipsnio nuostatų aiškinimu bei taikymu. Dėl netinkamos Vilniaus apskrities viršininko administracijos procesinės padėties (netinkamo procesinės teisės normų pritaikymo) nagrinėjama byla galėjo būti neteisingai išspręsta, kas sudaro pagrindą apskųstajam teismo sprendimui panaikinti ir bylai grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nes šis pažeidimas negali būti pašalintas apeliacinės instancijos teisme (CPK 320 str., 329 str. 1 d.).

CPK 230 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad posėdžio pirmininkas į parengiamąjį teismo posėdį iškviečia šalis ir jas apklausia, siekdamas išsiaiškinti ginčo esmę, galutinai suformuluoti šalių reikalavimų ir atsikirtimų į pareikštus reikalavimus turinį, įrodymus, kuriais jos grindžia savo reikalavimus, bei atsikirtimus, įtrauktinus dalyvauti byloje asmenis ir atlieka kitus veiksmus, kurie, teismo manymu, reikalingi tinkamai išnagrinėti bylą teismo posėdyje. Nagrinėjamoje byloje įvyko ne vienas parengiamasis teismo posėdis, tačiau pirmosios instancijos teismas pagal pareikštą ieškinio dalyką neišsiaiškino, ar pareikšti visi reikalavimai, kurie yra pagrindas ieškovui norimam rezultatui pasiekti. Byloje nustatyta, kad atsakovė O. R. kreipėsi į Trakų Vokės apylinkės tarybą, prašydama išskirti ir parduoti jai 0,15 ha žemės individualių gyvenamųjų namų statybai. 1992-02-28 Trakų Vokės apylinkės tarybos I šaukimo 9 sesija priėmė sprendimą „Dėl žemės sklypų išskyrimo individualių namų statybai (duomenys neskelbtini) “, o 1992-08-04 Vyriausybės įgaliotinis Vilniaus rajonui priėmė potvarkį Nr.1025p „Dėl žemės sklypų privačių namų valdoms pardavimo“. Priedėlyje Nr.1 prie šio potvarkio „Trakų Vokės apylinkės parduodamų privačių namų valdų sklypų sąraše“ yra įrašyta atsakovė O. R., kuriai nuspręsta parduoti 0,15 ha žemės individualaus gyvenamojo namo statybai. Be to O. R. 1996-01-09 prašymu prašė parduoti jai 1031 kv.m žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Nurodyti atsakovės prašymai ir administraciniai aktai buvo pagrindas Vilniaus apskrities valdytojui priimti 1996-06-05 įsakymą Nr.621-41 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo Vilniaus rajone“ bei Vilniaus apskrities viršininko administracijai pasirašyti su atsakove 2002-10-14 Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties dėl 2531 kv.m žemės sklypo (duomenys neskelbtini). Apeliantė pagrįstai atsiliepimuose į ieškinį ir apeliaciniame skunde nurodo, kad, nenuginčijus jos valios išraiškos prašymuose ir atitinkamų administracinių aktų dalies jos atžvilgiu, negalima paneigti ir ieškinyje nurodyto Vilniaus apskrities valdytojo 1996-06-05 įsakymo bei 2002-10-14 Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties. Tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškinį patenkino ir pripažino nurodytą įsakymą bei sutartį dalyje negaliojančiais, nors, esant tokioms aplinkybėms, teismas turėjo išaiškinti ieškovui atsakovės O. R. valios išraiškos prašymuose ir atitinkamų administracinių aktų dalies jos atžvilgiu reikšmę iš jų kylančioms pasekmėms. Teismas to nepadarė, todėl konstatuotina, kad buvo įvykdytas formalusis, bet ne tikrasis teisingumas. Nurodytais motyvais teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad, neišsprendus klausimo dėl atsakovės O. R. valios išraiškos prašymuose ir atitinkamų administracinių aktų dalies jos atžvilgiu pagrįstumo, teismas negalėjo tinkamai išspręsti ir ieškovo reikalavimų dėl šalies (atsakovės O. R. į ieškovą Č.J. K.) pakeitimo Vilniaus apskrities valdytojo 1996-06-05 įsakyme bei 2002-10-14 Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartyje. Šiuo atveju teismas, pažeisdamas CPK 228 straipsnio 1 dalies bei CPK 230 straipsnio 1 dalies reikalavimus, tinkamai neišsiaiškino ginčo esmės ir nepasiūlė šalims galutinai suformuluoti savo reikalavimus bei atsikirtimus į juos, atsižvelgiant į tai, kad ginčijamas įsakymas ir sandoris yra priimti atsakovės O. R. prašymų ir kitų administracinių aktų pagrindu. Šis procesinis teisės normų pažeidimas taip pat turėjo įtakos neteisėto sprendimo priėmimui. Kadangi šio esminio procesinės teisės normų pažeidimo nėra galimybės ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl ir dėl šios priežasties apskųstasis teismo sprendimas naikintinas ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).

Kaip jau buvo minėta, apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tačiau apeliacija yra ne bylos nagrinėjimas iš naujo, o tik jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Tai lemia, kad apeliacinės instancijos teismas negali nustatinėti naujų bylos aplinkybių, kurios nesiaiškintos pirmosios instancijos teisme, taip pat priimti, tirti ir vertinti naujų įrodymų (išskyrus naujų įrodymų pateikimo išimtis, nurodytas CPK 314 str.). Civilinės bylos įrodinėjimo dalykas (aplinkybės, kuriomis šalys remiasi ir kurias reikia nustatyti siekiant teisingai išnagrinėti bylą) yra nurodomas šalių procesiniuose dokumentuose (ieškinyje, atsiliepime į ieškinį, priešieškinėje, dublike, triplike). Pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui teisme ir bylos nagrinėjimo teisme stadijose pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į šalių ginčo pobūdį ir į byloje taikytinų teisės normų turinį, gali patikslinti įrodinėjimo dalyką ir nurodyti šalims, kurias aplinkybes byloje būtina nustatyti, taip pat pareikalauti iš jų įrodymų (CPK 159, 179, 225, 230 str. ir kt.). Jeigu teismas baigiamųjų kalbų metu arba išėjęs į pasitarimų kambarį pripažįsta, kad reikia nustatyti naujas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, arba ištirti naujus įrodymus, jis priima nutartį atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės (CPK 256 str.). Išnagrinėjęs bylą, pirmosios instancijos teismas priima teismo sprendimą, kuriame konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas šioje byloje (CPK 265 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, prioritetiniu įrodymu laikė šalių 1992-04-10 sudarytą sutartį ir ja rėmėsi, nors būtent šią sutartį atsakovė prašė laikyti niekine, neturinčia įrodomosios galios ir prašė ja nesiremti. Teismas, kaip iš esmės teisingai nurodo apeliantė, sprendime nepasisakė, kodėl šią sutartį pripažino tinkamu įrodymu, nemotyvuotai atmetė ne tik atsakovės atsikirtimus į ieškinį, bet ir jos pateiktus rašytinius įrodymus, kuo pažeidė CPK 265 straipsnio 1 dalies ir 270 straipsnio 4 dalies nuostatas.

Kaip jau buvo minėta, apeliacinės instancijos teisme nenustatinėjamos naujos aplinkybės, nes tai, nėra bylos nagrinėjimas iš naujo (apeliacijos objektas yra ne šalių ginčas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės teisiškai nevertino šalių 1992-04-10 sudarytos sutarties, bet ja pasirėmė besąlygiškai, CPK 314 straipsnio tvarka priėmė naujus įrodymus: advokato užklausimą Lietuvos notarų rūmams ir atsakymą į jį bei 1992-04-10 sutarties nuorašo originalą. Tačiau šių įrodymų teisėjų kolegija negali tinkamai įvertinti, kadangi byloje nėra nustatytos aplinkybės, kurių neišsiaiškinus neįmanoma jos teisingai išnagrinėti ir priimti sprendimą: ar 1992-04-10 yra (buvo) sutarties originalas ir ar šios sutarties nuorašą notarė patvirtino iš originalo. Ši aplinkybė yra reikšminga atsakovės atsikirtimams į ieškinį – kad ji buvo pasirašiusi ant tuščio popieriaus lapo ir kad sutarties originalo nėra - patvirtinti arba paneigti. Dėl to būtina išreikalauti papildomus įrodymus, susijusius su šios aplinkybės nustatymu iš notarės G.Šiško, tvirtinusios sutarties nuorašą, dokumentų archyvo.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, neišsamiai ir nevisapusiškai ištyrė bylos aplinkybes, nepakankamai išsiaiškino ginčo esmę, nepasiūlė šalims pateikti papildomus įrodymus, dėl ko teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikinamas (CPK 320 str., 329 str. 1 d.). Panaikinus teismo sprendimą, byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kadangi konstatuoti procesiniai pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinėje instancijoje, o taip pat pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 str. 1 d. 2 p.). Nagrinėjant bylą iš naujo, aukščiau nurodyti trūkumai šalintini, pasiūlytina šalims pateikti papildomus įrodymus jų nurodytoms aplinkybėms pagrįsti (CPK 179 str. 1 d., 198 str.). Tik pašalinus aukščiau paminėtus trūkumus, pilnai išaiškinus visas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, ištyrus byloje esančius ir papildomai pateiktus su pareikštu ieškinio reikalavimu susijusius įrodymus bei juos tinkamai įvertinus, darytina išvada apie ieškinio pagrįstumą ar nepagrįstumą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 28 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui.

Kolegijos pirmininkė Alma UrbanavičienėKolegijos teisėjai Dalia VišinskienėPetras Jaržemskis