Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Raimundo Jurgaičio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. M. apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2011-10-20 nuosprendžio, kuriuo M. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 176 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 4 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, paskirtos 4 metų laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 3 metų laikotarpiui, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

J. V. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, išaiškinant nukentėjusiajai teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. M. nuteistas už tai, kad jis 2008-05-08, apie 16 val. 30 min., būdamas M. M. individualios įmonės savininkas ir vadovas, būdamas atsakingas už įmonės darbuotojų darbo saugą, (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) girininkijos miško 38 kvartale, neatliko darbdavio pareigos sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo (Nr. X-1169, 2007-06-07 redakcija, Žin., 2007, Nr. 69-2720) (toliau – Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas) 11 straipsnio 1 dalies reikalavimą; nenustatė darbuotojų, dirbančių pavojingus darbus, šiuo atveju – miško ruošos darbus, mokymo ir žinių iš darbuotojų saugos ir sveikatos srities patikrinimo bei šių darbų saugaus atlikimo tvarkos, tuo pažeidė Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 27 straipsnio 5 dalies reikalavimus; nepaskyrė medžių pjovimui ir kitiems pavojingiems miško ruošos darbams vadovauti apmokyto ir atestuoto bei turinčio atitinkamą pažymėjimą pavojingų darbų vadovo, atsakingo už darbų saugą darbo vietoje, tuo pažeidė Miško darbų saugos taisyklių DT 1-96, patvirtintų Lietuvos Respublikos miškų ūkio ministerijos 1996-11-25 įsakymu Nr. 208, (toliau – Miško darbų saugos taisyklės) 68 punkto reikalavimus; būdamas įmonės, vykdančios miško ruošos darbus vadovas (savininkas), nekontroliavo, kad visi laikytųsi darbų saugos reikalavimų, prireikus neinstruktavo darbuotojų vietoje apie tai, kaip saugiai atlikti darbus, tuo pažeidė Miško darbų saugos taisyklių 70 punkto reikalavimus; dėl šių priežasčių buvo palikta nenuleista pjovimo metu įstrigusi eglė, pavojinga jos galimo kritimo zona nebuvo apjuosta gerai matoma juosta, virve ar kitokiu būdu užtverta, tuo pažeidžiant Miško darbų saugos taisyklių 99 punkto reikalavimus, ir to rezultate darbininkas A. V. įstrigusios eglės galimo kritimo zonoje buvo prispaustas bei mirtinai sužalotas kritusios žemyn paliktos nupjautos įstrigusios eglės, t. y. M. M. nuteistas už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos respublikos BK 176 straipsnio 1 dalyje, padarymą.

M. M. apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad nelaimingas atsitikimas įvyko ne dėl to, kad nebuvo raštišku įsakymu paskirtas darbų vadovas, o todėl, kad V. U., žinodamas, kad Miško darbų saugos taisyklių 106 punktas draudžia numušti įstrigusį medį kitu medžiu, to nepaisė ir šis V. U. pažeidimas yra tiesiogiai susijęs su nelaimingu atsitikimu. Teigia, kad nors teismo posėdžio metu V. U. parodė, jog jam buvo žinoma, kad draudžiama įstrigusį medį numušti kitu medžiu, reikėjo tokiu atveju kreiptis į jį (apeliantą), kad jis (apeliantas) su traktoriumi nuleistų įstrigusią eglę, tačiau V. U. to nepadarė.

Nuteistasis nurodo, kad Miško darbų saugos taisyklių 100 punktas draudžia būti įstrigusio, pradėto pjauti ar rauti medžio galimo kritimo zonoje, tačiau žuvusysis A. V. pats dėl itin šiurkštaus neatsargumo pažeidė šį draudimą. Be to, M. M. mano, kad jam nepagrįstai buvo inkriminuotas Miško darbų saugos taisyklių 99 punkto pažeidimas, jog įstrigusio medžio galimo kritimo zona nebuvo apjuosta gerai matoma juosta, virve ar kitokiu būdu užtveriama. Teigia, kad apie įstrigusią eglę jam nebuvo pranešta, buvo bandoma ją numušti kita egle ir galimo jos kritimo zonoje, kuri nebuvo apjuosta, buvo A. V., pats kartu su V. U. sudaręs pavojingą situaciją, o ne nukentėjęs pašalinis žmogus.

Teismo posėdyje nuteistojo M. M. gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. M. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, padarė teisingas išvadas ir pagrįstai M. M. pripažino kaltu pažeidus darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimus ir nuteisė jį pagal Lietuvos Respublikos BK 176 straipsnio 1 dalį.

Nuteistasis M. M. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, be to, byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Teisėjų kolegija pažymi, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), teismui gali tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to šiuo atveju nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Pirmosios instancijos teismo ištirtais ir įvertintais įrodymais – paties nuteistojo M. M., liudytojų V. U., R. J., P. S., T. T., G. V., nukentėjusiosios J. V. parodymais, įvykio vietos apžiūros, akistatos protokoluose, specialisto išvadose, kitoje rašytinėje bylos medžiagoje išfiksuotais duomenimis nustatyta, kad 2008-05-08, apie 16 val. 30 min., (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) girininkijos miško 38 kvartale, buvo palikta nenuleista pjovimo metu įstrigusi eglė, pavojinga jos galimo kritimo zona nebuvo apjuosta gerai matoma juosta, virve ar kitokiu būdu užtverta, ir to rezultate darbininkas A. V. įstrigusios eglės galimo kritimo zonoje buvo prispaustas bei mirtinai sužalotas kritusios žemyn paliktos nupjautos įstrigusios eglės. Tokiu būdu buvo pažeisti Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 11 straipsnio 1 dalies, 27 straipsnio 5 dalies reikalavimai ir Miško darbų saugos taisyklių DT 1-96, patvirtintų Lietuvos Respublikos miškų ūkio ministerijos 1996-11-25 įsakymu Nr. 208, 68, 70, 99 punktų reikalavimai. Šioje byloje apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, išsamiai ir objektyviai ištyrė bylos aplinkybes, išnagrinėjo byloje esančius įrodymus, teismo išvadas grindė byloje surinktais ir ištirtais bei nuosprendyje aptartais įrodymais, išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, taip pat nusikalstamos veikos kvalifikavimo ir bausmės skyrimo motyvus. Pažymėtina tai, kad teismas pakankamą dėmesį skyrė situacijos vertinimui, atliko parodymų analizę, tarpusavyje lygindamas parodymus bei gretindamas juos su kita bylos medžiaga, dėl to visiškai teisingai ir pagrįstai konstatavo, kad M. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 176 straipsnio 1 dalyje.

Lietuvos Respublikos BK 176 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris būdamas darbdaviu ar jo įgaliotu asmeniu, pažeidė darbų saugos įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytus darbų saugos ar sveikatos apsaugos darbe reikalavimus, jeigu dėl to įvyko nelaimingas atsitikimas žmonėms, avarija ar atsirado kitokių sunkių padarinių. Ši įstatymo nuostata reiškia, jog už saugių darbo sąlygų sukūrimą yra atsakingas darbdavys ar jam įgaliotas asmuo, kuriam ir tenka atsakomybė, jei dėl teisės aktuose numatytų reikalavimų saugioms darbo sąlygoms nebuvimo įmonėje, ar jų nepakankamo įdiegimo, įvyksta nelaimingas atsitikimas. Darbdavys paminėtomis sąlygomis neatsako, jei jis nustatyta tvarka yra perdavęs savo pareigas darbų saugos srityje jo įgaliotam asmeniui. Taigi Lietuvos Respublikos BK 176 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektas yra specialusis – darbdavys (įmonės vadovas) arba jo įgaliotas įgyvendinti darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus įmonėje asmuo. Minėto nusikaltimo objektyvioji pusė gali pasireikšti ir veikimu, ir neveikimu, tačiau ji bet kuriuo atveju siejama su darbų saugos įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytų darbų saugos ar sveikatos saugos darbe reikalavimų pažeidimu; pavojingais padariniais – nelaimingo atsitikimo žmonėms, avarijos ar kitokių sunkių padarinių kilimu; priežastinio ryšio tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių buvimu.

Nuteistasis M. M. apeliaciniame skunde neneigia, kad buvo padaryti darbo saugos ir sveikatos apsaugos darbe aktų pažeidimai, dėl ko įvyko nelaimingas atsitikimas darbe – žuvo darbuotojas, tačiau jis teigia, jog to nelaimingo atsitikimo metu jis nebuvo Lietuvos Respublikos BK 176 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos subjektu, nes žodiniu susitarimu atsakingu už darbų saugą ir medienos ruošos darbams vadovauti buvo paskirtas V. U., kuris buvo jo (apelianto) individualios įmonės lėšomis ir iniciatyva apmokytas ir atestuotas bei turėjo reikiamą pažymėjimą ir kuris padarė pagrindinį darbų saugos taisyklių pažeidimą, dėl kurio įvyko nelaimingas atsitikimas. Be to, apelianto teigimu, žuvusysis darbuotojas A. V. dėl didelio neatsargumo pats pažeidė draudimą būti įstrigusio, pradėto pjauti ar rauti medžio galimo kritimo zonoje. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d.).

Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, konstatuoja, jog nuteistojo M. M. apeliacinio skundo teiginiai, kad jis nelaimingo atsitikimo metu nebuvo Lietuvos Respublikos BK 176 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos subjektu, kad dėl padaryto nusikaltimo yra atsakingas V. U., yra nepagrįsti. Iš bylos medžiagos matyti, kad nelaimingas atsitikimas įvyko M. M. individualios įmonės (toliau – M. M. IĮ) darbuotojams dirbant miške. Nuteistasis M. M. byloje aptariamo įvykio metu buvo M. M. IĮ savininkas ir direktorius. Jis turėjo Generalinės miškų urėdijos prie Aplinkos ministerijos išduotą pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo jam suteikta teisė vadovauti miško ruošos darbams (1 t., 127 b. l.), be to, jis buvo išklausęs įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos mokymų programą, jam buvo išduotas darbų saugos pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini), suteikiantis teisę dirbti darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos specialistu (1 t., 126 b. l.). Pažymėtina, kad vadovaujantis Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 11 straipsnio nuostatomis, darbdavio pareiga yra sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais, todėl M. M., kaip individualios įmonės savininkas ir direktorius, privalėjo užtikrinti darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų savo įmonėje įgyvendinimą. Nors nuteistasis teigia, kad žodiniu susitarimu vadovauti medienos ruošos darbams ir atsakingu už darbų saugą buvo paskirtas darbuotojas V. U., tačiau apie žodinį susitarimą su V. U., kad jam (V. U.) suteikiami įgaliojimai, susiję su darbų saugos ir darbuotojų sveikatos reikalavimų įgyvendinimu ir jis yra atsakingas už darbų saugą, kuriuo remiasi nuteistasis, įrodinėdamas savo nekaltumą, byloje nėra jokių duomenų.

Tai, kad byloje nagrinėjamo nelaimingo atsitikimo metu V. U. nebuvo paskirtas vadovauti medienos ruošos darbams, kad jam nebuvo perleista dalis direktoriaus įgaliojimų, susijusių su darbų saugos ir darbuotojų sveikatos reikalavimų įgyvendinimu, ir kad jis nebuvo atsakingas už darbų saugą, patvirtina ir liudytojų, apklaustų bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, parodymai ir rašytinė bylos medžiaga. Liudytoju apklaustas V. U. parodė, kad nors jis ir buvo išklausęs kursus, turėjo pažymėjimą, suteikiantį teisę vadovauti miško ruošos darbams, tačiau įvykio metu jam nebuvo pavesta vadovauti miško darbams ir būti atsakingu už darbų saugą (4 t., 99 b. l.). Šiuos V. U. teiginius patvirtino ir liudytojas R. J., kuris parodė, kad saugaus darbo instruktažus vesdavo M. M., kad V. U. neturėjo didesnių įgaliojimų nei kiti įmonės darbuotojai (4 t., 100 b. l.), liudytojas P. S., kuris parodė, kad V. U. brigadininku buvo vadinamas juokaujant (4 t., 102 b. l.), liudytojas T. T., kuris parodė, kad darbams vadovavo M. M., kito vadovo nebuvo (3 t., 142 b. l.). Teisėjų kolegijos vertinimu, šie iš esmės nuoseklūs liudytojų V. U., R. J., P. S., T. T. parodymai patvirtina, kad V. U. nebuvo paskirtas vadovauti medienos ruošos darbams ir atsakingu už darbų saugą. Netikėti šiais liudytojų parodymais teismas neturi pagrindo, pagrįstų argumentų, kad jie apkalba M. M., savo apeliaciniame skunde nenurodė ir apeliantas.

Nuteistasis M. M. skunde nurodo, kad, jo manymu, nėra normatyvinio reikalavimo, atsakingą už darbų saugą asmenį paskirti raštišku įsakymu. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 32 straipsnio 1 dalį darbdaviui atstovaujantis asmuo (įmonės, įstaigos, organizacijos ar kitos organizacinės struktūros vadovas) gali pavesti darbdavio įgaliotiems asmenims, iš jų – padalinių vadovams, įgyvendinti nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų prevencines priemones. Pavedimas įgyvendinti darbuotojų saugos ir sveikatos priemones įforminamas darbdaviui atstovaujančio asmens įsakymu, potvarkiu ar kitu dokumentu. Toks pavedimas gali būti numatytas padalinio vadovo ar kito darbdavio įgalioto asmens darbo sutartyje arba pareigybės aprašyme (instrukcijoje). Atsižvelgiant į šias minėto įstatymo nuostatas, nuteistojo skundo teiginiai, kad nėra normatyvinio reikalavimo, atsakingą už darbų saugą asmenį paskirti raštišku įsakymu, atmestini kaip nepagrįsti.

Be išdėstytų liudytojų parodymų, aplinkybę, kad byloje nagrinėjamo nelaimingo atsitikimo metu V. U. nebuvo paskirtas vadovauti medienos ruošos darbams ir kad jis nebuvo atsakingas už darbų saugą, patvirtina ir rašytinė bylos medžiaga. Nors bylos medžiagoje galima rasti raštišką nuteistojo M. M., kaip M. M. IĮ savininko ir direktoriaus, pavedimą įmonės darbuotojui V. U. būti atsakingu medienos ruošos darbų saugumo ir technologinių kortelių susipažinimui, pasirašymui bei darbų organizavimui (1 t., 121 b. l.), tačiau pats nuteistasis M. M. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu prisipažino, kad šį (duomenys neskelbtini) pavedimą surašė atgaline data ir davė pasirašyti V. U. jau po nelaimingo atsitikimo, kurio metu žuvo A. V.. Iš darbo sutarties kopijos matyti, kad (duomenys neskelbtini) V. U. buvo priimtas dirbti į M. M. IĮ. Nors šioje sutartyje V. U. pareigos įvardintos kaip darbininkas miško ruošos darbams (4 t., 128, 129 b. l.), tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad V. U. buvo miško pjovėju. Byloje pateiktoje miško pjovėjo, dirbančio motoriniu pjūklu, darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijoje nėra įsakmiai nurodoma, kad šias pareigas užimantys asmenys yra atsakingi už darbų saugą ir darbuotojų sveikatą. Šios pareiginės instrukcijos V. U. nėra pasirašytos, kas rodytų, kad jis buvo supažindintas su šiomis instrukcijomis ir jas privalėjo įgyvendinti (1 t., 108-114 b. l.). Iš byloje esančių miško pjovėjo, dirbančio motoriniu pjūklu, pareiginių nuostatų, su kuriais V. U. buvo supažindintas, matyti, kad tarp šiuose nuostatuose nurodytų miško pjovėjo pareigų taip pat nėra numatytos pareigos būti atsakingu už darbų saugą ir darbuotojų sveikatą (1 t., 123-125 b. l.) Iš Darbuotojų saugos ir sveikatos įvadinių instruktavimų registravimo žurnalo (1 t., 169, 170 b. l.) ir Darbuotojų saugos ir sveikatos instruktavimų darbo vietoje registravimo žurnalo (1 t., 174-176 b. l.) kopijų matyti, kad įmonės darbuotojus instruktavo direktorius M. M.. Taigi iš bylos medžiagos matyti, kad taip, kaip to reikalauja Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 32 straipsnio nuostatos, M. M. IĮ nebuvo paskirtas asmuo, kuris būtų atsakingas už darbuotojų saugą ir sveikatą dirbant medienos ruošos darbus, nebuvo jokio įmonės raštiško dokumento, kuriame būtų konkrečiai nurodoma, kad M. M. IĮ direktorius M. M. perleidžia dalį savo pareigų ir teisių darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais.

Teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu apklaustas specialistas A. Š., dirbantis vyriausiuoju darbo inspektoriumi Lietuvos Respublikos valstybinėje darbo inspekcijoje, (duomenys neskelbtini) skyriuje, paaiškino, kad asmuo atsakingas už darbo saugą paskiriamas raštišku darbdavio įsakymu, su kuriuo turi būti raštiškai supažindintas ir už darbų saugą atsakingu paskirtas darbuotojas. Jei darbuotojas atsakingu už darbų saugą pavedamas žodžiu, laikoma, kad jokio pavedimo nebuvo. Taip pat specialistas nurodė, kad pagal Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 11 straipsnį net ir paskyrus darbuotoją atsakingą už darbų saugą, tai neatleidžia darbdavio nuo pareigos sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais (4 t. 133 b. l.).

Taigi vertinant anksčiau išdėstytus įrodymus ir specialisto paaiškinimą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo nuosprendžio motyvais ir išvadomis, kad M. M. nebuvo pavedęs V. U. vadovauti miško ruošos darbams ir būti atsakingu už darbų saugą darbo vietoje, todėl pagal Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 11 straipsnį už darbų saugą ir darbuotojų sveikatą bei instruktavimą įvykio metu buvo atsakingas jis pats, o ne, kaip nepagrįstai teigia nuteistasis, V. U.. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai M. M. pripažino Lietuvos Respublikos BK 176 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektu. Nuteistojo aiškinimus, kad atsakingu už darbų saugą ir medienos ruošos darbams vadovauti buvo paskirtas V. U., teisėjų kolegija laiko jo gynybine pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Nors nuteistasis M. M., neigdamas savo kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, teigia, kad pagrindinį darbų saugos taisyklių pažeidimą, dėl kurio įvyko nelaimingas atsitikimas padarė V. U., nes jis žinodamas, kad Miško darbų saugos taisyklių 106 punktas draudžia numušti įstrigusį medį kitu medžiu, to nepaisė, ir vis tiek bandė numušti įstrigusią eglę kitu medžiu, tačiau šios nuteistojo nurodytos aplinkybės nereiškia, kad byloje aptariamo nelaimingo atsitikimo metu jis (V. U.) buvo Lietuvos Respublikos BK 176 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos subjektu. Kaip minėta anksčiau, nuteistasis M. M., būdamas M. M. IĮ savininku ir direktoriumi, įstatymuose nustatyta tvarka nebuvo V. U. perdavęs savo pareigų darbų saugos srityje. Be to, aplinkybės, kad V. U. M. M. IĮ lėšomis ir iniciatyva buvo apmokytas pagal miškų ruošos darbų vadovo programą ir atestuotas, turi reikiamą pažymėjimą, suteikiantį teisę dirbti miškų ruošos darbų vadovu, kad V. U. kiti darbininkai laikė brigadininku ar darbų vadovu, klausydavo jo nurodymų dėl darbų organizavimo, kad eigulys P. S. su juo bendraudavo dėl atliekamų darbų, savaime nereiškia, kad V. U. vadovavo miško ruošos darbams ir buvo atsakingas už darbuotojų saugą ir sveikatą dirbant šiuos darbus.

Nuteistasis M. M. skunde, nesutikdamas su jam inkriminuotais įstatymų pažeidimais, nurodo, kad apie įstrigusią eglę jam nebuvo pranešta, V. U. dėl įstrigusio medžio į jį (apeliantą), kad jis (apeliantas) su traktoriumi nuleistų įstrigusį medį, nesikreipė, pats bandė ją numušti kita egle. Teisėjų kolegija pažymi, kad tai, jog, apelianto teigimu, jis nieko apie susidariusią pavojingą situaciją nežinojo, nereiškia, kad nebuvo pažeisti darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimai ir savaime nepaneigia apelianto pareigos sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais ir jo atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 176 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje surinkti įrodymai aiškiai ir vienareikšmiškai patvirtina M. M. kaltę padarius skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Nuteistasis M. M. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog dėl jo individualios įmonės darbuotojų, dirbančių pavojingus darbus, žinių darbų saugos srityje trūkumo įvyko nelaimingas atsitikimas, teigia, kad žuvusysis darbuotojas A. V. pats dėl didelio neatsargumo pažeidė draudimą būti įstrigusio, pradėto pjauti ar rauti medžio galimo kritimo zonoje, kuri nebuvo apjuosta, be to, pats žuvusysis darbuotojas A. V. kartu su kitu darbuotoju V. U. sudarė pavojingą situaciją. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje esančioje (duomenys neskelbtini) specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) aiškiai nurodyta, kad atliekant pavojingus darbus, reikšminga tokius darbus dirbančiųjų kvalifikacija, nes darbuotojo gebėjimu pasirinkti saugius darbo metodus ir būdus irgi užtikrinamas saugus darbas. Miško ruošos darbai įrašyti į pavojingų darbų sąrašą, todėl juos atliekantys darbuotojai turi būti mokomi vadovaujantis Mokymo ir atestavimo darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais bendraisiais nuostatais (3 t., 61-65 b. l.). Byloje nustatyta, kad nelaimingo atsitikimo dieną žuvusysis A. V. buvo paskirtas dirbti su motoriniu pjūklu. Pjovėjo kvalifikacija pasiekiama mokant ir atestuojant medžio pjovėją bei jį instruktuojant darbo vietoje. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nors apklaustas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu M. M. parodė, kad A. V. buvo pasirašytinai supažindintas su įmonės vidaus, priešgaisrinės, darbo saugos taisyklėmis (4 t., 97 b. l.), tačiau nė vienas pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas, dirbęs byloje aptariamo įvykio metu kartu su žuvusiuoju A. V., nepatvirtino šių nuteistojo M. M. parodymų, t. y. pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai nepatvirtino aplinkybės, kad nuteistasis M. M. prieš pradedant darbą instruktavo A. V.. Kitų duomenų, kad A. V. buvo mokomas dirbti miško pjovėju, byloje taip pat nėra. Nuteistasis M. M., žinodamas, kad A. V. neturi reikiamos kvalifikacijos ir žinių, atitinkamo pažymėjimo, leidžiančio dirbti su motoriniu pjūklu, tai toleravo. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu, negalima daryti išvados, kad A. V., neturėdamas reikiamų žinių ir kvalifikacijos, nebūdamas supažindintas su saugaus darbo taisyklėmis, pareigybiniais nuostatais, pats sudarė pavojingą situaciją ir buvo neatsargus, todėl šie nuteistojo M. M. skundo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

Apeliaciniame skunde nuteistasis M. M. teigia, kad teismas nenustatė, kokiu būdu jis pažeidė Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 11 straipsnio 1 dalies reikalavimą sudaryti darbuotojams saugias ir sveikas darbo sąlygas ir kaip tas pažeidimas priežastiniu ryšiu yra susijęs su nelaimingu atsitikimu. Byloje nustatyta, jog M. M. byloje aptariamo įvykio metu buvo M. M. IĮ savininkas ir direktorius, jis jo įmonėje dirbusių asmenų atžvilgiu vykdė darbdavio įgaliojimus, todėl atsižvelgiant į tai, kad jis nebuvo paskyręs miško ruošos darbams vadovauti apmokyto ir atestuoto bei turinčio atitinkamą pažymėjimą pavojingų darbų vadovo, atsakingo už darbų saugą darbo vietoje, pagal Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 11 straipsnio 1 dalį jo pareiga buvo sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais. M. M., būdamas direktoriumi, turėjo pats vadovauti pavojingiems miško ruošos darbams, kontroliuoti, kaip darbuotojai laikosi darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimų, įmonėje nustatyta tvarka nušalinti nuo darbo darbuotojus, kurie nesilaiko darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų, organizuoti prevencinių priemonių (techninių, medicininių, organizacinių ir kitų), skirtų nelaimingų atsitikimų darbe prevencijai, įgyvendinimą, nustatyti šių priemonių įgyvendinimo ir kontrolės tvarką ir kt.. Byloje esančioje specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) pažymėta, kad įtakos nelaimingam atsitikimui, tikėtina, turėjo tai, kad nebuvo užtikrintas pavojingų darbų vadovavimas ir nebuvo tinkamai kontroliuojama, kad visi darbuotojai turėtų atitinkamą profesinį pasirengimą ir laikytųsi darbų saugos reikalavimų, kaip to reikalauja Miško darbų saugos taisyklių 68 p., 70 p. ir Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 25 str. l d.. Darbdavys arba darbdavio įgaliotas asmuo, paskirtas atsakingu už (duomenys neskelbtini) girininkijoje-vykdomų darbų saugą privalėjo kontroliuoti vykdomus miško darbus, prireikus instruktuoti darbuotojus vietoje apie tai, kaip saugiai atlikti darbą ir užtikrinti, kad darbai būtų atliekami pagal Miško darbų saugos taisyklių reikalavimus (3 t., 61-65 b. l.). Taigi esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistasis M. M. savo veiksmais netinkamai vykdė jam, kaip įmonės direktoriui, kylančias pareigas, netinkamai organizavo ir kontroliavo atliekamus miško ruošos darbus, neužtikrino darbų saugos, dėl ko įvyko nelaimingas atsitikimas ir žuvo darbuotojas A. V..

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir pagrįstai M. M. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Kolegijos nuomone, byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad nuteistasis M. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 176 straipsnio 1 dalyje, todėl nėra teisinio pagrindo priimti išteisinamąjį nuosprendį, kaip prašo apeliantas.

Bausmė apeliantui paskirta nepažeidžiant Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio reikalavimų. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį (padarytas neatsargus nusikaltimas), į apelianto asmenybę (neteistas), įvertino tai, kad nenustatyta M. M. atsakomybę nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, ir atsižvelgdamas į nusikalstama veika sukeltų padarinių sunkumą M. M. paskyrė Lietuvos Respublikos BK 176 str. 1 d. sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, artimą Lietuvos Respublikos BK 176 str. 1 d. sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkiui, kurios vykdymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsniu, atidėjo. Taigi apeliantui paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota ir, kolegijos nuomone, nėra aiškiai per griežta. Naujų aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgta skiriant bausmę, apeliantas savo skunde nenurodė, todėl keisti nuosprendį šioje dalyje nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo M. M. apeliacinį skundą.