Vilniaus apygardos teismo nutartis

2018-01-05 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-32-365/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-01-05
Bylos Nr.
1A-32-365/2018
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-04389-2017-7
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Gintaras Dzedulionis, Daiva Kazlauskienė, Jurgita Kolyčienė
Nuteistasis
A. V.
Nukentėjusysis
D. V.
Advokatai
Giedrius Baziulis
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-32-365/2018Teisminio proceso Nr. 1-01-1-04389-2017-7Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.2.1;2.4.6.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. sausio 5 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Daivos Kazlauskienės, Jurgitos Kolyčienės, sekretoriaujant Ingai Šaranovai, dalyvaujant prokurorui Žydrūnui Katkevičiui, nuteistajam A. V., nuteistojo gynėjui advokatui Giedriui Baziuliui, nukentėjusiajai D. V.,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios D. V. ir nuteistojo A. V. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 24d. nuosprendžio, kuriuo A. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 2 d. ir jam paskirta 1 metų laisvės apribojimo bausmė. Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2017-01-28 iki 2017-01-29.

A. V. įpareigotas bausmės atlikimo laikotarpiu: būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar lankymusi gydymo įstaigose; nevartoti alkoholio; neatlygintinai išdirbti 30 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalaujančiais žmonėmis; dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė.

A. V. nuteistas už tai, kad 2017-01-28, apie 21.05 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilnius, būdamas neblaivus, įvykusio konflikto metu, vieną kartą kumščiu sudavė šeimos nariui – sutuoktinei D. V. į veido sritį ir suimdamas rankomis už kaklo ją bandė smaugti, taip sukeldamas D. V. fizinį skausmą.

Šiais savo veiksmais A. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

II. Apeliacinių skundų argumentai.

Apeliaciniu skundu nukentėjusioji D. V. (toliau – apeliantė) prašo panaikinti 2017-08-24 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį ir A. V. išteisinti pagal BK 140 str. 2 d. Apeliantė, nesutikdama su skundžiamo nuosprendžio argumentais, jog įrodyta, kad A. V. kaltime nurodytu laiku ir vietoje smurtavo prieš ją (D. V.), nurodo, jog 2017-01-28 buvo vartota daug alkoholio, o apie 2017-01-28 vakaro įvykius (kviestą policiją, ir kad, neva A. V. mušė ją) apeliantė teigia nieko neatsimenanti. Teigia, jog įvykio metu mažiausiai alkoholio vartojo J. D., A. V. išgėrė du bokalus alaus, vėliau su ja (D. V.) 0,5 l brendžio, ir trise su į svečius atėjusiu J. D. - litrą brendžio „Alita“ bei vyno. Anot apeliantės viso A. V. 2017-01-28 išgėrė du bokalus alaus, daugiau nei puslitrį brendžio, vyno. Ji (D. V.) išgėrė daugiau nei puslitrį brendžio, vyno. J. D. išgėrė apie 300 g. brendžio ir buvo mažiausiai apsvaigęs nuo alkoholio. Pažymi, jog toks alkoholio kiekis sukelia sunkų girtumo laipsnį, sunkų apsinuodijimą alkoholiu, atsiranda centrinės nervų sistemos slopinimo požymių, žmogus darosi mieguistas, praranda orientaciją, jam sutrinka sąmonė – ištinka apkvaitimo arba net komos būsena, todėl po tokio girtumo žmogus nieko neprisimena. Dar didesnis alkoholio kiekis užblokuoja kvėpavimo centrus, žmogus praranda sąmonę ir, negavęs pagalbos, gali mirti. Šios aplinkybės, pasak apeliantės, patvirtina, kad apie 2017-01-28 vakarą nieko neatsimename nei ji (D. V.), nei A. V., o vienintelis asmuo, kuris gali papasakoti apie 2017-01-28 vakaro įvykius, yra J. D..

Apeliantė akcentuoja, kad 2017-01-28 Tarnybiniame pranešime apie jokį skausmą nėra nurodyta, o užfiksuota, kad įvykio metu ji buvo neblaivi. Dėl stipraus apsvaigimo alkoholiu teigia nepamenanti, kad būtų patyrusi fizinį smurtą, nepamena to vakaro įvykių ir nepamena, kodėl kvietė policiją. Dėl itin smarkaus apsvaigimo alkoholiu į policijos komisariatą jos nevežė, medikų pagalbos ši atsisakė. Pažymi, kad A. V. nekonfliktiškas, charakterizuojamas teigiamai, vienas kitą labai myli, A. V. smurto niekada nenaudojo ir nors neatsimena 2017-01-28 vakaro įvykių, dėl gerų santykių su vyru yra tikra, jog A. V. nei naudojo smurtą, nei juolab siekė tyčia sukelti jai skausmą.

Nurodo, jog ikiteisminio tyrimo metu ji davė parodymus dėl tariamo sutuoktinio smurto po to, kai tyrėjai pasakė nieko nepamenanti apie 2017-01-28 vakaro įvykius, po ko tyrėja perskaitė tarnybinį pranešimą ir nurodė, kad A. V. prisipažino smurtavęs, todėl tai gali būti įvertinta, kad ši siekia išgelbėti savo sutuoktinį šiam išvengti atsakomybės, dėl to ji ir pasirašė ant 2017-01-31 apklausos protokole, kuriame nurodyta, kad sutuoktinis prieš ją (D. V.) smurtavo. Apeliantės teigimu, tyrėja dirbtinai sukėlė jai prisiminimus ir įtaigą, kad neva tai sutuoktinis 2017-01-28 vakarą prieš ją smurtavo. Aplinkybes, kad ši neatsimena 2017-01-28 įvykių (jog kvietė policiją ir, kad ją mušė) nurodė ir teisme, tačiau pirmosios instancijos Teismas j šias aplinkybes nepagrįstai neatsižvelgė.

Taip pat nukentėjusioji apeliaciniame skunde nurodo neatsimenanti ir kodėl kvietė policiją, tuo tarpu teigia, kad Iš BPC įrašo negirdėti jokių duomenų nei apie tai, kad A. V. prieš ją smurtavo, nei, kad jai sukeltas skausmas. Pažymi, kad dėl psichologinio momento ji policiją dažnai kviesdavo ir buvusiam sutuoktiniui J. D., nors jis ir nevartoji smurto, šias aplinkybes J. D. patvirtino teisme. Kadangi nei ji (D. V.), nei sutuoktinis A. V. neprisimena kas nutiko 2017-01-28 vakare, prašo remtis J. D. duotais parodymais teisme, kuris patvirtino, kad ji pati susitrenkė krisdama, o J. D. jai dėjo šlapią rankšluostį. Nurodo, jog J. D. yra buvęs jos sutuoktinis, su juo santykiai yra blogi, tačiau dėl geranoriško A. V. būdo jie yra draugai, J. D. stengiasi svečiuotis pas A. V. tada, kai jos (D. V.) namie nėra. Mano, jog galimai policiją kvietė J. D. todėl, kad jis nenorėjo išeiti iš namų (duomenys neskelbtini), Vilnius, kuriuose gyveno su A. V..

Apibendrindama skundo argumentus apeliantė mano, jog išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad A. V. nepadarė jokios nusikalstamos veikos, nesiekė sukelti tyčia skausmo artimam šeimos nariui -jai, D. V..

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. V. (toliau – apeliantas) prašo panaikinti 2017-08-24 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį ir A. V. išteisinti pagal BK 140 str. 2 d. Apeliantas cituodamas skundžiamo nuosprendžio motyvus ir vertindamas atliktą įrodymų tyrimą, mano, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, pasak apelianto, teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, ikiteisminio tyrimo medžiaga leidžia pagrįstai konstatuoti, kad nuosprendyje nurodyto tariamo smurto poveikio, pasireiškiančio tuo, kad neblaivus D. V. sutuoktinis A. V. sudavė nukentėjusiajai smūgį kumščiu į veido sritį ir suimdamas rankomis už kaklo bandė smaugti, kaip pavojingo, priešingo teisei ir tyčinio veiksmo BK prasme, nukentėjusiosios atžvilgiu ir dėl to sukelto fizinio skausmo iš viso nebuvo. Anot nuteistojo, byloje esantys duomenys patvirtina, kad 2017-01-28 vakarą, būdamas neblaivus, A. V. D. V. nemušė, nesmaugė, o atvirkščiai – D. V. nugriuvo ir susitrenkė veidą, priešingai nei nustatė teismas.

Apeliaciniame skunde akcentuojam, kad BPC pokalbio įrašas, kuris išklausytas teismo posėdžio metu, patvirtina, jog A. V. nesmurtavo prieš D. V., priešingai nei nustatė teismas, todėl, anot apelianto, negalima šiuo įrodymu tvirtinti, kad A. V. smurtavo. BPC įraše girdėti išsigandusi, verkianti moteris, tačiau moteris nekalba, kad vyras ją mušė ar smaugė – tokių duomenų nėra, todėl apelianto vertinimu, teismo išvada, kad teismo posėdžio metu D. V. meluoja, o neva BPC įrašas patvirtina, kad A. V. naudojo smurtą prieš D. V., atmestini kaip visiškai nepagrįsti, nes nei D. V., nei A. V. neatsimena, kas buvo aptariamą vakarą.

Apeliantas, nurodytas analogiškas aplinkybes kaip ir nukentėjusioji apeliaciniame skunde dėl girtumo poveikio ir jo sukeliamų padarinių atminčiai, įvykio metu jo (A. V.), D. V. ir J. D. vartoto alkoholio kiekio, tvirtina, kad dėl stipraus apsvaigimo alkoholiu apie 2017-01-28 vakarą V. nieko neatsimena, ir daro išvadą, kad žmogus, kuris neprisimena aplinkybių, meluoti negali, jis gali tik spėlioti. D. V. nežino ir neatsimena aptariamo vakaro todėl, kad buvo neblaivi. Akcentuoja, kad tyrėja D. V. nurodė, kad išsikvietusi policijos pareigūnus, esant surašytam 2017-01-28 tarnybiniam pranešimui, neva esant A. V. prisipažinimui dėl smurto, D. V. negali nurodyti, kad ji neatsimena aptariamo vakaro aplinkybių - todėl ir D. V. pasirašė 2017-01-31 apklausos protokolą. Pažymi, kad D. V. jam (A. V.) teigė, kad neprisiminė, kas buvo aptariamą vakarą, taip ji teigė ir ikiteisminio tyrimo pareigūnei, J. D. ir teisme. Pasak apelianto, tokia nukentėjusiosios būsena (neblaivumas, įvykio aplinkybių neatsiminimas) lėmė, kad būtent tyrėja “sukėlė prisiminimus’’ apie tariamą smurtą, todėl tiek D. V., tiek A. V. tyrėja patikėjo ir dėl to jis (A. V.) dėl visko gailėjosi, su viskuo sutiko ir prisipažino, nors nežinojo, ką padarė. Dėl to apeliantas tvirtina, kad D. V. neatsiminusi aplinkybių tyrėjos buvo įtikinta, kad A. V. smurtavo, ir dėl to pasirašė ant 2017-01-31 apklausos protokolo, lygiai dėl tokios pačios priežasties, t.y. tyrėjos įtikinimo, kad už prisipažinimą nieko nebus ir tariamai "sukeltų prisiminimų” bei poreikio greičiau grįžti į namus ant 2017-01-29 apklausos protokolo pasirašė ir jis (A. V.), dėl ko, pasak apelianto, nepagrįsta teismo išvada, kad V. ikiteisminiame tyrime ir teisme melavo. Mano, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino D. V. ir A. V. parodymus, neatsižvelgė į tai, kad tyrėja suklaidino V., neatsižvelgė, kad V. neatsimena 2017-01-28 vakaro įvykių ir aplinkybių, dėl ko jos parodymai, duoti teisme ir duoti ikiteisminiame tyrime, skiriasi ir jais vadovautis nėra pagrindo, nes tai nėra tinkami, teisingi duomenys, kurie padėtų nustatyti byloje tiesą, todėl vertina, kad nuosprendžiu nepagrįstai nustatyta, kad D. V. parodymai, duoti teisme, yra melagingi, o ikiteisminiame tyrime duoti paaiškinimai yra teisingi ir tinkami priimti nuosprendį.

Apeliantas nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog jo (A. V.) kaltę patvirtina ir tarnybinis pranešimas. Apeliantas cituodamas tarnybiniame pranešime nurodytas aplinkybes, nurodo, kad jame kalbama apie sutuoktinį, tuo tarpu D. V. sutuoktinis ilgą laiką buvo J. D., su A. V. D. V. susituokusi vos 3 mėnesiai, todėl tikėtina, kad tarnybiniame pranešime vartojama sąvoka „sutuoktinis“ turima omenyje „J. D.“, nes būtent J. D. ilgą laiką buvo nukentėjusiosios sutuoktinis, ir 2017-01-28 vakarą būtent su J. D. įvyko konfliktas. Vertinant tai, kad D. V. buvo neblaivi, būtina atsižvelgti, kad atvykus pareigūnams, A. V. miegojo, pareigūnai jį pažadino ir pradėjo sakyti, kad jam (A. V.) keliamos pretenzijos. Be to, tvirtina, kad apie jokį skausmą tarnybiniame pranešime taip pat nenurodyta, o įvertinus tai, kad šiame pranešime nurodyta, jog abu sutuoktiniai buvo girti, daro išvadą, kad tarnybinis pranešimas nepatvirtina aplinkybių, jog D. V. patyrė skausmą, kas, pasak apelianto, vėl sudaro pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Apeliaciniame skunde, vertinant teisme apklausto liudytojo J. D. parodymus, akcentuojama ir tai, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino J. D. parodymų ir dėl jų nuosprendyje nepasisakė. Tai, anot apelianto, sudaro pagrindą panaikinti nuosprendį. Nurodo, jog J. D. ikiteisminiame tyrime apklaustas nebuvo, nors jis buvo minimas tiek A. V., tiek D. V., kaip matęs 2017-01-28 įvykius. Jis patvirtino, kad D. V. griuvo ir susitrenkė veidą pati, patvirtino, kad A. V. nesmurtavo, kad kilo nedidelis konfliktas tarp D. V. ir J. D.. Todėl mano, kad reikia remtis J. D. parodymais – kad sužalojimas atsirado dėl virtimo ant žemės, nes A. ir D. V. neatsimena 2017-01-28 vakaro vykių, o J. D. tą vakarą mažiausiai buvo apsvaigęs nuo alkoholio, jo (J. D.) parodymai patvirtina aplinkybes, kad D. V. nukrito ant grindų pati, kas patvirtina, jog joks smurtas prieš D. V. naudojamas nebuvo, kas patvirtina, kad nuteistasis nepadarė jokios nusikalstamos veikos, nurodytos skundžiamame nuosprendyje. Anot apelianto, aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas nesirėmė ir nevertino nuteistajam palankių aplinkybių, vėl sudaro pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Apeliantas analizuodamas teisme apklaustų liudytojų (policijos pareigūnų) T. B., A. K. ir R. S. parodymus, nurodo, kad atvykę pareigūnai dėl iškvietimo, tikėtina, nelabai atsimena įvykio ir patvirtino tik tai, kas buvo tarnybiniame pranešime. Be to, pakartotinai akcentuoja, kad V. 2017-01-28 vakarą buvo itin smarkiai apsvaigę nuo alkoholio, A. V. miegojo, policijos pareigūnai jį išvedė pusnuogį, todėl vertina, kad jų (V.) teiginiais dėl tariamo smurto, negalima remtis, nes jie neatsimena 2017-01-28 vakaro aplinkybių.

Apeliantas cituodamas Europos žmogaus teisių konvencijos 6 str., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str., vertindamas liudytojos (policijos pareigūnės) R. M. paaiškinimus duotus teisme, jog A. V. labai gailėjosi ir labai susijaudinęs buvo, pažymi, kad jo apklausos metu advokato nebuvo, o davus A. V. susipažinti su apklausos protokolu, jis pasirašė. Tyrėja nesiūlė A. V. advokato, sakydama „kad ir taip viskas aišku“. Palaikydamas išdėstytas aplinkybes dėl tyrėjos įtakos jų (Vasiliauskų) parodymams ikiteisminio tyrimo metu, pažymi ir tai, kad tyrėja A. V. nurodė, jog „jei bus advokatas, bus blogai“, kas vėl, anot apelianto, pagrindžia tyrėjos įtaką Vasiliauskams pasirašyti, kad nukentėjusioji patyrė smurtą. Tvirtina, jog jam (A. V.) nebuvo užtikrintos jo teisės turėti advokatą ikiteisminiame tyrime, nors jis nurodė, jog apie 2017-01-28 datą nieko neprisimena, tą patį nurodė ir D. V.. Nieko apie įvykį neatsimenančiam A. V. buvo paskaitytas tarnybinis pranešimas ir pasakyta prisipažinti nusikalstama veika, paaiškinant, kad tik tokiu atveju jis bus paleistas namo, ir prisipažinus jam „viskas bus gerai“. Mano, jog šios aplinkybės taip pat svarbios panaikinat Vilniaus miesto apylinkės Teismo sprendimą.

Apeliantas mano, jog byloje nėra jokių patikimų ir abejonių nekeliančių įrodymų, kurie objektyviai patvirtintų, kad dėl A. V. veiksmų nukentėjusioji iš tiesų būtų jautusi tokį fizinį skausmą, kuris yra ginamas baudžiamojo įstatymo, nes anot apelianto D. V. dėl buvimo itin apsvaigusi nuo alkoholio, net nevežta į policijos komisariatą, o GMP atsisakė pati. Tariamą skausmą nurodė tyrėja D. V. apklausos protokole, o atvykusiems pareigūnams apsvaigusi nuo alkoholio D. V. duomenų apie patirtą skausmą net nenurodė, niekur neišreiškė savo skausmo pojūčio, tik jos apklausos protokole, kurį surašė ir D. V. davė pasirašyti tyrėja, kuriuos akivaizdžiai paneigė teisme tiek D. V., tiek J. D., tiek pats A. V., tiek BPC įrašas, kuriame nėra užfiksuotas joks smurto ar fizinio skausmo atvejis, tik apsvaigusio, verkiančio žmogaus pranešimas, kur nesuprasi, kas įvyko. Mano, jog D. V. 2017-01-29 datos ir A. V. 2017-01-28 datos apklausos protokolus, įtakotus ir surašytus tyrėjos, teismas nepagrįstai išskyrė iš visų baudžiamosios bylos duomenų, nevertino jų kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, neanalizavo tyčios klausimo, o vertino tik objektyviuosius šios nusikalstamos veikos požymius. Pasak apelianto, iš byloje esančių duomenų nenustatyta, kad A. V. siekė sukelti nukentėjusiajai fizinį skausmą, niekas iš byloje apklaustų asmenų nenurodė, kad jis mušė nukentėjusiąją ar kitaip smurtavo, tai yra darė poveikį jos kūnui siekdamas sukelti fizinį skausmą.

Apibendrindamas apeliacinio skundo argumentus apeliantas mano, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme objektyvių ir neginčijamų duomenų apie tai, jog A. V. tyčia sukėlė fizinį skausmą savo sutuoktinei D. V., nenustatyta. V. nieko neatsimena apie 2017-01-28 vakaro įvykius, o daugiausia apie minėtą vakarą galintis papasakoti J. D. paneigė, kad prieš D. V. buvo smurtaujama. Kadangi baudžiamojoje byloje A. V. kaltės dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo negalima pagrįsti byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, A. V. turi būti išteisinamas, nes nustatyta, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nes pasak apelianto smurto ir dėl to patirto fizinio skausmo faktas buvo įteigtas tiek nieko neatsimenančiam A. V., tiek nieko neatsimenančiai D. V. tyrėjos ir policijos pareigūnų, kurių siekis – tik nubausti A. V..

Atsiliepimai į apeliacinius skundus negauti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji D. V., nuteistasis A. V. ir jo gynėjas advokatas G. Baziulis prašė apeliacinius skundus tenkinti. Prokuroras prašė nukentėjusiosios ir nuteistojo apeliacinius skundus atmesti ir palikti galioti apylinkės teismo nuosprendį.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiosios D. V. ir nuteistojo A. V. apeliaciniai skundai netenkintini.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai.

Kaip matyti iš nukentėjusiosios bei nuteistojo apeliacinių skundų turinio, abu apeliantai kelia reikalavimą panaikinti apylinkės teismo nuosprendį ir A. V. išteisinti pagal BK 140 str. 2 d., nesutinka su teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu, nustatytomis aplinkybėmis. Apeliantų manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, nes, pasak apeliantų, patikimų ir abejonių nekeliančių įrodymų nėra. Apeliantai mano, kad teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, ikiteisminio tyrimo medžiaga leidžia konstatuoti, kad nuosprendyje nurodyto tariamo smurto poveikio, pasireiškiančio tuo, kad neblaivus D. V. sutuoktinis A. V. sudavė nukentėjusiajai smūgį kumščiu į veido sritį ir suimdamas rankomis už kaklo bandė smaugti, kaip pavojingo, priešingo teisei ir tyčinio veiksmo BK prasme, nukentėjusiosios atžvilgiu ir dėl to sukelto fizinio skausmo, iš viso nebuvo. Anot apeliantų, byloje esantys duomenys patvirtina, kad 2017-01-28 vakarą A. V., būdamas neblaivus, D. V. nemušė, nesmaugė, o atvirkščiai – D. V. nugriuvo ir susitrenkė veidą, priešingai nei nustatė teismas. Apeliantų teigimu, teismas nagrinėdamas bylą nepagrįstai rėmėsi jų (V.) teiginiais dėl tariamo smurto ikiteisminio tyrimo metu, nes jie neatsimena 2017-01-28 vakaro aplinkybių, o jų parodymai buvo įtakoti tyrimą atlikusios tyrėjos, todėl nepagrįsta teismo išvada, kad V. ikiteisminiame tyrime ir teisme melavo.

Įvertinus tai, jog abiejų apeliantų apeliacinių skundų teiginiai ir argumentai iš esmės yra tapatūs, jie analizuojami kartu ir pateikiamos bendros išvados, o atsižvelgdamas į apeliaciniuose skunduose suformuluotus prašymus, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei pagrįstai A. V. pripažino kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Jo kaltė visiškai įrodyta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, visi byloje surinkti duomenys buvo vertinami, tikrinami, atliekant baudžiamojo proceso kodekso numatytus proceso veiksmus, taip pat lyginant juos tarpusavyje, esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nenustatyta.

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantų teiginius, kad nuosprendį priėmęs teismas A. V. kaltę grindė prielaidomis, nepašalinęs abejones, kurios turėjo būti vertintinos nuteistojo naudai ir nesant objektyvių ir neginčijamų duomenų apie tai, kad A. V. tyčia sukėlė fizinį skausmą savo sutuoktinei D. V.. Šie apeliantų argumentai grindžiami iš esmės apeliantų nesutikimu su nuosprendyje atliktu įrodymu tyrimu, duomenų vertinimu, teigiant, jog teismas nepagrįstai nevertino liudytojo J. D. parodymų, o kaltę grindė išskirtinai tik nuteistojo ir nukentėjusiosios parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu, kurių jie nepatvirtino teisminio nagrinėjimo metu ir kurie nėra tinkami, teisingi duomenys galintys padėti nustatyti byloje tiesą, nes jų parodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo įtakoti tyrėjos šiems nepamenant 2017-01-28 vakaro įvykių dėl apsvaigimo alkoholiu, dėl ko nei nuteistasis, nei nukentėjusioji negalėjo duoti teisingų ir tinkamų parodymų, ir kurių parodymai teisme buvo pripažinti melagingais. Pažymėtina, kad teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

BPK 301 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pažymėtina, kad ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, o byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai (BPK 276 straipsnio 1 ir 4 dalys) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-155-693/2016). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys Nr. 2K-372/2005, 2K-431/2006, 2K-592/2010). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.

Baudžiamojoje byloje surinkti duomenys ir pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo turinys patvirtina, kad iš tiesų perdavus bylą į teismą kaltinamasis (nuteistasis) A. V. ir nukentėjusioji D. V. pakeitė (atsisakė) ikiteisminio tyrimo parodymų, teigdami, kad 2017-01-28 apie 21.05 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilnius, fizinis smurtas nebuvo naudojamas.

Apklausti teisiamajame posėdyje kaltinamasis ir nukentėjusioji teigė, kad ikiteisminio tyrimo metu jų parodymai buvo gauti neteisėtai būdais, todėl jie nėra teisingi. Nukentėjusioji teisminio nagrinėjimo metu, atsisakydama duoti parodymus, vėliau teisme sutikdama duoti parodymus, aiškino, kad dėl savo neblaivumo, nesusiorientavo situacijoje ir be reikalo skambino į BPC ir kvietė į butą pareigūnus, nes 2017-01-28 sutuoktinis jos nemušė ir jos atžvilgiu smurto nenaudojo, būdama stipriai apgirtusi nukrito ir susižalojo, o kadangi jos buvęs sutuoktinis J. D. nenorėjo išeiti iš buto, kuriame kartu vartojo alkoholinius gėrimus, ji skambino į BPC telefonu 112 ir kvietė policijos pareigūnus.

Tokius nuteistojo ir nukentėjusios parodymus tvirtino ir gynybos prašymu apklaustas liudytoju J. D., kuris teigė, jog D. V. vienu metu buvo stipriai apgirtusi ir nukrito ant grindų.

Tačiau tokie kaltinamojo (nuteistojo) ir nukentėjusiosios parodymai skyrėsi nuo jų parodymų, duotų netrukus po įvykio ikiteisminio tyrimo metu tyrėjams I. K. ir R. M. (b.l. 6, 22), todėl apylinkės teismas, priešingai, nei teigia apeliantai, aiškinosi parodymų keitimo priežastis, vertino juos su kitais duomenimis, esančiais byloje, nes nuteistojo ir nukentėjusiosios parodymai prieštaravo jų parodymams, duotiems apylinkės teisme, be to jie teigė dalies įvykio aplinkybių neprisimenantys. Taigi, teismas turėjo teisėtą pagrindą remtis nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais (b.l. 6), jos 2017-02-02 rašytu pareiškimu tyrėjai I. K. (b.l. 38), 2017-01-28 policijos pareigūno T. B. tarnybinio pranešimo dėl smurto artimoje aplinkoje duomenimis (b.l. 9-10), šio pareigūno bei kartu su juo į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų A. K. ir R. S. parodymais duotais teisme, BIRT ataskaitų žiūryklės (b.l. 2,3) ir teisme išklausyto BPG centro pateikto telefoninio pokalbio įrašo duomenimis, kuriais nustatyta, kad 2017-01-28 d. apie 21.00 val. pagal gautą pranešimą dėl smurto artimoje aplinkoje į butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilnius, atvyko policijos pareigūnai T. B. A. K., R. S., kurie teisme patvirtino, kad įvykio vietoje buvo vyriškis ir moteris, jie abu buvo neblaivūs, kitų asmenų bute nebuvo. Moteris patvirtino, kad vyriškis jos atžvilgiu vartojo fizinį smurtą, bute matėsi buvusių grumtynių pėdsakai, ant moters veido matėsi smurto žymės. Tai pažymėta ir tarnybinio pranešimo dėl smurto artimoje aplinkoje specialioje grafoje (smurtą galintys nurodyti požymiai), o specialiame paveikslėlyje pažymėta prie veido palikta smurto žymė nuo smūgio kumščiu, o ant kaklo paraudimas nuo bandymo smaugti. Taip pat šiais liudytojų parodymais ir tarnybinio pranešimo duomenimis nustatyta, kad bute buvęs neblaivus vyriškis (kaltinamasis A. V.) pripažino, kad smurtavo, kad sudavė sutuoktinei, tačiau teigė, kad ji pirma pradėjo konfliktą. Pradėjus ikiteisminį tyrimą, 2017-01-31 d. apklausus liudytoja D. V., ji iš esmės patvirtino šias pirmines įvykio aplinkybės, nurodė, kad sutuoktinis ją pradėjo kratyti, jai trenkė per veidą ir ji patyrė fizinį skausmą. Įvertinus tai, jog nukentėjusiosios apklausa įvyko praėjus 3 dienoms nuo įvykio, todėl pritartina žemesnės instancijos teismo išvadai, kad nukentėjusioji turėjo pakankamai laiko nusiraminti ir apgalvoti susidariusią situaciją, nes šioje apklausoje BPK 182 str., pagrindu D. V. buvo išaiškintos BPK 81 str., 83 str., ir 163 str. numatytos jos, kaip liudytojos, teisės ir pareigos bei atsakomybė, D. V. buvo pripažinta nukentėjusiąja ir su tuo ji sutiko. Tai, jog tokie nukentėjusios parodymai nebuvo ir negalėjo būti įtakoti bylą tyrusių tyrėjų, kas pažymėtinai akcentuojama apeliantų apeliaciniuose skunduose, patvirtina aplinkybė, jog praėjus 5 dienoms po įvykio D. V. parašė į policiją pareiškimą (b.l. 38), kuriame nurodo, kad su vyru susitaikė, suprato konflikto priežastį ir šiam pretenzijų neturi, pažymėdama, kad sutuoktinis ją papurtė ir sudavė antausį, tačiau teigė, kad jos nesmaugė.

Įvertinus baudžiamojoje byloje esančius duomenis, kad 2014-03-25 Vilniaus apylinkės teismo nutartimi nuteistasis A. V. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal jam patektus kaltinimus įvykdžius BK 140 str. 1 d., 155 str. numatytas nusikalstamas veikas, žemesnės instancijos teismas pagrįstai vertino, kad ikiteisminio tyrimo eigoje išaiškėjus, kad A. V. atžvilgiu negalima taikyti BK 38 str. nuostatų ir nutraukti jam iškeltą bylą dėl fizinio smurto panaudojimo sutuoktinės atžvilgiu, būtent perdavus baudžiamąją bylą į teismą nuteistasis ir nukentėjusioji atsisakė ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, ir todėl tokie nukentėjusios parodymai pagrįstai žemesnės instancijos teismo įvertinti kaip melagingi, turint tikslą suklaidinti bylą nagrinėjantį teismą bei stengiantis, kad A. V. išvengtų baudžiamosios atsakomybės. Tokią išvadą patvirtina ir teisme apklaustos liudytojos – tyrėjos R. M. (įtarimus A. V. pateikusi ir jį apklausiusi) parodymai, kuriuose ji patvirtino, kad proceso veiksmai buvo atlikti laikantis BPK reikalavimų, A. V. sutiko su pateiktu įtarimu dėl BK 140 str. 2 d. numatytos veikos įvykdymo ir gailėjosi. Be to, byloje esantys BIRT duomenys bei teisme perklausytas BPC pateiktas telefoninis įrašas patvirtina, kad dėl įvykusio incidento į BPC skambino būtent D. V., kuri informavo, kad neblaivus sutuoktinis triukšmauja, puola muštis, o ne todėl, kad pati nugriuvo ant žemės, ar, kad iš jos buto neva nenorėjo išeiti jos buvęs sutuoktinis, liudytojas J. D., kuris apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu tvirtindamas, jog neva nukentėjusiajai sužalojimai atsirado dėl jos kritimo ant žemės, negalėjo kategoriškai patvirtinti, kad būtent konflikto metu tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios jis 2017-01-28 buvo kaltinamojo bute.

Taigi, priešingai nei akcentuojama apeliaciniuose skunduose, nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, gauti baudžiamojo proceso nustatyta tvarka ir patikrinti įstatymo nustatytais proceso veiksmais, tokie ikiteisminio tyrimo metu duoti nukentėjusiosios parodymai atitiko kitus byloje surinktus įrodymus, todėl apylinkės teismas pagrįstai jais neabejojo ir vadovavosi, kurių nepaneigė ir pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausto liudytojo J. D. parodymai. Ir nors apeliantai skunduose, kaip esminį skundo argumentą nurodė aplinkybę, jog jų ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai įtakoti tyrėjos, nes neva jie įvykio aplinkybių nepamena, apeliantai vis tik savo pirminių parodymų ir nurodytų aplinkybių dėl smurto prieš nukentėjusiąją panaudojimo nepaneigė, byloje nėra jokių duomenų, kad nuteistasis ar nukentėjusioji galėjo patirti kokį nors pareigūnų spaudimą, apie tai jie neužsiminė ikiteisminio tyrimo metu, pareigūnų veiksmų neskundė, o tokią poziciją iškėlė tik teisminio nagrinėjimo metu, kurią palaikė ir savo apeliaciniuose skunduose.

Atmetant nuteistojo skundo argumentą, kad byloje nėra jokių patikimų ir abejonių nekeliančių įrodymų, kurie objektyviai patvirtintų, kad dėl A. V. veiksmų nukentėjusioji iš tiesų būtų jautusi tokį fizinį skausmą, kuris yra ginamas baudžiamojo įstatymo, pažymėtina, kad pirminiuose savo parodymuose, kurie pripažintini tinkamais įrodymais, nukentėjusioji tvirtino jautusį fizinį skausmą, o asmens tyčia nustatoma vadovaujantis ne tik paties nuteistojo parodymais, ar aplinkybėmis kaip ji suprato, suvokė savo veiksmus, bet ir analizuojant objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius, atliktų veiksmų intensyvumą, priežastis ir pan. Byloje nustatyta, kad A. V. sudavė nukentėjusiajai smūgį kumščiu į veido sritį ir suimdamas rankomis už kaklo bandė smaugti, šios faktinės aplinkybės, kaip minėta ankščiau, užfiksuotos į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų tarnybiniame pranešime, kurios buvo užfiksuotos atsižvelgus į bute buvusios nukentėjusiosios paaiškinimus ir buvo vizualiai pastebėtos. Nors apeliantai tvirtina, kad skausmo sukėlimas nėra įrodytas, tačiau A. V. tyčią sukelti nukentėjusiajai BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytus padarinius įrodo jo atlikti veiksmai, kurie įrodyti objektyviais duomenimis, patvirtinančiais, kad prieš nukentėjusiąją-sutuoktinę vis tik buvo panaudotas smurtas, po ko nukentėjusioji patyrusi fizinį skausmą ėmėsi aktyvių veiksmų pranešdama apie įvykį policijai, vėliau teikdama pareiškimą dėl fizinio skausmo sukėlimo, nuosekliai tvirtino smurto aplinkybės savo apklausos metu, pripažinus ją nukentėjusiąja.

Kolegijos įsitikinimu, byloje yra įrodyti visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, požymiai, todėl pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje esančiais rašytinais įrodymais bei juos atitinkančiais liudytojų parodymais, pagrįstai pripažino A. V. kaltu padarius šią veiką.

Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad buvo pažeista jo teisė į gynybą, todėl jis patikėjo tyrėja ir dėl visko gailėjosi, su viskuo sutiko. Tokie apelianto argumentai atmestini. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK ) 50 str. 1 d. ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ir teismas privalo išaiškinti įtariamajam ir kaltinamajam jo teisę turėti gynėją nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento ir suteikti galimybę šia teise pasinaudoti. Dėl įtariamojo ar kaltinamojo prašymo turėti gynėją arba dėl gynėjo atsisakymo surašomas protokolas. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad viso ikiteisminio tyrimo metu, prieš atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus su A. V. (prieš įteikiant pranešimą apie įtarimą bei apklausą, prieš supažindinant su ikiteisminio tyrimo pabaiga) jam buvo išaiškintos jo teisės, taip pat ir teisė turėti gynėją netrukdomai tokia teise pasinaudoti. Iš teisės turėti gynėją išaiškinimo protokolo matyti, kad A. V. tokia teisė išaiškinta, tačiau jis pareiškė, jog gynėjas nereikalingas, tai patvirtino savo parašu (b.l. 19,20). Gynėjo atsisakymas užfiksuotas laikantis BPK nustatytų reikalavimų (BPK 52 straipsnis), duomenų, kad ikiteisminio tyrimo metu A. V. gynėjo atsisakė ne savo iniciatyva, nėra. BPK 51 straipsnyje numatytų pagrindų dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo procese nebuvo. Įvertinus šias aplinkybes ir nuteistajam manant, jog jo teisės nebus tinkamai ginamos, jis turėjo pakankamai laiko nuspręsti, ar jam yra reikalingas gynėjas, ir jį pasisamdyti pačiam, o neturint pakankamai pajamų, kreiptis dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo. Aplinkybė, jog pirmosios instancijos teisme vis tik nuteistąjį gynė jo pasirinktas gynėjas, konstatuotina, jog jis turėjo visas galimybes organizuoti savo gynybą, nusikalstamos veikos padarymu kaltinamam asmeniui galimybė ikiteisminio tyrimo metu pasinaudoti savo procesinėmis teisėmis nebuvo suvaržyta, o vien ta aplinkybė, kad ne visomis procesinėmis teisėmis nuteistasis pasinaudojo, negali būti laikoma asmens teisės į gynybą pažeidimu.

Įvertinus byloje esančius duomenis, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, išsamiai ir visapusiškai įvertino byloje nustatytas aplinkybes laikantis įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, teisingai kvalifikavo nuteistojo padarytą veiką, todėl tenkinti nukentėjusiosios bei nuteistojo apeliacinius skundus ir naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nukentėjusiosios D. V. ir nuteistojo A. V. apeliacinius skundus atmesti.

Teisėjai Gintaras DzedulionisDaiva KazlauskienėJurgita Kolyčienė