- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-03-12
- Bylos Nr.
- Iv-223-402/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00846-2012-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- V. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
dalyvaujant pareiškėjui V. S. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atstovui Nedui Radišauskui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atviros kolonijos, dėl neturtinės žalos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. S. kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atviros kolonijos, 20 000 (dvidešimt tūkstančių) Lt neturtinės žalos.
Skunde (b. l. 4-7) nurodė ir posėdžio metu paaiškino, kad nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 23 d. jo laisvė buvo apribota pažeidžiant teisės aktus. Bausmę atlikinėjo perpildytuose pataisos namuose, kur nuteistųjų skaičius stipriai viršijo nustatytą maksimalų nuteistųjų skaičių. Gyvenamosiose patalpose gyvenamojo ploto teko nuo 2,3 kv. m. Būriuose, kur nuteistųjų būdavo nuo 70 iki 90, buvo priverstas naudotis kartu su kitais nuteistaisiais 6 praustuvėmis, 5 tualetais ir 3 pisuarais. Maitinimo patalpose ir trumpalaikių pasimatymų kambariuose nebuvo šilto vandens. Skalbyklos ir džiovyklos patalpos yra apie 10 kv. m. ir nepritaikytos didelio nuteistųjų skaičiaus (1200-2000) poreikiui. Baudos izoliatoriaus kamerose taip pat nebuvo šilto vandens, maistas tiekiamas į kameras, todėl pažeidžiamos higienos normos. Baudos izoliatoriuje nėra suteikiamos drabužių ir patalynės skalbimo ir džiovinimo paslaugos, pataisos namai neturi privalomo higienos paso. Pastatai nepritaikyti gyventi dideliam žmonių skaičiui, vėdinimo sistema gyvenamose patalpose neatitinka reikalavimų, nėra evakuacinio išėjimo. Buvo palankios sąlygos atsirasti graužikams ir veistis parazitams. Pataisos namai neturi statinio techninio ir techninio energetinio pasų. LR teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakyme Nr. 1R-85 nustatyta, kad pataisos namuose negali būti daugiau kaip 1320 nuteistųjų, vienam nuteistajam tenkantis gyvenamasis plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m., kamerų tipo patalpose nuteistajam tenkantis plotas turi būti nemažesnis kaip 3,6 kv. m. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 “Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punktą, nuteistajam turi būti sudaroma saugi sveikatai aplinka; 17 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietų pastatai tinkamais naudoti pripažįstami teisės aktų nustatyta tvarka; pagal 27 punktą maitinimo įmonėje ir trumpalaikių pasimatymų kambariuose turi būti įrengta šalto ir šilto vandens sistema; 46 punktas nustato privalomą leidimo-higienos paso turėjimą; pagal 60 punktą neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. LR Konstitucijos 21 str. skelbia, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. LR bausmių vykdymo kodekso 7 str. 1 d. skelbia, jog vykdant bausmę nesiekiama žmogų kankinti, žiauriai su jo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos kalinimo įstaigų taisyklių 18,3 ir 18,4 punktuose nurodoma, jog šalies įstatymuose turėtų būti nustatytos minimalios laikymo sąlygų normos bei numatyti mechanizmai, kuriais būtų užtikrinta, kad šie reikalavimai nebus pažeidžiami dėl laisvės atėmimo vietų perpildymo. Pareiškėjo nuomone, Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 2-oje valdyboje jis buvo laikomas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, dėl ko patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, didelius nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata ir savijauta, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negali ramiai miegoti, yra dirglus, jaučia baimę aplinkai, yra pažemintas jo orumas ir garbė, dėl to patyrė didžiulę neturtinę žalą, kurią kildina iš neteisėtų atsakovo veiksmų (veikimo ar neveikimo) ir prašo priteisti 20000 Lt.
Atsiliepimas
Atsakovas su skundu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsiliepime (b. l. 14-22) nurodė ir jo atstovas posėdžio metu paaiškino, jog kiekvienam pataisos įstaigos nuteistajam direktoriaus įsakymu yra skiriama miegamoji vieta, esanti tam tikro būrio brigados gyvenamojoje zonoje. Kiekvienos brigados miegamoji sekcija yra atskiras bendrabučio tipo pastato kambarys. Būrio patalpos apjungia kelių brigadų sekcijas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, užima visą arba pusę gyvenamojo pastato aukšto. Kiekvieno būrio patalpų miegamosios sekcijos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę. Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė, kai kuriose, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir laisvą plotą, yra įrengti poilsio kambariai arba bibliotekos. Pataisos įstaigoje yra nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkėje numatytu laiku nuo 6.30 val. iki 22.30 val. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Per visą bausmės atlikimo pataisos įstaigoje laiką pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose kartu su kitais nuteistaisiais, o tai nėra izoliatorius-kalėjimas. Pagal LR aplinkos ministro 1999 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 310 patvirtintą Organizacinį tvarkomąjį statybos techninį reglamentą STR1.14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“, gyvenamųjų patalpų plotas skaičiuojamas kaip aritmetinė atskirų kambarių ir bendro naudojimo patalpų plotų suma. Todėl nuteistojo gyvenamasis plotas nėra tik vieta miegamajame kambaryje, nes pagal minėtą teisės aktą gyvenamosios patalpos yra atskiri kambariai su bendrojo naudojimo patalpomis. Be to, ne visada miegamojo vietos būna užimtos, todėl tokiais laikotarpiais nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio, tinklinio, futbolo aikštelės su dirbtine danga, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, kuriais bet kada gali naudotis nuteistieji. Patalpos apšviečiamos natūraliai (per langus) ir dirbtiniu apšvietimu (šviestuvais). Gyvenamosios patalpos – bendrabučio tipo su bendrais miegamaisiais ir bendro naudojimo patalpomis. Tualetai įrengti atskirose patalpose su pertvaromis unitazams ir vandens prausykloms. Patalpų ventiliavimas savaiminis (per orlaides). Pataisos namų-atvirosios kolonijos direktoriaus 2012 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. V-18 patvirtinti žmonių evakavimo planai, kurie pateikti kiekviename būryje. Pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ir nėra ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Nuteistieji nustatytu laiku gali vaikščioti lauke, vidinėse patalpose, dirbti, lankytis koplyčioje, sveikatos priežiūros tarnyboje. Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos direktorius savo įsakymu tvirtina Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarką, remiantis kuria visos gyvenamosios patalpos kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio. Gyvenamųjų patalpų valymo rezultatus kiekvieną dieną kontroliuoja būrio viršininkas. Ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį yra atliekamas gyvenamųjų patalpų pagrindinis valymas. Sanitarinius, techninius įrenginius, sanitarinius mazgus kiekvieną dieną plauna ir dezinfekuoja paskirti darbuotojai. Todėl pareiškėjo teiginys, kad jis kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis neatitinka tikrovės. Dėl teisės aktais nustatytų statistinių duomenų kaupimo turinio ir apimties, detali informacija apie nuteistųjų skaičių kiekvienoje sekcijoje nėra kaupiama, todėl nėra galimybės pateikti duomenų apie tai, kiek konkrečiai kvadratinių metrų gyvenamojo ploto realiai teko pareiškėjui per visą jo įkalinimo pataisos įstaigoje laiką. Tačiau pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginančios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose ar pažeidžiančios 3,1 kv. m. gyvenamųjų patalpų ploto normą. Pareiškėjas nuo bausmės atlikimo pradžios buvo paskirtas miegoti nuo 2012-12-02 2-ojo būrio 2-os brigados gyvenamojoje sekcijoje, nuo 2011-05-17 1-ojo būrio 1-os brigados gyvenamojoje sekcijoje. Visas antrosios valdybos gyvenamasis plotas sudaro 5 831,49 kv. m., o didžiausias nuteistųjų skaičius pareiškėjo bausmės atlikimo laikotarpiu buvo 1 449, todėl minimaliai tenkančio vienam nuteistajam gyvenamojo ploto rodiklis yra 4,02 kv. m. , t. y. viršija teisės aktais nustatytą 3,2 kv. m. normą. Europos žmogaus teisių teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis pažeidžiamas tik tuomet, kai asmeniui yra draudžiama judėti, užkertama galimybė mankštintis, pasivaikščioti lauke, varžoma nuteistojo galimybė laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje. Taip pat, kai patalpų apšvietimas ir ventiliacija nesuteikia saugių sąlygų sveikatos būklei. Pataisos įstaigos sveikatos priežiūros tarnyba turi leidimą –higienos pasą ir vykdo ambulatorinę sveikatos priežiūrą atitinkančią visuomenės sveikatos saugos teisės aktų reikalavimus. Pataisos įstaigoje veikiančioje skalbykloje ir džiovykloje yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Patalynė ir drabužiai, kuriais nuteistuosius aprūpina pataisos įstaiga, skalbiami centralizuotai. Atsakovo nuomone, pareiškėjas nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ir neįrodė, kad Pravieniškių pataisos namai nesilaikė teisės aktų nuostatų ar savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalą, todėl jo skundas yra nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas teisme pareiškė reikalavimą dėl 20 000 Lt neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje netinkamomis sąlygomis. Savo reikalavimą pareiškėjas grindė tuo, kad, pažeidžiant taikytinus teisės aktus (Konstituciją, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, Lietuvos higienos normą HN 76:2010 ir kt.), jis buvo laikomas perpildytose patalpose, neužtikrinant normalių higieninių ir sanitarinių sąlygų.
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui); 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Europos Žmogaus Teisių teismo praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Konvenciją. Tai priklauso nuo daugelio aplinkybių, tokių kaip įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmė, fizinių ir psichinių įkalintojo savybių, kalinčio asmens amžiaus, lyties, sveikatos ir kt.
Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 (Toliau tekste - Higienos norma HN 76:1999) 6.15. punkto nuostatas pataisos darbų kolonijos bendrabučio gyvenamajame kambaryje vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 3 kv. m. (neteko galios 2010 03 30 įsakymu Nr. V-241 (nuo 2010 04 11) (Žin., 2010, Nr. 41-1999). Nuo 2010-04-30 įsigaliojo 2010-04-26 Teisingumo ministro 2010-04-26 įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo" pakeitimo" (toliau – Taisyklės). Taisyklių 11-1.1 p. nustatė minimalų 3,1 kv. m. gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 11-1.2 p. – ne mažesnį kaip 3,6 kv. m. plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.
Pareiškėjas, tarp kitų netinkamų bausmės atlikimo sąlygų, nurodė, jog buvo laikomas perpildytose patalpose. Byloje nustatyta, jog pareiškėjas pataisos įstaigos direktoriaus įsakymais buvo paskirtas gyventi į šiuos būrius/brigadas: 2010 m. gruodžio 2 d. įsakymu paskirtas į 2 būrį, 2 brigadą; 2011 m. gegužės 17 d. įsakymu – 1 būrį, 1 brigadą (b. l. 24).
Atsakovas atsiliepime į skundą (1 t., b. l. 14-22) nurodė, jog skaičiuojant vienam nuteistajam tenkančio gyvenamųjų patalpų ploto dydį turi būti įskaičiuotas jam paskirtos brigados gyvenamosios sekcijos plotas ir bendrojo naudojimo patalpų, kuriose nuteistasis gali laisvai judėti dienotvarkėje nustatytu laiku, plotas - t.y. gyvenamasis plotas kaip tai nurodo Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999-09-30 įsakymu Nr. 310 patvirtintoje organizacinio tvarkomojo statybos techninio reglamento STR 14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“. Atsakovo teigimu, kadangi visų 5-ių Antrosios valdybos lokalinių sektorių bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų plotas sudaro 5831,49 kv. m., o jame didžiausias nuteistųjų skaičius pareiškėjo bausmės atlikimo laikotarpiu buvo 1449, todėl pareiškėjui vidutiniškai teko 4,02 kv. m. gyvenamojo ploto ir teisės aktais nustatyta minimali ploto norma buvo užtikrinta.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas administracinę bylą Nr. A146-170/2013, esant ginčui dėl minėto ploto paskaičiavimo, yra nurodęs, jog jį paskaičiuojant nėra pagrindo remtis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999-09-30 įsakymu Nr. 310 patvirtinta organizacinio tvarkomojo statybos techninio reglamento STR 14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“, nes bausmės atlikimo vietos yra specifinės įstaigos ir gyvenamųjų patalpų sąvoka šių įstaigų veiklos kontekste turi būti suprantama taip, kaip nustato specialieji laisvės atėmimo vietų įstaigų veiklą reglamentuojantys teisės aktai. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai" yra apibrėžta Gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų kontekste. Gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos. Higienos normos HN 76:1999 6.15 punkte nustatant ploto normą vienam asmeniui taip pat buvo nurodyta, kad ši norma (ne mažiau kaip 3 kv. m. 1 žmogui) yra taikoma pataisos įstaigų bendrabučio gyvenamajam kambariui (neteko galios 2010 03 30 įsakymu Nr. V-241 (nuo 2010 04 11) (Žin., 2010, Nr. 41-1999). Sprendžiant ginčą dėl neturtinės žalos, kuri kildinama iš to, kad pataisos namuose nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui, į būrio/brigados gyvenamosios sekcijos bendrojo naudojimo patalpų plotą atsižvelgtina tik vertinant bendrąsias bausmės atlikimo sąlygas. Taigi, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, teismas nesutinka su atsakovo paskaičiavimu.
Atlikus skaičiavimą, siekiant išsiaiškinti, kokio dydžio gyvenamosios patalpos plotas teko vienam nuteistajam, matyti, jog jis nesutampa su atsakovo nurodytais duomenimis. Kadangi duomenų apie Pataisos įstaigoje konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje brigadoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios brigados gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš Pataisos įstaigos 2012 m. lapkričio 2 d. pažymoje Nr. 77-1158 ir 2012 m. spalio 23 d. pažymoje Nr. 62-4817 nurodyto konkrečios brigados miegamųjų vietų skaičiaus.
Byloje pateikti įrodymai, patvirtina, kad Pataisos įstaigos 2 – osios valdybos, I lokalinio sektoriaus 2 būrio 2 brigados bendras gyvenamasis plotas yra 66,07 kv. m. (2012 m. lapkričio 2 d. pažyma Nr. 77-1158), o miegamųjų vietų skaičius yra 22 (2012 m. spalio 23 d. pažyma Nr. 62-4817). Taigi atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus (t.y. 66,07/22), vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,00 kv. m. Pataisos įstaigos I lokalinio sektoriaus 1 būrio 1 brigados bendras gyvenamasis plotas yra 52,60 kv. m. (2012 m. lapkričio 2 d. pažyma Nr. 77-1158), miegamųjų vietų skaičius yra 18 (2012 m. spalio 23 d. pažyma Nr. 62-4817). Taigi atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus (t.y. 52,60/18), vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 2,92 kv. m.
Pareiškėjas nurodė, jog gyvenamosiose (miegamosiose) patalpose nuteistiesiems tenka nuo 2 iki 2,8 kv. m. gyvenamojo ploto. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų „Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių“ 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui. Objektyvių duomenų, kiek pareiškėjo kalinimo metu nuteistųjų buvo gyvenamosiose (miegamosiose) vietose, nei pareiškėjas, nei atsakovas nepateikė, nes, kaip atsiliepime į skundą nurodė atsakovas, tokie duomenys nėra kaupiami (b. l. 15; 19). Tačiau atsakovas fakto, jog gyvenamosiose (miegamosiose) patalpose vienam nuteistajam tenkantis gyvenamasis plotas yra (buvo) mažesnis nei 3,1 kv. m. nepaneigė.
Taigi teismui pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 2 d. iki 2012 m. rugpjūčio 24 d. (skundo teismui išsiuntimo diena), praleido patalpose, kurių plotas buvo 0,1 kv. m. ir 0,18 kv. m. mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma, kaip matosi pažeidimo mastas yra labai nedidelis. Todėl, nagrinėjamu atveju, teismas vertintina, jog galėjo būti pažeistos V. S. subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų „Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių“ 11¹.1. punkto reikalavimų nesilaikymas patvirtina valstybės valdžios institucijos veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą.
Tačiau, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs teisminę praktiką, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Iš to seka, kad vien teiginys, jog mažesnis gyvenamosios patalpos plotas sukėlė dvasinius išgyvenimus, nežmoniškas, antisanitarines sąlygas neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu. Šiuo atveju, ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 13 str., 20 str., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.).
Pareiškėjas savo skunde taip pat nurodė, jog skalbyklos ir džiovyklos nepritaikytos tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui, permažai sanitarinių mazgų, dėl ko sunku laikytis higienos, dėl didelio nuteistųjų skaičiaus yra sąlygos graužikams veistis ir pan. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, nėra nustatytas vienam nuteistajam skirtinų skalbyklos ir džiovyklos patalpų minimalus plotas, nereglamentuotas minimalus sanitarinių mazgų kiekis. Todėl, pagal minėtą teisės aktą ir atsižvelgiant į tai, kad nuteistųjų patalynė ir drabužiai, kuriais nuteistuosius aprūpina pataisos įstaiga, skalbiami centralizuotai, teismas negali daryti išvados, kad esantys skalbyklų ir džiovyklų patalpų plotai pažeidžia ar gali pažeisti teisės aktų reikalavimus.
Bylos duomenys patvirtina, kad gyvenamosios, buitinės, pagalbinės patalpos valomos pagal 2011-07-20 Pravieniškių pataisos namų – atviros kolonijos direktoriaus įsakymu Nr. V-416 patvirtintą Tvarką (b. l. 72-73). Skalbimo, patalynės keitimo paslaugos taip pat reglamentuotos administraciniais aktais ir sutartimis. Patalynė ir rankšluosčiai nuteistiesiems suteikiami pagal Pataisos įstaigos direktoriaus 2012 m. gegužės 21 d. įsakymu Nr. V-127 patvirtintą Patalynės gavimo, apskaitos ir naudojimosi ja tvarkos aprašo nuostatas (b. l. 100-102). Nuteistųjų patalynė ir drabužiai, kuriais nuteistuosius aprūpina Pataisos įstaiga, skalbiama 2012 m. kovo 20 d. paslaugų teikimo sutarties Nr. 76-25 pagrindu (b. l. 88-91). Kenkėjų kontrolės stebėjimo žurnalo duomenys patvirtina, jog reguliariai yra atliekama dezinfekcija ir kontroliuojami jos rezultatai įvairiose patalpose (b. l. 36-70). Siekdamas užtikrinti teisės aktais reglamentuotas pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygas, atsakovas su specializuota įmone UAB ,,Dezinfa“ pasirašė sutartį dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo (b. l. 32-34). Dėl higienos ir valymo priemonių pirkimo taip pat sudaryta sutartis su UAB firma ,,Koslita“ (b. l. 27-29). Teismui nebuvo pateikti jokie duomenys, kurie duotų pakankamą pagrindą išvadai, jog paminėtų sutarčių šalys nesilaiko sutarčių sąlygų arba naudoja gautas priemones ne pagal paskirtį, arba jų aplamai nenaudoja patalpų valymui bei dezinfekcijai, jog neskalbiama ir nekeičiama patalynė ir t.t.. 2011-07-11 kompetentingai institucijai patikrinus sanitarinių mazgų, grindų, sienų būklę, dezinfekcinių reikalavimų atitikimą teisės normoms, Kauno visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte Nr. 36-1052(7) (b. l. 97-99) nurodyta, jog pažeidimų nenustatyta. Visuomenės sveikatos centras, patikrinęs patalpų ir įrenginių atitikimą teisės aktams bei nenustatęs esminių neatitikimų teisės aktų reikalavimams, 2011 m. vasario 14 d. Pataisos įstaigai yra išdavęs leidimą – higienos pasą Nr. 9-0128(13) (b. l. 77-78). Taip pat akcentuotina, kad tiek Bausmių vykdymo kodekso 110 str. 3 d., tiek Higienos normos HN 76:2010 58 p. nuostatos įpareigoja ir pačius nuteistuosius (tame tarpe ir patį pareiškėją) nuolat rūpintis patalpų švara (ABTĮ 57 str.). Todėl V. S. skundo motyvai dėl antisanitarinių sąlygų Pravieniškių pataisos namuose - atvirojoje kolonijoje, teismo nuomone, yra grindžiami tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs įrodymai, todėl šie argumentai negali būti vertinamai kaip priežastis neturtinei žalai atsirasti. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina neteisėtų valstybės institucijos veiksmų ar priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų, ar kitokio pobūdžio nepatogumų.
Paneigtini pareiškėjo argumentai dėl ventiliacijos sistemos neatitikimo teisės aktų reikalavimams, kadangi kaip matosi iš 2010-06-29 Kauno visuomenės sveikatos centro pažymos Nr. 39-299(13) ir Pravieniškių pataisos namų – atviros kolonijos 2013 m. sausio 4 d. pažymos Nr. 77-20 visose patalpose yra natūralus vėdinimas, kuris užtikrinamas varstomais langais bei natūralios traukos kanalais (b. l. 83), kaip tai numatyta Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkte. Žmonių evakavimo planai iš Pataisos įstaigos 2- osios valdybos būrių patalpų, patvirtinti Pataisos įstaigos direktoriaus 2012 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. V-18 ir pateikti kiekvienam būriui (b. l. 75-76, 92-96).
2010-03-30 Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punktas numato, jog Pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Taigi reikalavimo baudos izoliatoriaus tipo kamerose įrengti šilto vandens sistemą teisės aktai nenumato, todėl pareiškėjo argumentas dėl šilto vandens nebuvimo šio tipo patalpose nepagrįstas. Administracinėje byloje nėra duomenų apie tai, kad būtų įrengta šilto vandens sistema nuteistųjų trumpalaikių pasimatymų kambariuose. Minėti reikalavimai įtvirtinti Higienos normos HN 76:2010 27 punkte, tačiau Bausmių vykdymo kodekso 94 str. 1d. numato trumpalaikio pasimatymo trukmę iki 4 valandų, todėl teismas mano, jog per tokį trumpą laiką šilto vandens poreikis nėra būtinas. Byloje esantys įrodymai duoda pagrindą išvadai, jog klozetų, dušų, praustuvių atskiros paskirties (išskyrus gyvenamųjų) patalpų skaičius, atsižvelgiant į esamą nuteistųjų skaičių, nevisiškai atitinka 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų normų reikalavimus, be to, dalis statinių dengti šiferio lakštais, nėra įrengta poilsio kambarių ir sandėliukų maistui laikyti, pataisos namai neturi leidimų – pasų (Energetinio, Techninio). Šių pareiškėjo argumentų ABTĮ nustatyta tvarka atsakovo atstovas nepaneigė, tačiau teismas pabrėžia, kad galiojantys teisės aktai teisės ginti viešąjį interesą pareiškėjui nesuteikia. Pareiškėjas skunde tik konstatavo, jo manymu, atsakovo atstovo padarytus teisės aktų pažeidimus, t.y. tam tikrų dokumentų (higienos, statinio techninio bei energetinio pasų) nebuvimą, statinio neatitikimą priešgaisriniams reikalavimams – t.y. evakuacinio išėjimo nebuvimą, per mažas skalbyklos ir džiovyklos patalpas, sanitarinių mazgų, dušų, pagalbinių patalpų netinkamą skaičių, bei deklaratyviai nurodė, kad tuo atsakovas pažeidė jo teises, tačiau pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kuo minėtų dokumentų neturėjimas, statinio neatitikimas priešgaisriniams reikalavimams - evakuacinio išėjimo nebuvimas, per mažos skalbyklos ir džiovyklos patalpos, netinkamas skaičius sanitarinių mazgų, dušų bei pagalbinių patalpų pažeidė jo teises, visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Teismo vertinimu, vien deklaratyvus teigimas, jog yra pažeidžiamos teisės, neišdėstant konkrečių jų pažeidimų, negali būti pagrindu žalos atlyginimo priteisimui.
V. S. neturtinės žalos atsiradimą dėl per mažo jam suteikto gyvenamojo ploto grindžia medicininiais pažymėjimais (b. l. 9-11), kurie patvirtina, kad nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas yra kreipęsis į gydytojus dėl slogos, sinusito, nemigos, gastroduodenito, dėl pablogėjusio kvėpavimo, virškinimo sutrikimų. Tačiau, teismo nuomone, pareiškėjo nurodyti nusiskundimai ir gydytojo nustatyti susirgimai nesudaro pagrindo teigti, jog jie buvo tiesiogiai įtakoti būtent per mažo gyvenamojo ploto nuteistajam suteikimo. Atsižvelgus į tai, kad V. S. pateikti teismui duomenys apie sveikatos būklę yra niekuo neišsiskiriantys nuo laisvėje esančių asmenų sveikatos problemų, pareiškėjas įrodymų apie kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą nepateikė, todėl teismas neturi pagrindo jais vadovautis, sprendžiant apie per mažo gyvenamojo ploto poveikį pareiškėjo sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms jo savybėms.
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str.1 d., 20 str.3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A2-718/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A756-143/2012 ir kt.).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pažymėjo, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas.
Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.
Kita vertus, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas bausmę atliko Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje, kurie nėra izoliatorius – kalėjimas, nuteistieji yra patalpinti atskiruose lokaliniuose sektoriuose ir gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, t. y. pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo apribota nuo kėlimosi iki gulimosi laiko, bausmę atliekantys nuteistieji dienotvarkės nustatytu laiku gali vaikščioti tiek patalpose, tiek lauke, nuteistieji gyvena miegamuosiuose, kurie nerakinami, pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio, tinklinio, futbolo aikštelės su dirbtine danga, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, nuteistieji, pagal pataisos namų direktoriaus nustatytą dienotvarkę, gali dirbti, lankytis nuteistųjų koplyčioje, sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos), dvasiškai tobulėti bei užsiimti kita pataisos namuose leistina veikla, galima daryti išvadą, jog santykinai mažą patalpų plotą, kitas galimai netinkamas gyvenimo sąlygas patalpose, kompensavo suteikta judėjimo laisvė. Be to, pareiškėjas nuo jo patalpinimo į Pravieniškių pataisos namus – atvirąją koloniją nebuvo pateikęs nei vieno skundo, kuriuo būtų skundęsis dėl bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų jo atžvilgiu. Byloje taip pat nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.
Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje H.Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus administracinėse bylose Nr. A2-718/2007, Nr. A556-1906/2012 taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui panašaus pobūdžio bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.
Teismas, įvertinęs aukščiau šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Todėl, pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 str., 87 str., 88 str. 1 p. ir 4 p. teismas,
nusprendžia:
Skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista V. S. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Pareiškėjo V. S. reikalavimą dėl 20 000 Lt neturtinės žalos priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.