Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Gediminas Užubalis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

2.1. Paaiškina, kad Lukiškių TI-K jis buvo laikomas nuo 2015 m. birželio 2 d. iki 2018 m. gruodžio 17 d. ir tuo metu nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis sanitariniais mazgais. Sanitarinis mazgas nuo likusios kameros dalies atskirtas nedidele sienele, kuri neužtikrino privatumo. Tokiu būdu buvo pažeistas jo orumas, pareiškėjas jautėsi pažemintas.

2.2. Teigia, kad kamerose veisiasi pelėsis, grybelis, drėgna, daug dulkių, jaučiasi oro trūkumas (oro judėjimo greitis neatitinka reikalavimų), nepakankamas natūralus apšvietimas, o dirbtinis – per stiprus, nuo jo skauda akis. Mano, kad 1,5 val. pasivaikščiojimo trukmė kiemelyje yra nepakankama. Kelis kartus neturėjo galimybės nusiprausti po šiltu dušu, taip pat mano, kad teisė kartą per savaitę 15 min. nusiprausti po šiltu dušu nėra pakankama. Nurodo, kad kamerose nėra vėdinimo sistemos, nuo drėgmės pūva čiužiniai, rūdija lovos, veisiasi parazitai. Visi šie pažeidimai lemia blogas kalinimo sąlygas, pareiškėjas patiria diskomfortą, emocinę depresiją, dvasines kančias ir kitus neigiamus išgyvenimus.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

4. Byloje ginčas kilo dėl 3 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo, laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 2 d. iki 2018 m. gruodžio 17 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis). Lukiškių TI-K su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

Dėl ieškinio senaties

5. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A671–575/2015 ir kt.).

6. Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to, tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. pvz., LVAT 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A52–858/2015).

7. Šioje byloje svarbu ir tai, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 m. ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti, ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos per 3 m. terminą, gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr. pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261–1798/2013).

8. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo.

9. Teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, sprendžia, kad yra akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus žinojo arba turėjo žinoti bei suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, kadangi pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl kalinimo, neatitinkančio teisės normų reikalavimų, jis patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, garbės ir orumo pažeminimą, sutriko jo nervų sistema.

10. Nustatyta (b. l. 28–29), kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu, kuris patenka į pareiškėjo skunde nurodytą intervalą, Lukiškių TI-K buvo laikytas nuo 2015 m. birželio 2 d. iki 2018 m. gruodžio 17 d., bet skundą teismui išsiuntė tik 2018 m. gruodžio 19 d. (b. l. 13), nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie patirtą neturtinę žalą, todėl jis praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo laikotarpiu iki 2015 m. gruodžio 19 d.

Dėl privatumo pažeidimo

11. Pareiškėjas skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K tualetai nėra tinkamai atskirti nuo kameros ploto, todėl jais naudojantis nėra užtikrinamas privatumas.

12. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), 14.5 punktas nustato, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Remiantis Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis ir paaiškinimais nustatyta, kad tualetas nuo likusio kameros ploto atitvertas 1,5 m aukščio pertvara, o tai atitinka minėtų teisės aktų reikalavimus, be to, asmens privatumui užtikrinti įrengiamos užuolaidos. Tačiau, teismo nuomone, taip įrengtas sanitarinis mazgas neužtikrino visiško asmens privatumo. EŽTT G. byloje konstatavo, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų ir nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma kalinčių nuteistųjų, pareigūnų (taip pat žr. sprendimą A. M. prieš Rusiją, sprendimą G. prieš Rusiją).

13. Bylos medžiaga patvirtina (b. l. 28–29) ir nėra ginčo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K nuo 2015 m. gruodžio 19 d. iki 2018 m. gruodžio 17 d. buvo laikomas šiose kamerose: nuo 2015 m. gruodžio 19 d. iki 2016 m. vasario 3 d. ir nuo 2016 m. balandžio 13 d. iki 2018 m. gruodžio 17 d. buvo laikomas vienas kameroje Nr. 226A, kurios plotas 5,49 kv. m; nuo 2016 m. vasario 4 d. iki 2016 m. balandžio 12 d. perkeltas į 6,83 kv. m kamerą Nr. 239 (laikomas vienas).

14. Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT yra priminęs, kad pagal Europos komitetą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT), sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo (CPT/Inf (2012) 13, 78 p. ir 2 Bendrasis pranešimas [CPT/Inf (92) 3], 49 p.).

15. Šiuo atveju Lukiškių TI-K nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nėra visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos. Nors sutiktina su Lukiškių TI-K, kad pareigūnai privalo nuolat stebėti kamerose laikomus asmenis, tačiau tokios pareigos vykdymas nepaneigia suimtųjų (nuteistųjų) teisės privačiai naudotis sanitariniais įrenginiais. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kaliniams reikiamo privatumo (žr. pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje V. ir kt. prieš Vengriją). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu nebuvo tinkamai užtikrinta 729 dienas, nes nors pareiškėjas ir buvo laikomas vienas ginčo laikotarpiu, tačiau neatmetama galimybė, jog jis galėjo buti matomas kameros duris atidarantiems pareigūnams.

Dėl naudojimosi dušu dažnumo

16. Pareiškėjas skunde taip pat teigia, kad naudotis dušu gali tik kartą per savaitę ir tik 15 minučių.

17. Teismas šiuo aspektu pabrėžia, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (2012 m. liepos 1 d. redakcija) (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 258 punktas numato, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Taigi, kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, yra įtvirtinamas mažiausias skaičius kartų, kai asmeniui turi būti suteikiama galimybė nusiprausti po dušu. Šiuo atveju atsakovės atstovas nurodė, jog, vadovaujantis Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus įsakymu „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“, Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše (b. l. 43–44) ir tokiu reglamentavimu pirmiau nurodytas nacionalinis reguliavimas dėl prausimosi kiekio suteikimo savaime nėra pažeidžiamas.

18. Vis dėlto teismas pabrėžia, kad iš EŽTT praktikos matyti, kad kai kuriais atvejais pareiškėjo kalinimo sąlygas pablogina ir ta aplinkybė, kad jis negalėjo naudotis dušu pakankamai dažnai (pareiškėjas dušu galėjo naudotis kartą per savaitę) (žr. 2012 m. liepos 10 d. sprendimą EŽTT V. prieš Rumuniją, 2012 m. kovo 13 d. sprendimą O. prieš Rumuniją). Tačiau 2001 m. EŽTT, V. byloje nustatęs, kad pareiškėjas dušu naudotis galėjo kartą per savaitę, tokią situaciją apibūdino kaip apgailestaujamą, tačiau pažeidimo dėl šių aplinkybių nenustatė. Teismas pažymėjo, kad tai, jog pareiškėjas dušu negalėjo naudotis neribotai, nepablogino jo teisės palaikyti asmeninę higieną taip, kad būtų pažeistas Konvencijos 3 straipsnis (žr. 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą). Tačiau tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu taip pat būtų vertinama, kaip viena iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Taigi ši aplinkybė gali būti reikšminga sprendžiant dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo ir vertinant visumą pareiškėjo nurodytų konstatuotų neteisėtų veiksmų ir sprendžiant dėl patirtos žalos atlyginimo.

19. Pareiškėjo teiginiai dėl šilto (karšto) vandens nebuvimo, remonto darbų yra abstraktūs ir objektyviai nepagrįsti, todėl šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus. Taip pat pažymėtina, kad ir tą savaitę, kai vyko vamzdynų hidrauliniai bandymai, pareiškėjui buvo užtikrinta teisė vieną kartą per savaitę nusiprausti duše (b. l. 42).

Dėl pasivaikščiojimų trukmės

20. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalies nuostatas, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore; pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius; šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis šio įstatymo 10 straipsnio reikalavimų; pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo suteikiama mažiau negu valanda pasivaikščioti gryname ore ar buvo kliudoma pasinaudoti šia teise. Pareiškėjas neginčija aplinkybės, jog jam buvo suteiktas teisės aktuose nustatytas pasivaikščiojimo laikas, tačiau mano, kad jis yra per trumpas. Atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių TI-K neturėjo pareigos suteikti pareiškėjui pasivaikščioti gryname ore ilgiau kaip valandą ir tai atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų.

Dėl ventiliacijos, apšvietimo ir kamerų būklės

21. Pareiškėjas nurodo, kad kamerose trūko natūralios šviesos, per didelė dirbtinės šviesos raiška, tai veikė jo psichologinę būseną ir regėjimą, daug kartų viršytas drėgmės lygis (veisiasi pelėsiai, grybeliai), trūksta oro, neužtikrinamas tinkamas vėdinimas. Iš byloje pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų (108–116, 117–119, 139–141, 142–147) matyti, kad kamerose Nr. 226A ir 239, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas arba prieš jo atvykimą, oro temperatūra patikrinimo metu buvo nuo 18,1 °C iki 21,5 °C, santykinė oro drėgmė nuo 35,5 iki 43,7 proc., oro judėjimo greitis buvo 0,05 m/s ir tai atitiko HN 134:2015 16 punkto reikalavimus, kur nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne mažesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, o santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis – 0,05–0,15 m/s. Patikrinimo metu minėtose kamerose išmatuota bendra dirbtinė apšvieta buvo nuo 273 iki 326 lx, ir tai atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 14 punkto reikalavimus, kur nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad 2015 m. sausio 19 d. (dar iki pareiškėjo perkėlimo) kameroje Nr. 226A natūralaus apšvietimo koeficientas buvo 0,25 proc. ir tai neatitiko Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 reglamentuojamos vertės (natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc.), tačiau nuo 2015 m. lapkričio 1 d. neliko nuostatų dėl natūralaus apšvietimo koeficiento verčių. Patikrinimo aktuose taip pat nustatyta, kad yra sudaryta galimybė išvėdinti kameras per atidaromus langus – kamerų langai atsidaro, langų rėmai nesulūžę. Be to, Lukiškių TI-K pranešime dėl pareiškėjo skundo (b. l. 152–154) nurodyta, kad visose Lukiškių TI-K gyvenamosiose patalpose yra skaidraus stiklo langai. Minimalus lango plotas yra 0,824 kv. m (0,8 x 1,03 m). Gyvenamosios kameros vėdinamos natūraliai, per langus, langų rėmai lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl apšvietimo, drėgmės, temperatūros, vėdinimo laikomi objektyviai nepagrįstais.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

22. Pareiškėjas prašo priteisti 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K. Žalą sieja su netinkamomis laikymo sąlygomis Lukiškių TI-K.

23. Teismas, vertindamas pateiktą pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinę žalą, visų pirma pabrėžia, kad CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę.

24. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė) kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas atlyginti žalą (tiek turtinę, tiek ir neturtinę) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

25. Byloje nustatyta, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu nebuvo tinkamai užtikrinta 729 dienas nuo 2015 m. gruodžio 19 d. iki 2018 m. gruodžio 17 d., žemino pareiškėjo orumą, neabejotinai kėlė diskomfortą ir kitus neigiamus potyrius.

26. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444–619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756–143/2012; 2017 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756–4325/2017).

27. Nagrinėjamoje byloje nustatytas vienintelis pareiškėjui padarytas pažeidimas – ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, – teismo vertinimu, nėra intensyvus, nes visą laiką pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas, be to, nuo pareigūnų matomumo galėjo apsisaugoti užtraukdamas sanitariniame mazge įrengtas užuolaidas. Byloje nenustatyta, kad dėl šio pažeidimo pareiškėjui būtų kilę sunkių neigiamų pasekmių. Todėl, teismo nuomone, nagrinėjamu atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai kompensuoti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktu, 132–133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. K. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo V. K. teisė į tinkamas kalinimo sąlygas – teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, – Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo pažeista nuo 2015 m. gruodžio 19 d. iki 2018 m. gruodžio 17 d.

Likusią skundo dalį atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.