- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-08-16
- Bylos Nr.
- I-3284-815/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01859-2018-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ernestas Spruogis
- Pareiškėjas
- Š. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Š. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I
1. Pareiškėjas Š. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su 2018 m. gegužės 31 d. skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, neturtinės žalos atlyginimą – 12 000 Eur dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2016 m. rugpjūčio 4 d. iki 2018 m. birželio 7 d., pažeidžiant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 3 straipsnį, Jungtinių Tautų standartines minimalias elgesio su kaliniais taisykles, Europos kalinimo įstaigų taisykles, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 5 straipsnio 3 dalį, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakyme Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) ir 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakyme Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) reikalavimus, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakyme Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau ir PĮVT taisyklės) (b. l. 1–6) reikalavimus,
2. Pareiškėjo skundas grindžiamas iš esmės tokiais argumentais.
2.1. Pareiškėjas Vilniaus pataisos namuose (toliau – ir Vilniaus PN) kalintas patalpose, nesilaikant nustatyto ploto vienam asmeniui reikalavimų (I korpuso 5 būrio 306 sekcijos miegamojoje patalpoje buvo apgyvendintas su 10 asmenų; Reabilitacijos būrio Nr. 8 311 sekcijoje, 1 būrio be sargybos 2 sekcijoje – apgyvendinti 5 asmenys), nurodytos patalpos buvo pastoviai perpildytos, taip pažeidžiamos tarptautinės normos. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 (toliau – ir įsakymas Nr. 124) reikalavimus vienam asmeniui, kalinamam pataisos namuose turi tekti ne mažiau kaip 5,1 m², neįskaičiavus patalpos inventoriaus užimamo ploto.
2.2. Pasak pareiškėjo, jis Vilniaus PN buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, prilyginamoms kankinimui, pažeidžiant galiojančius teisės aktus, nesudarant normalių kalinimo sąlygų, dėl to pareiškėjas patyrė didžiulę moralinę žalą. Pasak pareiškėjo, jis daug kartų norėjo kreiptis į Vilniaus PN administraciją dėl pažeidimų, tačiau jam buvo daromas psichologinis spaudimas, kad bus pablogintos jo kalinimo sąlygos.
2.3. Pasak pareiškėjo, neįmanoma palaikyti normalios higienos, nes nuolat reikėdavo laukti, norint patekti į prausyklą ar dušą, tualetą, nes būryje per mažai tokių patalpų, pareiškėjas pastoviai jautė nepatogumus. Tualete ir prausyklose pastoviai per vamzdynus bėga fekalijos, 5 būryje virš galvos antras vamzdynas atviras tiek tualete, tiek prausykloje. Pirtyje pastoviai pareiškėją sekdavo visokie iškrypėliai, nes tarp prausimosi kabinų nėra pertvarų, dėl to pareiškėjas pastoviai kentė nepatogumus. Norėdamas išsiskalbti rūbus pastoviai patirdavo nepatogumus, nes rūbus tekdavo kabinti prie prasmirdusių rūbų, nes vienoje patalpoje buvo laikomi ir sporto rūbai, ir dirbančiųjų nešvarūs rūbai. Skalbimo mašinos susidėvėjusios, jose skalbiant rūbus jie tik gadinami. Be to, tiek kietasis, tiek minkštasis inventorius yra susidėvėjęs, neatitinka higienos normų reikalavimų.
2.4.Sekcijose ir būriuose visose patalpose įrengtos grotos, o tai prieštarauja priešgaisriniams reikalavimams, tai yra grėsmė pareiškėjo gyvybei. Nė viename Departamento direktoriaus ar Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakyme nėra nuostatų dėl grotų įrengimo ant langų. Per grotas į miegamąją patalpą nepatenka natūrali šviesa, o tai labai kenkia pareiškėjo akims, piktavališkai luošinama jo sveikata
2.5. Remontai atliekami tik pareigūnų postuose ir jiems skirtose patalpose, o kalinamiesiems ant galvos krenta tinkas, per nesandarius langus į patalpas patenka drėgmė ir šaltis.
2.6. Pasak pareiškėjo, jį kalinant Vilniaus PN buvo pažeisti šie HN 76:2010 punktai: 14, 22, 26, 28, 64, taip dirbtinis dienos ir nakties apšvietimas neatitiko nustatytų reikalavimų. Pažymėtina, kad buvę pareigūnai kali geresnėmis sąlygomis negu kiti nuteistieji, o tai yra diskriminacija, tai prieštarauja nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusioms Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio 4 dalies nuostatoms
2.7. Asmeninės erdvės trūkumas reiškia mažesnį privatumą, sumažėja galimybės užtikrinti higienos standartus ir tinkamas sanitarines sąlygas. Pareiškėjas remiasi EŽTK straipsniu, Europos kalinimo įstaigų taisyklių 18.1 punktu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsniu, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika (bylos Peers prieš Graikiją, Kalashnikov prieš Rusiją, Kudla prieš Lenkiją), nurodo, kad jis teismui neturi įrodinėti, jog gyvenant nurodytomis sąlygomis buvo sudarytos nežmoniškos sąlygos, žeminančios pareiškėjo orumą, diskriminuojančios pareiškėją dėl socialinės padėties, dėl to pasireiškė psichologiniai sukrėtimai, turėję įtakos pareiškėjo elgesiui ir mąstymui, palaužė jį dvasiškai ir sugniuždė jį kaip asmenybę. Gyvenant nurodytomis sąlygomis teko ilgą laiką intensyviai išgyventi vidinį diskomfortą. Vilniaus PN administracija, žinodama, kad įstaigoje yra tokie pažeidimai, turėjo trūkumus pašalinti, tačiau to nepadarė, tad Vilniaus PN administracija sudarė nežmoniškas kalinimo sąlygas tyčia ir sąmoningai. Vilniaus PN pareigūnai ne tik pažeidė pareiškėjo prigimtines teises, bet savo veikimu / neveikimu tyčia ir sąmoningai sudarė sąlygas, kurios žalojo pareiškėjo sveikatą, taip pažeisti Lietuvos Respublikos konstitucijos 18, 29 straipsniai. Kalinant pareiškėją diskriminacinėmis sąlygomis, palyginus su buvusiais pareigūnais, pažeistos EŽTK nuostatos. Taigi, pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteistina neturtinė žala – 12 000 Eur,
II
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad pareiškėjo reikalavimas ir argumentai yra nepagrįsti ir neteisėti, prašo skundą atmesti, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais (b. l. 11–17).
1. Pareiškėjas į Vilniaus PN atvyko 2016 m. rugpjūčio 4 d. ir buvo apgyvendintas karantino gyvenamojoje patalpoje, kurioje buvo iki 2016 m. rugpjūčio 10 d., kai Vilniaus PN direktoriaus 2016 m. rugpjūčio 10 d. įsakyme Nr. 7-279 perkeltas į bendrabučio tipo gyvenamąją patalpą Nr. 5-306-04. Vilniaus PN įrengtos 2 karantino gyvenamosios patalpos Nr. 108 ir Nr. 109. Karantino gyvenamosios patalpos Nr. 108 plotas – 14,39 m², joje įrengtos dvi dviaukštės lovos, t. y. 4 miegamosios vietos, taigi, vienam nuteistajam tenka apie 3,6 m² ploto, toks vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus. Karantino gyvenamosios patalpos Nr. 109 plotas – 19,78 m², joje įrengtos 3 dviaukštės lovos, t. y. 6 miegamosios vietos, taigi, vienam nuteistajam tenka apie 3,3 m² ploto, toks vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus. Karantino (izoliavimo) patalpos yra laikino laikymo gyvenamosios patalpos, kuriose laikomi visi asmenys, atvykę planiniu etapu. Tokiame priežiūros poste nuteistieji asmenys laikomi trumpą laiko tarpą, tol, kol bus atliktas jų sveikatos patikrinimas, sanitarinis paruošimas, bus organizuotas pokalbis su psichologinės tarnybos, socialinės reabilitacijos ir kitų tarnybų pareigūnais. Nustatyta, kad karantino patalpose kiekvienas asmuo privalo turėti atskirą lovą. Karantino patalpoje laikomų asmenų skaičius nėra pastovus. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika (administracinė byla Nr. A146- 1527/2012), kintantis asmenų skaičius kameroje turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus arba juos paskirsčius į būrius, likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto, todėl net mažiausio ploto kamerose, keičiantis kalinčių asmenų skaičiui per parą, plotas, tenkantis vienam asmeniui, kinta nuo mažesnio už nustatytą iki viršijančio normą. Vilniaus PN nėra sisteminama informacija, kiek tuo pat metu buvo laikoma asmenų tam tikroje gyvenamojoje patalpoje (tame tarpe ir karantino gyvenamosiose patalpose), vienoje rinkmenoje. Vilniaus PN karantino gyvenamosios patalpos dažniausiai nėra visiškai užpildytos, t. y. ne visos patalpose įrengtos miegamos būna užimtos (tokiu būdu nuteistiesiems tenka ženkliai didesnės ploto normos, negu nustatyta teisės aktuose). Dėl didelio nuteistųjų judėjimo (atvykimo, išvykimo, paskirstymo į būrius) dažnu atveju nuteistųjų skaičius konkrečioje karantino patalpoje paros metu gali kisti kelis kartus. Karantino patalpos dienos metu nerakinamos ir nuteistieji, esantys karantino patalpoje, gali judėti bendrame pastato lokaliniame sektoriuje (tai gyvenamoji patalpa, analogiška bendrabučio tipo gyvenamajai patalpai).
2. Vilniaus PN nėra kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl Vilniaus PN nesisteminama informacija, kokiose patalpose ir kokiais laikotarpiais nuteistieji gyvena, atlikdami jiems paskirtas laisvės atėmimo bausmes. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas gyveno šiose Vilniaus PN bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose: I gyvenamojo korpuso bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 5-306 (5 nuteistųjų būrio 306 gyvenamoji patalpa), plotas – 33,46 m², įrengta 10 miegamųjų vietų (t. y. vienam nuteistajam tenka apie 3,34 m² ploto, toks asmeniui tenkantis plotas visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus), I gyvenamojo korpuso bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 1-02 (1 nuteistųjų būrio 02 gyvenamoji patalpa), plotas – 15,51 m², įrengtos 5 miegamosios (t. y. vienam nuteistajam tenka apie 3,1 m² ploto, toks asmeniui tenkantis plotas visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus), II gyvenamojo korpuso bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 8-311 (8 nuteistųjų būrio 311 gyvenamoji patalpa), plotas – 14,64 m², įrengtos 4 miegamosios vietos (t. y. vienam nuteistajam tenka apie 3,66 m² ploto, toks asmeniui tenkantis plotas visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus). Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde neįvardija, kokie asmenys ginčui aktualiu laikotarpiu bausmę atliko kartu su juo nurodytose patalpose, nenurodo, koks plotas teko vienam asmeniui, būnant jam minėtose patalpose.
3. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje konkrečiai nenustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal EŽTK. EŽTT, vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių (pavyzdžiui, galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir kt.). Nuo 2010 m. balandžio 30 d. vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų laisvės atėmimo vietose plotas nurodytas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakyme Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – PĮVT taisyklės) 11¹.1 ir 11¹.2 punktuose: iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarime Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 m² pataisos įstaigų bendrabučiu tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) ir ne mažesnis kaip 3,6 m² pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.
4. Paskiriant nuteistuosius į gyvenamąsias patalpas, nuteistųjų skirstymo į būrius ir gyvenamąsias patalpas komisija visada patikrina patalpų plotus ir galimus nuteistųjų skyrimo į konkrečias patalpas kiekius ir visada stengiasi, kad būtų užtikrintas vienam nuteistajam teisės aktuose nustatytas gyvenamasis plotas. Visiems be išimties suteikiama atskira miegamoji vieta, esanti konkretaus būrio atskiroje gyvenamojoje patalpoje. Gyvenamosiose patalpose, kuriose pareiškėjui teko gyventi ginčui aktualiu laikotarpiu, buvo vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu įrengta miegamųjų vietų. Būrio patalpos apjungia kelias gyvenamąsias patalpas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, paprastai užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio miegamosios patalpos sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę. Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė-poilsio kambarys. Vilniaus PN nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris nustato, kad dienotvarkės nustatytu laiku nuo 7.00 val. iki 23.00 val. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, t.y., Vilniaus PN dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nelaikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Pataisos namų teritorijoje įrengtos krepšinio aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai pastatų viduje, kuriais gali naudotis nuteistieji. Be to, ne visada visos gyvenamosios patalpos miegamosios vietos (lovos) būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto realiai tenka daugiau. Dėl nuteistiesiems suteiktos judėjimo laisvės akivaizdu, kad net jeigu ir būtų nustatytas nedidelis vienam nuteistajam tekusio gyvenamojo ploto trūkumas jo gyvenamojoje patalpoje, šis neatitikimas negalėtų lemti neturtinės žalos asmeniui kilimo, nes būti gyvenamoje patalpoje nuteistajam privalu tik naktį, o tuomet jis miega savo lovoje.
5. Pareiškėjas Vilniaus PN buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas įstaigoje, nebuvo. Be to, tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu (LVAT administracinė byla Nr. A444-619/2008). Pareiškėjas nepateikia įrodymų, kad Vilniaus PN administracija būtų sąmoningai siekusi kankinti pareiškėją, žeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.
6. Vilniaus PN gamybinės paskirties pastatas buvo rekonstruotas į gyvenamosios paskirties pastatą ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento sudarytos komisijos 2006 m. rugsėjo 6 d. akte Nr. (101)-11.4-1827 pripažintas tinkamu naudoti, taigi, Vilniaus PN pastatai buvo visiškai renovuoti ir eksploatuoti perduoti 2006 m. Pastatų ir juose esančių patalpų įrengimas atitiko tuo metu galiojusius teisės aktus ir higienos normas.
7. Dėl apsauginių grotų, sumontuotų ant I gyvenamojo korpuso gyvenamųjų patalpų langų
Bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos, kuriose pareiškėjas gyveno ginčo laikotarpiu, įrengtos vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakyme Nr. V-82 patvirtintomis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis (toliau – ir PĮĮET). Visose Vilniaus PN gyvenamosiose bendrabučio tipo patalpose, drausmės grupės gyvenamosiose patalpose, kamerų tipo patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą. Sumontuoti tvarkingi plastikiniai langai, kuriuos nuteistieji turi galimybę atsidaryti, taigi, yra užtikrinta galimybė patalpose esantiems nuteistiesiems vėdinti gyvenamąsias patalpas. Jokie teisės aktų reikalavimai, taip pat ir HN 134:2015 17 punktas, nebuvo pažeisti. Apsauginių grotų įrengimas ant bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų įtvirtintas PĮĮET, jų įrengimas neprieštarauja nustatytiems pataisos įstaigų įrengimo reikalavimams. Grotos buvo sumontuotos pačių nuteistųjų saugumo sumetimais bei draudžiamų daiktų pateikimo į įstaigą bei jų platinimo įstaigoje prevenciniais tikslais.
8. Dėl I gyvenamojo korpuso sanitarinių mazgų
I gyvenamojo korpuso (bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos) kiekviename aukšte įrengta po 2 sanitarinius mazgus kiekvienam nuteistųjų būriui (būriuose gyvena 40–50 nuteistųjų). I korpuse įrengti sanitariniai mazgai yra identiški. Su atsiliepimu pateikiami I gyvenamojo korpuso 3 aukšto (kuriame gyveno pareiškėjas) planas, kuriame matyti, kad aukšte įrengti 2 sanitariniai mazgai, kiekviename iš jų įrengta po 5 tualeto vietas, 4 pisuarus, 4 kriaukles ir 3 prausyklas. Tai atitinka visus teisės aktų reikalavimus. Sanitariniai mazgai yra tvarkingi, jie nuolatos tvarkomi kiekviename būryje dirbančių asmenų. Būriuose dirbantiems asmenims Vilniaus PN administracijos išduodamas valymo biocidas – dezinfekuojantis šarminis ploviklis Jėga-2, taip pat universalus valiklis grindims ir sienoms valyti, guminės pirštinės, kempinėlės ir pan. (kartu su atsiliepimu pateikiamos sanitarinio mazgo nuotraukos, visi I gyvenamojo korpuso sanitariniai mazgai identiški, pareiškėjas tokio tipo sanitariniu mazgu naudojosi laikotarpiu, kai gyveno 5 nuteistųjų būryje). Pareiškėją perkėlus į I gyvenamojo korpuso 1 nuteistųjų būrio 02 gyvenamąją patalpą, t. y. į būrį, kuriame gyvena nuteistieji, dirbantys Vilniaus PN valgykloje ir nuteistieji, kuriems leista išvykti i darbą už pataisos įstaigos teritorijos ribų be sargybos, taip pat į II gyvenamojo korpuso 8 nuteistųjų būrio 311 gyvenamąją patalpą, t. y. į korpusą, kuriame ginčo laikotarpiu gyveno nuteistieji, besigydantys nuo priklausomybės narkotinėms medžiagoms, šiose vietose gyvenantiems nuteistiesiems įrengti visiškai atskiri tvarkingi sanitariniai mazgai ir dušo patalpos.
9. Dėl I gyvenamojo korpuso dušų
Nei PĮĮET, nei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakyme Nr. 1R-139 patvirtintas Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas, taip pat HN 134:2015 nenustato reikalavimo įrengti pertvaras dušo patalpose. Vilniaus PN I gyvenamajame korpuse įrengta dušo patalpa visiškai atitinka galiojantį teisinį reglamentavimą. Pareiškėjo reikalavimas, grįstas vien abstrakčiais teiginiais, nesudaro pagrindo konstatuoti teisės aktų reikalavimų netinkamo vykdymo ar galimų pažeidimų (su atsiliepimu pateikiamos dušo nuotraukos, pareiškėjas tokio tipo sanitariniu mazgu naudojosi laikotarpiu, kai gyveno 5 nuteistųjų būryje). 1 nuteistųjų būrio nuteistiesiems (be sargybos) ir reabilitacijos nuteistiesiems įrengti atskiri, tvarkingi, visus teisės aktų reikalavimus atitinkantys dušai jų gyvenamuosiuose korpusuose.
Atsiliepimas
PĮVT taisyklių 258 punkte nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Nuteistiesiems Vilniaus PN nustatytas naudojimosi dušu grafikas (pateikiamas su atsiliepimu). Būriams įrengtuose sanitariniuose mazguose įrengtos kriauklės ir prausyklos su nuolatos tiekiamu vandeniu, kur nuteistieji visuomet turi galimybę apsiprausti, taip pat kiekvieno būrio virtuvėlėse (poilsio kambariuose) yra vandens virduliai, tokiu būdu nuteistieji visuomet turi galimybę turėti karšto vandens.
Šalies argumentai
10. Pareiškėjas skunde nurodė, kad II gyvenamajame korpuse 8–9 nuteistųjų būriuose gyvenantiems nuteistiesiems, buvusiems valstybės tarnautojams, sudarytos geresnės gyvenimo sąlygos, negu I gyvenamajame korpuse gyvenantiems kitiems nuteistiesiems, ne valstybės tarnautojams. Pažymėtina, kad II gyvenamajame korpuse įrengtos identiškos, niekuo nesiskiriančios bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos, kaip ir I gyvenamajame korpuse. Buvusiems valstybės tarnautojams sudarytos tokios pat kalinimo sąlygos, kaip ir kitiems Vilniaus PN nuteistiesiems, tiesiog jie yra izoliuoti nuo kitų nuteistųjų, siekiant Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK) nustatytų tikslų.
11. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Vilniaus PN Ūkio skyrių su skundais, prašymais (pareiškimais) dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų, netinkamų gyvenimo sąlygų bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kamerų tipo patalpose nesikreipė. Pareiškėjas nepateikia įrodymų, kad Vilniaus PN administracija būtų sąmoningai siekusi kankinti pareiškėją, žeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, visos pareiškėjo skundo aplinkybės pagristos abstrakčiais teiginiais.
12. Dėl neturtinės žalos
12.1 Vilniaus PN nesutinka su pareiškėjo reikalavimu atlyginti neturtinę žalą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje nustatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešasis asmuo (valstybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas lemia šioje normoje nustatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, nes valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant 3 sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos; todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima.
12.2 Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymuose nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
12.3. Neturtinės žalos atlyginimo pagrindus, kriterijus nustato CK 6.250 straipsnis. Atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (LVAT administracinė byla Nr. A520-l267/2013 ir kt.). Pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (LVAT administracinė byla Nr. A444-669/2011r, kt.). LVAT bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą pažymėjo, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme; vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT administracinė byla Nr. A438~336/2012 ir kt.).
12.4. Pareiškėjas nepagrindžia, kaip apskaičiavo jam kilusios neturtinės žalos dydį, nepateikia jokių dokumentų ar teisės aktų, kuriais gali pagrįsti reikalaujamos neturtinės žalos atsiradimo sumą, todėl reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir turi būti atmestas. Pareiškėjo nurodytos sumos teisinis nepagrindimas taip pat įrodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi, galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės. Pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės darė įtaką jo fizinei ar psichinei sveikatai.
Taigi, Vilniaus PN administracija jokiais savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam jokios žalos nepadarė, todėl jokio pagrindo svarstyti neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,
konstatuoja:
I
1. Pareiškėjas į Vilniaus PN atvyko 2016 m. rugpjūčio 4 d. ir buvo apgyvendintas karantino gyvenamojoje patalpoje; Vilniaus PN įrengtos 2 karantino gyvenamosios patalpos Nr. 108 ir Nr. 109, patalpos Nr. 108 plotas – 14,39 m², joje įrengtos 4 miegamosios vietos, patalpos Nr. 109 plotas – 19,78 m², joje įrengtos 6 miegamosios vietos (žr. atsiliepimą (b. l. 11–17)).
2. Vilniaus PN direktorius 2016 m. rugpjūčio 10 d. įsakyme Nr. 7-279 paskyrė pareiškėją į gyvenamąją patalpą Nr. 5-306-04 (b. l. 21) (5 nuteistųjų būrio 306 gyvenamosios patalpos plotas – 33,46 m², įrengta 10 miegamųjų vietų (žr. atsiliepimą (b. l. 11–17)).
3. Vilniaus PN direktorius 2016 m. gruodžio 7 d. įsakyme Nr. 7-388 perkėlė pareiškėją į gyvenamąją patalpą Nr. 5-306-09 (b. l. 22) (5 nuteistųjų būrio 306 gyvenamosios patalpos plotas – 33,46 m², įrengta 10 miegamųjų vietų (žr. atsiliepimą (b. l. 11–17)).
4. Vilniaus PN direktorius 2017 m. sausio 11 d. įsakyme Nr. 7-15 perkėlė pareiškėją į gyvenamąją patalpą Nr. 8-311-04 (b. l. 23). II gyvenamojo korpuso bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 8-311 (8 nuteistųjų būrio 311 gyvenamoji patalpa) plotas – 14,64 m², įrengtos 4 miegamosios vietos (žr. atsiliepimą (b. l. 11–17)).
5. Vilniaus PN direktorius 2017 m. birželio 22 d. įsakyme Nr. 7-212 perkėlė pareiškėją į gyvenamąją patalpą Nr. 1-02-04 (b. l. 24). I gyvenamojo korpuso bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpos Nr. 1-02 (1 nuteistųjų būrio 02 gyvenamoji patalpa) plotas – 15,51 m², įrengtos 5 miegamosios (žr. atsiliepimą (b. l. 11–17)).
6. Vilniaus PN direktorius 2017 m. birželio 22 d. nutarime Nr. 56-861(1) suteikė pareiškėjui teisę išvykti be sargybos arba be palydos už pataisos įstaigos teritorijos ribų į darbą, nustatė, kad išvykti be sargybos arba be palydos nuteistasis gali nuo 7.30 val. iki 17.00 val. Šiuo maršrutu: Vilnius: Rasų g. 8 – Rasų g. 6, Sniego g. 2, Sapiegos g. 1, Minsko pl. 47A (b. l. 25).
7. Remiantis Vilniaus PN 2018 m. birželio 7 d. raštu Nr. 9-2698(06), pareiškėjas iš Vilniaus PN, atlikęs bausmę, paleistas 2018 m. birželio 7 d. (b. l. 27).
8. Vilniaus PN Ūkio skyrius 2018 m. birželio 26 d. pažymoje Nr. 14-1594, be kita ko, nurodė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 4 d. iki 2018 m. birželio 7 d. į Vilniaus PN Ūkio skyrių su skundais, prašymais (pareiškimais) dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų, netinkamų gyvenimo sąlygų karantino gyvenamosiose patalpose, bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, drausmės grupės gyvenamosiose patalpose, kamerų tipo patalpose, bendro naudojimo patalpose (dušo patalpose, tualetų patalpose, pasivaikščiojimo kiemuose ir kt.), netinkamo inventoriaus, pareigūnų iškvietimo mygtukų gedimų, apšvietimo, patalpų temperatūros, gyvenamųjų patalpų santykinės oro drėgmės, blogos ventiliacijos, pelėsio, dėl kenkėjų, netinkamo maitinimo, netinkamo aprūpinimo higienos priemonėmis, materialinio buitinio aprūpinimo nesikreipė (b. l. 32).
II
1. Šioje administracinėje byloje pagal pareiškėjo Š. V. skundą sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisti neturtinės žalos atlyginimą (12 000 Eur) dėl netinkamų kalinimo sąlygų.
2. Nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiant, ar pareiškėjo prašymas yra pagrįstas ir gali būti tenkintinas, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (Civilinio kodekso 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-2233/2011 konstatavo:
„Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Atkreiptinas dėmesys, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.
Teismų praktikoje (žr., pvz., 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/07; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.
Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).“
3. Šioje byloje kyla ginčas, ar pareiškėjas Š. V. Vilniaus pataisos namuose buvo laikomas tinkamomis sąlygomis. Pasak pareiškėjo, jam laisvė buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus, nes jis buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus, antisanitarinėmis, nežmoniškomis sąlygomis. Teismas pabrėžia, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakyme Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹ punkte, be kita ko, nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus), 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Teismas, įvertinęs šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 1-5 punktuose nustatytus kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotus, daro išvadą, jog pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos. Be to, nustatyta, kad pareiškėjas bendrabučio tipo patalpose galėjo laisvai judėti; dar daugiau, jam buvo suteikta galimybė išeiti be sargybos už Vilniaus pataisos namų teritorijos ribų į darbą (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 6 punktą).
Teismas ypač pabrėžia, kad pareiškėjas Vilniaus pataisos namuose pretenzijų nereiškė (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 7 punktą), o jo teiginys, kad jis daug kartų norėjo kreiptis į Vilniaus PN administraciją dėl pažeidimų, tačiau jam buvo daromas psichologinis spaudimas, kad bus pablogintos jo kalinimo sąlygos, tėra gynybinė pozicija.
4. Pareiškėjas teigia, kad negalėjo palaikyti normalios higienos, nes nuolat reikėdavo laukti, norint patekti į prausyklą ar dušą, tualetą, nes būryje per mažai tokių patalpų, pareiškėjas pastoviai jautė nepatogumus. Be to, pareiškėjas teigė, kad sanitariniai mazgai yra netvarkingi, dušai neatitverti. Teismas, įvertinęs fotonuotraukas (b. l. 36-41, 45-46), konstatuoja, kad dušų įrengimas neprieštarauja teisės aktų reikalavimams, jų yra pakankamai. Jokie teisės aktai nenustato reikalavimo įrengti pertvaras dušo patalpose. PĮVT taisyklių 258 punkte nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Nuteistiesiems Vilniaus PN nustatytas naudojimosi dušu grafikas (b. l. 35). Būriams įrengtuose sanitariniuose mazguose įrengtos kriauklės ir prausyklos su nuolatos tiekiamu vandeniu, kur nuteistieji visuomet turi galimybę apsiprausti, taip pat kiekvieno būrio virtuvėlėse (poilsio kambariuose) yra vandens virduliai, tokiu būdu nuteistieji visuomet turi galimybę turėti karšto vandens.
5. Pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo patalpų remonto, netinkamo apšvietimo nėra niekuo pagrįsti, todėl negali sudaryti prielaidų bei sąlygų konstatuoti šio pobūdžio pažeidimus Vilniaus PN. Visose Vilniaus PN gyvenamosiose bendrabučio tipo patalpose, drausmės grupės gyvenamosiose patalpose, kamerų tipo patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą. Sumontuoti plastikiniai langai, kuriuos nuteistieji turi galimybę atsidaryti, taigi, yra užtikrinta galimybė patalpose esantiems nuteistiesiems vėdinti gyvenamąsias patalpas.
Pareiškėjas išreiškė nusiskundimus dar ir dėl, esą, neteisėtai sumontuotų grotų Vilniaus PN. Apsauginių grotų įrengimas ant bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų įtvirtintas PĮĮET, jų įrengimas neprieštarauja nustatytiems pataisos įstaigų įrengimo reikalavimams. Grotos sumontuotos pačių nuteistųjų saugumo sumetimais bei draudžiamų daiktų pateikimo į įstaigą bei jų platinimo įstaigoje prevenciniais tikslais.
6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, jog pareiškėjo Š. V. skundas nėra pagrįstas, jo tenkinti nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo Š. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.