Panevėžio apygardos teismo nutartis

Šalies argumentai

Ieškovė prašė nutraukti 1998-11-07 šalių sudarytą santuoką dėl atsakovo kaltės, nustatyti dukros G. V., gimusios 1999-02-03, gyvenamąją vietą su ieškove, priteisti iš atsakovo dukros išlaikymui po 600 Lt mokamomis periodinėmis išmokomis iki dukters pilnametystės, išlaikymo sumą kasmet indeksuojant LRV nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją, padalinti santuokoje įgytą turtą ir jos asmeninei nuosavybei priteisti butą, esantį Projektuotojų g. 22-3, Panevėžyje. Ieškinio dalyje dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo atsisakė ir prašė bylą šioje dalyje nutraukti. Ieškovė nurodė, kad su atsakovu dažnai kildavo barniai. Atsakovas jos atžvilgiu vartojo fizinį smurtą. 2006 m. spalio mėnesį atsakovas išvyko dirbti į Airiją, kur gyvena su kita kita moterimi ir su ja susilaukė dukters. Dukters išlaikymui kas mėnesį reikalingi 1200 Lt, todėl iš atsakovo prašo priteisti 600 Lt kas mėnesį. Santuokos su atsakovu metu įgijo dviejų kambarių butą Projektuotojų g. 22-3, Panevėžyje. Butas įgytas už banko suteiktą paskolą, kurią visą išmokėjo jos motina A. J., todėl butą prašė priteisti jos asmeninėn nuosavybėn (1 t., b. l. 3-4, 2 t., b. l . 3-5).

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009-09-29 sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pripažinti, kad šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nustatyti jo su dukra bendravimo ir dalyvavimo auklėjime tvarką, dukters išlaikymui priteistą išlaikymą prašė sumažinti iki 300 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki dukros pilnametystės, jam nuosavybės teise priteisti ½ buto, esančio Panevėžyje, Projektuotojų g. 22-3, 77 500 Lt vertės. Nesutinka, kad santuoka iširo tik dėl jo kaltės, nes su ieškove kartu negyveno apie du metus laiko, nevedė bendro ūkio, ieškovė turi draugą, su kuriuo gyveno. Teismas santuoką nutraukė dalyvaujant tik vienai šaliai. Nagrinėjant bylą buvo paskirti keturi teismo posėdžiai, iš kurių trijuose dalyvavo, bet neatvykdavo ieškovė, todėl teismo posėdžiai buvo atidėti. 2009-09-14 į teismo posėdį atvykti negalėjo. Gyvena užsienyje, norėjo pasirūpinti tinkamu atstovavimu byloje, tačiau teismas į tai neatsižvelgė. Šeimos bylose yra ir viešasis interesas, be to, byloje buvo pareiškęs priešieškinį, kurį prašė nagrinėti kartu su ieškiniu, bet teismas jį paliko nenagrinėtą, dėl ko nukrypo nuo asmenų lygybės įstatymui ir teismui principo, kas yra esminis proceso pažeidimas. Nesutinka su išlaikymo nepilnametei dukrai Godai dydžiu. Laikotarpiu nuo 2006-10 mėn. iki 2008-05 mėn. ieškovei išsiuntė 7893 EUR (27 151 Lt). Ieškovė neįrodė, kad dukros išlaikymui reikia 1400 Lt per mėnesį. Jis turi išlaikyti dar vieną nepilnametę dukrą. Ieškovė pateikė teismui čekius, kuriuose nurodyti pirkiniai ne vaiko poreikiams. Nesutinka su teismo sprendimo dalimi dėl santuokoje įgyto buto padalijimo. Butą įgijo 2003-04-16 santuokoje su ieškove už suteiktą butui įgyti paskolą. Iki 2006 m. gyveno kartu ir kartu mokėjo paskolą, palūkanas bei komunalinius mokesčius. Išvykęs dirbti į užsienį siuntė pinigines lėšas, kuriomis disponavo ieškovė. Į buto remontą investavo 20 000 Lt savo asmeninių lėšų. Todėl prašo visą butą tarp šalių pdalinti natūra lygiomis dalimis po ½. Teismas pažeidė jo dukters Klaros teisėtus interesus, nes kito gyvenamojo ploto jis neturi. Aplinkybė, kad jo atsiųstus pinigus ieškovė perduodavo motinai A. J., kad ši įneštų juos į banką kreditui padengti, įrodo ieškovės nesąžiningumą bei išankstinį ruošimąsi santuokos nutraukimui. Formaliais pagrindais palikęs nenagrinėtą priešieškinį, teismas visus įrodymus privalėjo rinkti savo iniciatyva, nes šios kategorijos bylose jis yra aktyvus. Priešieškinio argumentus teismas vertino spręsdamas klausimą dėl nepilnametės dukters gyvenamosios vietos nustatymo. Tačiau rėmimasis atrankos būdu atrinktais duomenimis, kurie atsakovui nenaudindi, rodo teismo nukrypimą nuo lygybės principo. Nesutinka su 400 Lt atstovavimo išlaidų priteisimu, nes ieškovė gyvena ir dirba užsienyje, Lietuvoje nemoka mokesčių, todėl nemano, kad turi padengti išlaidas už jai suteiktą teisinę pagalbą (2 t., b. l. 142-143).

Šalies argumentai

Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad kad santuoka iširo tik dėl jo kaltės. Argumentas vertintinas nepagrįstu. Vienas iš įstatyme nustatytų santuokos pasibaigimo pagrindų yra jos nutraukimas faktiškai iširus santuokai dėl kito sutuoktinio kaltės (CK 3.49 str. 2 d., 3.60 str. 1 d.). Sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl šeimos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, nustatytas šeimos teisinius santykius reglamentuojančioje CK III knygoje ,,Šeimos teisė“ (CK 3.60 str. 2 d.). Preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, ar paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metu visiškai ja nesirūpina (CK 3.60 str. 3 d.). Nurodytais pagrindais kreipiantis su ieškiniu į teismą dėl santuokos nutraukimo reikia nurodyti, kuo pasireiškia kito sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo (CPK 382 str. 1 d. 6 p.). Ieškovės teigimu, atsakovas jai buvo neištikimas, šiuo metu gyvena su moterimi ir susilaukė nesantuokinės dukters. Šių faktų neginčija ir atsakovas. CPK 178 str. nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Šioje įstatymo normoje yra įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga – ji yra nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia. Todėl atsakovas, teigdamas, kad santuoka iširo ir dėl ieškovės kaltės, turėjo pareigą įrodyti minėtą aplinkybę. Teismas, remdamasis byloje esančiais faktiniais duomenimis, gali konstatuoti, kad atitinkama aplinkybė yra įrodyta, jeigu šalies pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą esant nei jos nesant (tikimybių pusiausvyros principas). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, vertindamas šalių paaiškinimus ir kitus įrodymus šiuo aspektu laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių principinių nuostatų, įrodymus vertino visapusiškai ir objektyviai, vadovaudamasis įrodymų vertinimo taisyklėmis ir principais įvertino visus byloje pateiktus įrodymus ir pagrįstai sprendė, kad atsakovas ieškovės neištikimybės ar kitų jos kaltę dėl šeimos iširimo patvirtinančių aplinkybių neįrodė.

Apeliantas teigia, kad teismas iš jo priteisė per didelę 400 Lt sumą nepilnametės dukters Godos išlaikymui ir turėjo priteisti po 300 Lt kas mėnesį (1 t., b. l. 5). Nurodo, jog laikotarpyje nuo 2006-10 mėn. iki 2008-05 mėn. ieškovei išsiuntė 7893 EUR (27 151 Lt) bei kad ieškovė neįrodė, jog dukros išlaikymui reikia 1400 Lt per mėnesį. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė teisėtas ir pagrįstas išvadas, kad materialinį išlaikymą vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečio vaiko poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (CK 3. 192 str.). Teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas dėl išlaikymo dydžio nustatymo, proporcingumo principo taikymo, taip pat procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą civiliniame procese, dėl ko priteisiamo iš atsakovo išlaikymo dydį nepilnametei dukrai nustatė tinkamo dydžio ir atitinkantį atsakovo turtinę padėtį. Teis­mas, spręs­da­mas klau­si­mą dėl vai­kų iš­lai­ky­mo dy­džio, tu­ri nu­sta­ty­ti kon­kre­taus vai­ko po­rei­kius ir abie­jų vai­ko tė­vų tur­ti­nę padė­tį. Nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, teismas turi atsižvelgti į tai, kad nustatytas išlaikymas būtų pakankamas tenkinti būtinas vaiko vystymosi sąlygas, kad būtų patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui (LAT Senato 2005-06-23 nutarimo Nr. 54 9 p.). Teismas negali priteisti vaiko išlaikymui daugiau, negu tai objektyviai leidžia jo tėvų turtinė padėtis. Tė­vų tur­ti­nė pa­dė­tis nu­sta­to­ma at­si­žvel­giant į vi­sų rū­šių gau­na­mas pa­ja­mas, lė­šas ban­kuo­se ir ki­to­se kre­di­to įstai­go­se; kil­no­ja­mą­jį ir ne­kil­no­ja­mą­jį tur­tą; ver­ty­bi­nius po­pie­rius, ju­ri­di­nius as­me­nis (in­di­vi­du­a­lias įmo­nes ir kt.) bei jų tur­tą. Nu­sta­tant pro­por­cin­gu­mą tarp vai­ko po­rei­kių ir tė­vų tur­ti­nės pa­dė­ties, atkreip­ti­nas teis­mo dė­me­sys į tai, kad vai­ko iš­lai­ky­mo dy­dis tu­ri ati­tik­ti pro­tin­gus vai­ko po­rei­kius ir tė­vų tur­ti­nę pa­dė­tį (CK 3.192 str. 2 d.). Nu­sta­tant pro­por­cin­gu­mą tarp tė­vų tur­ti­nės padėties tu­ri bū­ti nu­sta­ty­ta kiek­vie­no iš tė­vų da­lis iš­lai­ky­mo prie­vo­lė­je ir kon­kre­tus iš­lai­ky­mo dydis (CK 3.192 str. 3 d.). Pagal teismų praktiką, orientaciniu kriterijumi nustatant išlaikymo dydį yra CK 6.461 str. 2 d. nuostata, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesinę algą, kuri šiuo metu yra 800 Lt (LAT CBS teisėjų kolegijos 2004-04-26 nutartis civilinėje byloje V. S. v. M. S., bylos Nr. 3K-3-259/2004, 2007-12-17 LRV nutarimas Nr. 1368). Ieškovė byloje įrodė, kokie yra būtini nepilnametės dukters įprasti poreikiai – mokymasis, bendras vaikų ugdymas, maistas, drabužiai, higienos priemonės, būstas, jo išlaikymas, vaistai ir pan., ir kokios yra būtinos išlaidos tiems poreikiams tenkinti, kurios yra tikrai ne mažesnės negu 800 Lt. Kad tokia suma reikalinga būtiniems vaiko poreikiams tenkinti apeliaciniame skunde pripažįsta ir atsakovas (2 t., b. l. 142-143). Galima sutikti su atsakovu, kad ieškovė neįrodė, kad patiems svarbiausiems ir būtiniausiems vaiko poreikiams užtikrinti reikia 1400 Lt, tačiau iš atsakovo dukters išlaikymui ir tepriteista 400 Lt, o ne 700 Lt. Atsakovas nepateikė patikimų, objektyvių ir visapusiškų įrodymų apie turimą turtą, pajamas, indėlius, apie darbą ir legalių pajamų dydį užsienyje, nors pagal bylos duomenis jis užsienyje gyvena pakankamai ilgą laiką. Atsakovas pateikė pervedimų ir perlaidų kvitus, iš kurių galima spręsti, kad jis tam tikrų pajamų užsienyje turėjo, ir tikėtina, turi. Pats atsakovas 2008-07-02 teismo posėdyje sutiko, kad Godos išlaikymui sutiktų mokėti po 400 Lt, be to, paaiškino, kad kitos dukters, kuri dar mažametė, išlaikymui reikia 800-1000 Lt mėnesiui (1 t., b. l. 79-80). Nors teismas posėdžiuose protokolinėmis nutartimis bei 2009-04-06 raštu atsakovui nevienakrtinai nurodė pateikti duomenis apie savo pajamas (1 t., b. l. 116, 121), tačiau jis išsamių duomenų apie turtinę padėtį nepateikė. Taigi, leistinais rašytiniais įrodymais neįrodė, kad pagal savo turtinę padėtį negali teikti vaikui 400 Lt išlaikymo per mėnesį. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog keisti skundžiamo teismo sprendimo dalį dėl išlaikymo dydžio apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Apeliantas nesutinka su teismo sprendimo dalimi dėl santuokoje įgyto buto padalijimo, nes mano, kad jų santuokoje įgytas butas turėjo būti padalintas lygiomis dalimis. Byloje nustatyta ir šalys neginčija, kad minėtą butą jos įgijo santuokoje pagal 2003-03-28 pirkimo-pardavimo sutartį už 23 000 Lt, iš kurių 21 000 Lt sumokėta banko suteiktos paskolos pinigais (1 t., b. l. 21, 33-34, 2 t., b. l. 7-15). Neginčijama, kad minėtas butas įgytas šalių santuokos metu ir yra bendroji jungtinė jų nuosavybė. Todėl butas dalytinas pagal CK trečiojoje knygoje nustatytas taisykles. Teismas turi nustatyti turto vertę (CK 3.119 str.), sutuoktiniams tenkančias turto dalis (CK 3.117 str. 1, 2 d., 3.118 str. 4 d., 3.123 str.), atsižvelgiant į CK 3.127 str. 3 d. nurodytas aplinkybes parinkti turto padalijimo būdą, paskirstyti sutuoktiniams turtą natūra, siekiant išlaikyti nustatytas proporcijas, iš sutuoktinio, gavusio didesnę, nei jam priklauso, turto dalį priteisti kitam sutuoktiniui kompensaciją pinigais. CK 3.117 str. 1 d. įtvirtinta prezumpcija, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, ir nuo šio principo galima nukrypti tik CK 3.123 str. 1-4 dalyse numatytais atvejais, kurį nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, tinkamai savo išvadas šioje dalyje pagrindė ir motyvavo (LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005-10-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2005; 2003-03-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2003). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005-10-12 nutartyje (civilinė byla P. A. v. O. A., bylos Nr. 3K-3-479/2005) nurodė, kad CK 3.123 straipsnyje pateikiamas aplinkybių sąrašas nėra baigtinis, teismas gali pripažinti svarbiomis kitas aplinkybes, leidžiančias nukrypti nuo lygių dalių principo. Tačiau teismas, nukrypdamas nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo kitomis aplinkybėmis, turi nustatyti, kad toks nukrypimas pagrįstas tam tikrų teisinių gėrių, kurių gynyba visumos aplinkybių kontekste būtų pagrįsta teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, apsauga (CK 1.5 strstr. 4 d.). Įstatymų leidėjui CK 3.123 straipsnyje iš esmės nurodžius pagrindines aplinkybes, kurioms esant galima nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, kitomis aplinkybėmis nuo šio principo galima nukrypti tik nustačius tokio nukrypimo realų poreikį atsižvelgiant į pirmiau nurodytus kriterijus. Teismas byloje esančių įrodymų pagrindu pagrįstai nustatė, kad nukrypti nuo lygių dalių principo reikia dėl to, kad užtikrinti šalių nepilnametės dukters interesus, dėl to, kad atsakovas turi kitą šeimą ir neturėtų atsitikti taip, kad dviejų kambarių bute tektų gyventi dviems šeimoms, taip pat dėl to, kad nustatyta, jog atsakovės tėvų indėlis grąžinant bankui paskolą už butą ir jį remontuojant yra didelis ir pagrindinis (virš 22 000 Lt) (2 t., b. l. 17-29, 43-59). Nors atsakovas teigia turėjęs apie 20 000 Lt turto pagerinimo išlaidų, nes keitė, radiatorius, duris, dušo kamerą, tačiau šiam argumentui pagrįsti nepateikė jokių įrodymų. Tuo tarpu ieškovė pateikė įrodymus apie tai, kad minėtame bute už keistus langus ir duris yra sumokėję ieškovės tėvai (2 t., b. l. 83-86, 97). Atsakovas nurodo, kad jo siunčiamus iš užsienio pinigus ieškovė perduodavo motinai A. J., o ši juos nešė į banką savo vardu kreditui padengti. Tačiau šis atsakovo paaiškinimas yra niekuo nepagrįsta prielaida, nes nepateikta jokių įrodymų jam patvirtinti. Atsakovo pateikti dokumentai apie pinigų pervedimus patvirtina, kad atsakovas yra siuntęs pinigų ieškovei. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad ieškovė laikotarpiu nuo 2006-10 mėn. iki 2008-05 mėn. iš atsakovo yra gavusi 3100 EUR, kas sudarytų apie 155 EUR mėnesiui. Pats atsakovas skunde nurodo, kad šios lėšos buvo skirtos vaiko išlaikymui, o ne kreditui sumokėti (2 t., b. l. 142-143). Atsakovas neneigia, kad ieškovės nurodytuose priedo 31, 33, 35, 37, 39, 41, 44, 47, 50, 53, 56, 59, 66, 69, 72 lapuose pagal pateiktas bankinių dokumentų kopijos jis pinigus pervedinėjo į savo asmeninę sąskaitą Lietuvoje. Atsakovo teiginio, kad ieškovė turėjo jo banko kortelę ir Lietuvoje nuo jo sąskaitos pasiimdavo savo pinigus, kuriuos panaudojo kredito dengimui, nepatvirtina jokie įrodymai, nors byla tęsėsi ilgą laiką, o tokius įrodymus gauti nebuvo sudėtinga. Net iš atsakovo pateiktos sąskatos išrašo būtų galima spręsti ar tikrai tuo metu, kai atsakovas gyveno užsienyje, kas nors iš sąskaitos bankomatuose paimdavo tam tikras pinigų sumas Lietuvoje.

Šalies argumentai

Apeliantas teigia, kad teismas priešieškinį paliko nenagrinėtą formaliais pagrindais, nes nagrinėjant bylą buvo paskirti keturi teismo posėdžiai, iš kurių trijuose dalyvavo, į 2009-09-14 teismo posėdį neatvyko dėl svarbių priežasčių, o teismas bylą išnagrinėjo jam nedalyvaujant. Teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka. Kaip matyti iš bylos duomenų, atsakovui apie 2008-06-03 teismo posėdį buvo pranešta 2008-03-20 (1 t., b. l. 41-48). 2008-06-03 teismo posėdyje ieškovė ir jos atstovė dalyvavo, o teismo posėdis buvo atidėtas 2008-07-02 atsakovo prašymu ir jo prašomam laiku (1 t., b. l. 50, 55-56). 2008-07-02 teismo posėdyje ieškovė dalyvavo, o teismo posėdis buvo atidėtas 2008-10-03 ne dėl ieškovės, o dėl atsakovo kaltės, kuris nepateikė jokių įrodymų apie turtinę padėtį, taip pat išversto į lietuvių kalbą vaiko gimimo liudijimo; be to, teismas atsakovui pasiūlė pateikti papildomus įrodymus ir pasinaudoti teisine advokato pagalba (1 t., b. l. 1 t., b. l. 79-80). Kadangi atsakovas tik 2008-09-22 pateikė tinkamaos formos ir turinio priešieškinį, tai, negalint iki teismo posėdžio užtikrinti net minimalaus 14 dienų termino atsiliepimui pateikti, 2008-10-03 teismo posėdį, kuriame dalyvavo ieškovė ir jos atstovė, vėl būtų tekę atidėti, tačiau šalys paprašė termino susitaikymui (1 t., b. l. 92-94, 100, 109-111). 2009-04-03 pats atsakovas paprašė atnaujinti bylos nagrinėjimą (1 t., b. l. 113). Tik į 2009-06-03 teismo posėdį atvyko ieškovė atstovė, bet neatvyko ieškovė, nes negavo lėktuvo bilieto, ir teismas šią priežastį pripažino svarbia neatvykimo į posėdį priežastimi, o teismo posėdį atidėjo 2009-09-15 d. 9.00 val. Atsakovas atidedant posėdį ir nustatant jo datą dalyvavo, jokių prašymų atidėti posėdį kitai dienai nenurodė, neteigė, jog negalės dalyvauti posėdyje dėl darbo ar nespės susirasti advokato. (1 t., b. l. 122). Atsakovas, kuriam tinkamai ir asmeniškai pranešta apie posėdžio laiką ir vietą, neatvyko į 2009-09-15 d. 9.00 val vykusį teismo posėdį, iki jo pradžios nepateikė dokumentų, pateisinančių savo neatvykimą, ir teismas neatvykimo priežasčių nepripažino svarbiomis (CPK 246 str. 1 d., 1 t., b. l. 108, 2 t., b. l. 88, 90). 2009-09-14 prašyme atidėti bylos nagrinėjimą atsakovas prašė nepagrįstai ilgam laikui, nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad neturi galimybės grįžti iš užsienio, kad serga, dirba (paskutiniu metu nurodė, kad yra bedarbis) ar pan., bei nenurodė, kodėl nuo 2008 metų vasario besitęsiančioje byloje ir per trijų mėnesių laiką po paskutiniojo posėdžio atidėjimo neturėjo galimybės pasirūpinti savo atstovavimu. Todėl, kadangi šios kategorijos bylose teismo sprendimo priėmimas už akių negalimas (CPK 378 str.), teismas pagrįstai ir teisėtai atsakovo priešieškinį paliko nenagrinėtą CPK 146 str. 1 d. numatytu pagrindu.