- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-10-08
- Bylos Nr.
- I1-4903-283/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01221-2020-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Dalytė Zlatkuvienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- I. L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų, Lietuvos valstybė
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. L. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas I. L. (toliau – ir pareiškėjas, ir I. L.) per pataisos įstaigos administraciją 2020 m. gegužės 11 d. paduotu skundu kreipėsi į administracinį teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Pravieniškių PN-AK, ir pataisos įstaiga), priteisti 3 384 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo kalinimo Pravieniškių PN-AK netinkamomis sąlygomis, atlyginti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2017 m. kovo 7 d. iki 2017 m. gruodžio 13 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) Pravieniškių PN-AK laisvės atėmimo bausmę atliko netinkamomis kalinimo sąlygomis, pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį. Paaiškino, kad nuo 2017 m. kovo 7 d. iki 2017 m. gruodžio 1 d. buvo kalinamas Trečiojo sektoriaus 6-ojo būrio 2-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 52 m², į ją buvo paskirtą16 asmenų, todėl jam teko tik 3,2 m² ploto. Nuo 2017 m. gruodžio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 13 d. bausmę atliko kamerų tipo patalpoje Nr. 11, kurios plotas 16,01 m². Teigė, kad jam tenkantį gyvenamąjį plotą dar labiau mažino patalpoje esantys baldai, dėl vietos trūkumo kildavo nepatogumų, ypač esant prastoms oro sąlygoms, buvo priverstas gulėti lovoje, nebuvo sąlygų rašyti laiškus. Tvirtino, kad patalpoje trūko spintelių, taburečių, nebuvo laikrodžio, termometro, užuolaidų, dėžių daiktams, lentynų knygoms, todėl drabužius turėjo laikyti lagaminuose po lova. Be to, nebuvo patalpos drabužiams ir batams skalbti bei džiauti, todėl lauke lyjant, daiktus buvo priverstas džiauti ant lovų galų, radiatorių ar vamzdžių. Teigė, kad nebuvo įrengto poilsio kambario. Nurodė, kad prausykloje ir sanitariniame mazge trūko sanitarinių įrenginių: prausykloje buvo įrengtos 6 praustuvės, o sanitariniame mazge – 4 unitazai ir 4 pisuarai, šiais įrenginiais naudojosi daugiau kaip 170 nuteistųjų. Pareiškėjas tvirtino, kad patalpose veisėsi pelėsis, sienos buvo suskilinėjusios, nuo jų krito tinkas, dažų spalva beveik išnykusi. teigė, kad duše veikė tik du dušo sieteliai, o kojų plautuvių iš viso nebuvo įrengta. Nurodė, kad baldai, o ypač lovos, buvo seni ir aplūžę. Teigė, kad patalpose veisėsi tarakonai, blakės, musės, širšės, uodai, tačiau dezinfekcijos darbai buvo vykdomi nepakankamai. Tvirtino, kad už 10 m atstumo nuo pastato, kuriame atliko bausmę, stovėjo šiukšlių konteineris, nuo kurio sklido nemalonus kvapas, po konteinerį naršydavo varnos ir katės. Pareiškėjo teigimu, dėl buvusių nežmoniškų, žeminančių, kankinančių, žalojančių fizinę ir psichinę sveikatą kalinimo sąlygų patyrė papildomą diskomfortą, papildomus nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, kančią, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą (b. l. 1-10).
Atsiliepimas
Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantys Pravieniškių PN-AK atsiliepimu prašė skundą atmesti. Pravieniškių PN-AK nurodė, kad minimali gyvenamojo ploto norma ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrinta, I. L. 2017 m. kovo 7 d. – 2017 m. lapkričio 30 d. laikotarpiu buvo kalinamas bendrabučio tipo patalpose, todėl pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių bendrabučio tipo patalpose nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Nurodė, kad nuo 2017 m. gruodžio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 13 d. už bausmės atlikimo režimo pažeidimus pareiškėjas bausmę atliko kamerų tipo patalpoje Nr. 11. Teigė, kad pataisos įstaiga užtikrina tinkamą nuteistųjų aprūpinimą numatytu inventoriaus kiekiu gyvenamosiose patalpose, o dėžių ir lentynų knygoms susidėti aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos nenumato. Nurodė, kad įstaiga užtikrina tinkamą baldų būklę, jie tvarkingi, nesulūžę, o gavus informaciją apie trūkumus, jie šalinami, nuteistųjų sulaužyti, sugadinti baldai nedelsiant tvarkomi arba keičiami naujais. Tvirtino, kad ginčo laikotarpiu nuteistasis Turto valdymo skyriui skundų dėl inventoriaus trūkumo ir prastos jų būklės nepateikė. Atsakovės atstovas paaiškino, kad gyvenamąsias patalpas tvarkyti privalėjo patys jose kalinami asmenys, tuo tikslu jiems buvo išduodamos priemonės. Nurodė, kad Trečiojo sektoriaus 6-ojo būrio patalpose laisvalaikio kambarys nuteistiesiems nėra įrengtas, tačiau laisvu nuo darbo laiku nuteistieji gali būti savo gyvenamojoje patalpoje ar gryname ore, prie lokaliniuose sektoriuose įrengtų suoliukų, be to, Trečiajame sektoriuje yra įrengta biblioteka, kurioje galėjo lankytis pareiškėjas. Atsakovo atstovas nurodė, kad Trečiajame sektoriuje atskiroje patalpoje veikiančioje skalbykloje ir džiovykloje yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius bei batus, o kamerų tipo patalpose nešvarūs drabužiai bei patalynė yra surenkami ir priduodami į įstaigoje esančią skalbyklą. Be to, nuteistieji savo drabužius gali išsiskalbti dušinėje prausimosi metu. Tvirtino, kad Trečiame sektoriuje drabužiams ir avalynei džiovinti įrengta vieta skalbykloje. Pabrėžė, kad 3-asis, 4-asis, 5-asis ir 6-asis būriai naudojasi vienu sanitariniu mazgu, kuriame įrengti 4 unitazai, 4 pisuarai, prausykloje įrengtos 7 praustuvės, o 11-oje kameroje atskiroje patalpoje įrengtas vienas klozetas ir viena praustuvė. Ginčo laikotarpiu nuteistasis skundų dėl susidarančių eilių prie sanitarinio mazgo įrenginių Turto valdymo skyriui nėra pateikęs. Nurodė, kad 2017 m. kovo 7 d. 3-ajame, 4-ajame, 5-ajame ir 6-ajame būriuose buvo 168 nuteistieji, o 2017 m. balandžio 25 d. - 171 nuteistasis. Nurodė, kad Trečiojo sektoriaus bendroje dušinėje yra įrengta vienuolika dušo galvučių, pareiškėjo skundų dėl neveikiančių dušo galvučių Turto valdymo skyriuje negauta. Paaiškino, kad įstaigoje patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus, bei tvirtino, kad patalpų sienų ir lubų danga tvarkinga, sienos nesuskilinėjusios, tinkas nebyra. Teigė, kad Pravieniškių PN-AK neturi teisės aktais nustatytos prievolės kaupti informaciją apie paprastuosius remontus, dėl to nėra galimybės pateikti informacijos apie Trečiojo sektoriaus 6-ojo būrio ir 11-osios kameros patalpų einamojo remonto darbų atlikimą. Nurodė, kad Pravieniškių PN-AK yra sudarę sutartį dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo su UAB „Utenos deratizacija“. Pranešus apie pastebėtus kenkėjus, nurodyta bendrovė atlieka dezinfekciją, dezinsekciją ir deratizaciją, be to, patalpose pastebėjus kenkėjus, papildomai atliekamas jų naikinimas. Teigė, kad įstaigoje įrengta vieta šiukšlių konteineriams laikyti atitinka teisės aktų reikalavimus, aikštelė išasfaltuota, konteineriai statomi ne ant žemės, atliekos išvežamos pagal sutartyje numatytus grafikus, atliekų konteineriai tvarkingi, atitinkantys higienos normų reikalavimus, sandarūs ir su dangčiais, konteineriams skirta aikštelė įrengta ne mažesniu kaip 10 m atstumu nuo pastato. Nurodė, kad neturi duomenų, ar nuteistasis kreipėsi į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Pareiškėjas, atlikdamas bausmę Trečiame sektoriuje, ginčo laikotarpiu į pataisos namų psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl psichinės sveikatos sutrikimų ar kitokių negalavimų, patirtų dėl netinkamų buitinių kalinimo sąlygų, nesikreipė. Pravieniškių PN-AK nuomone, bylose dėl valstybės neteisėtais veiksmais padarytos žalos pareiškėjas privalo įrodyti konkretų žalos dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Atsakovės atstovas vertino, kad pareiškėjas reikalavimo objektyviais duomenimis nepagrindė. Atsakovės atstovas teigė, kad pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs. Be to, atsakovės atstovas prašė taikyti ieškinio senatį, kadangi pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą nuo pat patalpinimo į pataisos namus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais. Dėl to pareiškėjo reikalavimams atlyginti žalą senaties terminas turėtų būti taikomas laikotarpiui nuo 2017 m. kovo 7 d. iki 2017 m. gegužės 19 d. (b. l. 16-25).
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundo dalis atmetama, kita skundo dalis tenkinama iš dalies.
Pareiškėjas prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės priteisti neturtinę žalą, kurią patyrė 2017 m. kovo 7 d. – 2017 m. gruodžio 13 d. laikotarpiu Pravieniškių PN-AK atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, jo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pateikęs aiškinimą, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį; ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio; tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
Žemesnės instancijos teismas
CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą, todėl pareiškėjo reikalavimui jo prašomas bendras senaties terminas netaikytinas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą, ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo nurodytas bausmės atlikimo sąlygų jam sukeltas neigiamas pasekmes, vertina, kad I. L., patirdamas skunde nurodytus nepatogumus ir būdamas apdairus bei rūpestingas, galėjo ir privalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo jo paskyrimo į Trečiojo sektoriaus 6-ojo būrio 2-ąją gyvenamąją patalpą, t. y. nuo 2017 m. kovo 7 d. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės domėtis bausmės atlikimo sąlygomis, rinkti informaciją tuo reikalu, kreiptis skundu dėl žalos atlyginimo į teismą. Bylos duomenimis, pareiškėjas skundą teismui išsiuntė 2020 m. gegužės 8 d. (b. l. 11).
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas vertina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog galimų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie šiuos pažeidimus, t. y. nenurodė šio termino praleidimo svarbių priežasčių. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo.
Esant atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, prašymui, ir remiantis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.131 straipsnio 1 dalimi, taikomas ieškinio senaties terminas ir pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už 2017 m. kovo 7 d. – 2017 m. gegužės 7 d. laikotarpį atmetamas kaip nepagrįstas. Pritaikius trejų metų ieškinio senaties terminą, sprendžiama, kad byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo nuo 2017 m. gegužės 8 d. iki 2017 m. gruodžio 13 d.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ( CK 6.271 straipsnis). Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas CK 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 24 str. 2 d. 7 p., 25 str., 56 str. 4 d., 67 str., 71 str.).
Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos tinkamos kalinimo sąlygos ir tokiu būdu jis buvo kankinamas, byloje aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio, nustatančio, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, taikymas. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – Bausmių vykdymo kodeksas) 7 straipsnio 1 dalyje. Europos Ž. T. Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje yra suformavęs nuoseklų išaiškinimą, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad kalinimo vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė; valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog Pravieniškių PN-AK administracija gyvenamosiose patalpose neužtikrino nustatyto minimalaus vienam nuteistajam tenkančio gyvenamojo ploto.
Bausmių vykdymo kodekso nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką ginčo laikotarpiu nustatė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro (toliau – Teisingumo ministras) 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės). Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punktas (2016 m. spalio 3 d. įsakymo Nr. 1R-268 redakcija) nustatė, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam žmogui. Nurodytas teisinis reglamentavimas nenustatė baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl daroma išvada, kad apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas patalpos plotas dalijamas iš patalpoje kalinamų asmenų skaičiaus.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Trečiojo sektoriaus 6-ojo būrio 2-ojoje brigadoje gyveno 16 nuteistųjų, atsakovės atstovas objektyvių duomenų, kiek pareiškėjo kalinimo metu nuteistųjų buvo Pravieniškių PN-AK gyvenamojoje patalpoje, į kurią buvo paskirtas pareiškėjas, nepateikė. Kadangi duomenų apie pataisos įstaigoje konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš pataisos įstaigos pažymoje nurodyto konkrečios patalpos miegamųjų vietų skaičiaus.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 8 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d. buvo paskirtas į Trečiojo sektoriaus 6-ojo būrio 2-ąją brigadą, kurios plotas 52,00 kv. m, joje įrengta 16 miegamųjų vietų, taigi vienam asmeniui teko 3,25 kv. m patalpos ploto. Pareiškėjas už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimus nuobaudą nuo 2017 m. gruodžio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 13 d. atliko kamerų tipo patalpose - 11-oje kameroje, kurios plotas 14,95 kv. m, joje įrengtos 2 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui teko 7,46 kv. m ploto (b. l. 17, 26, 29, 42).
Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie pareiškėjo paskyrimą į konkrečias gyvenamąsias patalpas, šių patalpų plotą, jose įrengtų gyvenamųjų vietų skaičių, todėl darydamas išvadas, jais remiasi. Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, sprendžiama, kad ginčo laikotarpiu I. L. bendrabučio tipo patalpose buvo užtikrinta Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma ir šių taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma - kamerų tipo patalpose. Sprendžiant dėl pareiškėjo teisės į gyvenamosios patalpos plotą, vadovaujamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika (žr., pvz., 2017 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3130-662/2017) ir atsižvelgiama į tai, kad pareiškėjas 2017 m. gegužės 8 d. - 2017 m. lapkričio 30 d. laikotarpiu neprivalėjo visą dieną būti savo gyvenamojoje patalpoje, jis galėjo dienotvarkėje nustatytu laiku judėti po lokalinį sektorių ir užsiimti leistina veikla, kadangi gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose (b. l. 18, 26, 27, 56-66).
Vertinant pareiškėjo teiginį, kad sprendžiant dėl tekusio gyvenamojo ploto dydžio, turi būti atsižvelgiama į baldų ir inventoriaus užimamą plotą bei vadovaujamasi EŽTT suformuota praktika, atsižvelgiama, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises ir jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms; Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo bei kitų su tuo susijusių klausimų (pvz., ieškinio senaties, konkrečių ploto normų kamerų tipo (ar palatos) patalpoms ar kitų konkrečių reikalavimų kamerų įrengimui, ginčų dėl žalos atlyginimo nacionaliniuose teismuose nagrinėjimo tvarkos ir pan.), o pats EŽTT suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve ir tai lemia inter alia nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2649-624/2018, 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3627-502/2017 ir kt.).
Vidaus tvarkos taisyklės nenumatė, apskaičiuojant minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas, turi būti neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas asmenų skundus dėl jų laikymo sąlygų pataisos įstaigose atitikties teisės aktų reikalavimams (žr., pvz., 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-355-438/2020, 2019 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2632-261/2019, 2018 m. spalio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2246-1062/2018 ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas nuoseklus aiškinimas, pagal kurį, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama ir į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-355-438/2020, 2019 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2632-261/2019, 2017 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3130-662/2017).
Nagrinėjamo ginčo atveju gyvenamojo ploto pažeidimas nebuvo nustatytas, todėl nėra pagrindo atsižvelgti į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Atsižvelgus taikomą teisinį reglamentavimą ir nustatytas byloje faktines aplinkybes, daroma išvada, kad nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisės į nustatytą gyvenamojo ploto normą pažeidimą.
Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sukėlė baldų (spintelių, taburečių, laikrodžio, termometro, užuolaidų, dėžių daiktams, lentynų knygoms) trūkumas, o buvęs kietasis inventorius (lovos, stalai, spintelės) buvo aplūžę, klibantys ir netinkami naudojimui, dėl ko savo daiktus turėjo laikyti dėžėse po lova, dėl ko kilo nepatogumų, pablogėjo gyvenimo kokybė.
Teisingumo ministras 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtino arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio aprūpinimo normas, kurios nauja redakcija buvo išdėstytos Teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132. Nurodytu įsakymu buvo patvirtintas Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas, kuris taikomas nuo 2017 m. sausio 1 d. Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas nereglamentavo aprūpinimo baldais normų, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad atsakovės atstovas nuo 2017 m. gegužės 8 d. iki 2017 m. birželio 7 d. neveikė pagal teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1448-415/2019).
Nuo 2017 m. birželio 8 d. nuteistieji aprūpinami baldais bei inventoriumi, vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintomis Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normomis (toliau – ir Patalpų aprūpinimo normos). Patalpų aprūpinimo normose numatyta, kad bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje vienam asmeniui turi būti metalinė lova, spintelė prie lovos, taburetė ir/arba kėdė ir/arba suolai (pagal poreikį), stalas, šiukšlių dėžė, sieninė pakaba arba spinta; kamerų tipo patalpose vienam asmeniui turi būti metalinė lova, stalas, taburetė ir/ arba kėdė, ir/arba suolai (1 sėdima vieta 1 asmeniui), klozetas (gali būti tupiamas), praustuvė, sieninė viršutinių drabužių pakaba (2 kabliukai vienam asmeniui), sieninė lentyna tualeto reikmenims, šiukšlių dėžė, valymo inventorius (vienas komplektas), elektrinis virdulys – 1 vnt. Patalpų aprūpinimo normos nenumato, kad nuteistieji aprūpinami dėžėmis ir lentynomis knygoms susidėti.
Atsakovės atstovas atsiliepime patvirtino, kad gyvenamosios patalpos buvo aprūpintos baldais, atsižvelgus į teisės aktų reikalavimus, pabrėžė, kad pareiškėjas nesiskundė pataisos įstaigos administracijai dėl inventoriaus trūkumo ir neturėjimo, kur susidėti savo daiktus.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai (toliau – ir HN 134:2015) 12 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietos patalpos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.
Pravieniškių PN-AK atsiliepime nurodė, kad ginčo laikotarpiu gyvenamosiose patalpose buvo užtikrinta tinkama kietojo inventoriaus būklė, jis buvo tvarkingas, nesulaužytas ir tinkamas naudojimui. Be to, atsakovės atstovas nurodė, kad nuteistųjų sulaužytas, sugadintas inventorius nedelsiant tvarkomas arba jis pakeičiamas nauju, todėl ir kamerose, ir bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose inventorius visada buvo techniškai tvarkingas.
Teismas, nagrinėdamas bylą, nenustatė pagrindo netikėti Pravieniškių PN-AK paaiškinimų teisingumu, todėl sprendžia, kad pareiškėjas buvo tinkamai aprūpintas kietuoju inventoriumi, kuris buvo tinkamas naudojimui. Byloje nebuvo nustatyta duomenų, kad pareiškėjas prašė pakeisti ar sutaisyti kietąjį inventorių ir kad pataisos įstaiga būtų atsisakiusi tenkinti šiuos jo prašymus.
Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl kietojo inventoriaus trūkumo ir buvusio inventoriaus netinkamos būklės ginčo laikotarpiu atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė tai, kad sanitariniame mazge buvo įrengta mažai klozetų, pisuarų ir praustuvių, o kojų plautuvių visiškai nebuvo.
Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 5.7 punktas nustato, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems (kiekvienam būriui). Pagal šių taisyklių 6 punktą, kai esamose pataisos įstaigose dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti sanitarinį ir higienos mazgą kiekvienam būriui ir nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, ši patalpa gali būti įrengiama dviem būriams.
Teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr.1R-132 patvirtintas Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas, kuris taikomas nuo 2017 m. sausio 1 d., nereglamentavo sanitarinio mazgo įrengimo ir įrenginių skaičiaus. Atsižvelgus į tai, sprendžiama, kad nėra pagrindo teigti, jog atsakovės atstovas nuo 2017 m. gegužės 8 d. iki 2017 m. birželio 7 d. neveikė taip, kaip numatė teisės aktų reikalavimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo teismo 2019 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1448-415/2019).
Minėta, kad 2017 m. birželio 8 d. įsigaliojo Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintos Patalpų aprūpinimo normos. Šiose normose numatyta, kad bendrabučio gyvenamosios patalpos prausykloje, tualete turi būti įrengta praustuvė, klozetas (gali būti ir tupimas) arba pisuaras (tik vyrams) 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų. Patalpų aprūpinimo normos nenumato privalomo kojų plautuvių įrengimo būrių prausyklose.
Bylos duomenimis, pareiškėjas nuo 2017 m. birželio 8 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d. laikotarpiu bausmę atliko bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, jog Pravieniškių PN 3-asis, 4-asis, 5-asis ir 6-asis būriai naudojosi vienu sanitariniu mazgu, kuriame buvo 7 praustuvės, 4 unitazai ir 4 pisuarai; Pravieniškių PN-AK 3-ajame, 4-ajame, 5-ajame ir 6-ajame būriuose 2017 m. kovo 7 d. buvo iki 168 nuteistieji, o 2017 m. kovo 25 d. – 71 nuteistasis.
Pagal suformuotą įrodinėjimo taisyklę, pareiga paneigti ir pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovės atstovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013); laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Atsakovo atstovas pateikė teismui duomenis, jog 3-ojo, 4-ojo, 5-ojo ir 6-ojo būrių prausykloje buvo 7 praustuvės, 2 dušo sieteliai, tualete – 4 unitazai, 4 pisuarai, o buvusių nuteistųjų skaičių nurodė 2017 m. kovo 7 d. ir 2017 m. kovo 25 d. momentui. Atsakovės atstovas nepateikė teismui duomenų, leidžiančių nustatyti, kiek asmenų minėtuose būriuose buvo byloje nagrinėjamu ginčo laikotarpiu.
Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad nėra galimybės apskaičiuoti sanitarinių įrenginių skaičiaus, tenkančio Patalpų aprūpinimo normose nurodytam atitinkamam skaičiui nuteistųjų, todėl sprendžiama, kad 2017 m. birželio 8 d. – 2017 m. lapkričio 30 d. laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė naudotis nustatyto skaičiaus sanitariniais mazgais.
Bylos duomenimis, nuo 2017 m. gruodžio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 13 d. pareiškėjas bausmę atliko kamerų tipo patalpoje Nr. 11, kurioje įrengta viena praustuvė ir vienas klozetas, šiais įrenginiais pareiškėjas naudojosi kartu su kitu nuteistuoju. Esant nurodytoms aplinkybėms, daroma išvada, kad šiuo laikotarpiu Patalpų aprūpinimo normos nebuvo pažeistos.
Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė tai, kad pataisos namų administracija gyvenamųjų patalpų ir inventoriaus neremontavo, dėl ko patalpų sienos buvo suskilusios, nuo jų krito tinkas, dažai buvo nusilupę ir praradę spalvą, veisėsi pelėsis.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad pataisos įstaigoje patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus; patalpų sienų ir lubų danga tvarkinga, sienos nesuskilinėjusios, tinkas nebyra.
Vertinant pareiškėjo teiginius, atsižvelgiama, kad pareiškėjo skunde išdėstyti teiginiai apie prastą pataisos įstaigų būklę turi deklaratyvų pobūdį, nedetalizavo, kurių patalpų sienų tinkas nutrupėjęs, kuriose ant sienų veisėsi pelėsis ir pan. Be to, nurodytiems teiginiams pagrįsti pareiškėjas nepateikė jokių tinkamų įrodymų. Teismo vertinimu, pareiškėjui nebuvo užkirstas kelias teikti skundus dėl, jo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų įvairioms valstybės institucijos, tarp jų – ir Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui prie Sveikatos apsaugos ministerijos, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Be to, byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų teikęs prašymus pataisos namų administracijai perkelti jį į kitą patalpą dėl netinkamos patalpų būklės, o pataisos namai būtų atsisakę tokį prašymą tenkinti.
Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, daroma išvada, jog pareiškėjo teiginiai apie neremontuojamas patalpas ir prastą jų būklę yra nepagrįsti bylos duomenimis, todėl atmetami.
Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, kad naudojosi dušine, kurioje veikė tik du dušo sieteliai, todėl dėl jų trūkumo patyrė nepatogumų.
Vidaus tvarkos taisyklių 258 punktas numatė, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Nagrinėjamo ginčo atveju pareiškėjas neginčijo aplinkybės, kad jam buvo suteikta galimybė nusiprausti po dušu, tačiau teigė, kad dušinėje veikė ne visi dušo sieteliai. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad Trečiojo sektoriaus dušinėje įrengta vienuolika dušo galvučių.
Bylos duomenys leidžia teigti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas nesikreipė į atsakovės atstovą dėl kylančių nepatogumų naudojantis dušu: byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl dušo sietelių trūkumų, dėl neveikiančių dušo sietelių. Teismas sprendžia, kad pareiškėjas aplinkybių apie trūkstamus sietelius dušinėje nepagrindė tinkamais įrodymais, apsiribojo abstraktaus pobūdžio teiginiais.
Be to, pareiškėjas nurodė, kad neturtinę žalą patyrė dėl to, kad pataisos namuose nebuvo įrengta patalpa drabužiams išsiskalbti, neįrengta drabužių ir batų džiovykla, dėl ko asmeninius drabužius džiovino miegamojoje patalpoje ant lovų galų, radiatorių, vamzdžių.
Įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse numatyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengta drabužių ir avalynės džiovykla (5.9 punktas); išimtis iš šios taisyklės numatyta šių taisyklių 6 punkte, kuriame nustatyta, jog nesant galimybės įrengti nurodytas patalpas kiekvienam būriui, šios patalpos gali būti įrengiamos dviem būriams.
Atsakovės atstovas paaiškino, kad Trečiajame sektoriuje atskiroje patalpoje veikiančioje skalbykloje ir džiovykloje yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius bei batus. Šiai aplinkybei pagrįsti pateikė nurodytų patalpų schemas (b. l. 68-69). Be to, Pravieniškių PN-AK nurodė, kad džiovinimo vietos įrengtos ir būrio kieme po stoginėmis, uždarosios zonos patalpose įrengta džiovinimo patalpa nuteistųjų asmeniniams drabužiams džiovinti; kamerų tipo patalpose yra surenkami nešvarūs drabužiai bei patalynė ir priduodami į įstaigoje esančią skalbyklą, o nuteistieji savo drabužius gali išsiskalbti dušinėje prausimosi metu. Pravieniškių PN-AK pateikė įstaigos direktoriaus 2013 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. V-216 patvirtintą Patalynės ir drabužių gavimo, apskaitos, skalbimo ir dezinfekcijos tvarkos aprašą, kuriame nustatyta nuteistiesiems sutuoktinių, sugyventinių arba artimųjų giminaičių perduotos patalynės gavimo, apskaitos, skalbimo ir dezinfekcijos tvarka (b. l. 56-57).
Nagrinėjant bylą nebuvo nustatyta duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas dėl ginčo laikotarpiu kilusių sunkumų skalbiant ar džiovinant drabužius, avalynę kreipėsi į pataisos namų administraciją ir kad pareiškėjui būtų atsisakyta suteikti skalbimo paslaugas.
Įvertinus nustatytas aplinkybes, sprendžiama, kad pareiškėjo teiginiai apie teisės naudotis įrengta drabužių ir avalynės džiovykla turi abstraktų ir deklaratyvų pobūdį ir atmetami kaip nepagrįsti bylos duomenimis.
Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė tai, kad pataisos namuose nebuvo įrengtas poilsio kambarys.
Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.8 punkte nurodyta, jog kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys.
Atsakovės atstovas pripažino, kad Trečiojo sektoriaus 6-ojo būrio patalpose laisvalaikio kambarys nuteistiesiems nėra įrengtas, tačiau pažymėjo, kad laisvu nuo darbo laiku nuteistieji gali būti savo gyvenamojoje patalpoje ar gryname ore prie lokaliniuose sektoriuose įrengtų suoliukų, Trečiajame sektoriuje įrengta biblioteka, kurioje galėjo lankytis visi nuteistieji.
Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, konstatuojama, kad 2017 m. gegužės 8 d. – 2017 m. lapkričio 30 d. laikotarpiu Pravieniškių PN-AK pažeidė Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.8 punkto reikalavimą.
Kita vertus, teismas sprendžia, kad byloje nėra pateikta jokių objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti, jog dėl laisvalaikio kambario neįrengimo pareiškėjui būtų atsiradusios tokio masto ir pobūdžio žalingi padariniai, CK 6.250 straipsnio prasme vertintini kaip neturtinė žala, be to, pareiškėjas skunde tik deklaratyviai nurodė, jog nebuvo įrengtas poilsio kambarys.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildino ir iš to, kad gyvenamosiose patalpose buvo blakių, tarakonų, musių.
HN 134:2015 20 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų; esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), kurį teisės aktų nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla; informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka.
Teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų jo argumentus apie buitinių parazitų, kenkėjų veisimąsi gyvenamosiose patalpose. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad pataisos namuose yra periodiškai teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos ir pateikė duomenis, jog ginčo laikotarpiu tarp Pravieniškių PN-AK ir UAB „Dezinfa“ buvo sudaryta kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugų pirkimo-pardavimo sutartis, kuria paslaugų tiekėjas įsipareigojo teikti kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugas (b. l. 70-73). Pagal šią sutartį, nurodytos paslaugos teikiamos du kartus per mėnesį ir pagal poreikį, apie pastebėtus kenkėjus informuojama įmonė, kuri atlieka dezinfekciją, dezinsekciją ir deratizaciją. Teismas sprendžia, kad byloje pateikti duomenys patvirtina, jog sutartiniai įsipareigojimai vykdomi (b. l. 46-50). Byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl patalpose pasirodžiusių kenkėjų ir prašęs juos išnaikinti.
Teismas daro išvadą, kad atsakovės atstovo pateikti duomenys apie kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbus paneigė pareiškėjo argumentus apie nepakankamą jų naikinimą. Be to, pažymėtina, kad buitiniai parazitai paprastai atsiranda asmenų, aplaidžiai, lengvabūdiškai vertinančių elementarius higienos reikalavimus, aplinkoje, o higienos ir priešepideminių taisyklių bei reikalavimų privalo griežtai laikytis tiek pataisos įstaigų personalas, tiek ir nuteistieji (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1374-624/2017).
Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, sprendžiama, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog Pravieniškių PN-AK ginčo laikotarpiu nevykdė arba netinkamai vykdė HN 134:2015 20 punkto reikalavimus.
Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sukėlė ir tai, kad švarai palaikyti nebuvo išduodamos valymo priemonės, šiukšlių maišai, nebuvo užtikrinama gyvenamųjų patalpų švara.
Bausmių vykdymo kodekso 134 straipsnio 1 punktas nustato, kad, nemokant už darbą, nuteistieji gali būti įtraukti į pataisos įstaigų ir gretimų teritorijų tvarkymo, į nuteistųjų kultūros ir buities sąlygų gerinimo darbus. Vidaus tvarkos taisyklių 73.6 punktas nurodo, kad nuteistieji privalo tvarkyti ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją (miegamą) ir pasivaikščiojimo vietas. HN 134:2015 34 punkte nurodyta, kad bendrojo naudojimo laisvės atėmimo vietos patalpos, jose esantys įrenginiai, inventorius turi būti švarūs, valomi laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka, o 37 punkte nustatyta, kad patalpoms, kurias valo patys jose laikomi asmenys, turi būti skirtos valymo priemonės - šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai.
Atsakovės atstovė nurodė, kad pataisos įstaigoje patalpų valymas organizuojamas pagal Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2017 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. V-56 patvirtintą Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašą (b. l. 52). Šio aprašo 9 punkte nustatyta, kad valymo komplektus ir valymo priemones iš sandėlio paima sektorių Socialinės reabilitacijos skyrių būrių viršininkai ir išduoda jas nuteistiesiems. Teismas vertina, kad atsakovės atstovo pateiktos valymo priemonių išdavimo registracijos žurnalo kopijos patvirtina, kad pareiškėjui valymo priemonės buvo išduodamos (b. l. 74-85). Be to, atsakovės atstovas pateikė 2015 m. lapkričio 18 d. Pravieniškių PN-AK direktoriaus įsakymą „Dėl nuteistųjų areštu bei nuteistųjų, atliekančių nuobaudas uždarosios zonos kamerose, skyrimo kameros budinčiaisiais tvarkos ir pareigų aprašo patvirtinimo“, pagal kurį, nuteistieji, atliekantys nuobaudas uždarosios zonos kamerose, kiekvieną dieną eilės tvarka (visai parai) skiriami kameros, kurioje atlieka nuobaudą, budinčiuoju (b. l. 39-40). Nagrinėjant bylą, nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją skundais, prašymais dėl nesudarytų sąlygų išvalyti patalpas ir dėl nesuteiktų valymo priemonių.
Remiantis tuo, kas nurodyta, sprendžiama, jog pagrindo konstatuoti HN 134:2015 37 punkto pažeidimą nėra.
Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog 10 m atstumu nuo gyvenamųjų patalpų buvo pastatytas atliekų konteineris, nuo kurio sklido nemalonus kvapas, jame naršė paukščiai ir katės.
Ginčo laikotarpiu galiojusiame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2012 m. spalio 23 d. įsakymu Nr. Dl-857 patvirtintų Minimalių komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos kokybės reikalavimų 9¹.6. punkte buvo nustatyta, kad komunalinių atliekų konteinerių aikštelė turi būti įrengta ne mažesniu kaip 10 m atstumu nuo pastato langų ir (ar) durų. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad pataisos įstaigoje įrengta vieta komunalinių atliekų konteineriams laikyti atitinka teisės aktų reikalavimus, aikštelė išasfaltuota, konteineriai statomi ne ant žemės, komunalinės atliekos išvežamos iš pataisos namų pagal sutartyje numatytus grafikus; konteineriai tvarkingi, atitinkantys higienos normų reikalavimus, sandarūs su dangčiais. Nurodytoms aplinkybėms patvirtinti atsakovės atstovas pateikė Trečiojo sektoriaus teritorijos planą, kuriame numatyta komunalinių atliekų konteinerio vieta (b. l. 41).
Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo paaiškinimais apie komunalinių atliekų tvarkymo atitiktį nustatytiems reikalavimams, todėl jais remiasi, o pareiškėjo bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįstus samprotavimus vertina kaip nesudarančius pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą. Teismas sprendžia, kad nėra pagrindo teigti, jog Pravieniškių PN-AK, ginčo laikotarpiu tvarkydami komunalines atliekas, pažeidė teisės aktų, reglamentuojančių komunalinių atliekų tvarkymą, reikalavimus.
Teismas, įvertinęs byloje nustatytų įrodymų visetą, išanalizavęs teisės normas, reglamentuojančias asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose higienos, sanitarinių ir buitinio aprūpinimo sąlygas, daro išvadą, kad pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK, 2017 m. gegužės 8 d. - 2017 m. lapkričio 30 d. laikotarpiu Pravieniškių PN-AK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę laisvės atėmimo bausmę atlikti teisės aktais nustatytomis sąlygomis.
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pareiškėjas tvirtino, jog dėl pataisos įstaigos, kurioje jis atliko laisvės atėmimo bausmę, neteisėtų veiksmų patyrė 3 384 Eur dydžio neturtinę žalą, kuri pasireiškė diskomfortu, nepatogumais, dvasiniais išgyvenimais, sukrėtimu, kančia, emocine depresija, pažeminimu, reputacijos pablogėjimu ir pan.
Įvertinus nustatytus pareiškėjo teisės į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimus, jų trukmę, mastą, galima teigti, kad pareiškėjas dėl konstatuotų pažeidimų (sanitarinių įrenginių trūkumo ir laisvalaikio kambario neįrengimo) galėjo patirti tam tikrų papildomų neigiamų išgyvenimų ir nepatogumų, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.
Teismas sprendžia, kad nagrinėjant bylą nebuvo nustatyta įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Pareiškėjas į psichologus dėl patirtų dvasinių išgyvenimų, orumo pažeidimo, dvasinių kančių, fizinio skausmo, diskomforto, kuriuos galėjo sukelti nustatytos netinkamos kalinimo sąlygos, nesikreipė (b. l. 43, 32). Įvertinus pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos, sprendžiama, kad pareiškėjas neįrodė, kad jo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju galėtų būti vertinamas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme.
Pareiškėjas pareiškė turtinio pobūdžio reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teismas sprendžia, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu; Civiliniame kodekse kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas, asmens pažeistos teisės gali būti ginamos ir kitais įstatymų numatytais būdais (CK 1.138 straipsnio 6 ir 8 punktai).
EŽTT jurisprudencijoje yra konstatuota, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogišką praktiką formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Teismas , įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, įvertinęs nustatytos pareiškėjo teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, pažeidimo trukmę, bei nenustatęs, kad dėl minėtų pažeidimų pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės (gilūs, ilgalaikiai ar nepataisomi išgyvenimai, sukrėtimai, kurie būtų įtakoję tolimesnį pareiškėjo gyvenimą), sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o apsiriboti jo teisės į bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.
Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas pripažįsta, kad buvo pažeista I. L. teisė į bausmės atlikimo sąlygas, o kita skundo dalis atmetama kaip nepagrįsta.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo I. L. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo I. L. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas 2017 m. gegužės 8 d. – 2017 m. lapkričio 30 d. laikotarpiu buvo pažeista.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.