Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus, pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. K. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 29 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-98-471/2014 pagal ieškovės E. K. ieškinį atsakovui A. K. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, turto padalijimo, išlaikymo priteisimo, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis (toliau tekste LR CPK). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teismas, remdamasis ištirtais ir teisiškai įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (LR CPK 329 straipsnis).

Apeliantas ginčija dalį teismo sprendimo dėl santuokos nutraukimo dėl jo kaltės, dėl dalintino turto ir jo vertės nustatymo bei bendrų lėšų padalijimo.

Apeliantas pateikė pageidavimą dalyvauti teismo posėdžiuose. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal LR CPK 321 straipsnio 1 dalį, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus LR CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, pagal kurias apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu byla nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Su apeliaciniu skundu atsakovas neteikė naujų įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas vertina byloje esančius duomenis, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, ir sprendžia, kad iš duomenų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai (LR CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, apelianto prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, netenkintinas (LR CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šalys susituokė (duomenys neskelbtini) Kelmės rajono civilinės metrikacijos skyriuje, įrašo Nr. 73. Iki santuokos (duomenys neskelbtini) gimė D. K., santuokoje (duomenys neskelbtini) gimė D. K.. Ieškovė E. K. nurodė, kad jos šeima nuo santuokos sudarymo gyvena jai asmeninės nuosavybės teise priklausančioje paveldėtoje tėvų sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad įsiteisėjusiais nuosprendžiais nustatyta, kad atsakovas, būdamas 2012 metais du kartus nuteistas pagal LR BK 140 straipsnio 2 dalį už smurtą prieš sūnų D. ir dukrą D. ir 2013 m. gegužės 10 d. nuteistas 1 m. 9 mėn. laisvės atėmimo bausme už tai, kad 2013 m. kovo mėnesį sumušė ieškovę, šiuo metu atlieka bausmę. Atsakovas per dvejus metus keturis kartus nuteistas už smurtą prieš visus savo šeimos narius, todėl jo kaltė preziumuojama. Teismas nurodė, kad dėl atsakovo atliekamos laisvės atėmimo bausmės sutuoktiniai negali tvarkyti bendro ūkio ir gyventi santuokinio gyvenimo, t.y. gyventi kaip bendra šeima. Ieškovė taikytis nepageidavo, todėl teismas pripažino, kad šalių šeima yra iširusi, todėl jų santuoka nutrauktina dėl atsakovo kaltės. Apeliantas nurodydamas, kad santuoka tarp jo ir E. K. iširo dėl E. K. neištikimybės, nepateikė jokių įrodymų patvirtinančių jo teiginius.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra akcentavęs, kad įrodinėjimo procese būtina siekti proceso koncentracijos ir ekonomiškumo bei kitų proceso principų pusiausvyros. Faktų ir įrodymų nurodymas, įrodymų rinkimas ir pateikimas prasideda jau keliant civilinę bylą ir paprastai turi pasibaigti iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo (LR CPK 111 straipsnio 2 dalies 4, 5 punktai, 112 straipsnio 2, 3 punktai, 226 straipsnis, kt.). Ieškovas ieškinyje, atsakovas atsiliepime ar priešieškinyje privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, visus įrodymus, kuriais ketina įrodinėti tas aplinkybes, ir pridėti tuos įrodymus. Negalėdamos pateikti įrodymų, kuriais remiasi, šalys privalo savo procesiniuose dokumentuose nurodyti priežastis, dėl kurių negali jų gauti, ir suformuluoti prašymą teismui juos išreikalauti, nurodant jų buvimo vietą bei aplinkybes, kurias šie įrodymai patvirtina (LR CPK 112 straipsnio 3 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2 dalis, 226 straipsnis). Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (LR CPK 12 straipsnis), suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Įstatymų leidėjas nustatė ne tik įrodinėjimo pareigas, bet ir jų paskirstymo taisykles, kurių bendriausios yra suformuluotos LR CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – priešieškinio, atsikirtimų faktinį pagrindą.

Bylos duomenimis atsakovui ieškinys su priedais ir išaiškinimu dėl atsiliepimo išsiųsti. Atsakovui 2013 m. gruodžio 13 d. pranešimu buvo išaiškinta pareiga pateikti atsiliepimą į ieškinį atitinkantį LR CPK 111,142 straipsnio reikalavimus ( b.l. 62,69). Atsakovas 2013 m. gruodžio 30 d. raštu pareiškė prašymą teismui atidėti bylos nagrinėjimą iki jis atliks laisvės atėmimo bausmę. Kelmės rajono apylinkės teismas 2014 m. sausio 10 d. atsižvelgdamas į atsakovui paskirtos laisvės atėmimo bausmės trukmę nutartimi netenkino atsakovo prašymo atidėti bylos nagrinėjimą vertindamas, kad tai nepagrįstai užvilkintų bylos nagrinėjimą bei išaiškino atsakovui kreiptis dėl teisinės pagalbos bei jo atstovavimo byloje ( b.l. 80). Bylą nagrinėjant teisme atsakovo interesus atstovavo advokatas, tačiau atsakovas daugiau jokių prašymų nereiškė, duomenų teismui neteikė, nepareiškė priešieškinio. Pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą pagrįstai pažymėjo, kad per visą bylos nagrinėjimo laikotarpį nuo 2013 m. gruodžio mėnesio atsakovas A. K. įstatymo reikalavimus atitinkančio procesinio dokumento nepateikė, tik prašymą atidėti bylos nagrinėjimą iki jis atliks bausmę, taip pat nepateikė jokių įrodymų, todėl byla nagrinėjama tik pagal ieškovės suformuluotus reikalavimus. Sutiktina su apelianto argumentais, kad jo teisės jam esant įkalinimo įstaigoje yra suvaržytos, tačiau nėra pagrindo išvadai, kad atsakovas savo teisėmis numatytomis LR CPK 42 straipsnyje bei kitomis LR CPK numatytomis teisėmis negalėjo pasinaudoti per jį atstovaujantį advokatą. Išklausius pirmosios instancijos teismo posėdžio įrašų matyti, kad atsakovas nurodė savo poziciją dėl pareikšto ieškinio atstovui ir atsakovo atstovas remdamasis atsakovo jam parašytu laišku išsakė atsakovo poziciją teisme, tačiau, kaip minėta, atsakovas jokių prašymų nereiškė, įrodymų į bylą neteikė, priešieškinio su konkrečiais reikalavimais nepateikė. Apelianto argumentai dėl santuokos iširimo pripažinimo dėl ieškovės kaltės nepagrįsti, neįrodyti (LR CPK 178 straipsnis). LR CK 3.60 straipsnyje numatyta, kad sutuoktinis gali reikalauti nutraukti santuoką IV skirsnyje nustatytais pagrindais, jeigu ji faktiškai iširo dėl kito sutuoktinio kaltės. Sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, numatytas šioje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina. Konkrečiu atveju atsakovas yra nuteistas už tyčinį nusikaltimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovo kaltė dėl santuokos iširimo yra preziumuojama.

Be to pažymėtina ir tai, kad vadovaujantis LR CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Nėra pagrindo spręsti, kad apeliantas neturėjo galimybės pateikti pirmosios instancijos teismui duomenų dėl kilusio ginčo. Pažymėtina, kad atsakovo atstovas nurodė, kad buvo teikiamas atsakovui siūlymas taikiai spręsti ginčą sudarant susitarimą dėl santuokos nutraukimo pasekmių, tačiau atsakovas su pasiūlymu nesutiko. Atsakovo argumentai dėl ieškovės E. K. girtavimo, šeimai priklausančio turto švaistymo, pardavimo, taip pat nepagrįsti ir neįrodyti, todėl atmestini ( LR CPK 178 straipsnis).

Atsakovas apeliaciniu skundu prašo iš naujo įvertinti turto dydį, padalinti turtą paskiriant jam ir ieškovei konkretų turtą ir pinigines lėšas po 50 procentų kiekvienam. Teigia, kad ieškovė nurodė ne visą dalintiną turtą, nepateikė duomenų apie turto vertę ieškinio pateikimo dienai. Nuslėpė ir nenurodė dalintino turto žemės sklypo, gyvenamojo namo, esančių adresu (duomenys neskelbtini). Atsakovas nurodė, kad nuo 2013 m. balandžio mėnesio parduotų galvijų kaina yra kitokia, didesnė nei nurodė ieškovė. Taip pat likusių nepaskerstų galvijų kaina yra didesnė nei nurodė ieškovė. Kad buvo išmokėtos valstybės išmokos už gyvulius 1500,00 Lt 2013 metais, 2011 m. už žemę 3000,00 Lt, kurios buvo pervestos į šeimos sąskaitą E. K. vardu. Nurodė, kad traktoriaus remontui ir eksploatacijos išlaidoms išleido 2500,00 Lt, detales reikalingas remontui pasiskolino iš kaimyno.

Preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios (LR CK 3.117 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs dėl LR K 3.123 straipsnyje numatytų atvejų, kada teismas gali nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo. Tai, kad nurodytas sąrašas yra nebaigtinis, nes teismas gali atsižvelgti į kitas konkrečios bylos aplinkybes, kurias vertina kaip svarbias ir sudarančias pagrindą nukrypti nuo įtvirtinto principo. Jeigu yra nurodyta keletas aplinkybių, sudarančių pagrindą nukrypti nuo lygių dalių principo, tai jos visos turi būti įvertintos. Šio normos tikslas – sudaryti teisines prielaidas teisingai sutuoktinių ir kitų asmenų teisių bei interesų pusiausvyrai nustatyti. Analizuojamoje teisės normoje ir jos taikymo praktikoje įtvirtinti pagrindai nukrypti nuo lygių dalių principo, bet nenustatyta tokio nukrypimo masto ar apimties. Tai nustato teismas, derindamas šalių interesus, siekdamas protingos ir teisingos šalių interesų pusiausvyros. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad civiliniame procese įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (LR CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas savo išvadas privalo pagrįsti procesiniame įstatyme suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių tvarka. Įrodymų vertinimo taisyklės yra suformuluotos LR CPK 185 straipsnyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką dėl LR CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal LR CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas. Jis reiškia, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.

Bylos duomenimis tarp šalių nekilo ginčo dėl turėtų gyvulių kiekio, dėl parduotų gyvulių ir turimų gyvulių bylos nagrinėjimo metu. Atsakovas nesutiko su atsakovės nurodytomis gyvulių kainomis. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs byloje pateiktus duomenis, ieškovės ir atsakovo paaiškinimus, vertino, kad byloje nepateikta išsamių duomenų už kokią sumą parduoti gyvuliai, taip pat kokia turimų gyvulių vertė. Atsižvelgiant į tai, kad auginamų gyvulių vertė kinta, ką patvirtina byloje nustatytos aplinkybės dėl ieškinyje nurodytų turimų gyvulių, vėliau buvo patikslinti duomenys dėl gyvulių kiekio, atsivestų veršiukų, todėl tikslios gyvulių vertės byloje nebuvo nurodyta. Tačiau kaip minėta atsakovas nesutikdamas su nurodyta verte, turėjo galimybę teikti įrodymus paneigiančius ieškovės nurodomas aplinkybes, prašyti išreikalauti įrodymus kurių jis negali pateikti, bei naudotis kitomis jam suteiktomis procesinėmis teisėmis, tačiau tuo nepasinaudojo. Dėl parduotų gyvulių kainų, kaip minėta, nepateikta išsamių duomenų, tačiau ieškovė nurodė, kad gautos lėšos buvo naudojamos šeimos interesams, kad paskerstos kiaulės buvo suvartotos šeimoje, dalis lėšų bylos duomenimis, buvo išsiųsta atsakovui, ką patvirtina byloje esantys duomenys, atlikti pavedimai. Atsakovas laisvės atėmimo bausmę atlieka nuo 2013 m. kovo 28 d., išlaikymo vaikams bei šeimai paramos neteikė dėl atliekamos bausmės, vaikų išlaikymu, šeimos ūkiniais, buitiniais bei kitais klausimais rūpinosi viena ieškovė. Atsakovas nepateikė duomenų, kurie paneigtų ieškovės argumentus, duomenų, kad gautas lėšas už parduotus gyvulius ieškovė panaudojo ne nepilnamečių vaikų, ar šeimos interesais, todėl nėra pagrindo sutikti su atsakovo argumentais nurodytais apeliaciniame teisme. Pagal turimus byloje duomenis teismas sprendė, kad ieškovė suvartodama savo ir vaikų reikmėms bei parduodama bendrus su atsakovu gyvulius gavo dideles santykinai pajamas, nors jų dydį patvirtinančių įrodymų nepateikta. Teismas įvertino tai, kad atsakovas neteikė išlaikymo, nesirūpino šeima, bei visumą įrodymų taip pat atsižvelgė į viešai skelbiamus duomenimis apie galvijų kainas ir vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais konkrečioje situacijoje padarė išvadą, kad atsakovui priklauso ½ gautų pajamų, tačiau įvertinęs tai, kad atsakovas turėjo pareigą išlaikyti nepilnamečius vaikus, šios pareigos nevykdė, atsižvelgdamas į vaikų poreikius sprendė, kad atsakovui priklausančios lėšos už maždaug atitinka prašomo priteisti išlaikymo įsiskolinimo dydį 5400,00 Lt ir atsakovui išsiųstą 980,00 Lt sumą. Todėl netenkino ieškovės reikalavimo dėl išlaikymo įsiskolinimo ir dėl šių aplinkybių nepriteisė atsakovui dalies gautų lėšų už parduotus gyvulius. Taip pat atsakovas nurodė, kad šeimai buvo skirtos išmokos, kurių dalis 3000,00 Lt buvo pervestos į ieškovės sąskaitą ir atsakovė savo interesais šias sumas iššvaistė, tačiau byloje pateikta ieškovės sąskaita apie lėšas banko sąskaitoje po atsakovo nurodyto laikotarpio paneigia aplinkybes, kad sąskaitoje buvo nurodyta atsakovo suma. Lėšos, kaip nurodė ieškovė buvo panaudotos vaikų, šeimos interesams, o priešingų įrodymų paneigiančių ieškovės argumentus byloje atsakovas nepateikė. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsižvelgdamas į turto pobūdį, kad gyvuliams reikalinga nuolatinė priežiūra, kad atsakovas atlieka laisvės atėmimo bausmę, sprendė, kad ieškovei atitenka galvijai, o atsakovui – žemės sklypas, jam apdirbti reikalinga technika bei dalis namų apyvokos daiktų. Atsakovas jam paskirto turto vertės neginčijo. Teismas sprendė, kad pagal pateiktus į bylą duomenis, esant maždaug lygioms turto dalims, įvertinus tai, kad atsakovas įrodymų neteikė ir savarankiškų reikalavimų nereiškė, teismas atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes dėl vaikų išlaikymo, bei visumą aplinkybių, piniginės kompensacijos klausimo nesprendė. Teismas pagrįstai pažymėjo, kad atsakovo teiginys apie ieškovei neginčijamai priklausančio traktoriaus remonto išlaidas niekuo nepagrįstas, atsakovo reikalavimas tinkamai nepareikštas, todėl jo spręsti nėra pagrindo. Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo aplinkybes apie jo turėtas 2500,00 Lt išlaidas remontui, detalių skolinimąsi, tačiau jokių įrodymų dėl jo argumentų nėra pateikta. Todėl teismas nesant įrodymų, nesant atsakovo priešieškinio byloje neturėjo pagrindo pripažinti atsakovo nurodytas aplinkybes. Atsakovas nurodo ir kitą dalintiną turtą, kultivatorių, traktoriaus priekabą, šienapjovę, tačiau jokių duomenų apie minimą turtą byloje nepateikė. Taip pat atsakovas apeliaciniame teisme nurodė, kad ieškovė nuslėpė ir nenurodė dalintino turto žemės sklypo, gyvenamojo namo, esančių adresu (duomenys neskelbtini). Kaip minėta vadovaujantis LR CPK 178 straipsniu šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Iš bylos duomenų matyti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme vienas iš ieškovės reikalavimų dalijant santuokoje įgytą turtą buvo reikalavimas priteisti atsakovui asmeninės nuosavybės teise 2,1500 ha dydžio žemės ūkio paskirties žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). (8 b.l.). Taip pat iš bylos duomenų matyti, kad ginčo turtas - žemės sklypas su statiniais (pastatas – gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 0,22 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys adresu (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registre nuo 2007-02-02 ir 2007-04-16 įregistruotas ieškovei asmeninės nuosavybės teise paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu (45-53 b.l.). LR CK 3.127 straipsnis numato, kad teismo sprendimu padalijamas turtas, kurį kaip bendrąją jungtinę nuosavybę sutuoktiniai įgijo iki bylos iškėlimo dienos arba iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. Parenkant turto padalijimo būdą ir padalijant turtą natūra, atsižvelgiama į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes. LR CK 3.120 straipsnis numato, kad į dalytiną turtą neįtraukiami daiktai, skirti nepilnamečių vaikų poreikiams tenkinti, taip pat sutuoktinių drabužiai, asmeninio naudojimo daiktai, jų asmeninės neturtinės teisės ir turtinės teisės, susijusios tik su sutuoktinio asmeniu. Šio straipsnio 1 dalyje numatytas turtas, skirtas nepilnamečių vaikų poreikiams tenkinti, yra perduodamas neišieškant kompensacijos tam sutuoktiniui, su kuriuo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai, o kitas asmeninio pobūdžio turtas – vienam ir kitam sutuoktiniui. Byloje pateikti duomenys paneigia atsakovo argumentus, kadangi atsakovo nurodytas nekilnojamasis turtas yra asmeninė ieškovės nuosavybė, jis atsakovui nepriklauso, nėra jokio teisinio pagrindo jį dalinti. Tuo pačiu pažymėtina, kad LR CK 3.123 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes, teismas gali nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir priteisti vienam sutuoktiniui didesnę turto dalį.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu apeliantas nesutikdamas su teismo sprendimu siekia, kad byloje esančiais duomenimis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantas, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra nepagristas, nes kaip minėta atsakovas nurodydamas konkrečias aplinkybes įrodymų neteikė, priešieškinio nereiškė. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad teismo išvados atitinka byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą. Teisėjų kolegija įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, byloje nustatytas faktines aplinkybes sutinka su pirmosios instancijos teismo nurodytomis aplinkybėmis dėl padarytų išvadų dėl turto bei jo vertės, gautų pajamų panaudojimo vaikų interesais bei šeimos interesais. Byloje esantys duomenys, atsižvelgiant į nepilnamečių vaikų interesus sudaro pagrindo nukrypti nuo lygių dalių principo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu teismas įvertinęs konkrečias bylos aplinkybes nepažeidė teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (LR CK 1.5 straipsnio 4 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apelianto apeliacinio skundo motyvais keisti nėra pagrindo (LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Remiantis nurodytu, apelianto A. K. apeliacinis skundas dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-98-471/2014 atmestinas, sprendimas paliktinas nepakeistas.

Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Apeliantas nurodė, kad teismas nepagrįstai iš jo priteisė 1120,00 Lt valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo ieškovei išlaidų, ir 100,00 Lt žyminio mokesčio, viso 1220,00 Lt, valstybei. Vadovaujantis LR CPK 93 straipsniu šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Pagal LR CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Bylos duomenimis ieškovei suteikta valstybės garantuojama teisinė pagalba, apmokant 100 proc. jos išlaidų patirtų pirmosios instancijos teisme ( 57-58, 88,107 b.l.). Teismo sprendimas priteisti iš atsakovo patirtas išlaidas pagrįstas (LR CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 2 dalis). Šiaulių apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 11 d. nutartimi A. K. atidėtas žyminio mokesčio 100,00 Lt sumokėjimas iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos. Atsižvelgiant į tai, kad skundas netenkintinas, iš apelianto priteistinas 28 Eur (100, 00 Lt) žyminis mokestis ( LR CPK 83 straipsnis, 84 straipsnis, 93 straipsnis)

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Apeliacinio skundo netenkinti.

Kelmės rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš A. K., a.k. (duomenys neskelbtini) 28 Eur (dvidešimt aštuonis eurus) žyminio mokesčio valstybei.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims.