Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Eduardas Maškevičius Teisėja Zita RomanovaitėBaudžiamoji byla Nr. 1A-78-462/2015(Proceso Nr. 1-33-1-01962-2013-2) Procesinio sprendimo kategorija: (S) 1.1.3.2; 1.2.26.2.1; 2.3.2.2.11

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

2015 m. vasario 2 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Eduardo Maškevičiaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Viktoro Kičiatovo apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. A. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 138 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant per šį laikotarpį būti namuose nuo 23.00 val. iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokslu.

E. A. išteisintas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.

E. A. taip pat išteisintas pagal BK 233 straipsnio 3 dalį, 187 straipsnio 1 dalį, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. A. nuteistas už tai, kad nesunkiai sutrikdė kito žmogaus sveikatą, t. y. jis 2013-10-04, apie 00.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), iš lovos ištempė nukentėjusįjį D. K. ir ne mažiau kaip penkis kartus spyrė nukentėjusiajam į kairį šoną, vieną kartą spyrė į kairį skruostą, po to ne mažiau kaip penkis kartus vėl įspyrė į kairį šoną, ne mažiau kaip penkis kartus spyrė į dešinį šoną. Po to E. A. ištempė nukentėjusįjį į namo laiptinę ir nutempė jį nuo laiptų, padarydamas nukentėjusiajam krūtinės ląstos sumušimą su poodine kraujosruva, XI šonkaulio lūžimą, poodines kraujosruvas su odos nubrozdinimais ant kelių ir taip nesunkiai sužalojo D. K..

E. A. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2013-10-04, apie 00.10 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), iš nukentėjusiojo D. K. striukės pagrobė 50 Lt vertės odinę piniginę, kurioje buvo pinigai – 228 Lt, AB SEB banko mokėjimo kortelė Nr. (duomenys neskelbtini), AB „Swedbank“ mokėjimo kortelė Nr. (duomenys neskelbtini), AB NORDEA mokėjimo kortelė Nr. (duomenys neskelbtini), išduotos D. K., ir pagrobė 529 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Samsung Galaxy Ace“ su jame įdėta 20 Lt vertės UAB „Tele2“ SIM kortele. Tokiu būdu kaltinamas pagrobęs nukentėjusiajam D. K. priklausančio turto už 827 Lt ir neteisėtai įgijęs tris D. K. išduotas elektronines mokėjimo priemones.

E. A. buvo kaltinamas ir tuo, kad 2013-10-21, apie 15.30 val., Klaipėdos mieste, prie (duomenys neskelbtini) namo, kieme sutikęs D. K., agresyviai elgdamasis ir vartodamas necenzūrinius žodžius, grasindamas susidoroti pavartojo fizinį smurtą, t. y. daugiau nei du kartus šuns pavadėlio užsegimu trenkė nukentėjusiam asmeniui D. K. per dešinį petį, padarydamas nukentėjusiajam smulkias muštines žaizdeles nugaros dešinėje, ant dešinio peties, tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, taip siekė paveikti nukentėjusįjį D. K. baudžiamojoje byloje, pradėtoje pagal D. K. pareiškimą dėl sumušimo, kad jis atsiimtų pareiškimą ir ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus, nurodydamas, jog E. A. jo nemušė ir trankydamas su šuns pavadėliu per D. K. striukės kišenę, sudaužė striukės kišenėje buvusį 508 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia Lumia“.

E. A. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti 7 (septynių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant per šį laikotarpį būti namuose nuo 23.00 iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokslu.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtą bausmę subendrinti su bausme, paskirta pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, jas iš dalies sudedant, ir galutinę bausmę paskirti 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant per šį laikotarpį būti namuose nuo 23.00 val. iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokslu. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Tai atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius. Nors E. A. ir nurodo, kad sudavė smūgį šuns pavadėliu D. K. gindamasis, tačiau pagal byloje nustatytas aplinkybes jokio pavojingo kėsinimosi, suteikiančio teisę į būtinąją gintį, nebuvo, nes nukentėjusysis jokių veiksmų prieš E. A. neatliko.

Teismas, išteisindamas E. A. pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, nurodė, kad nors daiktų pateikimo ir apžiūros protokolai patvirtina, jog D. K. mobiliojo ryšio telefonas „Nokia Lumia“ buvo sudaužytas, tačiau kiekvienu atveju turi būti nustatomas ir priežastinis ryšys tarp kaltininko padarytos veikos bei kilusių padarinių. Asmuo negali būti atsakingas už atsitiktinai kilusius padarinius. Be to, būtina nustatyti asmens tyčią sugadinti svetimą turtą. Nagrinėjamu atveju, byloje nepasitvirtino kaltinime nurodyta aplinkybė, kad E. A. suduodamas pavadėliu D. K. per petį turėjo tikslą sudaužyti mobiliojo ryšio telefoną, t. y. sugadinti svetimą turtą.

BK 187 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą. Šio nusikaltimo subjektyviosios pusės požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine arba netiesiogine tyčia. BK apibrėžia dvi kaltės formas – tyčią ir neatsargumą. Pagal bylos aplinkybes nenustatyta, kad E. A. sugadindamas svetimą turtą veikė neatsargiai. Jei asmuo, darydamas nusikalstamą veiką, nenori konkrečiame BK straipsnyje nurodytų padarinių, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti, tai jis veikia netiesiogine tyčia (BK 15 str. 3 d.). E. A., suduodamas smūgius nukentėjusiajam D. K., vilkinčiam rūbus, kurių kišenėje buvo mobiliojo ryšio telefonas, suprato savo veiksmo pavojingumą, tačiau buvo abejingas padariniams, kurie galėjo atsirasti, todėl turėtų atsakyti pagal faktiškai sukeltus padarius, t. y. ir už telefono sugadinimą. Nustatyti E. A. veiksmai yra susiję priežastiniu ryšiu su kilusiomis pasekmėmis ir jo įvykdyta veika atitinka BK 187 straipsnio 1 dalies sudėtį.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 407 straipsnį, nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, BK 187 straipsnio 1 dalyje, priskiriamos privataus kaltinimo bylų kategorijai. Procesas dėl tokių nusikalstamų veikų pradedamas tik tuo atveju, jeigu yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Šiuo atveju, nukentėjusiojo D. K. pozicija dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo buvo išreikšta pateikiant skundą ir jį apklausiant ikiteisminio tyrimo metu bei teisme.

BPK 417 straipsnio 2 ir 3 dalyje numatyta teismo procedūra ir priimami sprendimai, pereinant iš valstybinio į privatų kaltinimą teisiamojo posėdžio ir nuosprendžio priėmimo metu. Pagal šio straipsnio 2 dalį, jeigu bylą nagrinėjant teisme, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinamojo veika gali būti perkvalifikuota iš nusikalstamos veikos, nagrinėjamos valstybinio kaltinimo tvarka, į nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka, teisiamojo posėdžio pirmininkas iki įrodymų tyrimo pabaigos paklausia nukentėjusįjį, ar šis nesusitaikytų su kaltinamuoju, jei veika būtų perkvalifikuota pagal šio Kodekso 407 straipsnyje nurodytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnius. Tačiau teismas BPK 417 str. 2 ir 3 dalyje numatytų teismo procedūrų nesilaikė, sprendimo dėl to nepriėmė.

Be to, teismas neatsižvelgė, kad E. A. vartojo fizinį smurtą prieš D. K. viešoje vietoje – gatvėje, prie (duomenys neskelbtini) namo, ir praeivių akivaizdoje. Toks E. A. elgesys laikytinas įžūliu, kadangi jis smurtą vartojo dėl menkavertės dingsties, neadekvačiai įvertinęs situaciją. Tokiu elgesiu buvo demonstruojama nepagarba aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdyta visuomenės rimtis, kadangi prieš nukentėjusįjį viešoje vietoje buvo pavartotas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys neabejotinai dėl to pasijuto šokiruoti, puolė malšinti konfliktą – tai patvirtina D. K. ir E. A. parodymai.

Esant byloje nustatytoms tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad E. A. 2013-10-21, apie 15.30 val., Klaipėdos mieste, prie (duomenys neskelbtini) namo, kieme sutikęs D. K., agresyviai elgdamasis ir vartodamas necenzūrinius žodžius, grasindamas susidorojimu, pavartojo fizinį smurtą, t. y. daugiau nei du kartus šuns pavadėlio sagtimi trenkė nukentėjusiam asmeniui D. K., padarydamas nukentėjusiajam smulkias muštines žaizdeles nugaros dešinėje, ant dešinio peties, tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, bei sudaužė D. K. striukės kišenėje buvusį 508 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia Lumia“ ir tokiais veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį. Tokie E. A. veiksmai atitinka BK 284 straipsnio 1 dalies požymius.

Apeliacinis skundas apibendrinamas tuo, jog BPK 255 straipsnyje nustatytos bylos nagrinėjimo teisme ribos ir kaltinimo pakeitimo galimybė bei sąlygos, o BPK 256 straipsnyje – kaltinimo pakeitimo teisme procedūra. Pagal BPK 256 straipsnio 1 dalį kaltinimo pakeitimas sunkesniu yra galimas teismui gavus prokuroro, privataus kaltintojo ar nukentėjusiojo rašytinį prašymą kaltinamojo nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Šio straipsnio 4 dalis įtvirtina, kad 256 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių nuostatos netaikomos, kai kaltinime nurodyta veika perkvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą – baudžiamąjį nusižengimą, jeigu iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės. Taigi teismas, esant nustatytam lengvesniam nusikaltimui, numatytam BK 284 straipsnio 1 dalyje, iš esmės nesikeičiant faktinėms nusikalstamos veikos aplinkybėms, nusikalstamas veikas, kvalifikuotas pagal BK 233 straipsnio 3 dalį ir BK 187 straipsnio 1 dalį, privalėjo perkvalifikuoti į BK 284 straipsnio 1 dalį.

Teismo posėdyje prokurorė prašė tenkinti apeliacinį skundą, nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinio skundo matyti, jog neginčijama nuosprendžio dalis, kuria E. A. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, bei nuosprendžio dalis, kuria E. A. išteisintas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas. Todėl teisėjų kolegija dėl šių nuosprendžio dalių nepasisako (BPK 320 str. 3 d.).

Apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroro pavaduotojas taip pat neginčija pirmosios instancijos teismo išvados dėl E. A. išteisinimo pagal BK 233 straipsnio 3 dalį, 187 straipsnio 1 dalį, tačiau, apelianto vertinimu, E. A. veika turėjo būti perkvalifikuota į BK 284 straipsnio 1 dalį.

Apeliacinės instancijos teismui prokurorė pateikė prašymą pakeisti kaltinimą prašydama pakeisti E. A. kaltinimą, nusikalstamas veikas, kvalifikuotas pagal BK 233 straipsnio 3 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį, perkvalifikuoti į BK 284 straipsnio 1 dalį, kaltinimą suformuluojant:

E. A. viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį. E. A. 2013-10-21, apie 15.30 val., viešoje vietoje – Klaipėdos mieste, prie (duomenys neskelbtini) namo, kieme sutikęs D. K., įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, t. y. vartodamas necenzūrinius žodžius, grasindamas susidoroti, pavartojo fizinį smurtą, t. y. ne mažiau kaip du kartus šuns pavadėliu trenkė nukentėjusiajam D. K., padarydamas nukentėjusiajam smulkias muštines žaizdeles nugaros dešinėje, ant dešinio peties, tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, bei sudaužė D. K. striukės kišenėje buvusį 508 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia Lumia“ ir tokiais veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį. Šiais savo veiksmais E. A. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje.

BK 284 straipsnio 1 dalyje aprašyta veika – nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas – reiškiasi bent vienu iš įstatymo dispozicijoje nurodytų savarankiškų alternatyvių būdų – įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis, vandališkais veiksmais. Taikant šią normą būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje. Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl kiekvienu iš minėtų būdų demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti realiai sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo pavartotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant klausimą, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai. Be to, viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, todėl kaltininkas turi suvokti, kad savo veiksmais sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką ir nori taip veikti.

Siekiant motyvuotai atsakyti į apeliacinio skundo argumentus, kuriais ginčijamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumas, bei išsamiai išsiaiškinti reikšmingas bylai aplinkybes dėl naujai pareikšto veikos kvalifikavimo, taip pat užtikrinant kaltinamojo teisę į gynybą, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, kurio metu buvo apklaustas kaltinamasis E. A..

E. A. apygardos teisme parodė, jog kaltu neprisipažįsta, nieko nenori aiškinti, nes yra nekaltas, nepadarė tokių veikų. Jis (D. K.) ėjo link jo, jam buvo būtinybė gintis, nes kitu atveju būtų pats nukentėjęs, buvo tokios aplinkybės, iš dalies teisingos, tai parodė teisme. Iš jo (D. K.) jis suprato, kad jis priėjęs grasino. Bet buvo visai ne taip. Pastukseno per petį, sakė, ar čia jis sumušė savo namuose. Atsakė, kad jis. Tai prasidėjo grasinimai, žodžiu grasino, kad gaus į nosį, kad jis (D. K.) jį pasodins, yra buvęs pareigūnas, jis (E. A.) prieš jį (D. K.) yra žemoje vietoje. Buvo žodinis konfliktas, buvo ir jo atsikirtimas, bet jis nepuolė ir nemušė jo. Jis stengėsi išvengti konflikto. Jis (D. K.) jam grasino, o jis sakė, kad šis yra išgėręs ir ateitų pasikalbėti, kai blaivus bus, susitaikysią. O jis (D. K.) į tai nereagavo, kuo toliau, tuo baisiau buvo. Tolimesni veiksmai viskas taip buvo, kaip parodymuose duoda. Nekeičia savo parodymų, duotų teisme.

Taigi iš šių E. A. parodymų matyti, jog jis neigia viešoje vietoje sukėlęs konfliktą. Tai, kad jis nesukėlė jokio konflikto 2013-10-21, jis nuo pat pradžių teigė ir duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu bei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teismo metu. Kaip matyti iš E. A. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu bei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teismo metu, pastarasis nuo pat pradžių nuosekliai dėstė 2013-10-21 įvykio aplinkybes ir parodė, kad būtent nukentėjusysis D. K. jį pasivijęs iškeikė necenzūriniais žodžiais, grasino, provokavo jį trenkti nukentėjusiajam (t. 1, b. l. 153, t. 2, b. l. 7).

Nukentėjusysis D. K. parodė, kad 2013-10-21 ėjo į parduotuvę, buvo su ausinuku, kai pajuto bakstelėjimą į petį, atsisukęs pamatė E., kuris liepė atsiimti pareiškimą, sakė, kad gyvenimo nebus. Ėjo link E., tuomet jis paleido šunį ir trenkė 3–4 kartus jam per petį šuns pavadėliu, tačiau pašaliniams žmonėms pradėjus triukšmauti, E. apsisuko ir nuėjo. Tuomet pamatė, kad jo telefono ekranas sudaužytas, telefonas nebeveikė (t. 2, b. l. 8).

Iš akistatos protokolo matyti, jog į akistatą suvesti D. K. bei E. A. kategoriškai abu laikėsi savo versijos, t. y. D. K. parodė, kad jį užsipuolė E. A., tuo tarpu E. A. parodė, kad jį kieme iškeikė D. K., nuo kurio puolimo jam teko gintis atsegtu šuns pavadėliu (t. 1, b. l. 162–164).

Atsižvelgiant į tokius kaltinamojo E. A. bei nukentėjusiojo D. K. parodymus, pagrįstai galima daryti išvadą, kad konfliktas buvo, jis buvo viešoje vietoje, dėl to buvo sutrikdyta visuomenės rimtis, pašaliniai asmenys dėl to pasijuto šokiruoti, t. y. yra nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, objektyvieji požymiai.

Tačiau, kolegijos nuomone, šiuo atveju nėra kaltinamojo tiesioginės tyčios, t. y. nėra neginčytinų duomenų, kad jis suvokė savo atliekamų veiksmų pobūdį, numatė, kad dėl tokių jo veiksmų bus pademonstruota nepagarba aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdyta visuomenės rimtis, ir tokių padarinių norėjo. Kaip matyti, kaltinamojo E. A. ir nukentėjusiojo D. K. parodymai iš esmės skiriasi ir šių prieštaravimų, kolegijos vertinimu, neįmanoma pašalinti, nes byloje apart kaltinamojo ir nukentėjusiojo parodymų, daugiau jokių duomenų, kurie galėtų paneigti ar pavirtinti minėtus parodymus, nėra. Kaip minėta, kaltinamasis parodė, jog jis tik siekė apsiginti nuo agresyviai besielgiančio nukentėjusiojo, tuo tarpu nukentėjusysis parodė, jog jis buvo užpultas kaltinamojo. Susidariusioje situacijoje akivaizdu, kad tarp nukentėjusiojo ir kaltinamojo yra konfliktiški santykiai, todėl suprantama, jog kiekvienas iš jų turi savo poziciją dėl įvykio aplinkybių, tačiau remiantis vien tik nukentėjusiojo parodymais, kuris yra suinteresuotas bylos baigtimi, negalima kaltinamojo pripažinti kaltu. Nors tiek kaltinamasis, tiek nukentėjusysis parodė, kad jų konfliktą matė pašaliniai žmonės, tačiau nė vienas iš jų nebuvo apklaustas, todėl nėra galimybės pašalinti kilusių prieštaravimų ir padaryti kategorišką išvadą, jog būtent kaltinamasis sukėlė konfliktą taip norėdamas sutrikdyti visuomenės rimtį ir parodyti nepagarbą aplinkiniams.

Be to, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012). Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes ir byloje nesant kitų įrodymų, kurie leistų pašalinti iškilusias abejones, konstatuoja, jog nenustačius kaltinamojo veiksmuose tyčios sutrikdyti visuomenės rimtį ar tvarką, perkvalifikuoti E. A. veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo.

Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Viktoro Kičiatovo apeliacinį skundą atmesti.