Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2005-04-21 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-114

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2005-04-21
Bylos Nr.
1A-114
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Linas Šiukšta (pirm.), Valdimaras Bavėjanas, Jonas Algimantas Venckus
Nuteistasis
A.Ž.
Kategorijos
Pranešėjas L.Šiukšta Baudžiamoji byla Nr. 1A-114/2005Teisėja E.Akelienė Procesinio sprendimo kategorija:1.2.23.3.LIETUVOS Apeliacinis teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2005 m. balandžio 7 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko Lino Šiukštos,teisėjų: Valdimaro Bavėjano, Jono Algimanto Venckaus,sekretoriaujant Rimai Ulasevičienei,dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,gynėjai Rūtai Geržonienei,nuteistajam A.Ž.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A.Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2004 m. spalio 15 d. nuosprendžio, kuriuo

A.Ž. nuteistas pagal LR BK 260 str. 3 d. laisvės atėmimu 12 (dvylikai) metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Pagal BK 213 str. 1 d. A.Ž. išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Šioje dalyje nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

nustatė:

A.Ž. nuteistas už tai, kad laikotarpyje iki 2003 m. liepos 15 d., tiksliau nenustatytu laiku, nenustatytu būdu neteisėtai įgijo ir savo namuose (duomenys neskelbtini), iki 2003 m. liepos 15 d., apie 15 val. 20 min., neteisėtai laikė ne mažiau kaip 2961,91 gramų miltelių, turinčių savo sudėtyje labai didelį kiekį – 1369,65 gramo – psichotropinės medžiagos metamfetamino, kuriuos kratos metu surado ir paėmė policijos pareigūnai.

Šalies argumentai

Nuteistasis A.Ž. apeliaciniame skunde nurodo, kad nuosprendis yra neteisėtas, nepagrįstas ir naikintinas, nes nusikaltimo jis nepadarė ir tai nebuvo įrodyta. Teismas bylą išnagrinėjo neobjektyviai, vienpusiškai ir tendencingai, teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, o nuosprendis grindžiamas vien tik policijos ir saugumo darbuotojų parodymais, visiškai atmetant jo paties ir liudytojų parodymus. Teismas rėmėsi prieštaringais ir tikrovės neatitinkančiais policijos ir saugumo pareigūnų parodymais, iš kurių padarė išvadą, kad prieš atliekant kratą jis buvo savo namuose ir kad jo namuose rasti milteliai priklausė jam. Tuo pat metu buvo atmesti jo paties ir liudytojų L.Ž., M.L., A. ir M.S. bei R.D. parodymai. Tokiu būdu buvo pažeistos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 nuostatos, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes. Teismas su ironija įvertino jo aiškinimus, kad 2003 m. liepos 15 d. policijai atvykus daryti kratos, jo namuose nebuvo ir kad tuomet ten buvo tik liudytojas M.L. bei atvykęs apžiūrėti parduodamo automobilio ,,Mazda“ R.D. Nebuvo atsižvelgta ir į jo žmonos L.Ž. parodymus apie tai, kad jis tuo metu buvo išvykęs į Vilniaus ,,Akropolio“ prekybos centrą. Jo žmona parodė, kad tuo metu į jų namus užsuko jo pažįstamas R.G., paprašė trumpam pasidėti maišelį ir išvažiavo į autoservisą, pažadėjęs po to sugrįžti ir maišelį pasiimti. Maišelį R.G. pasidėjo koridoriaus spintoje matomoje vietoje, kas jame buvo, jo žmona nesidomėjo. Kai policija kratos metu tą maišelį surado, jie jo žmonos nepaklausė, kam jis priklauso. Iki jo sulaikymo jo žmona ir kieme buvę liudytojai M.L. bei R.D. nebuvo apklausti. Teisme jie apklausti ne teismo iniciatyva, o tik jam pareikalavus. Policijos pareigūnai parodė, neva jis iš savo namų pabėgo peršokęs maždaug 2 metrų aukščio tvorą ir palikęs ,,tapkes“. Tačiau nuo 1999 m. jis gydosi dėl kelio ir klubo skausmų, jam būtina operacija, todėl peršokti tvoros jis nebūtų galėjęs. Teismas be pagrindo atmetė gynėjo prašymą dėl to paskirti ekspertizę. Iš tikrųjų tvorą peršoko ne jis, o tuo metu kieme buvęs jo vaikus prižiūrėjęs M.L., kuris tai ir patvirtino ikiteisminio tyrimo metu bei teisme. Nors policininkai prie tvoros rado ,,tapkes“, tačiau jų nepaėmė ir nepaskyrė ekspertizės, nors tokiu būdu irgi būtų galima nustatyti, kam tos ,,tapkės“ priklausė. Policijos pareigūnas A.B. teisme patvirtino, kad namo durys buvo užrakintos. Dėl to tampa neaišku, kam būtų reikėję rakinti tas duris, jeigu jis pats būtų buvęs namo kieme, kuris aptvertas tvora. Nuosprendyje nurodoma, kad šiuo metu jau nėra galimybės apklausti mirusio R.G. Tačiau jis mano, kad R.G. tikrai galėjo disponuoti psichotropinėmis medžiagomis, nes šis asmuo, pravarde ,,Šiferis“, priklausė organizuotai nusikalstamai grupuotei. Jis nesutinka ir su teismo išvada, kad iki sulaikymo 2004 m. vasario 13 d. momento jis slapstėsi nuo ikiteisminio tyrimo. Po 2003 m. liepos 15 d. jis visą laiką gyveno savo namuose su žmona ir vaikais, o buvo sulaikytas tuo metu, kai namo palėpėje taisė televizijos anteną. Iki tol policija jo neieškojo, kvietimų atvykti į policiją jis nebuvo gavęs. Bylos duomenys patvirtina, kad tuo metu jis dirbo V.K. įmonėje ,,Viktoro pastogė“. Vertindamas policijos ir VSD pareigūnų parodymus, teismas neįvertino BPK 20 str. 1 d. nustatyto įrodymų apibrėžtumo. Šioje byloje VSD darbuotojai G.B. ir Ž.F. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausti pažeidžiant BPK 183 str. reikalavimus. Abiejų šių liudytojų apklausų protokolų turinys identiškas, be to nurodomas ir tas pats apklausų laikas. Padaryta klaida ir nurodant, kad jis buvo sulaikytas 2004 m. sausio 13 d. Yra akivaizdu, kad nurodyti liudytojai ne patys papasakojo apie jiems žinomas bylos aplinkybes, o jų parodymus užrašė pati tyrėja. Tokiu pačiu būdu buvo apklausti ir liudytojai Š.J. bei A.B. Teismas rėmėsi ir liudytojo policininko M.D. parodymais, tačiau šis asmuo, jo manymu, atliekant kratą iš viso nedalyvavo. Pagal BPK 179 str. 2 d. nuostatas, protokole turi būti nurodomi visi asmenys, dalyvavę atliekant tyrimo veiksmus. Tie asmenys protokolą pasirašo. Šioje byloje kratos protokole neįrašytas M.D., kuris protokolo ir nepasirašė. Liudytojai Š.J. ir A.B. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad atliekant kratą dalyvavo ir ONTT 4-o skyriaus komisaras inspektorius S.Š., kuris šioje byloje iš viso nebuvo apklaustas. Policininkas M.D. buvo apklaustas tik 2004 m. gegužės 6 d., be to, buvo pažeista su šiuo liudytoju atlikto parodymo atpažinti tvarka. BPK 192 str. 5 d. nurodyta, kad atpažinimas pagal nuotrauką gali būti daromas tais atvejais, kai asmens parodyti negalima. Tačiau jis buvo sulaikytas jau nuo 2004 m. vasario 13 d., todėl turėjo būti parodytas M.D. drauge su kitais asmenimis. Nepaisant to, M.D. atpažino jį tik vienoje iš pateiktų 4 fotonuotraukų. Šis liudytojas parodymo atpažinti metu dar ir nebuvo įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 str. už melagingų parodymų davimą. Kitas liudytojas A.B. irgi atpažino jį iš foto nuotraukos, tačiau ikiteisminio tyrimo metu buvo parodęs, kad jį atpažino 2004 m. vasario 14 d. konvojuojant į teismą. Teisme visi apklausti policijos ir saugumo pareigūnai pripažino, kad važiuodami daryti kratų ir sulaikyti asmenį, jie duomenų bazėje pasižiūri, kaip tas asmuo atrodo. Iš to kyla klausimas, kodėl pareigūnai, atėję į jo namo kiemą, priėjo prie jo, prisistatė, parodė pažymėjimus ir paklausė, ar jis yra A.Ž., o išgirdę atsakymą, kad ne, su tuo sutiko. Tai akivaizdūs prieštaravimai pareigūnų parodymuose, kurių teismas irgi neįvertino. Jam nesuprantama ir kodėl teismas padarė išvadą, kad kratos metu rastas maišelis priklausė jam. Kaltinamajame akte ir nuosprendyje nenurodoma apie tai, kada, kur ir iš ko jis įgijo psichotropines medžiagas. Buvo remiamasi vien tik tuo, kad maišeliai su metamfetaminu buvo rasti jo namuose. Tendencingai bylą išnagrinėjęs teismas neįvertino ir to, kad atliekant kratą dalyvavo specialistas, tačiau ant maišelių nebuvo rasta jo pirštų pėdsakų. Buvo vasara, todėl jeigu jis būtų maišelius lietęs, tokie pėdsakai turėjo likti. Kam priklausė kratos metu garaže rasti kažkokie užrašai ir stiklainiai su skysčiu, jis nežino, tačiau mano, kad tai paliko garažą remontavę statybininkai. Visos šios aplinkybės parodo, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir tų išvadų nepatvirtina ištirti įrodymai. Teismas be to neįvertino bylos aplinkybių, galėjusių paveikti padarytas išvadas. Todėl jis prašo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, jį išteisinti neįrodžius jo dalyvavimo nusikaltimo padaryme.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje nuteistasis A.Ž. ir jo gynėja prašo nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, nuosprendį panaikinti ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį. Prokuroras prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Iš bylos matosi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas, tiek apeliantą apkaltinančias, tiek ir jį teisinančias aplinkybes, tinkamai įvertino ištirtus įrodymus ir pagrįstai A.Ž. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Apeliantas be pagrindo nurodo, kad nuosprendis jo atžvilgiu grindžiamas prielaidomis. Jo dalyvavimą nusikaltimo padaryme patvirtina liudytojų parodymai, akistatų, kratos, parodymų atpažinti protokolai, specialistų išvados, pačios rastos ir ištirtos psichotropinės medžiagos ir kiti daiktai, taip pat kiti nuosprendyje išdėstyti bylos duomenys.

A.Ž. nusikalstama veika buvo išaiškinta kratos metu jo namuose radus psichotropines medžiagas. Pažymėtina, kad tai buvo padaryta ne taikant nusikalstamos veikos imitacijos modelį, o jau atliekant ikiteisminį tyrimą kitoje baudžiamojoje byloje. Įtarus, kad kiti asmenys, neteisėtai disponavę psichotropinėmis medžiagomis, tas medžiagas galėjo įgyti iš A.Ž., prokuroras kreipėsi į teismą su prašymu priimti nutartį padaryti A.Ž. namuose kratą. Ikiteisminio tyrimo teisėjas priėmė motyvuotą nutartį atlikti kratą A.Ž. namuose, gyvenamosiose ir pagalbinėse patalpose turint tikslą surasti ir paimti narkotines arba psichotropines medžiagas, taip pat kitus daiktus ar priemones, turinčius reikšmės nusikalstamos veikos ištyrimui. Byloje taip pat nustatyta, kad krata buvo pradėta tik grįžus į namus nuteistojo žmonai ir jai pačiai atrakinus namų duris. L.Ž. buvo paskelbta nutartis dėl kratos. Patį kratos protokolą surašė ikiteisminio tyrimo pareigūnas. Krata atlikta dalyvaujant nuteistojo žmonai, apelianto pažįstamam asmeniui R.D., kviestiniam asmeniui, specialistui ir kitiems ikiteisminio tyrimo pareigūnams. Protokolą pasirašė visi jame išvardinti dalyvavę asmenys išskyrus atsisakiusią pasirašyti L.Ž. Kratos metu namo koridoriuje stovinčios spintos viršutinėje dalyje buvo rasti trys polietileniniai maišeliai su šviesios spalvos milteliais. Iš specialisto išvados matyti, kad tuose maišeliuose rasta iš viso 1369,65 gramų psichotropinės medžiagos metamfetamino. Skunde apeliantas nurodo, kad į kratos protokolą kaip dalyvavęs asmuo nebuvo įrašytas dar vienas pareigūnas M.D., kuris šio protokolo ir nepasirašė, tokiu būdu buvo pažeisti BPK 179 str. 2 d. reikalavimai. Šis argumentas nepagrįstas. Kratą šioje byloje atliko Klaipėdos ikiteisminio tyrimo pareigūnai A.B., Š.J. ir S.Š., kurie ir nurodyti protokole. Tuo tarpu liudytojas M.D. dirbo tyrėju Kauno m. VPK ir jis tik padėjo kitiems pareigūnams atlikti šią kratą ir surasti A.Ž. gyvenamąją vietą. Apie tai parodė ir pats M.D., ir liudytoju apklaustas protokolą surašęs liudytojas A.B., parodęs, kad M.D. didesnį laiką buvo namo kieme. Tai reiškia, kad M.D. į kratos protokolą nebuvo įrašytas pagrįstai ir tokiu būdu įstatymų reikalavimai pažeisti nebuvo. Visos aptartos aplinkybės patvirtina, kad krata A.Ž. namuose buvo atlikta, o kratos protokolas surašytas teisėtai ir nepažeidžiant jokių BPK 145, 149 ir 179 straipsnių reikalavimų. Kratos protokolas, rasti maišeliai su milteliais ir specialisto išvada taip pat patvirtina, kad A.Ž. namuose tikrai buvo rastas labai didelis kiekis psichotropinės medžiagos – metamfetamino. Toliau tai apeliaciniame skunde pripažįsta ir pats nuteistasis, ir dėl to jokių abejonių nekyla.

Pripažindamas patį psichotropinių medžiagų suradimo pas jį namuose faktą, apeliantas teigia, kad tų medžiagų pats neįgijo, nelaikė ir apie jas net nežinojo. Ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu jis parodė, kad kratos dieną ryte buvo išėjęs į parduotuvę, jam grįžus, į miestą išvyko jo žmona ir jis namuose liko vienas su dviem mažamečiais vaikais. Po to pas jį atėjo sūnėnas M.L. Dar vėliau atvyko giminaičiai A. ir M.S., kurie važiavo į Vilniaus ,,Akropolį“ ir pasiūlė vykti kartu. Jis sutiko su šiuo pasiūlymu ir nieko nepranešęs žmonai, o abu vaikus palikęs prižiūrėti M.L., su S. išvažiavo į Vilnių. Namo grįžo tik vakare ir tik tada iš žmonos sužinojo, kad namuose buvo atlikta krata ir kad spintoje buvo rasti maišeliai su milteliais. Tada žmona jam papasakojo, kad dar ryte į jų namus buvo užėjęs jo pažįstamas R.G., pravarde ,,Šiferis“, kuris paliko spintoje savo atsineštą maišelį pasakęs, kad jam reikia nuvažiuoti į autoservisą. ,,Šiferiui“ išėjus, jis daugiau nesugrįžo. Kai ji į namus grįžo po pietų, atvykę pareigūnai atliko kratą ir surado tą patį ,,Šiferio“ paliktą maišelį.

Teismas apklausė ir nuteistojo nurodomus jo nurodytas aplinkybes galinčius patvirtinti liudytojus. Nuteistojo žmona L.Ž. parodė, kad tą rytą, kai jos vyras A.Ž. buvo trumpam išėjęs į parduotuvę, atėjo jo pažįstamas R.G., pravarde ,,Šiferis“. Jis pasakė, kad vyksta į autoservisą ir kad jam reikia pas juos palikti maišelį. R.G. iš pradžių koridoriuje ant grindų, o po to į spintos viršutinę dalį padėjo vieną ,,Maxima“ polietileninį maišelį ir išėjo. Grįžus namo A.Ž., į miestą išvyko ji pati, o prasilenkdama su savo vyru, jam nei apie R.G. apsilankymą, nei apie jo paliktą maišelį nieko nepasakė. Grįžusi namo jau po pietų, ten savo vyro nerado. Kieme buvo tik jo pažįstamas R.D. ir pareigūnai, kurie, jai grįžus, namuose pradėjo daryti kratą. Buvo surastas tas pats ,,Šiferio“ paliktas maišelis. Nors ji atsisakė pasirašyti surašytą kratos protokolą, tačiau pareigūnams sakė, kad maišelis yra ne jos vyro. Liudytojai M. ir A.S. patvirtinto, kad tą dieną apie, 12 val., atvyko pas A.Ž. ir pasiūlė kartu važiuoti į Vilnių apžiūrėti ,,Akropolio“. A.Ž. sutiko, abu savo mažamečius vaikus paliko kieme buvusiam M.L. ir su jais išvažiavo į Vilnių. Visi į Kauną grįžo tik vakare. Liudytojas M.L. parodė, kad tą dieną, apie 12 val., atėjo pas savo dėdę A.Ž., kuris namuose buvo vienas su dviem mažametėmis dukromis. Netrukus atvažiavo S., tada A.Ž. paprašė jo pabūti su vaikais, o pats išvažiavo su S. Po to atvyko iš matymo pažįstamas vyras, kuris pasakė, kad nori apžiūrėti parduodamą automobilį. Tam vyrui nuėjus į garažą, į kiemą užėjo du nepažįstami vyrai ir paklausė, ar tai jis yra A.Ž. Jis anksčiau dalyvavo bare vykusiame konflikte, todėl tų vyrų išsigando. Jis tiems vyrams pamelavo, kad A.Ž. yra už namo, o šiems ten nuėjus, pats iš namo kiemo greitai perlipo per tvorą ir pabėgo. Lipdamas per tvorą, pametė šlepetes ir pabėgo basas. Anksčiau jis matė A.Ž. besinaudojantį mobiliuoju telefonu, o ar tą dieną telefonas buvo paliktas kieme vaiko vežimėlyje, nežino. Liudytojas R.D. parodė, kad pažinojo A.Ž. ir tą dieną atėjo pas jį į namus apžiūrėti parduodamo automobilio. Paties A.Ž. namuose nerado, o kieme buvo tik kitas nepažįstamas vyras. Jau nuėjęs į garažą, išgirdo kieme triukšmą. To vyro, kuris jį įleido, kieme jau nebuvo, ten buvo tik du A.Ž. vaikai ir keturi nepažįstami vyrai, kurie prisistatė policijos pareigūnais. Po kiek laiko namo grįžo L.Ž. ir tie pareigūnai tada pradėjo daryti kratą. Kai pareigūnai parodė L.Ž. kratos metu rastus ir paimtus daiktus, ši jiems nieko nepaaiškino ir iš viso atsisakė kalbėti, nes pareigūnų veiksmai buvo nukreipti prieš jos sutuoktinį. Jis pats dalyvavo atliekant kratą ir pasirašė kratos protokolą. Su A.Ž. nuo 2000 m. jis kartu žaisdavo futbolą.

Iš nuosprendžio matosi, kad teismas paties nuteistojo A.Ž. ir išvardintų liudytojų parodymų neignoravo, o juos ištyrė ir įvertino. Nuteistojo ir jo versiją patvirtinusių liudytojų parodymais buvo bandoma įrodyti, kad maišelį su psichotropinėmis medžiagomis į Ž. namus atnešė ir paliko kitas asmuo R.G., pravarde ,,Šiferis“, o pats A.Ž. apie tai nieko nežinojo. Be to, paties A.Ž. neva iš viso nebuvo namuose, kai ten policijos pareigūnai atvyko daryti kratos. Tokiais nuteistojo bei išvardintų liudytojų parodymais teismas nepatikėjo ir juos atmetė todėl, kad tie parodymai buvo paneigti kitais ištirtais įrodymais. Pirmiausia, teismas pasirėmė A.Ž. namuose kratą atlikusių policijos pareigūnų parodymais. Liudytojai A.B. ir M.D. parodė, kad atvykus į A.Ž. namus daryti kratos, namo kieme pamatė vyriškį, šalia kurio buvo mažametė mergaitė. Jie prisistatė, kad yra policijos pareigūnai ir to vyriškio paklausė, ar tai jis yra namų šeimininkas A.Ž. Tas vyras atsakė, kad tai ne jis ir kad A.Ž. yra už namo. Po to tas vyras, vesdamas mergaitę, greitai pats nuėjo už namo. Jie bandė eiti iš paskos, bet iš karto to negalėjo padaryti, nes jų nepraleido didelis piktas šuo, kuris grandine buvo pririštas prie per skersai visą kiemą ištiestos vielos. Kai jiems pavyko pro šunį užeiti už namo, ten to kieme matyto vyro jau nebuvo. Už namo jie pamatė kitą vyriškį, kaip vėliau paaiškėjo – R.D., pas kurį buvo rasta didelė suma pinigų. Ten pat buvo ta pati maža mergaitė ir stovėjo vaikiškas vežimėlis, jame gulėjo dar vienas mažas vaikas. Ant mūrinės namo tvoros matėsi lipimo žymės, o šalia tvoros gulėjo pamestos šlepetės (,,tapkės“). A.B. dar parodė, kad už namo vyresnė mergaitė jiems pasakė, jog ,,tėtė peršoko per tvorą“. Liudytojai A.B. ir M.D. be to parodė, kad po to su kitais pareigūnais namo kieme laukė, kol namo grįžo L.Ž., paskelbė jai teismo nutartį ir pradėjo daryti kratą. Namo prieškambaryje, spintos viršutinėje lentynoje buvo rasti maišeliai su šviesios spalvos milteliais. Virtuvėje be to buvo rasti tušti užspaudžiami polietileniniai maišeliai, o namo kieme esančiame garaže rasti ir paimti stikliniai indai su skysčiais, be to popieriaus lapai su įvairiais užrašais, piešiniais bei formulėmis. Teisme A.B. ir M.D. parodė, kad iki tol jie A.Ž. nebuvo matę nei gyvo, nei iš fotonuotraukų. Tačiau jie ir dabar yra įsitikinę, kad namo kieme su mergaite matytas ir nuo jų per tvorą pabėgęs vyriškis tikrai buvo ne kas kitas, o būtent nuteistasis A.Ž.

Žemesnės instancijos teismas

Paties nuteistojo ir visų byloje apklaustų liudytojų parodymai tiksliai bei išsamiai išdėstyti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Apeliacinės instancijos teisme dar buvo apklaustas ir nuteistojo apeliaciniame skunde nurodomas liudytojas S.Š. Jis parodė, kad dirba Klaipėdos VPK tyrėju ir taip pat dalyvavo A.Ž. namuose atliekant kratą kartu su A.B., Š.J. bei kolegomis iš Kauno policijos. Iki tol jis A.Ž. nebuvo matęs, nei jam, nei kitiems pareigūnams niekas nerodė ir A.Ž. nuotraukų. Vykdami daryti kratos iš Klaipėdos į Kauną, jie turėjo tik teismo nutartį, žinojo, kad reikės ieškoti narkotinių arba psichotropinių medžiagų, taip pat buvo įtariama, kad ten psichotropinės medžiagos gali būti ir gaminamos. Į namo kiemą jis užėjo paskutinis, todėl visko, kas ten vyko, nematė. Jis matė tik tai, kad kažkoks vyras, nusisukęs nuo jam prisistačiusių kitų pareigūnų, pro pririštą šunį skubiai nuėjo, o galiausiai nubėgo už namo kampo. Jam pačiam ir kitiems pareigūnams tą vyrą greitai pasivyti sutrukdė didelis šuo. Kai jie irgi pateko už namo, ten rado dar vieną vyriškį (vėliau paaiškėjo, kad tai – R.D.), mažą mergaitę ir vežimėlyje gulintį kūdikį. Šalia namo tvoros mėtėsi šlepetės. Jie mažametės mergaitės paklausė, kur jos tėtis ir ši atsakė, kad ,,tėtis iššoko per tvorą“. Ant žemės dar mėtėsi telefonas ir jie suprato, kad tas telefonas A.Ž. Iš R.D. sužinojęs L.Ž. telefono numerį, jis pats jai paskambino, prisistatė ir pakvietė sugrįžti namo. Atvykus L.Ž., namuose buvo atlikta krata. Prieškambaryje stovėjusios spintos antresolėse buvo rasti trys maišeliai su šviesios spalvos milteliais, garaže rasti įvairūs stikliniai indai su skysčiu, kuris, kaip vėliau nustatyta, buvo prekursorius narkotinių medžiagų gamybai. Ten pat garaže buvo rasti popieriaus lapai su formulėmis psichotropinių medžiagų gamybai. Namuose dar buvo rastas seifas, iškvietus priešgaisrinę apsaugą ir tą seifą atidarius, jame be to rasti netikri doleriai. Atliekant kratą dalyvavo L.Ž., tačiau ji nieko nekalbėjo ir neaiškino. Prieš pradedant kratą ji tik pasakė, kad narkotinių ir psichotropinių medžiagų namuose nėra, o radus maišelius su milteliais, apie juos ką nors paaiškinti atsisakė, pasakė, kad nieko nežino ir kad jokių protokolų ji nepasirašinės. Taigi iš S.Š. parodymų matosi, kad šis liudytojas, paskutinis užėjęs į namo kiemą, pats kieme buvusio vyriškio iš priekio nematė, todėl pasakyti, ar tai buvo būtent A.Ž., negali. Tačiau kitoje dalyje šis liudytojas visas įvykių nuteistojo namų kieme ir kratos atlikimo aplinkybes nurodė lygiai taip pat, kaip ir kiti policijos pareigūnai A.B. bei M.D.

Apeliaciniame skunde nuteistas nurodo, kad teismas nuosprendį pagrindė tik prielaidomis ir tokiu būdu pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8. p.p. reikalavimus. Šiuos apelianto argumentus kolegija atmeta kaip visiškai nepagrįstus. Šioje byloje priimtas nuosprendis grindžiamas ne prielaidomis, o konkrečiais ištirtais įrodymais. Be to, teismas nepažeidė ir jokių nurodyto AT senato nutarimo reikalavimų, liečiančių nuosprendžio priėmimą ir surašymą. Kaip jau minėta, nuosprendyje išdėstytos tiek A.Ž. apkaltinančios, tiek ir jį teisinančios bylos aplinkybės. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje įrodymų vertinimui paskyręs atskirą skyrių, griežtai laikydamasis BPK 20 str. 5 d. ir 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimų, teismas be to išdėstė ne tik įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, tačiau išdėstė ir labai išsamius motyvus, kuriais vadovaujantis buvo atmesti kiti įrodymai, teisinantys A.Ž. Šioje nuosprendžio dalyje teismas faktiškai jau paneigė ir daugelį apeliacinio skundo argumentų. Su nuosprendyje išdėstytais motyvais ir padarytomis išvadomis kolegija sutinka ir daro išvadą, kad ištirtų įrodymų bei nustatytų bylos aplinkybių visumą teismas įvertino tinkamai ir teisingai.

Pirmiausia, skunde apeliantas be jokio pagrindo tik prielaidomis vadina jau aptartus kratą atlikusių policijos pareigūnų parodymus. Iš tikrųjų visų apklausų metu liudytojai A.B. bei M.D. nei kiek neabejodami aiškiai parodė, kad kieme sutiktas vyriškis, kuris nuo jų pabėgo peršokdamas per tvorą, buvo ne kas kitas, o būtent nuteistasis A.Ž. Policijos pareigūnų parodymus apeliantas be jokio pagrindo vadina ir prieštaringais. Pažymėtina, kad jokių konkrečių prieštaravimų nenurodoma ir pačiame skunde. Apeliantas įsitikinęs, kad vykdami daryti kratos, policininkai jau iš anksto buvo matę jo, kaip teisto asmens, fotonuotraukas, todėl jam nesuprantama, kodėl namo kieme sutikto vyriškio jie dar klausė, ar šis yra A.Ž. Šis nuteistojo argumentas niekuo nepagrįstas ir tėra apelianto spėlionė. Kaip jau minėta, teisme A.B. bei M.D. parodė, kad A.Ž. iki kratos atlikimo nebuvo niekada matę ir jo nuotraukų neturėjo. Tą patį patvirtino ir apeliacinės instancijos teisme liudytoju apklaustas policijos pareigūnas S.Š. Nuosprendyje dėstydamas liudytojo A.B. parodymus, teismas iš tikrųjų suklydo nurodydamas, kad šis liudytojas vėliau A.Ž. atpažino pagal fotonuotrauką. Iš tikrųjų tokių parodymų A.B. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nėra davęs, o A.Ž. nei tarp kitų asmenų, nei pagal nuotraukas jam atpažinti iš viso nebuvo rodomas. Skunde nurodomos ikiteisminio tyrimo metu vykusios apklausos metu A.B. tik parodė, kad 2004 m. vasario 14 d. dalyvavo konvojuojant A.Ž. į teismą. Tada jis ir atpažino A.Ž. kaip tą patį vyriškį, kuris kratos metu pabėgo iš namo kiemo. Tą patį A.B. patvirtino ir akistatos su A.Ž. metu. Tuomet jis dar parodė, kad jau vykstant ikiteisminiam tyrimui, byloje matė A.Ž. prašymo išduoti paso kopiją. Policijos pareigūnų parodymais apie tai, kad iki kratos atlikimo jie A.Ž. nebuvo matę, nėra jokio pagrindo netikėti. Juo labiau, kad šioje byloje tai patvirtina kai kurios konkrečios aplinkybės. Šiuo atveju į Kauną atlikti kratos vyko visai kito miesto, t.y. Klaipėdos, policijos pareigūnai. Be to, šie pareigūnai vyko tik atlikti kratą, o ne sulaikyti A.Ž., todėl turėti jo nuotrauką jiems nereikėjo. Ta aplinkybė, kad atvykę atlikti kratos, pareigūnai prisistatė kieme sutiktam vyriškiui ir patys paklausė jo pavardės, bet kuriuo atveju tebuvo normali procedūra ir tai, priešingai negu nurodoma skunde, tikrai nepatvirtina, kad kieme negalėjo būti paties A.Ž.

Apeliaciniame skunde dar nurodoma, kad parodymų atpažinti metu buvo pažeisti BPK 192 str. 5 d. reikalavimai, nes tuo metu jis jau buvo sulaikytas, o atpažinimai vyko pagal jo nuotraukas. Atpažįstantysis M.D. be to nebuvo įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Kolegijos nuomone, šis apelianto argumentas iš dalies pagrįstas. Iš bylos matosi, kad A.Ž. pagal nuotrauką buvo parodytas atpažinti liudytojams Š.J. ir M.D. Abu šie liudytojai prieš tai buvo apklausti apie aplinkybes, kuriomis jie matė atpažintiną asmenį, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jie tą asmenį gali atpažinti. Parodymų atpažinti metu Š.J. ir M.D. iš jiems pateiktų nuotraukų atpažino būtent A.Ž. Pats A.Ž. atpažinimas abejonių nekelia ir netikėti liudytojais, atpažinusiais nuteistąjį, nėra pagrindo. Vis dėlto pati parodymo atpažinti tvarka šiuo atveju buvo pažeista. BPK 192 str. 5 d. nurodyta, kad atpažinimas gali būti daromas pagal nuotrauką, jeigu negalima parodyti paties asmens. Tai gali būti daroma ir tais atvejais, kai to reikia liudytojo ar nukentėjusiojo asmens saugumui užtikrinti. A.Ž. šioje byloje buvo sulaikytas 2004 m. vasario 13 d., po to buvo suimtas. Jo parodymai atpažinti Š.J. ir M.D. buvo padaryti atitinkamai 2004 m. kovo 18 d. ir gegužės 6 d. Tai reiškia, kad A.Ž. jau buvo galima parodyti atpažinti tarp kitų asmenų. Taip ir turėjo būti daroma, o parodžius A.Ž. atpažinti pagal nuotrauką, atpažinimo tvarka buvo pažeista. Skunde taip pat teisingai nurodoma, kad liudytojas M.D. šio tyrimo veiksmo metu nebuvo įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Protokole nėra tai patvirtinančio šio liudytojo parašo. Nepaisant išvardintų trūkumų, parodymų atpažinti tvarkos pažeidimai šioje byloje negali būti laikomi esminiais BPK normų pažeidimais, galėjusiais sutrukdyti teismui priimti teisingą nuosprendį. Parodymų atpažinti tvarka buvo pažeista ne dėl atpažįstančiųjų kaltės ir tie pažeidimai neduoda jokio pagrindo abejoti tų asmenų, apklaustų liudytojais, parodymais. Tačiau svarbiausia yra tai, kad nors teisiamajame posėdyje nurodyti parodymų atpažinti protokolai buvo ištirti, iš nuosprendžio matosi, kad teismas jų, kaip įrodymų, iš viso nevertino ir jais teismo išvadų nepagrindė. Taigi daryti išvadą, kad nuosprendis galėjo būti grindžiamas neteisėtu būdu gautais bylos duomenimis, šiuo atveju pagrindo nėra. Kiti apeliaciniame skunde dėstomi argumentai dėl policijos pareigūnų apklausų atmetami kaip nepagrįsti. Apeliantas nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojų G.B. ir Ž.F., o taip pat Š.J. ir A.B. duoti parodymai faktiškai yra identiški, iš to skunde daroma išvada, kad liudytojai ne patys papasakojo apie jiems žinomas bylos aplinkybes, o tuos parodymus užrašė pats ikiteisminį tyrimą atlikęs pareigūnas. Tokie apelianto argumentai atmetami. Tai, kad skirtingi liudytojai apie bylos aplinkybes davė panašius ar netgi vienodus parodymus, yra visiškai suprantama, nes apklausų metu jie buvo apklausinėjami apie tuos pačius įvykius, kuriuos jie kartu matė ir kuriuose kartu dalyvavo. Be to, kitiems ikiteisminio tyrimo pareigūnams, tame tarpe ir skunde nurodomai tyrėjai V.R., bylos aplinkybės, apie kurias buvo apklausti nurodyti liudytojai, negalėjo būti žinomos ir jos paaiškėjo tik iš kratas atlikusių asmenų parodymų. Todėl teigti, kad apklausiant liudytojus buvo pažeisti BPK 183 str. reikalavimai, nėra jokio pagrindo. Be to, teismas šioje byloje nuosprendį pagrindė tik tais įrodymais, kurie buvo betarpiškai ištirti teisiamajame posėdyje. Liudytojai A.B., G.B. ir Ž.F. teisiamajame posėdyje ne tik patvirtino savo ankstesnius parodymus, tačiau ir dar kartą parodė apie visas jiems žinomas bylos aplinkybes. Teisme šie liudytojai buvo apklausti nepažeidžiant BPK 279 str. reikalavimų ir jų parodymais teismas pagrįstai pagrindė priimtą nuosprendį. Nuteistasis be to abejoja, ar liudytojas M.D. iš viso dalyvavo atliekant kratą jo namuose. Tačiau tai yra tik niekuo nepagrįsta ir net nereikalaujanti atskiro paneigimo apelianto spėlionė. Nors ir neįrašytas į kratos protokolą kaip dalyvavęs asmuo (ši aplinkybė nutartyje jau buvo aptarta), pats liudytojas M.D. apie įvykius A.Ž. namo kieme ir apie atliktą kratą davė parodymus, atpažino A.Ž. pagal nuotrauką, savo parodymus patvirtino akistatoje su pačiu nuteistuoju. Iš viso to, kas išdėstyta, daroma išvada, kad visi policijos pareigūnai liudytojais šioje byloje apklausti nepažeidžiant BPK reikalavimų ir jų parodymuose jokių esminių prieštaravimų nėra. Apklausų ir akistatų protokoluose šie liudytojai aiškiai paneigė namo kieme matę M.L., vienodai ir konkrečiai parodė, kad namo kieme juos sutiko būtent A.Ž., kuris po to nuo jų pabėgo peršokdamas per tvorą. Manyti, kad policijos pareigūnai siekia specialiai apkaltinti A.Ž., nėra jokio pagrindo. Taip pat nėra pagrindo ir abejoti, ar policijos pareigūnai nesupainiojo A.Ž. su M.L. Taip tikrai negalėjo atsitikti jau vien dėl tos priežasties, kad A.Ž. už M.L. amžiumi vyresnis daugiau negu dvidešimčia metų.

Iš nuosprendžio matosi, kad spręsdamas klausimą, kurių iš šioje byloje apklaustų asmenų duoti parodymai yra teisingi ir atitinka faktines bylos aplinkybes, teismas išsamiai išanalizavo ir paties nuteistojo A.Ž. bei jo versijas patvirtinusių liudytojų L.Ž., M. ir A. S., M.L. bei R.D. parodymus. Kolegijos nuomone, teismas pagrįstai būtent šių asmenų parodymus pripažino melagingais ir išgalvotais. Pirmiausia, tie parodymai jau patys savaime neįtikinami ir nelogiški, be to, būtent šiuose parodymuose kaip tik ir nustatyta daug esminių prieštaravimų.

Skirtingai negu šioje byloje liudytojais apklausti policijos pareigūnai, kiti, nuteistojo versijas patvirtinę liudytojai yra nuteistojo A.Ž. giminaičiai, liudytojas R.D. – ilgametis A.Ž. pažįstamas. Jau vien dėl šios aplinkybės yra pagrindas suabejoti šių asmenų objektyvumu, nes visi jie aiškiai suinteresuoti bylos baigtimi. Vis dėlto teismas jų parodymais nepatikėjo dėl konkrečių kitų priežasčių. Iš bylos matosi, kad viena A.Ž. dukra gimusi (duomenys neskelbtini), o kita – (duomenys neskelbtini). Dėl to teismas kaip neįtikėtiną įvertino paties A.Ž. versiją, kad jis, prieš tai to neplanavęs ir nieko apie tai nepranešęs savo žmonai, staiga ėmė ir išvyko į Vilnių su atsitiktinai užsukusiais S., o abu savo mažamečius vaikus, vieną iš jų – dar kūdikį, paliko tik daug kartų teisto M.L. priežiūrai. Juo labiau, kad išvykti į Vilnių A.Ž. nebuvo ir jokios svarbios priežasties, tai nuteistasis aiškina tik savo noru aplankyti ,,Akropolį“. Nuteistojo žmona L.Ž. pati parodė, kad iki išvykdama iš namų ji dar matėsi su iš parduotuvės grįžusiu A.Ž. Todėl neįtikinami jos aiškinimai, kad ji A.Ž. būtų galėjusi nieko nepasakyti apie ką tik namuose apsilankiusį ir dar maišelį palikusį R.G. Šioje vietoje atkreiptinas dėmesys ir į gynybos versijos apie patį R.G. apsilankymą nelogiškumą. L.Ž. parodė, kad R.G. užėjo norėdamas palikti maišelį tik todėl, kad ketino vykti į autoservisą. Pažymėtina ir tai, kad tas pats R.G. pasiimti to savo tariamai palikto maišelio taip ir nesugrįžo. Nuteistasis ir jo žmona pripažįsta, kad jie R.G. daugiau iš viso nematė. Liudytoja L.Ž. atsisakė pasirašyti kratos protokolą ir apie surastą maišelį pareigūnams nieko nepaaiškino. Tačiau ji suprato, kad pareigūnai namuose ieškojo narkotinių ir psichotropinių medžiagų. Kratos metu kaip tik ir buvo surasti maišeliai su šviesios spalvos milteliais. Akivaizdu, kad L.Ž. suprato, jog psichotropinių medžiagų laikymu bus apkaltintas jos sutuoktinis A.Ž., todėl visiškai nelogiška, kodėl tokiu atveju L.Ž. pareigūnams iš karto nepasakė, kad maišelį jų namuose paliko būtent tas tik daug vėliau nurodytas R.G. Kolegijos nuomone, tokie patys nelogiški yra ir liudytojo M.L. parodymai, ypač jų dalis apie tai, kodėl neva jis pabėgo iš namo kiemo peršokęs tvorą. Šis liudytojas paaiškino, kad yra dalyvavęs kažkokiame konflikte, todėl atėjusių nepažįstamų vyrų labai išsigando, bijojo susidorojimo, todėl ir pabėgo. Tačiau tolesni M.L. parodymai jo paties pirmuosius teiginius paneigia. Juk jis pats pripažino, kad atėję vyrai ieškojo visai ne jo, o A.Ž., ir jis jiems pamelavo, kad A.Ž. yra už namo. Jis tariamai peršoko per tvorą kaip tik tada, kai tie vyrai nuėjo už namo. Taigi pats M.L. paneigė savo versiją apie jam tariamai iškilusį pavojų ir patirtą baimę. Nors M.L. tvirtina, kad namo kieme buvo ne A.Ž., o jis pats, tačiau savo parodymuose jis taip ir nesugebėjo tiksliai papasakoti namo kieme vykusių įvykių detalių. Akistatos metu su A.B. jis negalėjo prisiminti, ar šį pareigūną matė kieme, nežinojo, ar A.Ž. namo durys buvo užrakintos, o tik parodė, kad nuteistasis jokių raktų jam nepaliko. Teisme M.L. parodė matęs pas A.Ž. mobiliojo ryšio telefoną ir tuo paneigė paties nuteistojo aiškinimus, kad telefono jis neturėjo ir kad kaip tik dėl šios priežasties negalėjo pranešti žmonai apie savo netikėtą išvykimą į Vilnių. Kad nuteistojo namo kieme tikrai buvo liudytojas R.D., abejonių nekyla, tai patvirtino policijos pareigūnai, be to, R.D. netgi buvo įrašytas dalyvaujančiu asmeniu į kratos protokolą. Tačiau būtent R.D. parodymai labiausiai ir prieštarauja nuteistojo ir kitų gynybos liudytojų parodymams, o kai kuriuos iš tų parodymų netgi paneigia. Nuteistasis A.Ž. parodė, kad su R.D. ryte kalbėjosi telefonu ir susitarė, kad šis atvyks apžiūrėti parduodamo automobilio. Tuo tarpu liudytojas R.D. parodė, kad telefonu nekalbėjo, o apžiūrėti automobilį su A.Ž. susitarė prieš kelias dienas turguje. Apeliaciniame skunde nuteistasis neteisingai nurodo, neva R.D. matė, kaip iš kiemo, peršokdamas tvorą, pabėgo M.L. Iš tikrųjų tokių parodymų R.D. nedavė. Teisme jis parodė, kad išėjęs iš garažo į kiemą, ten pamatė vyriškius, kurie, kaip paaiškėjo, buvo policijos pareigūnai. To, kaip ir kas pabėgo iš kiemo peršokdamas tvorą, R.D. nematė. Nors šis liudytojas parodė, kad atėjęs į nuteistojo namo kiemą, ten paties A.Ž. nematė, tačiau jis nepatvirtino ten matęs ir M.L., parodė tik, kad jį sutiko nepažįstamas vyras. Nuosprendyje teismas pagrįstai pažymėjo, ir tai patvirtina teisiamojo posėdžio protokolas, kad teismo salėje ten buvusio M.L. R.D. iš viso neatpažino ir teismui pareiškė, kad namo kieme matyto vyriškio salėje nėra. Šis liudytojas paneigė ir nuteistojo apeliacinio skundo argumentus bei L.Ž. parodymus apie jos elgesį kratos metu. L.Ž. parodė, kad kai kratos metu pareigūnai surado maišelius su milteliais, ji jiems pasakė, kad tie maišeliai ne jos vyro ir kad juos atnešė kitas žmogus. Tačiau liudytojas R.D. pats dalyvavęs atliekant kratą ir pasirašęs kratos protokolą, teisme L.Ž. parodymus paneigė. Jis parodė, kad atliekant kratą L.Ž. tylėjo ir nieko nesakė, o kai pareigūnai jai parodė rastus daiktus, ji iš viso atsisakė kalbėti dėl to, kad tyrimo veiksmai nukreipti prieš jos vyrą. Šioje dalyje R.D. parodymai visiškai patvirtina liudytojų policijos pareigūnų nurodytas aplinkybes. Įvertinus visus aptartus apelianto gynybos liudytojų parodymų nelogiškumus ir esminius tų parodymų prieštaravimus, teismas pagrįstai juos įvertino kaip išgalvotus ir melagingus, juos atmetė, o patikėjo būtent kratą atlikusių policijos pareigūnų parodymais. Jau po nuosprendžio paskelbimo apie tai, kad liudytojai L.Ž., A.S., M.S., M.L. ir R.D. davė melagingus parodymus, BPK 257 str. nustatyta tvarka teismas pranešė prokurorui.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo ir kitas aplinkybes, kurių, jo nuomone, teismas neįvertino atmesdamas jo versiją apie jo nebuvimą namuose prieš kratos atlikimą. Kolegijos nuomone, ir šie apelianto argumentai nepagrįsti bei atmestini. Skunde nurodoma, kad nebuvo ištirtos prie tvoros rastos šlepetės (,,tapkės“) ir todėl liko nenustatyta, kas jas paliko. Dar nurodoma, kad atliekant kratą dalyvavęs specialistas ant maišelių nerado jo pirštų atspaudų, o jie turėjo likti, jeigu jis tuos maišelius būtų lietęs. Iš bylos matosi, kad jokios rastų šlepečių ekspertizės iš tikrųjų nebuvo darytos. Tai paaiškinama tik tuo, kad pareigūnai buvo įsitikinę, jog šlepetes paliko ir nuo jų pabėgo būtent A.Ž. Apie tai, kokią gynybos versiją pateiks tik po keleto mėnesių surastas ir sulaikytas įtariamasis, tuo metu numatyti buvo labai sudėtinga. Bet kuriuo atveju, šlepečių detalus ištyrimas (kvapo pavyzdžių ir kt.) šiuo atveju nuteistojo buvimo kieme fakto nei paneigia, nei jį patvirtina. Atliekant kratą tikrai dalyvavo specialistas. Protokole parašyta, kad suradus ir apžiūrėjus plastikinius maišelius su milteliais, specialistas ant jų pirštų atspaudų nerado. Šis faktas irgi nei paneigia, nei patvirtina nuteistojo aiškinimus, nes nebuvo surasti ne tik A.Ž., bet ir jokių kitų asmenų pirštų atspaudai. Apeliantas skunde nurodo, kad pareigūnams atvykus daryti kratos, namo durys buvo užrakintos. Jo nuomone, taip negalėjo būti, jeigu jis pats tuo metu būtų buvęs namuose. Šis nuteistojo argumentas vertintinas tik jo bandymu bylos aplinkybes paaiškinti būtinai savo naudai. Kolegijos nuomone, namo durų užrakinimas tikrai neįrodo A.Ž. išvykimo į Vilnių, o tos pačios aplinkybės gali būti įvertintos ir visai kitaip. Ir namo durų užrakinimas, ir šuns pririšimas grandine prie per visą kiemą pertiestos vielos, rodo namo savininko pastangas, kad joks asmuo nepatektų į namo vidų be jo žinios. Nors tai ir prielaidos, tačiau tokiu būdu galėjo būti siekiama namuose neteisėtai laikyti draudžiamus daiktus. Be to, atkreiptinas dėmesys į paties nuteistojo parodymų nelogiškumą dėl to paties namo durų užrakinimo. Jis parodė, kad visai dienai netikėtai išvyko į Vilnių, užrakino namo duris, o abu savo mažamečius vaikus paliko namo kieme M.L. priežiūrai. Kaip minėta, M.L. parodė, kad jam A.Ž. raktų nepaliko. Nuteistojo aiškinimai apie mažamečių vaikų palikimą kieme be galimybės įeiti į namo vidų, kolegijos nuomone, nerealūs ir išgalvoti. Apeliantas skunde dar nurodo, kad nuo 1999 m. gydėsi ir buvo operuotas dėl kelio ir klubo skausmų. Todėl jis dėl fizinės būklės nebūtų galėjęs peršokti tvoros ir teismas dėl šių aplinkybių turėjo paskirti medicinos ekspertizę. Kolegijos nuomone, teismas skirti tokią ekspertizę atsisakė pagrįstai, o nurodytas apelianto argumentas motyvuotai jau atmestas priimtame nuosprendyje. Byloje tikrai yra išrašai iš medicininių dokumentų apie tai, kad nuo 1999 m. A.Ž. buvo gydomas nuo kelio sąnario traumų, šiuo metu jam nustatyta diagnozė ,,kairė deformacinė koksartrozė, skausminis sindromas“. Jam indikuojamas operacinis gydymas (sąnarių transplantacija). Tačiau teismas padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad šios aplinkybės tikrai negalėjo, ypač ekstremalioje situacijoje, sutrukdyti A.Ž. perlipti tvorą. Tokią teismo išvadą patvirtina kitos nustatytos bylos aplinkybės. Nors nuteistasis serga sąnarių ligomis, tačiau tai netrukdė jam judėti. Pats apeliantas nurodo, kad ir kratos dieną ėjo į parduotuvę, teigia, kad po to važiavo į Vilnių, tuo metu ir vėlesniu laiku dirbo. Visa tai patvirtina, kad bėgdamas nuo policijos A.Ž. tikrai galėjo ir perlipti per tvorą. Šioje dalyje teismas nuosprendyje be to pagrįstai atkreipė dėmesį į liudytojo R.D. parodymus, kurie nuteistojo aiškinimus apie jo sveikatos būklę irgi visiškai paneigia. Iš esmės nuteistajam palankius parodymus davęs R.D. teisme parodė, kad A.Ž. yra senas jo pažįstamas ir kad nuo 2000 metų jie kartu žaisdavo futbolą.

Visos aptartos bylos aplinkybės paneigia nuteistojo versiją, kad kratos dieną jis buvo išvykęs į Vilnių ir kad psichotropines medžiagas tą rytą į jo namus atnešė ir paliko kitas asmuo, konkrečiai R.G., jam nežinant. Motyvuotai atmetęs kitus jau aptartus bylos duomenis, teismas pagrįstai rėmėsi kratą atlikusių ir A.Ž. atpažinusių policijos pareigūnų parodymais. Ištirti įrodymai patvirtina, kad kratos dieną A.Ž. iš namų nebuvo išvykęs, o nuo atvykusių daryti kratos pareigūnų pabėgo perlipęs per tvorą. Tai taip pat patvirtina, kad A.Ž. negalėjo nežinoti apie visus tą dieną į jo namus užėjusius asmenis, žinojo apie namuose maišeliuose laikomas psichotropines medžiagas ir pats tas medžiagas neteisėtai laikė.

Pačią nuteistojo ir jo žmonos versiją, kad maišelį su psichotropinėmis medžiagomis į jų namus atnešė ir paliko A.Ž. pažįstamas R.G., pravarde ,,Šiferis“, teismas irgi pagrįstai atmetė kaip išgalvotą ir pagrįstai ją įvertino kaip nuteistojo bandymą išvengti baudžiamosios atsakomybės. Ši teismo išvada nuosprendyje irgi išsamiai bei įtikinamai motyvuota. Iš bylos matosi, kad R.G., gim. (duomenys neskelbtini), buvo nužudytas 2003 m. rugsėjo 17 d. Rokiškio PK pažymoje nurodoma, kad R.G., pravarde ,,Šiferis“, priklausė Rokiškyje veikiančiai ,,Šiferinių“ nusikalstamai grupuotei. A.Ž. byloje R.G. nebuvo apklaustas, o nuosprendyje teismas nurodė, kad A.Ž. ir L.Ž. parodymus apie R.G.davė tik praėjus po šio asmens mirties keliems mėnesiams laiko, kai jų nurodytos versijos jau nebuvo galimybės patikrinti. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad R.G. liko neapklaustas ne dėl jo kaltės. Apeliantas nurodo, kad iki jo sulaikymo pareigūnai neapklausė jo žmonos L.Ž., M.L. ir R.D., o ir po to šie asmenys buvo apklausti tik jo paties iniciatyva. Jis taip pat nesutinka su teismo išvada, kad po kratos jis slapstėsi nuo ikiteisminio tyrimo. Nurodo, kad visą laiką gyveno savo namuose, dirbo V.Knizilevičiaus įmonėje ,,Viktoro pastogė“, pareigūnai jo neieškojo, o 2004 m. vasario 13 d. namo palėpėje jis buvo sulaikytas, kai ten buvo užlipęs taisyti televizijos antenos. Su šiais apelianto argumentais galima sutikti tik iš dalies. Galima sutikti su tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu pareigūnai turėjo galimybę liudytojais apklausti kratoje dalyvavusius L.Ž. ir R.D., tačiau tai laiku nebuvo padaryta. Kita vertus, atsižvelgtina į tai, kad L.Ž., pasinaudojusi įtariamojo šeimos nario teisėmis, jau kratos metu atsisakė duoti bet kokius paaiškinimus ir netgi nepasirašė kratos protokolo. Pažymėtina, kad kratos metu L.Ž. pareigūnams apie R.G. apsilankymą ir jo paliktą maišelį irgi nieko nepasakė, tai pripažįsta ji pati. Nei R.G., nei kitų asmenų, t.y. M.L. bei M. ir A. S., ikiteisminio tyrimo pareigūnai anksčiau apklausti negalėjo, nes apie šiuos asmenis nuteistasis parodymus davė tik po jo sulaikymo. Apelianto argumentus, kad jo paieška nebuvo vykdoma, kad jis apie tokią paiešką nežinojo, nesislapstė ir dirbo, bylos duomenys visiškai paneigia. Iš byloje esančių policijos ir valstybės saugumo departamento pareigūnų tarnybinių pranešimų, nutarimų ir teismo nutarčių matosi, kad 2003 m. liepos 15 d. nuo policijos pareigūnų pabėgęs A.Ž. slapstėsi, jo surasti nepavyko, o 2003 m. liepos 18 d. buvo paskelbta jo paieška. Tą pačią dieną teismas ieškomam įtariamajam paskyrė kardomąją priemonę suėmimą. Kad A.Ž. tikrai slapstėsi, patvirtina ir jo sulaikymo aplinkybės. Iš bylos matosi, kad A.Ž. buvo surastas ir sulaikytas savo namo palėpėje darant pakartotinę kratą 2004 m. vasario 13 d. Kratą atlikę VSD pareigūnai liudytojai G.B. ir Ž.F. parodė, kad ieškodami A.Ž., jie namą apžiūrėjo net kelis kartus. A.Ž. jie surado ir sulaikė ne taisantį anteną, o pasislėpusį palėpėje įrengtoje užmaskuotoje slaptoje ir neapšviestoje patalpoje. Ten A.Ž. gulėjo pasislėpęs po polietilenu. G.B. ir Ž.F. taip pat parodė, kad kratos metu namuose buvusi įtariamojo žmona jiems aiškino, jog jos vyro A.Ž. namuose nėra ir kad ji jo nematė nuo 2003 m. liepos 15 d., kai buvo atlikta pirmoji krata. Bylos duomenys paneigia ir nuteistojo aiškinimus, kad jis iki sulaikymo dirbo. Įmonės ,,Viktoro pastogė“ savininko V.K. ir Sodros išduotos pažymos patvirtina, kad nurodytoje įmonėje A.Ž. dirbo tik iki 2003 m. rugpjūčio 25 d. Pats nuteistasis be to yra parodęs, kad to jo darbo grafikas buvo ,,nenormuotas“.

Apelianto argumentus dėl pavėluotos liudytojų apklausos paneigia ir dar viena aplinkybė. Iš bylos matosi, kad po sulaikymo apklausiamas 2004 m. vasario 14 d. įtariamuoju, pats A.Ž. atsisakė duoti bet kokius parodymus ir net atsisakė pasirašyti apklausos protokolą. Tai parodo, kad nei apie R.G., nei apie kitus asmenis jis pareigūnams nieko nepranešė, nors ir turėjo tokią galimybę. Dabartinę įvykių versiją jis išdėstė tik vėlesnėse apklausose duotuose parodymuose. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ši versija buvo specialiai sugalvota A.Ž. bandant išvengti atsakomybės ir mėginant suversti kaltę tuo metu jau mirusiam asmeniui, iš anksto žinant, kad tokios versijos nebus galima patikrinti.

Tačiau iš nuosprendžio matosi, kad teismas nuteistojo ir jo žmonos versiją apie psichotropinių medžiagų atsiradimą jų namuose ir apie R.G. apsilankymą atmetė anaiptol ne tik dėl šios versijos pavėluoto pateikimo. Kad apelianto nurodomas R.G. nebuvo atvykęs patvirtina kitos ištirtos bylos aplinkybės. Iš kratos protokolo ir liudytojų kratą atlikusių pareigūnų parodymų matosi, kad psichotropinės medžiagos buvo rastos spintos viršutinėje dalyje, antresolėse. Neįtikėtina, kad į tokią vietą maišelį būtų galėjęs padėti į namus atsitiktinai užsukęs pašalinis žmogus. Tai galėjo padaryti tik namų šeimininkas. Nelogiška ir pati versija, kad R.G. pas Ž. užsuko laikinai pasidėti savo maišelį tik todėl, kad jis automobiliu vyko į autoservisą. Be to, to maišelio pasiimti jis taip ir nesugrįžo, L.Ž. parodė, kad po to R.G. daugiau niekada nematė. Tačiau galutinai nuteistojo versiją paneigia kratos metu surasti bei paimti kiti daiktai. Iš kratos protokolo matosi, kad jos metu buvo surastos ir paimtos ne tik psichotropinės medžiagos. Namo virtuvėje stovinčioje spintelėje buvo surasti 21 vnt. polietileninių užspaudžiamų tuščių maišelių. Nuteistasis paaiškino, kad naudojo tuos maišelius buityje. Vis dėlto pažymėtina, kad kaip tik į tokius maišelius, kaip rodo praktika, paprastai pakuojamos narkotinių ir psichotropinių medžiagų dozės. Tos pačios kratos metu namo kieme stovinčiame garaže buvo rasti ir penki įvairios talpos stikliniai indai su geltonos spalvos skysčiu. Ten pat rasti ir 24 A4 formato popieriaus lapai su rašytiniais tekstais, formulėmis ir piešiniais. Iš specialisto išvados matosi, kad induose su skysčiu buvo rasta I-os kategorijos pirmtako – safrolo. Pirmos kategorijos pirmtakai (prekursoriai) yra cheminės medžiagos, naudojamos būtent narkotinių ir psichotropinių medžiagų gamybai. Tuo tarpu rastuose popieriaus lapuose aprašyta būtent psichotropinių medžiagų amfetamino ir metamfetamino gamybos technologija, nupieštos cheminių reakcijų formulės, nupiešti gamybai naudojami indai. Akivaizdu, kad šiuose lapuose aprašyta neteisėta psichotropinių medžiagų gamyba nelegaliose laboratorijose. Pats nuteistasis A.Ž. pripažino, kad nurodyti stikliniai indai su skysčiu jo garaže tikrai buvo. Taip pat patvirtino, kad ten buvo ir popieriaus lapai su užrašais, netgi pripažino matęs tuose užrašuose žodžius ,,amfetaminas“ ir ,,metamfetaminas“, nors, kaip jis aiškina, jų reikšmės gerai nesupratęs. A.Ž. parodė, kad tiksliai nežino, iš kur garaže visa tai atsirado, tačiau, jo nuomone, tai galėjo palikti garažą remontavę darbininkai. Tokia jo versija irgi jau pati savaime neįtikėtina. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas papildomai, A.Ž. garaže rastų daiktų atsiradimo aplinkybių plačiau paaiškinti nesugebėjo. Jis parodė, kad ten remontas buvo daromas 2002 m. rudenį, darbininkus jis samdė pagal skelbimus, jų nepažįsta, nei jų pavardžių, nei firmų nurodyti negali. Kolegijos nuomone, tokiomis nuteistojo versijomis tikėti tikrai negalima. Pačių psichotropinių medžiagų suradimas vienoje namo vietoje, plastikinių užspaudžiamų maišelių suradimas kitoje namo vietoje, narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtakų (prekursorių) bei tų medžiagų neteisėtos gamybos aprašymų suradimas visai kitoje, trečioje vietoje garaže leidžia padaryti neabejotiną išvadą, kad tų skirtingų daiktų skirtingose vietose tikrai negalėjo palikti nei nenustatyti darbininkai, nei apelianto nurodomas R.G., nei jokie kiti pašaliniai asmenys. Tai galėjo padaryti tik pats nuteistasis A.Ž., kuris tai ir padarė suprasdamas savo veiksmus ir veikdamas tiesiogine tyčia.

Apeliantas skunde nurodo, kad teismas nuosprendyje nenustatė, kokiu konkrečiu laiku, kur ir iš kokio konkretaus asmens jis įgijo pas jį rastas psichotropines medžiagas. Nuteistajam kaltę kategoriškai neigiant, šių aplinkybių tikrai nepavyko nustatyti. Tačiau dėl šios priežasties priimtą nuosprendį laikyti neteisėtu ir nepagrįstu nėra pagrindo. BK 260 str. 3 d. dispozicijoje nurodyti požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei pakanka, kad būtų padaryta bent viena šiame įstatyme nurodyta veika. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. birželio 21 d. nutarime Nr. 37 išaiškinta, kad psichotropinių ar narkotinių medžiagų įgijimas – tai veiksmai, kuriuos atlikęs asmuo gauna psichotropines ar narkotines medžiagas. Tokie veiksmai yra pirkimas, mainai, radinio pasisavinimas, skolos atsiėmimas ar dovanos gavimas ir kt. Tokių medžiagų laikymas yra tų medžiagų buvimas kaltininko žinioje, nepriklausomai nuo jų turėjimo laiko trukmės ar buvimo vietos (su savimi, patalpoje, slėptuvėje ar kitose vietose). Iš nuosprendžio matosi, kad teismas A.Ž. pašalino kaltinimo dalį dėl jo tikslo psichotropines medžiagas parduoti ar kitaip platinti. Tačiau ištirtų bylos aplinkybių visuma šioje byloje neabejotinai patvirtino, kad psichotropines medžiagas A.Ž. tikrai neteisėtai įgijo nenustatytu būdu ne vėliau negu iki 2003 m. liepos 15 d., be to tas medžiagas neteisėtai laikė savo namuose. LR Sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakyme Nr. V-239 ,,Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“, nustatyta, kad labai dideliu psichotropinės medžiagos metamfetamino kiekiu laikoma daugiau kaip 100 gramų šios medžiagos. Tuo tarpu A.Ž. namuose buvo surasta net 1369,65 gramų metamfetamino. Todėl teismas pagrįstai nuteistąjį pripažino kaltu dėl neteisėto labai didelio kiekio psichotropinių medžiagų įgijimo ir laikymo, o šią jo nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 260 str. 3 d.

Be jau aptartų ir paneigtų nuteistojo argumentų dėl bylos tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu tariamai padarytų esminių BPK normų pažeidimų, apeliantas skunde dar nurodo, kad teismas jo atžvilgiu buvo šališkas ir bylą išnagrinėjo tendencingai. Šiuos nuteistojo argumentus kolegija irgi atmeta kaip nepagrįstus. Iš bylos matosi, kad nuteistasis teisėjams nušalinimų nepareiškė. Kokių nors BPK 58 str. numatytų aplinkybių, galėjusių būti pagrindu teisėjų nušalinimui, šioje byloje nenustatyta. Tokių aplinkybių skunde nenurodo ir pats apeliantas. Jis nurodo tik tai, kad teismas savo iniciatyva neiškvietė papildomų liudytojų, be to, paties apelianto nuomone, nepagrįstai nepatikėjo jo ir gynybos liudytojų parodymais. Šios aplinkybės ir neatitinka tikrovės, ir juo labiau, neparodo teismo šališkumo. Iš bylos matyti, kad nagrinėdamas bylą teismas patenkino visus pagrįstus paties A.Ž. ir jo gynėjo prašymus: iškvietė ir apklausė į sąrašą prie kaltinamojo akto neįtrauktus ir tik nuteistojo nurodytus liudytojus, pridėjo prie bylos ir ištyrė papildomus dokumentus. Faktiškai nuteistasis nesutinka tik su tuo, kaip teismas įvertino ištirtus įrodymus, tačiau dėl to teismą laikyti šališku nėra jokio pagrindo. Be to, bylą išnarinėjus apeliacine tvarka, pirmosios instancijos teismo išvados pasitvirtino.

Skiriant A.Ž. bausmę, teismas BK 54 str. ir kitų bausmės skyrimą reguliuojančių BK normų reikalavimų taip pat nepažeidė. Jokių nei A.Ž. atsakomybę lengvinančių, nei ją sunkinančių aplinkybių nebuvo nustatyta. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgė į padaryto nusikaltimo sunkumą ir jo pavojingumo laipsnį. Nuosprendyje atkreiptas dėmesys į tai, kad A.Ž. neteisėtai disponavo tokiu psichotropinių medžiagų kiekiu, kuris nustatytą labai didelį kiekį viršijo netgi daugiau negu trylika kartų. Nors ankstesni A.Ž. teistumai jau išnykę, tačiau ši aplinkybė kaltininko asmenybę irgi apibūdina nepalankiai. Tačiau buvo atsižvelgta į tai, kad nuteistasis yra dviejų mažamečių dukrų tėvas. Įvertinęs visas šias aplinkybes, teismas paskyrė A.Ž. laisvės atėmimo bausmę, kuri yra mažesnė už baudžiamojo įstatymo sankcijos vidurkį. Kolegijos nuomone, paskirtoji bausmė yra teisinga, negali būti laikoma per griežta ir ją švelninti pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi LR BPK 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija

nutaria:

nuteistojo A.Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Linas ŠiukštaTeisėjai: Valdimaras BavėjanasJonas Algimantas Venckus