Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Vitalijus Abramovičius

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo D. S. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos.

Pareiškėjas prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jo prosenelis H. S. (dar žinomas kaip I. Š.) iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Pareiškėjas nurodė, kad jis pateikė prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, tačiau prašymo nagrinėjimas buvo nutrauktas nepakakus dokumentų nustatyti, jog pareiškėjo prosenelis iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis.

Suinteresuotas asmuo prašė pareiškimą palikti nenagrinėtą. Anot suinteresuoto asmens, pareiškėjas, prašydamas teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, siekia apeiti administracines procedūras. Suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad aplinkybė, jog pareiškėjas negali ne teismo tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą, negali būti preziumuojama, o turi būti pagrindžiama objektyviais įrodymais (kurių pareiškėjas nepateikė arba pateikė nepakankamai).

Civilinio proceso kodekso 445 straipsnyje nustatyta, kad teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Nustatomas juridinę reikšmę turintis faktas turi turėti juridinę reikšmę (CPK 444 straipsnio 1 dalis). Remiantis Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalimi, dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai. Jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka (Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalis).

Bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo yra naudojami netiesioginiai įrodymai, todėl į šį įrodinėjimo ypatumą būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą tokio pobūdžio bylose. Iš pareiškėjo pateiktų 1962 m. spalio 13 d. Pietų Afrikos piliečio natūralizacijos pažymėjimo (elektroninės bylos puslapis 38) ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2022 m. vasario 18 d. rašto Nr. R4-560 bei šio rašto priedo (e. b. p. 63-65) matyti, kad pareiškėjo prosenelis H. S. (ankstesnis vardas ir pavardė I. Š.) buvo 1926 metais gavęs Lietuvos Respublikos užsienio pasą ir 1962 metais Pietų Afrikos Respublikoje natūralizacijos metu buvo traktuojamas kaip iki tol buvęs Lietuvos Respublikos pilietis. Taigi, bent jau 1926 metais pareiškėjo prosenelis turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, nes jam būtent kaip Lietuvos Respublikos piliečiui buvo išduotas užsienio pasas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo prosenelis iki 1940 m. birželio 15 d. būtų atsisakęs ar kitais būdais netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės – ši aplinkybė nurodyta ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2022 m. vasario 18 d. rašte Nr. R4-560. Byloje nėra ginčo dėl kitų teisiškai reikšmingų aplinkybių, pavyzdžiui, kad H. S., kurio ankstesnis vardas ir pavardė I. Š., iš tikrųjų yra pareiškėjo prosenelis, kad pareiškėjas pateikė prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir šio prašymo nagrinėjimo procedūra nutraukta nurodant, be kita ko, jog pareiškėjo pateiktų dokumentų nepakanka patvirtinti jo prosenelio turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei.

Dėl suinteresuoto asmens atsikirtimų, kuriais apeliuojama į pareiškėjo pareigą pateikti įrodymų, patvirtinančių, kad jis iš tikrųjų negali ne teismo tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą, teismas pabrėžia, kad įrodinėjimas civiliniame procese negali būti beribis ir iš asmens negali būti reikalaujama pateikinėti išsamių įrodymų, kurie patvirtintų dokumentų ar kitokių įrodymų nebuvimą (t. y. įrodinėti tai, ko nėra). Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę įrodinėja tas, kas teigia egzistuojant tam tikrą aplinkybę, todėl būtent suinteresuotam asmeniui (kuris laikosi pozicijos, kad tam tikri dokumentai egzistuoja) tenka įrodinėjimo našta įrodyti-pateikti atitinkamus įrodymus, kurie patvirtintų, kad pateiktas pareiškimas negali būti nagrinėjamas teismine tvarka, nes vis dėlto egzistuoja juridinę reikšmę turintį faktą patvirtinantys dokumentai (CPK 178 straipsnis). Priešingu atveju, suinteresuotam asmeniui atsirastų prielaidų piktnaudžiauti teise ir savo nuožiūra reikalauti, kad pareiškėjas pateiktų dokumentus iš neapibrėžto, vis didesnio skaičiaus užsienio valstybių, jų archyvų, kad tuose archyvuose nėra juridinę reikšmę turintį faktą patvirtinančių dokumentų.

Remdamasis nurodytais motyvais, teismas sprendžia, kad pareiškėjas pateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog jo prosenelis turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę 1926 metais, t. y. iki 1940 m. birželio 15 d. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturi galimybės kitokia negu teismo tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių prašomą nustatyti faktą, todėl šis juridinę reikšmę turintis faktas pareiškėjo pilietybės atkūrimo tikslais nustatomas teismine tvarka. Taigi pareiškimas tenkinamas. Kitus dalyvaujančių byloje asmenų argumentus ir nurodomas aplinkybes teismas vertina kaip mažareikšmius ir (arba) neturinčius teisinės reikšmės priimamo sprendimo esmei (bylos baigčiai), todėl išsamiau jų nenagrinėja (CPK 265 straipsnis).

Civilinio proceso kodekso 443 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas. Remiantis šia kodekso nuostata ir atsižvelgiant į tai, kad pareiškimas tenkinamas, pareiškėjui iš suinteresuoto asmens priteisiama 55 Eur žyminio mokesčio. Pareiškėjas nepateikė įrodymų apie patirtas kitokias bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškimą tenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo D. S., gimusio (duomenys neskelbtini), prosenelis H. S. (ankstesnis vardas ir pavardė I. Š.) iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.

Priteisti pareiškėjui D. S., gimusiam (duomenys neskelbtini), iš suinteresuoto asmens biudžetinės įstaigos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos, j. a. k. 188610666, 55 (penkiasdešimt penkis) Eur bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.