Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mildos Vainienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Mefodijos Povilaitienės, Gintaro Dzedulionio, sekretoriaujant Vilmai Sinicaitei, dalyvaujant pareiškėjai O. J. (J.), atsakovo Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus atstovei Jurgai Barbaravičienei, trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriaus atstovei Teresai Nonievič, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos O. J. skundą atsakovui Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriui dėl sprendimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

O. J. (toliau – ir pareiškėja) su skundu (b. l. 3–4) kreipėsi į teismą prašydama panaikinti Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus (toliau – ir atsakovas) 2011 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. 10-27-SP3-90 „Dėl Ukrainos pilietės O. J. įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos“ (toliau – ir sprendimas Nr. 10-27-SP3-90).

Pareiškėjos nuomone, sprendimas Nr. 10-27-SP3-90 yra neteisėtas, pažeidžia jos ir jos vaiko teises, nesuteikia galimybės legalizuoti jai buvimo Lietuvos Respublikoje, todėl naikintinas.

Pareiškėja paaiškino, jog sprendimas Nr. 10-27-SP3-90 buvo priimtas todėl, kad ji nuo 2010 m. spalio 27 d. nelegaliai gyveno Lietuvos Respublikoje. Pažymėjo, kad atsakovas neatsižvelgia, jog ji buvo suklaidinta atsakovo darbuotojų, kurie nepriėmė teikiamų dokumentų, nes nepakako įrodymų apie jos turimas pragyvenimui lėšas. Nurodė, kad kai reikiamus dokumentus surinko, atsakovo darbuotojai atsisakė juo priimti, nes dokumentai buvo pateikti likus pusantro mėnesio iki turimo laikino leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo pabaigos. Pareiškėjos nuomone, atsakovo darbuotojai turėjo priimti jos teikiamus dokumentus, nurodyti jų trūkumus ir paskirti terminą jiems ištaisyti, tokiu būdu ji būtų laiku pateikusi dokumentus, o įrodymus apie turimas lėšas pateikusi prašymo nagrinėjimo laikotarpiu šiek tiek vėliau.

Atkreipė dėmesį, jog atsakovas, priimdamas sprendimą Nr. 10-27-SP3-90 ir spręsdamas jos priverstinio išvykimo iš Lietuvos Respublikos klausimą, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėja viena augina mažametį sūnų, kurio auklėjimu ir išlaikymu rūpinasi tik ji. Pareiškėjos nuomone, jos priverstinio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos klausimas turėtų būti sprendžiamas, atsižvelgiant į mažamečio vaiko teises ir interesus, todėl atsakovas privalėjo gauti šio klausimo sprendimui Vilniaus m. savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvadą tačiau to nepadarė. Pažymėjo, kad Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 str. 1 d. nustato, kad imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų svarbiausia yra vaiko interesai. Turi būti vadovaujamasi prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu.

Paaiškino, kad 2011 m. lapkričio 18 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su pareiškėja ir išlaikymo priteisimo bei santuokoje įgyto turto padalijimo, tačiau tėvas išreiškė norą, kad sūnus gyventų su juo ir teiks priešieškinį bei teismo reikalaus pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones – draudimą vaiką išvežti už Lietuvos Respublikos ribų. Pareiškėjos teigimu, susidarė situacija, kai ji negalės vežtis kartu savo sūnaus, kol nebus išnagrinėta civilinė byla, o palikti vaiko tėvui, kurio gyvenamosios sąlygos, pragyvenimo lygis ir tikrieji ketinimai jai nėra žinomi, ji taip pat negalinti. Pažymėjo, kad Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 str. 2 d., nustato, kad tėvams tenka pagrindinė atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal jų sugebėjimus ir finansines galimybes. Paaiškino, kad šios bylos nagrinėjimo metu jai svarbu likti Lietuvos Respublikoje, kol išsispręs jos mažamečio sūnaus gyvenamosios vietos ir išlaikymo klausimas.

Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba atsiliepime (b. l. 45–46) prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog Ukrainos pilietė O. J., turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojusį nuo 2009 m. spalio 27 d. iki 2010 m. spalio 27 d. 2011 m. lapkričio 7 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto Antrajame policijos komisariate pareiškėjai buvo skirta 250 Lt bauda už pažeidimą, už kurį numatyta atsakomybė Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 206¹ str. ir įteiktas šaukimas 2011 m. lapkričio 8 d. atvykti į Migracijos valdybą. Pareiškėjai atvykus į Migracijos valdybą buvo nustatyta, kad jos turėto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo laikas baigėsi 2010 m. spalio 27 d. ir nuo 2010 m. spalio 28 d. ji Lietuvoje gyvena neteisėtai, turėdama negaliojantį leidimą gyventi. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 125 str. 4 p. užsienietis įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos, jeigu neišvyksta ir gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui.

Pasak atsakovės, pareiškėjos teiginys, kad Migracijos valdyba, spręsdama klausimą dėl pareiškėjos įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, privalėjo atsižvelgti į tai, kad ji kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl santuokos nutraukimo, į tai, kad ji turi mažametį sūnų bei privalėjo gauti Vaiko teisių apsaugos tarnybos išvadą, yra visiškai nepagrįstas, nes UTPĮ nenustato jokių aplinkybių, į kurias atsižvelgdamos kompetentingos valstybės institucijos, esant UTPĮ 125 str. 4 p. sąlygai, galėtų atsisakyti įpareigoti išvykti užsienietį iš Lietuvos Respublikos. Nustačius faktą jog yra bent viena UTPĮ 125 str. nurodyta aplinkybė, to paties UTPĮ 127 str. 3 d. nustatyta institucija privalo teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais priimti sprendimą dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras 2004 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 1V-429 patvirtino Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo taisykles (toliau – ir Taisyklės), kurių 2 p. nustato, jog užsienietis įpareigojamas išvykti UTPĮ 125 str. nustatytais pagrindais. Be to, Taisyklių 19 p. nustato, kad dokumentai dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti turi būti išnagrinėti ir sprendimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti turi būti priimtas ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo fakto, kad yra UTPĮ 125 str. nustatyti užsieniečio įpareigojimo išvykti pagrindai, nustatymo. Taisyklių 3 p. nurodyta, kad užsienietis negali būti įpareigotas išvykti, tik tada, jeigu jam paskirta kardomoji priemonė, kuri apriboja jo teisę išvykti iš Lietuvos Respublikos, arba jeigu jam taikomi judėjimo laisvės Lietuvos Respublikoje apribojimai. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjos atveju tokių kliūčių nėra, todėl vadovaujantis minėtomis UTPĮ ir Taisyklių nuostatomis ir atsižvelgus į tai, kad pareiškėja turi nepilnametį vaiką, ji buvo įpareigota išvykti iš Lietuvos Respublikos per 15 dienų – didžiausią UTPĮ 127 str. 1 d. nustatytą terminą.

Paaiškino, kad vadovaujantis UTPĮ 28 str. 3 d. užsienietis prašymą išduoti leidimą gyventi gali pateikti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai tik tuo atveju, jei jis Lietuvos Respublikos teritorijoje yra teisėtai, t. y. turi galiojantį kelionės dokumentą, galiojančią vizą ar kitą atitinkamą dokumentą, suteikianti teisę atvykti į Lietuvos Respubliką (pvz. leidimą gyventi), o vadovaujantis UTPĮ 23 str. ir 39 str. pareiškėjos buvimas ir gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, nes ji Lietuvos Respublikoje yra be vizos ir gyvena joje, turėdama negaliojantį leidimą gyventi, todėl Migracijos valdyba neturi įgaliojimų ir teisinio pagrindo sustabdyti sprendimo Nr. 10-27-SP3-90 vykdymo ir priimti dokumentų dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius atsiliepime palaikė pareiškėjos skundą (b. l. 64–66).

Nurodė, jog Vilniaus rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos socialinio darbo organizatorė aplankė pareiškėjos šeimą. Apsilankymo metu buvo nustatyta, kad pareiškėja su nepilnamečiu sūnumi N. J. (J.), seserimi K. K., bei savo motina T. K. gyvena dviejų kambarių bute (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., Vilniaus r. Butas švarus, jaukus. Butas nuosavybės teise priklauso pareiškėjos motinai. Pareiškėja su sūnumi užima vieną kambarį. Vaikas lanko vaikų darželį (duomenys neskelbtini). Šiuo metu pareiškėja nedirba ir neregistruota darbo biržoje, nes pasibaigęs leidimas laikinai gyventi Lietuvoje. Pareiškėja teisinosi, kad neprasitęsė minėto dokumento, kadangi neturėjo tam pinigų. Anot pareiškėjos, ji tvarko dokumentus ir artimiausiu metu turi gauti leidimą gyventi Lietuvoje. Pareiškėja nurodė, kad gimė ir augo Lietuvoje, nors jos tėvai neturi Lietuvos Respublikos pilietybės, bet turi leidimus laikinai gyventi Lietuvoje. Šiuo metu pareiškėjos tėvas gyvena Ukrainoje. O. J. pasakojo, kad į Ukrainą buvo išvažiavusi kai jai buvo 16 metų. Anot pareiškėjos, paskutinį kartą Ukrainoje ji buvo 2005 metais. Pareiškėjos vyras V. J. (V. J.) yra Lietuvos Respublikos pilietis. Kaip nurodo O. J., vaiko tėvas neprisideda prie sūnaus išlaikymo ir nesidomi jo gyvenimu ir nebendrauja su vaiku. Išlaikyti sūnų pareiškėjai padeda jos motina. O. J. nurodė, kad, jeigu gaus leidimą toliau gyventi Lietuvoje, eis dirbti į darbovietę, kur jau dirba jos mama, nes prieš kelerius metus pareiškėja ten jau dirbo.

Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius pažymėjo, kad pareiškėjos šeima nebuvo įtraukta į Vilniaus rajono socialinės rizikos šeimų sąrašą todėl išsamesnes informacijos apie O. J. neturi.

Pažymėjo, kad UTPĮ 40 str. numatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu yra šeimos susijungimo atvejis ir užsienietis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje. Pagal minėto įstatymo 43 str. 1 d. leidimas laikinai gyventi užsieniečiui šeimos susijungimo atveju išduodamas, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio vaikas, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis, arba Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi; arba pretendentas į leidimą laikinai gyventi Lietuvoje yra užsieniečio, turinčio leidimą gyventi, pirmos eilės tiesiosios aukštutinės linijos giminaitis. UTPĮ 40 str. 1 d. 4 p. nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriaus teigimu, visa tai duoda pagrindą manyti, kad O. J. siekis pratęsti leidimą gyventi Lietuvoje yra teisėtas.

Pabrėžė, kad vaikų interesai sprendžiant bet kurį su vaikais susijusį ginčą yra prioritetiniai (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 str. 1 d., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.3 str. 1 d., Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. l d. l p.). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 str. nuostatoje, kad nepilnamečius vaikus gina įstatymas, išreikšta valstybės pareiga įstatymuose nustatyti pakankamus ir efektyvius vaikų teisių ir teisėtų interesų apsaugos būdus ir priemones. Pažymėjo, kad Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 str. 1 d. nustatyta, kad imantis bet kokių vaikui darančių įtaką veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialine vaikų apsauga ir aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo institucijos, svarbiausia yra vaiko interesai. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 1 d. 1 p. pabrėžta, kad visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į vaiko teisėtus interesus. Taip Lietuvos teisės sistemoje yra įtvirtintas prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas, reiškiantis, kad tiek priimant teisės aktus, tiek juos įgyvendinant ir taikant, tiek sprendžiant klausimus, kurių teisės aktai nereglamentuoja, visada būtina įvertinti sprendimą ar bet kurį veiksmą vaiko interesų požiūriu ir užtikrinti, kad jie nebūtų pažeisti.

Nurodė, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriui nėra žinoma pareiškėjos bei jos vyro skyrybų proceso bylos eiga, bet, pasak pareiškėjos, iš vyro buvo priteistas išlaikymas nepilnamečiui sūnui. Taip pat nustatyta, kad vaikas nuolat gyvena su motina. Šiuo atveju, jeigu pareiškėja bus priversta išvykti iš Lietuvos, bus pažeisti jos nepilnamečio sūnaus, kuris gimė ir nuolat gyvena su motina Lietuvoje ir yra Lietuvos Respublikos pilietis, prioritetiniai interesai.

Teismo posėdžio metu pareiškėja O. J. prašė skundą tenkinti, remdamasi skunde nurodytais argumentais (b. l. 84–87).

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė Jurga Barbaravičienė prašė skundą atmesti, remdamasi atsiliepime nurodytais argumentais (b. l. 84–87). Papildomai paaiškino, kad dabar pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje laikomas neteisėtu, o prašymus dėl leidimo išdavimo gali pateikti tik asmenys, kurie teisėtai gyvena Lietuvos Respublikoje. Panaikinus pareiškėjos skundžiamą sprendimą, ji niekaip negalėtų įteisinti savo buvimo. Tam, kad pareiškėja galėtų pateikti prašymą dėl leidimo išdavimo, ji turi gauti Lietuvos vizą.

Teismo posėdžio metu trečiojo suinteresuoto asmens atstovė Teresa Nonievič palaikė pareiškėjos poziciją ir prašė pratęsti pareiškėjos leidimą gyventi Lietuvoje (b. l. 84–87).

Skundas atmestinas.

Ginčas kilo dėl Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2011 m. lapkričio 8 d. sprendimo Nr. 10-27-SP3-90 „Dėl Ukrainos pilietės O. J. įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjai Ukrainos pilietei O. J. 2009 m. spalio 27 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris galiojo iki 2010 m. spalio 27 d. (b. l. 50). Leidimas išduotas UTPŠ 40 str. 1 d. 3 p. pagrindu, t. y. kai yra šeimos susijungimo atvejis. Pareiškėja turi mažametį sūnų (b. l. 7). Pareiškėja teismui yra pateikusi ieškinį dėl santuokos nutraukimo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo bei išlaikymo pritesimo (b. l. 8–12).

2011 m. lapkričio 7 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto Antrasis policijos komisariatas pareiškėjai skyrė 250 Lt bauda už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 206¹ str. (Leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, asmens be pilietybės kelionės dokumento, pabėgėlio kelionės dokumento ar užsieniečio paso sugadinimas arba praradimas) pažeidimą (b. l. 47). Pareiškėja paaiškinime Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto Antrajam policijos komisariatui nurodė, kad leidimo gyventi Lietuvoje neprasitęsė, nes neturėjo tiek pinigų. Į Migracijos departamentą nėjo, nes bijojo būti deportuota (b. l. 48). Pareiškėjai taip pat buvo įteiktas šaukimas 2011 m. lapkričio 8 d. atvykti į Migracijos valdybą (b. l. 49).

2011 m. lapkričio 8 d. Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyrius priėmė pareiškėjos skundžiamą sprendimą Nr. 10-27-SP3-90, kuriuo, nustatęs, kad pareiškėja nuo 2010 m. spalio 27 d., turėdama negaliojantį leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, Lietuvoje gyvena neteisėtai (UTPĮ 39 str. 2 p.), bei vadovaudamasis UTPĮ 125 str. 4 p., nusprendė įpareigoti pareiškėją per 15 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2011 m. lapkričio 23 d., išvykti iš Lietuvos į Ukrainą. Įspėjo, kad per nustatytą laiką neišvykus iš Lietuvos Respublikos, vadovaujantis UTPĮ 126 str. 1 d. 1 p., bus priimtas sprendimas dėl pareiškėjos išsiuntimo iš šalies (b. l. 21, 54).

Pareiškėja prašė Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos sustabdyti sprendimo dėl jos deportavimo vykdymą (b. l. 14, 55). 2011 m. lapkričio 30 d. raštu Nr. 10-27-S-11302 Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba informavo pareiškėją, kad sprendimas Nr. 10-27-SP3-90 yra dėl įpareigojimo išvykti savarankiškai iš Lietuvos teritorijos, o ne dėl deportavimo (priverstinio išvežimo), taip pat nurodė, jog neturi įgaliojimų ir teisinio pagrindo sustabdyti sprendimo Nr. 10-27-SP3-90 vykdymo, nes vadovaujantis UTPĮ 139 str. 3 d. sprendimo dėl įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdomas, tik kai atitinkamas administracinis teismas priimą nutartį. Taip pat informavo, kad vadovaujantis UTPĮ 28 str. 3 d., užsienietis prašymą išduoti leidimą gyventi gali pateikti Vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai tik tuo atveju, jei jis Lietuvos Respublikos teritorijoje yra teisėtai (b. l. 56).

UTPĮ 23 str. nustatyti atvejai, kada užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu. Vienas iš tokių atvejų, nurodytų minėtame straipsnyje yra, jeigu užsienietis yra Lietuvos Respublikoje be galiojančio kelionės dokumento, išskyrus prieglobsčio prašytojus. Pagal UTPĮ 39 str. 1 d. 2 p. užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas negaliojantį leidimą gyventi. Kaip matyti iš byloje esančių dokumentų, pareiškėjos gyvenimas ir buvimas Lietuvos Respublikoje laikytinas neteisėtu, kadangi pareiškėjos turimo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimas pasibaigęs 2010 m. spalio 27 d., o naujo leidimo pareiškėja neturi. Teismas pažymi, kad pagal UTPĮ 124 str. 1 d. užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki vizos arba leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos.

Sprendimo Nr. 10-27-SP3-90 priėmimo metu galiojusio UTPĮ 125 str. 1 d. 4 p. buvo nustatyta, kad užsienietis yra įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos, jeigu užsienietis gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui. Kaip matyti iš pareiškėjos skundžiamo sprendimo Nr. 10-27-SP3-90, pastarasis buvo priimtas vadovaujantis būtent šiuo UTPĮ nustatytu pagrindu. Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, grąžinimo į užsienio valstybę ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarką taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429 patvirtintos Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo taisyklės, kurių 2 p. taip pat įtvirtinta, jog užsienietis įpareigojamas išvykti UTPĮ 125 str. nustatytais pagrindais. Užsienietis įpareigojamas išvykti, jeigu turi galiojantį užsienio valstybės piliečio pasą ar jį atitinkantį dokumentą, skirtą vykti į užsienio valstybę bei pripažintą Lietuvos Respublikoje, arba kitą dokumentą, suteikiantį teisę išvykti iš Lietuvos Respublikos per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Pagal Taisyklių 3 p. užsienietis negali būti įpareigotas išvykti, jeigu jam paskirta kardomoji priemonė, kuri apriboja jo teisę išvykti iš Lietuvos Respublikos, arba jeigu jam taikomi judėjimo laisvės Lietuvos Respublikoje apribojimai. Jeigu užsienietis ieškomas, bylą dėl jo įpareigojimo išvykti formuojantys ir atitinkamus dokumentus renkantys policijos pareigūnai, teritorinės policijos įstaigos migracijos skyriaus, poskyrio ar grupės valstybės tarnautojai ar Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareigūnai apie užsienietį praneša paiešką paskelbusiai teisėsaugos institucijai.

Atsižvelgiant į tai, kad, kaip jau minėta, pareiškėjos leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimas jau buvo pasibaigęs, o Taisyklių 3 p. nurodytų aplinkybių nebuvo nustatyta, teismo vertinimu, atsakovas turėjo teisinį pagrindą priimti sprendimą Nr. 10-27-SP3-90 dėl O. J. įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos.

Pareiškėjos teigimu, atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą dėl jos įpareigojimo išvykti iš Lietuvos, turėjo atsižvelgti į tai, kad ji turi mažametį sūnų.

Pagal sprendimo Nr. 10-27-SP3-90 priėmimo metu galiojusio UTPĮ 127 str. 1 d. sprendimas, kuriuo užsienietis įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti įvykdytas ne vėliau kaip per 15 dienų nuo sprendimo užsieniečiui įteikimo dienos.

Sprendimu Nr. 10-27-SP3-90 pareiškėjai buvo nustatytas 15 dienų terminas išvykti iš Lietuvos Respublikos į Ukrainą. Kaip paaiškino atsakovas, toks terminas buvo nustatytas atsižvelgus į tai, kad pareiškėja turi mažametį vaiką, taigi, teismo vertinimu, atsakovas įvertino pareiškėjos nurodomą aplinkybę ir todėl paskyrė jai maksimalų terminą išvykti iš Lietuvos. Teismas pažymi, kad tai, jog pareiškėja augina mažametį vaiką, nedaro jos buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje teisėtu, kai pareiškėjos leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimas yra pasibaigęs ir pareiškėja neturi galiojančios vizos.

Pažymėtina ir tai, kad LVAT 2006 m. lapkričio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-438-2132-06 yra išaiškinęs, jog UTPĮ IX skyriaus „Užsieniečių išvykimas iš Lietuvos Respublikos“ nuostatos nenumato jokių aplinkybių, į kurias atsižvelgdamos kompetetingos valstybės institucijos, esant įstatymo 125 str. 1–6 p. numatytoms sąlygoms (užsienietis gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimui ir pan.), galėtų atsisakyti įpareigoti užsienietį išvykti iš Lietuvos.

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjos nurodyta aplinkybė – mažamečio sūnaus auginimas – nėra juridinis faktas, į kurį atsakovas privalėjo atsižvelgti priimdamas sprendimą dėl pareiškėjos įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos.

Minėta aplinkybė teisiniu požiūriu yra reikšminga ir į ją privalo būti atsižvelgta priimant sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos (UTPĮ 126 str.), tačiau sprendimai dėl įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos ir dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos yra skirtingos teisinės kategorijos ir nėra pagrindo jų tapatinti, nes skiriasi tiek šių sprendimų priėmimo pagrindai, tiek ir jų priėmimo bei vykdymo tvarka.

Atitinkamai darytina išvada, kad į pareiškėjos skunde teismui nurodytas aplinkybes atsakovas privalės atsižvelgti bei jas įvertinti tuo atveju, jei įstatymo nustatyta tvarka bus sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Dėl šių priežasčių konstatuotina, kad nėra teisinio pagrindo teigti, jog ginčijamas atsakovo sprendimas įpareigoti pareiškėją išvykti iš Lietuvos yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Teismas kritiškai vertina ir pareiškėjos argumentus, kad ji buvo suklaidinta atsakovo darbuotojų, ir todėl laiku neprasitęsė leidimo gyventi Lietuvoje. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Dokumentų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti pateikimo ir leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka arba registruotos partnerystės sutartis buvo sudaryta arba vaikas buvo įvaikintas, kad užsienietis gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tvarkos aprašo 6² p. nurodyta, kad prašymas pakeisti leidimą pateikiamas likus ne mažiau kaip 2 mėnesiams iki leidimo laikinai gyventi galiojimo laiko pabaigos, bet ne anksčiau kaip prieš 4 mėnesius. Pasak pareiškėjos, ji visus reikiamus dokumentus leidimui pakeisti pateikė likus pusantro mėnesio iki leidimo galiojimo pabaigos, taigi praleido minėtame apraše nustatytą terminą. Pažymėtina, kad pareiškėja dėl šio termino pratęsimo nesikreipė į teismą, nors galėjo tai padaryti. Be to, kaip matyti iš pareiškėjos pateikto paaiškinimo Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto Antrajam policijos komisariatui, pareiškėja nurodė jau kitą leidimo neprasitęsimo priežastį – kad leidimo neprasitęsė, nes neturėjo tam pinigų.

Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, kad Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2011 m. lapkričio 8 d. sprendimas Nr. 10-27-SP3-90 „Dėl Ukrainos pilietės O. J. įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos“ yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Atmesti pareiškėjos O. J. skundą kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.