Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko bei pranešėjo Evaldo Burzdiko, kolegijos teisėjų Galinos Blaževič ir Raimondo Buzelio, sekretoriaujant Audronei Stulginskaitei, dalyvaujant ieškovui J. M. , ieškovo atstovui advokatui Kęstučiui Šlitui, atsakovės B. D. atstovui A. D. ,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. M. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. liepos 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-383-530/2008 pagal ieškovo J. M. ieškinį atsakovams B. D. , Kauno apskrities viršininko administracijai dėl naudojimosi gyvenamosiomis patalpomis, ūkiniais pastatais ir žemės sklypu tvarkos nustatymo ir atsakovės B. D. priešieškinį ieškovui J. M. , atsakovui Kauno apskrities viršininko administracijai dėl naudojimosi gyvenamosiomis patalpomis, ūkiniais pastatais ir žemės sklypu tvarkos nustatymo,

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Teismas sprendime nurodė, kad ieškovui J. M. pagal 1992-01-08 dovanojimo sutartį ir atsakovei B. D. pagal 1983-06-16 paveldėjimo teisės liudijimą nuosavybės teise priklauso po ½ dalį gyvenamojo namo 1A1m ir kitų statinių, ūkio pastato 3I1p, kiemo rūsio 4I0b, garažo 5G1p, šiltnamio 6Š1m, ūkinio pastato 7I1p, ūkinio pastato 8I1 p, esančių (duomenys neskelbtini) . Žemės sklypas, ant kurio yra minėti pastatai, nuosavybės teise po 443/886 dalis priklauso Lietuvos Respublikai ir ieškovui. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo, dėl naudojimosi gyvenamosiomis patalpomis, tarp šalių nėra (atsakovė sutiko su ieškovo pasiūlyta gyvenamojo namo prašoma nustatyti naudojimosi tvarka ir prieštaravimų nereiškė) teismas patenkino ieškovo ieškinį šioje dalyje (t. 1., b. l. 130) ir patvirtino į bylą ieškovo pateiktą planą dėl naudojimosi gyvenamojo namo patalpomis projekto. Teismas atmetė ieškinio ir priešieškinio reikalavimus nustatyti naudojimosi tvarką palėpe, kadangi šalys teismui pateikė nei su viena institucija nesuderintus projektus, palėpės kadastriniai matavimai neatlikti, ji nėra suformuota kaip atskiras vienetas (t. 1., b. l. 90). Vietos apžiūros metu nustatyta, jog ginčas tarp šalių kilo dėl patalpos 5G1p — 17,88 kv. m. – garažo, kurioje yra elektros įvadas tiekiantis elektros energiją atsakovės gyvenamojo namo daliai. Nei viena iš šalių neprašė nustatyti servituto suteikiančio teisę naudotis elektros įvadu, priešingai šaliai suteiktose patalpose, nesprendė šio klausimo ir paliekant patalpą naudotis bendrai. Teismas sprendė, kad tenkinus ieškovo ieškinį šioje dalyje, neabejotinai būtų pažeistos priešingos šalies teisės ir teisėti interesai, kadangi nebūtų išspręstas aprūpinimo elektros energija klausimas. Pagal pateiktą ieškovo planą jam atitektų 28,93 kv. m. ūkinių pastatų (įskaitant garažą) ploto, o atsakovei – 22,48 kv. m. ploto, tai yra 6,45 kv. m. ploto daugiau nei atsakovei, todėl teismui patvirtinus ieškovo pateiktą planą dėl naudojimosi tvarkos nustatymo negyvenamosiomis patalpomis, akivaizdžiai būtų pažeisti priešingos šalies interesai. Esant aukščiau nustatytoms aplinkybėms ir šalims nepasinaudojus galimybe patikslinti planus, teismas atmetė ieškinį ir priešieškinį dalyse dėl naudojimosi tvarkos ūkio pastatais nustatymo. Nei plano projekte, nei ieškinyje ieškovas nenurodė, kam turėtų būti paskirta patalpa skirta patekti į rūsį, kuri kadastrinių matavimų duomenimis sudaro apie 3,3 kv. m. Kaip matyti iš pateikto rūsio plano šis plotas neįskaičiuotas į ieškovui tenkančią dalį, todėl teismas sprendė, kad patvirtinus ieškovo pateiktą planą padidėtų jo nuosavybėn tenkanti ploto dalis ir jis naudotųsi didesne kiemo rūsio dalimi nei yra įregistravęs nuosavybę. Be to, pagal inventorizacijos bylos duomenis nustatyta, kad neatlikti betoninio rūsio 5.7 X 2.95 m. techninės būklės tyrimai ir nenustatytas fizinis nusidėvėjimas, kaip to reikalauja STR 1.05.01:1997 5.1 punktas, taip pat nėra statybos projekto ar kitos techninės dokumentacijos, todėl laikė, jog atskiro įėjimo įrengimas yra negalimas. Teismas konstatavo, jog jau yra du įėjimai į kiemo rūsį (t. 1., b. l. 107), kurie paruošus tinkamą projektą galėtų būti panaudoti patekimui į rūsio patalpas. Šalys taip pat nepasinaudojo teise patikslinti kiemo rūsio planus, juos parengti atsižvelgiant į atliktus kadastrinius matavimus, todėl teismas netenkino ieškinio ir priešieškinio reikalavimų nustatyti naudojimosi tvarką kiemo rūsiu, kaip pažeidžiančių bendrasavininkio teises, bei VĮ Registrų centras duomenis. Ieškovas teismo prašė paskirti jam naudotis stogine „K“ esančia prie gyvenamojo namo vakarinės pusės, pavėsine „P“ , lauko tualetu „N“, o bendram naudojimuisi su atsakove paskirti šulinį, tvoras ir kiemo aikštelę. Atsakovė dėl kiemo įrenginių priešieškiniu reikalavimo nereiškė. Pagal VĮ Registrų centro duomenis kiti kiemo statiniai (tvora, šulinys, kiemo aikštelė, stoginė, pavėsinė, lauko tualetas) nuosavybės teise po ½ dalį priklauso abiems bendrasavininkiams (t. 1., b. l. 8-10), todėl teismui tenkinus reikalavimą ieškovui paskirti naudotis tualetu, pavėsine, stogine būtų pažeisti bendrasavininkės interesai, nes teismas leistų ieškovui naudotis ir atsakovei tenkančia nuosavybės dalimi. Be to, pavėsinė, kurią ieškovas prašo paskirti naudotis jam, pagal pateiktą naudojimosi žemės sklypu projektą yra siūlomam atsakovei naudotis žemės sklype. Ieškovui atsisakius tikslinti teismui pateiktus planus, tikslinti ieškinio reikalavimus, teismas įvertinęs šalių paaiškinimus, vietos apžiūros metu nustatytas faktines aplinkybes, taip pat atmetė ir ieškinio reikalavimą dėl naudojimosi kiemo statiniais. Nenustačius naudojimosi tvarkos ūkiniais pastatais, kiemo statiniais, garažu, tvarkos, teismas sprendė, kad negali būti nustatyta ir naudojimosi žemės sklypu tvarka. Vadovaujantis išdėstytais motyvais, ieškovo J. M. ieškinį dalyje dėl naudojimosi tvarkos nustatymo ūkiniais pastatais, kiemo statiniais ir žemės sklypu, bei atsakovės priešieškinį dėl naudojimosi tvarkos ūkiniais pastatais, garažu ir žemės sklypu nustatymo atmetė kaip nepagrįstus ir neįrodytus. Patenkinus ieškinio dalį tik dėl naudojimosi gyvenamuoju namu, dėl kurio ginčo tarp šalių nėra, o likusioje dalyje ieškinį atmetus, taip pat atmetus priešieškinį, teismas nepriteisė viena kitai iš šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų. Procesinių dokumentų įteikimo išlaidas priteisė iš abiejų šalių po lygiai, valstybės naudai (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str., 93 str. 2 d.).

Teismo posėdžio metu ieškovas ir jo atstovas prašė apeliacinį skundą patenkinti, atsakovės atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas J. M. ir atsakovė B. D. yra bendraturčiai, kuriems nuosavybės teise priklauso po ½ dalį gyvenamojo namo 1A1m, kitų statinių, ūkio pastatų 3I1p, kiemo rūsio 4I0b, garažo 5G1p, šiltnamio 6Š1m, ūkinio pastato 7I1p, ūkinio pastato 8I1 p, esančių (duomenys neskelbtini) . Žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini) , nuosavybės teise po 443/886 dalis priklauso Lietuvos Respublikai (kurios dalimi naudojasi atsakovė B. D. ) ir ieškovui (t. 1, b. l. 8-11, 15).

Lietuvos Respublikos CK 4.72 str. 1 d. nustatyta, kad bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti. Bendrosios dalinės nuosavybės teisė yra, kai bendrosios nuosavybės teisėje nustatytos kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys (CK 4.73 str. 1 d.). Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 str. nustatyta, kad visi duomenys įregistruoti nekilnojamojo turto registre apie nekilnojamąjį turtą yra teisingi, išsamūs, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. CK 4.81 str. 1 d. įtvirtinta, jog namo, buto ar kito nekilnojamojo daikto bendraturčiai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis to namo, buto patalpomis ar kito nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgiant į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise.

Pateiktu apeliaciniu skundu, ieškovas skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo buvo atmestas ieškovo ieškinys dalyje dėl naudojimosi tvarkos nustatymo ūkio pastatais, kiemo rūsiu, žemės sklypu bei kiemo įrengimais.

Iš byloje pateikto VĮ Registrų centro pažymėjimo nustatyta, jog šalims nuosavybės teise priklauso po ½ dalį ūkio pastatų 3I1p, 7I1p ir 8I1p ir pastato - garažo 5G1p, esančių Suomių g. 14, Kaunas (t. 1, b. l. 8-9), minėti duomenys nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad ieškovas teismui pateikė aiškius, suprantamus ir tinkamai paruoštus naudojimosi tvarkos ūkiniais pastatais planus – projektus, be to, ieškovas leido atsakovei naudotis 1,39 kv. m. didesniu gyvenamuoju plotu gyvenamajame name lAlm, tačiau teismas į tai neatsižvelgė ir šios aplinkybės neįvertino. Iš ieškovo pateiktų ūkio paskirties pastatų naudojimosi tvarkos nustatymo projektų (t. 1, b. l. 15-21, 129-133; t. 2, b. l. 78-96) matyti, kad ieškovui atitektų naudotis didesnė dalis ūkio pastatų, negu yra įregistruota nekilnojamojo turto registre, t. y. nustačius naudojimosi tvarką minėtais pastatais ieškovui atitektų 28,93 kv. m., o atsakovei – 22,48 kv. m. Atsakovė su ieškovo pasiūlytomis naudotis ūkio paskirties pastatų dalimis nesutiko, tokiu būdu, nesant, bendraturčių sutarimui, nėra galimybės, nepažeidžiant atsakovės teisių, ieškovui paskirti naudotis ūkio paskirties pastatų didesnę dalį. Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, jog apelianto argumentas (dėl naudojamų ūkio pastatų plotų paskaičiavimo), kad teismas, spręsdamas ginčą dėl naudojimosi tvarkos ūkiniai pastatais 7I1 p - 11,05 kv. m. ploto, 5Glp - 17,88 kv. m., 311p - 10,36 kv. m. ir 8Ilp -12,12 kv. m. neteisingai paskaičiavo šių pastatų ploto skirtumą, t. y. ieškovas prašo paskirti jam naudotis 7Ilp - 11,05 kv. m. ir 5Glp - 17,88 kv. m., kurių bendras plotas 28,93 kv. m., o atsakovei atitektų 22,48 kv. m. ploto, tokiu būdu, ieškovui atitektų naudotis daugiau ne 6,45 kv. m., o tik 3,23 kv. m. minėtų pastatų ploto, negu jam priklauso nuosavybės teise, neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo dalies teisėtumui ir pagrįstumui (pirmosios instancijos teismas ieškovo pasiūlytų šalims paskirti naudotis ūkinių pastatų plotų skirtumą paskaičiavo iš ieškovui priskirtino naudotis ploto atėmus atsakovei priskirtinų naudotis ūkinių pastatų bendrą plotą (28,93 kv. m. - 22,48 kv. m. = 6,45 kv. m.), tuo tarpu ieškovas apeliaciniame skunde priskirtinų naudotis ūkio paskirties pastatų plotų skirtumą paskaičiavo pagal nuosavybės teise šalims priklausančio minėto turto dalis) ir nedaro sprendimo negaliojančiu, nes kaip pats apeliantas nurodo, pagal jo skaičiavimus ir pateiktą planą dėl naudojimosi tvarkos ūkio pastatais nustatymo, jam naudotis atitektų didesnė ūkio pastatų dalis, negu jam priklauso nuosavybės teise. Taigi pirmosios instancijos teismas, pagrįstai konstatavo, kad teismui patvirtinus ieškovo pateiktą planą dėl naudojimosi tvarkos nustatymo negyvenamosiomis patalpomis, būtų pažeisti priešingos šalies interesai. Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, jog atsakovės namo pusėje yra likusi apšildymo sistema, vandentiekio įvadas ir visa vandentiekio sistema, vonia, tualetas ir kanalizacija, todėl atsakovė naudojasi 1,39 kv. m. didesne ir žymiai vertingesne gyvenamojo namo dalimi, ir paskyrus ieškovui 28,93 kv. m. ūkinės paskirties ploto, jų padėtis išsilygintų ir atsakovės interesai nebūtų pažeisti. Ieškovui naudotis paskirtinoje namo dalyje nėra vandentiekio, kanalizacijos, santechninio mazgo, vonios bei virtuvės ir rengiant šios paskirties patalpas, jo gyvenamojo ploto dalis dar sumažės statant pertvaras ir sienas. Pažymėtina, kad tarp bendraturčių naudojimosi tvarką gyvenamuoju namu teismas nustatė pagal ieškovo pateiktą naudojimosi gyvenamosiomis patalpomis planą - projektą (atsakovė B. D. dėl to neprieštaravo), t. y. pats ieškovas nustatė, kokiomis patalpomis naudosis jis, o kokiomis atsakovė, dėl ko nepagrįsti apelianto aukščiau nurodyti motyvai dėl atsakovei tekusios vertingesnės gyvenamojo namo dalies. Taip pat apeliaciniame skunde ieškovas nurodo, jog šiuo metu yra paruoštas elektros įvadas, todėl reikia tik nutiesti kabelį į tą dalį ūkinių pastatų, kuriuos teismas paskirtų naudotis šalims. Tokiu būdu ieškovas yra pasiruošęs nepažeisti atsakovės interesų, nepalikti jos be elektros energijos ir pagal visus reikalavimus po teismo sprendimo įsiteisinimo per 1 mėn. padaryti elektros įvadą į atsakovei paskirtus ūkinius pastatus bei gyvenamojo namo dalį. Bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme, ieškovas pateikė teismui paraišką AB „VST“ dėl elektros energijos vartotojų elektros įrenginių prijungimo prie operatoriaus tinklų gyvenamojo namo dalyje (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 78), tačiau nepateikė planų ir kitų dokumentų apie paruoštą elektros įvadą bei kitų duomenų, patvirtinančių, jog ieškovas įsipareigoja per nustatytą laiką padaryti elektros įvadą į atsakovei naudotis paskirtus ūkinius pastatus ir gyvenamąjį namą, kadangi patalpoje 5G1/p – 17,88 kv. m. – garaže, kurią paskirti naudotis prašo tik ieškovas, yra elektros įvadas, teikiantis elektros energiją atsakovės gyvenamojo namo daliai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog nė viena išį šalių neprašė nustatyti servituto, suteikiančio teisę naudotis elektros įvadu, be to, nesprendė šio klausimo ir paliekant patalpą naudotis bendrai, todėl teismui patenkinus ieškovo ieškinį ir priskyrus minėta patalpą naudotis ieškovui, būtų pažeistos atsakovės teisės ir teisėti interesai. Remiantis aukščiau išdėstytu, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinį dalyje dėl naudojimosi tvarkos ūkiniais pastatais nustatymo kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija sprendžia, jog atmestinas apelianto argumentas, jog rūsio naudojimosi tvarkos projektas yra pateiktas, todėl naudojimosi tvarka rūsiu turėjo būti nustatyta ir priimtas sprendimas. Pirmosios instancijos teismas įvertino ieškovo pateiktą kiemo rūsio plano projektą, nustatė, kad minėtas projektas yra netikslus, dėl ko negali būti tvirtinamas, kadangi nėra nurodyta kam turėtų būti paskirta patalpa 3,3 kv. m. skirta patekti į rūsį, ji neįskaičiuota į ieškovui tenkančią dalį, dėl ko ieškovui naudotis atitektų didesnė rūsio dalis, negu jam priklauso nuosavybės teise, be to, neįvertinus statinio techninės būklės, nėra galimas atskiro įėjimo įrengimas, kaip siūlo ieškovas.

Nepagrįstas apelianto argumentas, kad atsakovė nereiškė prieštaravimų dėl naudojimosi stogine „K“, pavėsine „P“, lauko tualetu „N“, tvora ir šuliniu, todėl teismas nepagrįstai netenkino reikalavimo nustatyti naudojimosi tvarką minėtais statiniais. Nors ieškovė ir nereiškė priešieškinėje reikalavimo dėl naudojimosi tvarkos nustatymo minėtais statiniais, bet bylos nagrinėjimo metu nurodė, jog nesutinka su ieškovo reikalavimais dėl šių pastatų naudojimosi tvarkos nustatymo. Be to, patenkinus ieškovo reikalavimą paskirti jam naudotis aukščiau nurodytais statiniais, būtų pažeistos atsakovės teisės, kadangi ½ dalis šių statinių nuosavybės teise priklauso ir atsakovei. Taip pat pažymėtina, kad pavėsinė „P“, kurią ieškovas prašo priskirti naudotis jam, yra siūlomam atsakovei naudotis, pagal pateiktą naudojimosi žemės sklypu projektą, žemės sklype. Be to, iš ieškovo pateiktų naudojimosi tvarkos nustatymo projektų nėra aišku, kur minėti statiniai yra, t. y. neaišku kurioje žemės sklypo dalyje (kurios iš šalių naudojamojoje) jie yra pastatyti, todėl spręsti, kad yra tinkamai paruošti projektai nėra pagrindo.

Atmestinas kaip nepagrįstas ir apelianto argumentas, jog išsprendus naudojimosi tvarką ūkio pastatais būtų žymiai paprasčiau paruošti žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo projektą, jeigu teismas laikytų, kad ieškovo paruoštas ir pateiktas projektas yra netinkamas. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismui nenustačius naudojimosi tvarkos ūkiniais pastatais, kiemo statiniais, garažu, tvarkos, teismas pagrįstai sprendė, kad negali būti nustatyta ir naudojimosi žemės sklypu tvarka.

Apeliaciniame skunde ieškovas nurodė, jog patenkinus ieškinio dalį teismas privalėjo priteisti jam iš atsakovės dalį bylinėjimosi išlaidų. Kadangi ieškinys dalyje dėl naudojimosi tvarkos nustatymo gyvenamojo namo patalpomis buvo patenkintas nesant ginčo tarp šalių ir atsakovei sutikus su ieškovo reikalavimu bei pateiktu planu dėl naudojimosi gyvenamojo namo patalpomis projekto, o likusioje dalyje ieškinį teismui atmetus (dėl reikalavimų tarp šalių nustatyti naudojimosi tvarką gyvenamojo namo palėpe, ūkio pastatais, kiemo rūsio patalpomis bei kitais statiniais ir žemės sklypu), teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriteisė ieškovui iš atsakovės turėtų bylinėjimosi išlaidų proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, t. y. nepaskirstė ir nepriteisė tarp šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų bei kiekvieną šalių paliko prie jos turėtų bylinėjimosi išlaidų.

Kiti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, neturintys įtakos priimto teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo motyvais naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. liepos 2 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str.,

nutari a:

Apeliacinį skundą atmesti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.